Domantas Razauskas. Vilnius, ruduo ir džiazas. Paskutinė dalis

Tai paskutinis straipsnis iš ciklo, skirto šių metų „Vilnius Jazz“ festivaliui. Jei skaitote šį straipsnį šeštadienį, iki originalios ir keistos muzikos fiestos lieka vos kelios dienos. Labai viliuosi, jog šie rašiniai pagelbėjo jums apsisprendžiant, ką išgirsti ir pamatyti 27-ajame „Vilnius Jazz“.

O štai ir paskutiniai trys festivalio apžvalgų herojai, verti atskiro pristatymo. Neapsigaukite, tai nereiškia, jog „Vilnius Jazz“ nebus daugiau dalyvių. Bus. Aš stengiuosi apžvelgti tik tuos, kuriuos būtų galima pavadinti šventės žvaigždėmis. Nors džiazas yra gyvas organizmas ir niekada nežinai, kuri grupė, kuris kūrėjas trenks geriausią savo koncertą. Festivalio tėvas ir organizatorius Antanas Gustys yra pasakojęs, jog kartais net didžiausios žvaigždės nuvilia, o sužavi tie, iš kurių tikiesi mažiausiai.

Sabiras Mateenas ir Juozas Milašius

Įvairiapusiški improvizatoriai. Toks epitetas ateina į galvą, kai reikia pristatyti šį be galo intriguojantį naują duetą. Tiek saksofonininkas iš Niujorko Sabiras Mateenas, tiek džiazo, minimalizmo ir avangardinės muzikos gurmanams puikiai pažįstamas lietuvių gitaristas Juozas Milašius yra sunkiai į kokius nors rėmus įspraudžiamos asmenybės. Abiejų improvizacijos nežino nei žanrų, nei kokių nors kitų ribų. Galbūt todėl spėlioti, kas spalio 19 dieną vyks Vilniaus rusų dramos teatro scenoje, yra nedovanotinai kvaila.

Juozas Milašius – žaviai nenuspėjamas improvizatorius, kurio muzika iki šiol kelia aistringų diskusijų tarp melomanų. Reikalas tas, kad Milašiaus koncertai dažniausiai nėra vien koncertai. Tai performansai, kurių metu gitaristas parodo absoliučiai visą savo įstabiai valdomos dinamikos spektrą – nuo tyliausių, ramiausių minimalistinių vietų iki triukšmo sienos.

Kontrastai ir kompromisų nebuvimas – štai kas yra Milašius. Jis čia pat, tame pačiame kūrinyje gali būti radikalus kaip fiureris ir švelnus it vidurvasario rytas, čia techniškas free jazz gitaristas, o čia pat ir kompiuterių apdirbtais garsas jautrias ausis provokuojantis eksperimentatorius. Į savo eksperimentus, rodos, pasineriantis it vaikas į rimčiausią žaidimą.

Pažįstu labai daug žmonių, kurie tvirtintų, jog tai, ką daro Milašius, išvis nėra muzika. Tačiau muzika tuo ir žavi, kad jai visiškai nesvarbu, kas ką tvirtina. Ji pati susiranda savo klausytoją, kaip upės srovė pati susiranda sau kelią, ramiai apeidama visas kliūtis. Juozo Milašiaus atveju ši srovė yra tokia stipri, kad kartais virsta tiesiog švokšiančia kalnų upe. Savaime suprantama, kad tokia upė gąsdina tuos, kurie įpratę irstytis valtele po ramų tvenkinį.

Kad ir kaip ten būtų, abejingų Milašiaus garsui nėra. O tai ir yra pripažinimas. Ir kartu antspauduotas patvirtinimas, jog šis improvizatorius – unikalus.

Todėl dar įdomiau bus jį pamatyti kartu su Sabiru Mateenu.

Pastarasis nenardo po elektroninių garsų, noise gelmes ir iš pirmo žvilgsnio yra labiau klasikinio free-jazz (turiu galvoje žanro suvešėjimo laiką, 6-ąjį, 7-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius) atstovas. Tačiau tai nereiškia, kad šis saksofonininkas nelinkęs dalyvauti įvairiausio plauko muzikinėse „aferose“. Kaip pavyzdį galima pateikti kad ir kolektyvą „Juxtapositions“, kuriame be Mateeno dar 11 muzikantų eksperimentuoja su europietiškais klasikiniais bei Afrikos styginiais instrumentais.

Afrikos garsai ataidi ir amerikiečio darbuose su puikiu pianistu Horace’u Tapscotty ir jo „Pan-Afrikan Peoples Arkestra“ (kolektyvu, vertu atskiros temos!).

Nors šis tenoro ir alto saksfonininkas (valdantis taip pat fleitas ir klarnetą) yra grojęs su pirmo ryškumo free-jazz žvaigždėmis (Cecilu Tayloru, Butchu Morrisu, Williamu Parkeriu, Dave’u Burrellu, „The Sun Ra Arkestra“, Hamidu Drake’u, Williamu Hookeriu), kažkokiu keistu būdu jis asocijuojasi ir su radikaliai nekomercine Niurko avangardo scena. Sabirą Mateeną su kolegomis galima išgirsti grojantį ir gatvėse, metro.

O štai jo improvizacijos su ištikimiems „Vilniaus Jazz“ lankytojams puikiai pažįstamu Matthew Shippu.

 

Viena aišku: labiausiai nenuspėjamame festivalyje labiausiai nenuspėjamas duetas bus Milašiaus ir Mateeno susitikimas scenoje.

Emile Parisien Quartet

Iš karto po aukščiau aprašyto dueto eksperimentų į sceną užlips kitokios muzikos grupė Emile Parisien Quartet.

Džiazo pasaulio Šerlokas Holmsas jau iš paties pavadinimo galėtų nemažai pasakyti apie šią grupę. Visų pirma – tai kvartetas. Votsonas išsižioja. Visų antra, jam vadovauja saksofonininkas Emile Parisienas. Votsonas iš nuostabos susiima už galvos. Visų trečia, labai būdingas džiazo muzikai pavadinimas (vadovas+muzikantų skaičius) leidžia nuspėti, kad nieko pernelyg radikalaus neišgirsime, ar ne brangus mano bičiuli?

Ir taip, ir ne.

Visų pirma tai tikrai ne tokio svorio ir radikalumo eksperimentai kaip Juozo Milašiaus ir Sabiro Mateeno atveju. Pasitelkime sportinę paralelę. „Emile Parisien Quartet“ – tai grakštaus futbolo komanda. Ne visada aišku, kur jie naudoja gerai surepetuotus derinius, kur improvizuoja, tačiau komandinis žaidimas jiems yra svarbiausia. Trumpas techniškas perdavimas, pora metrų su kamuoliu – ir vėl trumpas tikslus perdavimas. Taip pat labai svarbu parodyti kuo daugiau triukų su kamuoliu, derinių ir kelis kartus per rungtynes pakeisti žaidimo stilių iš atakuojančio į gynybinį ir atvirkščiai.

Net jei kuris nors iš komandos puola į veidu į purvą (fortissimo vietos), tai tučtuojau keliasi ir grakščiai nubėga žiūrėti, ką veikia kolegos. O jie toliau smagiai sau pasuoja.

Kyla klausimas: jei šis kolektyvas – daug besitreniruojanti futbolo komanda, kokią sporto šaką tada atitinka anksčiau aprašytas duetas? Hm… Sakyčiau, disko metimą po vandeniu baigiantis deguonies atsargoms…

„Emile Parisien Quartet“ esmė – visų stilių mišrainė viename puode. Nuo Johno Coltrane’o, Ornette’o Colemano iki Steve’o Lacy, nuo Wayne’o Shorterio iki klasikinės muzikos (Stravinskio, Berliozo, Schoenbergo), nuo svingo ir bopo iki ekstatinių vietų, priartėjančių prie free-jazz ar avangardinės muzikos. Tačiau, sakyčiau, tik priartėjančių.

Saksofono, klavišinių, boso ir būgnų kvartetas yra daugybę kartų apdovanotas gimtojoje Prancūzijoje už išradingumą. 2012 ir 2013 metais Emile’o Parisieno kvartetas buvo oficialiai tituluotas „Geriausia metų džiazo grupe“.

Įtariu, jog po nelengvo Milašiaus ir Mateeno klausymo kai kuriems „Vilnius Jazz“ lankytojams šis kvartetas bus lyg malonaus saldžiarūgščio kokteilio gurkšnis po stiprių narkotikų seanso. Dar įtariu, kad ypač skirtingos muzikinės prigimties pasirodymai vienas po kito tą patį vakarą suplanuoti sąmoningai.

Viačeslavas Ganelinas, Esti Kenan-Ofri, Gershonas Waiserfireris, Arkadijus Gotesmanas

Šioje vietoje, prisipažinsiu, sutrikau… Ką dar protingo pasakyti apie tokią pasaulinę džiazo legendą, vieną svarbiausių asmenybių Lietuvos džiazo (ir ne tik džiazo) istorijoje? Na, Viačeslavas Ganelinas… Viačeslavas Ganelinas??? Viačeslavas Ganelinas! Tokios recenzijos turėtų užtekti surinkti pilnutėlę salę.

Tiesa, praėjusių metų spalio pabaigoje Vilniuje vienas koncertavęs Ganelinas pilnos salės nesurinko(?!). Tačiau keistą, neaiškų koncertą, drįsiu spėti, tada sugadino jo liūdnai pagarsėjęs organizatorius, ne tik stumdęs pasirodymo datą, parinkęs vieną prasčiausių salių Vilniuje, bet dar ir kišęsis į koncerto eigą bei neva žaismingai nurodinėjęs, pagal kokias temas didysis maestro turėtų improvizuoti.

Prisipažinsiu, po slogius įspūdžius palikusio vakaro tada norėjau vieno, kad Ganelinas kuo greičiau gautų progą reabilituotis geroje salėje, su geru garsu. Nors „reabilituotis“ nėra tinkamas žodis. Šio legendinio pianisto ir kompozitoriaus vardo tikrai nesugadins vienas menkas koncertėlis.

Kad ir kaip būtų, Ganelinas pagaliau ten, kur, mano galva, visi labiausiai jį norėtų matyti – „Vilniaus Jazz“ scenoje. Toje pačioje scenoje, kuri dar garuoja po praėjusių metų Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino pasirodymo. Ak, kaip tuo metu norėjosi, kad ant scenos užliptų ir trečiasis legendinio trio narys…

Izraelyje gyvenančiam kūrėjui šiemet Vilniuje talkins labai įdomūs muzikantai. Ypatingo subtilumo, pajautos būgnininko, perkusininko Arkadijaus Gotesmano lietuviams pristatinėti tikrai nereikia, o Esti Kenan-Ofri bei Gershono Waiserfirerio vardai, bent jau man, nieko nesako. Bet masina!

Esti Kenan-Ofri – tai Italijoje gimusi, Izraelyje užaugusi, JAV choreografiją studijavusi kompozitorė, šokėja, dainininkė. Ilgą laiką ji buvo geriausiai žinoma šokio meno gerbėjams, tačiau ilgainiui ėmė reikštis ir kaip vokalistė, įkvėpimo besisemianti iš etninės muzikos klodų – Kenan-Ofi yra sefardų (žydų palikuonys, gyvenę Ispanijoje ir Portugalijoje iki jų išvarymo XV a. pabaigoje) muzikos tradicijų žinovė, taip pat puikiai išmano etninę arabų muziką.

Kenan-Ofri sukurti ir atliekami kūriniai puošia svarbiausius Izraelio rimtosios (pats suprantu, kaip nerimtai šis apibūdinimas skamba…) muzikos festivalius.

Iš etno kultūros pasaulio į džiazo festivalį įsiliejo ir Gershonas Waiserfireris – beje žymiausias Izraelyje gyvenantis, bet iš Tadžikistano kilęs ūdo virtuozas.

Tiesa, Waiserfireris groja ir klavišiniais, ir įvairiais variniais pučiamaisiais (studijavo tromboną) ir daugeliu tradicinių bei netradicinių styginių instrumentų. Tačiau būtent virtuoziškas muzikavimas ūdu atnešė jam didžiausią šlovę ir pripažinimą. Šiuo metu Waiserfireris groja daugybėje įvairiausių žanrų grupių Izraelyje, ir ne tik, o jo muzikinė paletė – nuo tradicinės žydų iki roko muzikos, nuo Balkanų tautų muzikos iki free-jazz. Muzikanto lygį gerai parodo ir tai, kad tokie muzikantai kaip Bobby McFerrinas su juo mielai improvizuoja vienoje scenoje.

Čia leiskite ir pabaigti savo trijų straipsnių ciklą, skirtą festivaliui „Vilnius Jazz“. Primenu, kad šie rašiniai gimė ne iš didelio noro pareklamuoti festivalį, ne iš komercinių paskatų, bet iš atradimo džiaugsmo, kurį man visada kelia „Vilnius Jazz“. Kadangi dalį šių metų festivalio svečių girdėjau pirmą kartą gyvenime, rašydamas apie juos, stengiausi pasidalinti tuo atradimo džiaugsmu ir su jumis.

Taip pat magėjo parodyti, kad šalia tradicinio profesionalaus džiazo įsivaizdavimo yra visai kita šio termino reikšmė – neapibrėžtos, laisvos, išradingos muzikos pavadinimas. Muzikos, nežinančios valstybių ir žanrų sienų.

Gražaus visiems rudens!