2015 03 12

Aaron Kheriaty

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Depresijos vadovas katalikams

Spalio 10-ąją, minint Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, siūlome interviu su kataliku psichiatru dr. Aaronu Kheriaty, drauge su kunigu Johnu Cihaku, parašiusiu knygą „Depresijos vadovas katalikams: kaip šventieji, sakramentai ir psichiatrija gali padėti nugalėti šią negandą ir vėl atrasti džiaugsmą“. Pasak dr. A. Kheriaty, depresija – tai liga, kuri dažnai klaidingai suprantama. Jis įspėja, kad tikintieji depresiją taip pat gali suvokti neteisingai. Tad kokie tie pagrindiniai klaidingi įsitikinimai apie depresiją tiek visuomenėje, tiek tarp katalikų? Kaip iš tiesų padėti sergančiam šia liga? Kuo skiriasi tikinčiųjų patiriama „tamsi sielos naktis“ nuo depresijos? Kas geriau, ar tikintis, bet nepakankamai profesionalus terapeutas, ar netikintis profesionalas?

Kokie pagrindiniai nesusipratimai kalbant apie depresiją būdingi nūdienos kultūrai?

Depresija dažnai suprantama klaidingai. Daugelis žmonių mano, kad tai nieko daugiau kaip stiprus ilgalaikis liūdesys, o iš tikrųjų tai sudėtinga liga, kuri gali giliai sutrikdyti žmogaus psichinį ir fizinį funkcionavimą. Depresija iš tiesų yra baisus sielvartas, kuris paveikia ne tik nuotaikas ar emocines būsenas, bet taip pat pakenkia gebėjimams aiškiai mąstyti ir susikaupti. Depresijos apimti žmonės netenka energijos ir gyvybingumo, jiems dažnai tampa sunku atsikelti iš lovos, o paprasčiausi veiksmai kaip dantų valymas gali tapti neįveikiama užduotimi. Depresija sutrikdo miegą, gali sukelti apetito pokyčių, kurių pasekmė – svorio kritimas ir sveikatos problemos. Suicidinės mintys ir elgesys – įprasti depresijos palydovai, netgi tų žmonių, kurie niekada nebūtų galvoję apie savižudybę ar moraliai yra jai priešiški.

Tie, kurie yra paveikti šio sutrikimo, dažnai kenčia tyloje, nepripažinti kitų. Jei kam nors diagnozuojamas vėžys, šis žmogus paprastai apgaubiamas šeimos ir draugų dėmesio, vietinės bažnyčios bendruomenės paramos. Tačiau užklupus depresijai, žmogus geriausiu atveju sulaukia nevaisingos užuojautos iš šeimos ir draugų, kuriems labai stinga tikro supratimo, kas vyksta. Apie šią problemą retai kalbama viešai, nes yra „gėdinga“ sirgti psichine liga.

Prisimenu vieną pacientę, ištekėjusią katalikę, turinčią keletą vaikų ir jau anūkų, kuri sirgo ir gyvybei pavojingu krūties vėžiu, ir depresija. Kartą ji man prasitarė, kad jeigu jai būtų galima rinktis, ji verčiau rinktųsi vėžį nei depresiją. Kadangi depresija jai suteikė daugiau kančios. Nustojusi pas mane lankytis, po kelerių metų ji nusižudė.

Taigi, paliestieji depresijos, neturėtų šio kryžiaus nešti vieni. Mes, kaip krikščionys, jiems turime padėti.

Patikslinkite, kokie dažniausi nesusipratimai, kalbant apie depresiją, paplitę Bažnyčioje?

Nors svarbu pamatyti depresijos santykį su dvasiniu gyvenimu, taip pat būtina atskirti depresiją nuo moralinės ir dvasinės netvarkos, kaip antai, tinginystės, kurią ankstyvosios Bažnyčios tėvai laikė mirtina nuodėme. Taip pat depresiją turime atskirti ir nuo „tamsiųjų naktų“ būsenos, kurią patytė Šv. Kryžiaus Jonas bei kiti mistikai. Manau, kad daugelis terapeutų yra susidūrę su krikščionimis pacientais, kurie linkę visų pirma „sudvasinti“ tai, kas iš tiesų yra labiau psichologinės ar biologinės kilmės problemos. Galbūt tai skatina ir dvasininkai ar dvasios vadovai, neturintys adekvačios informacijos apie tokios psichinės ligos kaip depresija prigimtį ir priežastis.

Kartais krikščionys kiekvieną dvasinį išbandymą – negalėjimą melstis, abejones ar tikėjimo sunkumus bei stiprias pagundas – linkę įvardyti „tamsiąja sielos naktimi“. Man pačiam teko susidurti su pacientais krikščionimis, kurie savo depresijos simptomus interpretavo kaip „tamsiąją naktį“. Tokia išimtinai dvasinė problemos interpretacija gali šiems žmonėms neleisti gauti medicininės ar psichologinės pagalbos. Kai tokiems pacientams nepavyksta palengvinti savo kančios malda ar Biblijos skaitymu, jie gali pulti į neviltį arba jausti, kad Dievas juos apleido.

Manau, kad reikia kelių trumpų pastabų, kaip atskirti minėtas būkles. Šv. Kryžiaus Jonas moko, kad abi „tamsiosios naktys“ (jausmų ir sielos) yra intensyvėjančio Dievo apsireiškimo žmogui rezultatas, kuris apvalo savo sielą visų pirma nuo juslinių, o vėliau ir dvasinių prisirišimų. Tokia būsena gali atrodyti kaip tamsa, bet objektyviai – tai dieviškos šviesos suintensyvėjimas sieloje.

Nors netekties jausmas būdingas tiek depresijai, tiek „tamsiosioms naktims“, jo apraiškos skiriasi. Depresijai būdingas įprastinių gebėjimų funkcionuoti psichiškai ir fiziškai praradimas, tai gali būti ir žmogaus ar tarpasmenių santykių, darbo ir kt. netekimo pasekmė. Vidinei „tamsiosios nakties“ sausrai būdingas džiaugsmo dieviškais dalykais bei kai kuriais jo kūriniais praradimas. Tačiau jai nebūdinga bloga nuotaika, energijos netekimas (su mąstymo ir judesių sulėtėjimu) ar sumažėjęs lytinis potraukis. Visa tai būdinga depresijai. Žmogui, patiriančiam jausmų „tamsiąją naktį“, kyla sunkumų susitelkti maldai ar meditacijai, tačiau paprastai jam nesunku apskritai susikaupti ar priimti sprendimus kitose gyvenimo srityse. Prisiminkime Motiną Teresę, kuri išoriniame gyvenime buvo itin veikli netgi kęsdama „tamsiąsias naktis“.

Patiriant sielos „tamsiąją naktį“ jaučiamas aiškus savo nevertumo Dievo akivaizdoje suvokimas, savo asmenybės trūkumai ir moralinis netobulumas bei milžiniška praraja tarp savęs ir Dievo. Tačiau žmogus, esantis tokios būklės, nepatiria liguistai perdėtos kaltės jausmų, neapykantos sau, absoliutaus nevertumo ar suicidinių minčių, kas yra būdinga depresijai. Juo labiau abi šios „tamsiosios naktys“ (jausmų ir sielos) nesukelia apetito, miego sutrikimų, svorio pakitimų ar kitų fizinių simptomų (virškinimo problemų ar chroniško skausmo), kas paprastai lydi depresiją.

Čia nepakanka erdvės detaliau gilintis į šiuos skirtumus, tačiau jie aptariami mano knygos „Depresijos vadovas katalikui“ antrajame skyriuje. Čia taip pat esama patarimų tais klausimais, ką Ignacas Lojola vadino „dvasine paguoda“ ir „dvasine nepaguoda“ bei kaip „atskirti dvasias“.

Savo knygoje kalbate apie depresiją kaip apie galimybę dalyvauti Kristaus kančioje. Kaip tai paaiškintumėte?

Kaip ir sirgdami kitomis ligomis, mes, tiek kiek tai priklauso nuo mūsų, stengiamės pasveikti bei atsigauti ir nuo depresijos. Tačiau taip pat turime tikėti, jog kad ir ką kentėtume savo gyvenime – ar dėl depresijos ar dėl kitos negandos – tai leista Dievo. Kančia yra paslaptis, o krikščionybės atsakas į kančią yra mistinis, kadangi tai – Jėzus Kristus ant kryžiaus. Mūsų tikėjimas nežada gyvenimo be kančios, veikiau priešingai. Todėl neturėtume tikėtis, kad malda, Rašto skaitymas ar sakramentai magiškai išgydys psichikos sutrikimus ar palengvins visas kančias. Tai, ką siūlo krikščionių tikėjimas, yra viltis ir stiprybė pakelti bet kurį kryžių, kurį Dievas leidžia mūsų gyvenime. Kaip konstatavo psichiatras V. Franklis, tie, kurie turėjo dėl ko gyventi, galėjo viską ištverti. V. Franklis šį bei tą išmanė apie kančią, kadangi pats buvo Aušvico kalinys.

2003-aisiais Jonas Paulius II, kalbėdamas depresijos tema, pasakė, kad depresija visuomet yra dvasinis išbandymas: „Ši liga dažnai yra lydima egzistencinės ir dvasinės krizės, kuri veda į negebėjimą matyti gyvenimo prasmės.“ Toliau jis pabrėžė, kad tiek profesionalai, tiek neprofesionalai, krikščioniškos meilės ir užuojautos vedami, galėtų padėti sergantiesiems depresija:

„Tiek specialistų, gydančių depresija sergančiuosius, tiek ne specialistų vaidmuo visų pirma turėtų būti padėti šiems ligoniams susigrąžinti savivertę, pasitikėjimą savo gebėjimais, susidomėjimą ateitimi ir troškimą gyventi. Todėl labai svarbu ištiesti ranką sergančiajam, kad jis galėtų pajusti Dievo švelnumą, integruotis į tikėjimo ir gyvenimo bendruomenę, kur jis jaustųsi priimtas, suprastas, palaikomas ir gerbiamas – į pasaulį, kuriame jis galėtų mylėti ir būti mylimas.“

Žinoma, mes norėtume suteikti visą įmanomą gydymą ir paguodą žmonėms, kenčiantiems nuo depresijos. Tačiau kas galėtų būti padaryta greta standartinio gydymo vaistais ir psichoterapijos? Šiandien esama pakankamai svarių mokslinių tyrimų, kuriais remiantis teigiama, kad malda, tikėjimas, dalyvavimas religinėje bendruomenėje bei kita dvasinė veikla, kaip antai – dėkingumo bei kitų dorybių ugdymas, gali sumažinti depresijos riziką bei padėti atsigauti. Tačiau tai nereiškia, kad tikėjimas „paskiepija“ nuo depresijos, taip pat nereiškia, jog depresija kyla dėl tikėjimo trūkumo. Kita vertus, tikėjimas gali atlikti svarbų vaidmenį gydant sergantįjį depresija.

Sergančiajam depresija gali padėti jo dieviškosios sūnysitės jausmo atkūrimas – tos pačios nuostabiausios ir labiausiai paguodžiančios mūsų egzistencijos tiesos: tiesos, kad Dievas yra mylintis Tėvas. Dievas Tėvas sukūrė mane, Dievas Sūnus atpirko, o Dievas Šventoji Dvasia yra manyje, kad mane vestų į šventumą ir gydytų. Tai, kas iš viso to išplaukia, yra nepakeičiama vilties dorybė, kuri tokia svarbi gydant sergantįjį depresija. Krikščionybė patiriant sunkumus ir kančią siūlo viltį. Savo tikėjimu per viltį mes galime atrasti išlaisvinimą netgi kančioje ir per kančią.

Psichiatras Aaronas Beckas, garsus kognityvinės terapijos atstovas depresijos gydymo srityje, atliko ilgalaikį tyrimą su 1400 linkusių į savižudybę pacientų, siekdamas nustatyti rizikos veiksnius, labiausiai susijusius su savižudybe. A. Beckui pavyko stebėti šiuos žmones dešimt metų ir pamatyti, kurie iš jų išgyveno ir kurie nusižudė. Bandydamas atrasti esminius skirtumus tarp išgyvenusiųjų ir nusižudžiusiųjų, A. Beckas tyrinėjo pacientų diagnozes, psichinių ir fizinių simptomų skaičių ir pobūdį, paciento patiriamo fizinio skausmo stiprumą, socialinius bei ekonominius veiksnius ir pan. Šio tyrimo rezultatai nustebino kai kuriuos elgesio mokslininkus. Labiausiai savižudybę prognozuojantis veiksnys buvo ne ligonio sveikatos būklė ir ne tai, kiek simptomų pasireiškė ar kokio stiprumo buvo skausmas. Pavojingiausias veiksnys buvo nevilties jausmas. Pacientai, kurie manė, kad jų situacija visiškai beviltiška, buvo labiausiai linkę pakelti prieš save ranką.

Žinoma, nėra recepto ar medicininės procedūros įžiebti vilčiai. Viltį suteikia tik Dievo meilės ir jo pažadų atradimas. Natūraliai viltis atsiranda tada, kai patiriama situacija akivaizdžiai yra viltinga. Tačiau situacija, kuri atrodo ar jaučiama kaip beviltiška, vienintelė viltis, galinti mus palaikyti, yra antgamtinė – teologinė vilties dorybė, kurią įlieti gali tik Dievo malonė. Viena mano pacienčių, patyrusi savo abiejų tėvų seksualinį ir fizinį smurtą, kartą man pasakė: „Jei ne mano santykis su Jėzumi, seniai būčiau nusižudžiusi.“ Neabejoju, kad ji sakė tiesą. Nepaisant visų kentėjimų, jos gyvenimas išliko paremtas tikrąja viltimi.

Tad kaipgi atrasti gerą specialistą? Ar netikęs terapeutas gali atnešti daugiau žalos nei naudos? Ar esama pakankamai tų „gerų specialistų“?

Iš tiesų blogas specialistas gali padaryti daugiau žalos nei naudos, o gerų specialistų trūksta. Nelaimei, esama daugybės „pusžalių“ terapeutų, kurie verčiasi šiuo amatu – poreikis sukuria pasiūlą, tačiau, manau, kokybės kontrolė šioje srityje ne visada yra tokia, kokia turėtų būti. Tad kaipgi atrasti gerą terapeutą? Pradėti jo ieškoti, klausinėjant patikimų draugų, šeimos narių ar patikimo gydytojo. Neretai vietinės parapijos turi sąrašą psichikos sveikatos specialistų katalikų.

Dauguma krikščionių, kenčiančių nuo depresijos, natūraliai labiau nori rasti terapeutą, kurio religinės pažiūros tokios pat. Kai kurie pacientai yra nusivylę terapeutais, kurie prieštaravo arba aiškiai menkino jų religinį tikėjimą, arba nuvertino pacientų moralinius įsitikinimus. Pacientai turėtų žinoti, kad patarimas, siūlomas terapeuto, bus „nuspalvintas“ jo paties pasaulėvaizdžio ir paveiktas terapeuto šališkumo. Kadangi terapinio santykio kokybė visų pirma paremta pasitikėjimo principu, ji yra psichoterapijos sėkmės pagrindas. Ir kadangi žmogui, kurio būklė pažeidžiama, prastas terapeuto patarimas gali padaryti žalos, labai svarbu rasti specialistą, vertą pasitikėjimo. Terapeuto tinkamumas yra veiksmingos psichoterapijos pagrindas. Jei po keleto susitikimų jaučiate, kad terapeutas netinka, nebetęskite jų ir ieškokite kito specialisto, kol rasite tinkamą.

Tačiau tokios pat religinės pažiūros ar moraliniai įsitikinimai dar negarantuoja terapeuto profesionalumo. Jis ar ji taip pat privalo turėti puikų pasirengimą, kompetenciją, įgūdžių sunkiame ir daug pastangų reikalaujančiame psichoterapijos amate. Kai terapija būtina, o kompetentingo krikščionio terapeuto nėra, mano nuomone, patyręs terapeutas, kuris gerbia paciento religinius ir moralinius įsitikinimus, yra kur kas geriau nei jokio. Čia verta pacituoti Šv. Teresės Avilietės nuomonę apie dvasinį vadovą. Anot jos, jeigu jai reikėtų rinktis tarp švento dvasinio vadovo ir išmanančio dvasinio vadovo, ši mieliau rinktųsi antrąjį.

Pagal Zenti.org parengė Jurga Žiugždienė