2014 10 11

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min

Jubiliejinės: Spalio knygos vaikams

Šįkart noriu pasidžiaugti viena proga: Bernardinai.lt vaikų knygų apžvalgoms – jau dveji metai. Per tiek laiko kas mėnesį pristatėme ir iš viso apžvelgėme net 330 knygų (įskaitant ir šias). Daugumą jų paskui padovanojome mūsų skaitytojams, aktyviai besidomintiems vaikų knygomis ir sekantiems apžvalgas, vidurinėms mokykloms, bibliotekoms. Aš pati labai džiaugiuosi įžengusi į nenuspėjamą ir nenuobodų vaikų knygų pasaulį, galėdama atrasti naujų temų bei knygos vedama kalbėti su vaikais apie tai, kas jiems svarbu. Gal ir neturiu teisės, nes seniai jau ne vaikas esu, bet džiaugiuosi čia stabtelėjusi ir kas mėnesį sklaidydama naujų leidinių puslapius.

Visiems, kurie mėgsta skaityti, rekomenduoju domėtis, kas išleidžiama, ieškoti informacijos apie autorius, kalbėtis su vaikais tomis temomis, kurios jiems rūpi pasitelkiant ir knygą, o ne tik šiuolaikinės kultūros priemones. Nes knyga visada bus stipriau. Labiau. Arčiau širdies.

U. Weigelt. Dėmesio: reikia plėšiko/ vertė T. Četrauskas. – Vilnius: Alma littera, 2014. 200 p.

Tik nepamanykite, kad teks skaityti nusikaltimų ar kokią detektyvinę istoriją. Šmaikštus ir užkabinantis pavadinimas atsipindi tik dalį tiesos apie knygą. O knygoje – žymiai daugiau. Jei jau būtų atvirai iki galo – tai labiausiai man patikusi šio mėnesio knyga.

Lyg pasaka, bet lyg ir ne. Lyg ir su laiminga pabaiga, bet lyg ir ne. Tačiau apie tvirtą užsispyrimą, draugsytę, aukojimąsi dėl svarbių žmonių ir… šiek tiek paslapčių bei stebuklų.

Veiksmas vyksta lyg ir egzistuojančioje, lyg ir ne Ignacijos karalystėje, kurioje gyvena karalius, princesė ir vos keletas kitų vietinių – visi vieni kitus pažįsta, rūpinasi, padeda. Visa istorija prasideda nuo to, kad salos vachmistras (paprastai tariant, vyriausiasis komisaras) suserga nes… jau daugybę metų saloje neįvyksta nė vieno nusikaltimo ir jis jaučiasi nereikalingas… Padėti pasiryžta vienuolikmetis arklininko padėjėas Finas, kuris paslapčia iškeliauja į plėšikų knibždančią Šiaurės šalį. Ar pavyks jam rasti tikrą plėšiką, kokios paslaptys bus atskleistos, ar visi slibinai ir plėšikai blogi? Jei bandytume apibrėžti knygos esmę vienu sakiniu, tai ši knyga apie tai, kaip svarbu turėti savo vietą pasaulyje ir jaustis reikalingam. Ir kaip svarbu turėti draugų, kurie dėl tavęs pasiryžtų viskam. Pasakojimas nenuobodus, daug dialogų, jautriai paliečiamos vienišumo, reikalingumo, šeimos turėjimo temos. Skaitymas neprailgs, pasisemsite ne tik gerų emocijų, bet ir minčių pamąstymams.

L. M. Montgomery. Anė iš Evonlio/ vertė V. Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2014. 383 p.

Leidykla tęsia „10+“ klasikos seriją (kurioje, jei gerai suskaičiavau, jau 15 knygų) ir šįkart mūsų rankose jau pažįstamos kanadiečių autorės knygos „Anė iš Žaliastogių“ (daugiau apie šią, pirmąją dalį, galite paskaityti ČIA) tęsinys.

Čia mielajai, jautriajai svajoklei Anei jau 16 metų, ir ji pati tampa Evonlio mokyklos mokytoja. Pirmoji jos, kaip mokytojos diena, noras būti gerai visiems mokiniams, nenuilstančios teisingumo ir žmogiškumo paieškos daro Anę mums itin artimą, romantišką, gyvenimo džiaugsmo, meilės gamtai kupiną. Kasdienis nedidelio kaimelio gyvenimas nuspalvintas linksmomis, komiškomis situacijomis, tačiau čia daug ir gilių jausmų, įtampos, kai reikia pasirinkti, kuriuo keliu eini – tiesos, teisybės, atvirumo, ar prisitaikėliškumo? Žinoma, šioje dalyje nestokojame ir meilės istorijų.

Didžiausias šios knygos pliusas – paprastais žodžiais paprastose kasdienėse mažų gyvenimų istorijose besiveriančios didžiosios gyvenimo pamokos ir tiesos. Tai knyga, lavinantis vaizduotę ir itin sumaniai bei kūrybiškai ugdanti dorovę. Greta įprastos kaimo erdvės čia visada egzistuoja Anės svajonių ir minčių pasaulis – toks poetiškas ir nerimstantis, nesibaigiantis su nuosavo kiemo tvora ar dangaus skliautais. Linkiu visiems atrasti šį paprastą, bet tokį tikrą pasaulį, kad perskaičius nedingsta šypsena nuo lūpų ir jaukumas širdyje. Be viso to, ši knyga ir unikali kelionė į suaugusiojo pasaulį.

J. Verne. Aplink žemę per 80 dienų/ vertė J. Balčikonis. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 248 p.

Žiulis Vernas (1828-1905) buvo prancūzų rašytojas, mokslinės fantastikos žanro pradininkas, daugiausia rašęs apie keliones kosmosu, oru ir po vandeniu dar prieš išrandant navigacinę techniką ir pačius orlaivius bei povandeninius laivus, o apie kosmines keliones nė nebūdavo užsimenama. Įdomu tai, kad jis yra antrasis visų laikų daugiausiai verčiamas autorius, nusileidžiantis tik Agatai Kristi. Iš viso per gyvenimą autorius parašė daugiau kaip 60 romanų apie 20 pasakojimų ir esė, 30 pjesių, keletą geografinių darbų, taip pat operos libretų. O mūsų rankose dabar kaip tik – pati populiariausia jo knyga – romanas „Aplink pasaulį per 80 dienų“. Šią klasikinę nuotykių knygą šįkart iliustravo H. Ch. Anderseno medaliu apdovanotas dailininkas Robertas Ingpenas, nuo to knyga tampa tik dar solidesnė, įdomesnė, patrauklesnė.

Pasakojimas apie Filiją Fogą prasideda gana ramiai: jis neturi nei žmonos, nei vaikų, nei draugų. Niekur neskuba ir niekada nevėluoja, niekuo nesistebi ir mažai kalba. Bet kartą vienos lažybos pakeičia jo gyvenimą ir Filijas Fogas pasiryžta apkeliauti Žemės rutulį vos per 80 dienų. Ir jam neprireikia didelių raumenų ir įspūdingų ginklų. Laimėti jam padeda šaltakraujiškumas, plieninė valia ir gera širdis.

Padedamas ištikimo tarno ir trukdomas atkaklaus seklio, Fogas nusiperka dramblį, susikauna su indėnais, išbando laivų ir traukinių greitumą, čiuožia burinėmis rogėmis ir net atsiduria kalėjime. O iš kelionės parsiveža visai ne tai, ko tikėjosi.

Ši knyga – puikus patvirtinimas, kad geros knygos nesensta, įkvepia, žadina vaizduotę, smalsumą, ir visai nesvarbu, kad pirmą kartą ji išleista buvo 1873 m…

13 modernių dalininkų, kuriuos dera žinoti/ vertė T. Čepaitis. – Vilnius: Modernaus meno centras, 2014. 46 p.

Modernaus meno centras tęsia jaunimo meno pažinimą ir šįkart kviečia pažinti 13 šiuolaikinių dailininkų, kurie amžiams pakeitė būdą, kaip žmonės mato ir supranta meną. Jie tapė daiktus ir žmones naujai, kūrė iš medžiagų, iš kurių anksčiau niekas nekūrė… Pradedant Pablu Pikaso, Marseliu Diušanu, Marku Šagalu ir baigiant Eva Hese bei Deividu Hokniu.

Tai tikrai plataus akiračio knyga: manau, ją pastudijuoti tinka ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ji kontekstuali, informacija sudėliota paveikiai, daug paaiškinimų, informacija apie konkretų menininką pateikia paprastai, pasitelkiant keletą jo nutapytų paveikslų ar sukurtų instaliacijų. Tačiau kartu kviečiama ir skaitytojui išbandyti vieną ar kitą menininko taikytą kūrybos metodą pritaikyti bei atlikti pačiam. Kiekvieno puslapio viršuje rasime to laikmečio skalę bei čia sužymėtus svarbiausius pasaulio įvykius.

Beje, kartu pateikiami ir Lietuvoje įvykę svarbūs istorijos faktai – taip leidžiama susidaryti vaizdą, kas vieno ar kito menininko gyvenimo metu vyko Lietuvoje, kaip ji arti ar toli buvo nuo pasaulio įvykių, kas Lietuvoje kūrė panašiai ar šia kryptimi.

Puikus vadovas po šiuolaikinio meno pasaulį. Atraskime kartu.

Vaikystės skaitiniai/ sudarytoja A. Mazolevskienė. – Vilnius: Alma littera, 2014. 320 p.

Tai skaitinių knygos „Jums, maži ir didesni“ tęsinys, kviečiantis į gamtos ciklo karuselę įsisukti kartu su bene gražiausiais ir žinomiausiais mūsų rašytojų kūriniais, lietuvių liaudies mįslėmis ir minklėmis, pasakomis.

Paprasčiau tariant, šią knygą sudaro dvylika skyrių su konkrečių mėnesių pavadinimais ir keletas skyrių, skirtų tėvynės, tarmių, tolerancijos kitokiems temoms bei šiuolaikinių lietuvių vaikų rašytojų kūrybai atskleisti.

Dar galima būtų sakyti, jog tai itin nuoseklus mūsų literatūros aruodas: čia ypač daug eilėraščių ir pasakaičių, skatinančių vaikus susimąstyti apie konkretų metų laiką ar temą, išmokti vieną kitą posmą atmintinai, „perkąsti“ mįsles. Mano nuomone, toks leidinys tikrai prasmingas, nes be to, kad yra visapusiškas (paprastus dalykus pažįstame per meno, poezijos pasaulį), dar ir skatina pažinti lietuvių literatūrą apskritai. Pasak leidėjų, knygą skirta ikimokyklinio ar mokyklos slenkstį ką tik peržengusio amžiaus vaikams (tai atsispindi parinktuose tekstuose, iliustracijose). Tačiau knygą smagu ne tik skaityti, klausyti, bet ir vartyti, kalbėtis apie vaiką supantį pasaulį, pažinti savo kalbą ir šalį, puoselėti meilę knygai.

A. Jonsdottir, K. Guettler, R. Helmsdal. Mažasis pabaisiukas sako ne/ vertė J. M. Abraitytė. – Vilnius: Burokėlis, 2014. 32 p.

A. Jonsdottir, K. Guettler, R. Helmsdal. Didelis pabaisiukai neverkia/ vertė J. M. Abraitytė. – Vilnius: Burokėlis, 2014. 32 p.

Tai pirmosios neseniai įsikūrusios „Burokėlio“ leidyklos knygos vaikams, atkeliavusios pas mus net iš islandų kalbos. Knygelės itin raiškios: kadangi teksto nėra daug, čia daugiausia kalba būtent išraiškingos, emocingos iliustracijos. Jeigu jums žodis „pabaisa“ asocijuojasi su kažkuo baisiu ir nepatraukliu, „Pabaisiukų“ serijos knygos šį mitą gali drąsiai paneigti.

Tai jauniesiems skaitytojams (2-5 m. amžiaus vaikams) skirtos knygelės, skatinančios kalbėtis bei suprasti tam tikras jautrias temas – kitoniškumo, bendravimo, kito priėmimo, įsiklausymo. Pirmojoje, pateikiant kasdienius ir vaikui suprantamus pavyzdžius, aptariama draugystės (ir nedraugystės, šaipymosi, patyčių, netinkamo elgesio) tema, o kitoje didžiausias dėmesys skiriamas vaiko savivertės ugdymui (ar įmanoma – ir kaip? – nesijausti nevykėliu, kai kitam viskas geriau sekasi?). Čia karaliauja du personažai – didysis ir mažasis pabaisiukai, abu saviti, turintys savų „charakterio“ teigiamybių ir minusų. Paveikus išraiškingumas gali padėti vaikui žengti į jausmų ir emocijų pasaulį, atpažinti save bei pačiam nutinkančias situacijas. Nedidelė apimtis gali paskatinti vartomą istoriją pasakoti pačiam, savais žodžiais. Įdomus palydovas vaiko pasaulyje.

O čia – šiek tiek informacijos apie autorius: Áslaug Jónsdóttir yra įžymi, daugybę apdovanojimų pelniusi vaikų knygų autorė ir iliustratorė iš Islandijos. Rakel Helmsdal – rašytoja iš Fererų salų. Ji rašo trumpas istorijas vaikams, taip pat scenarijus lėlių teatro vaidinimams. 2012 metais lėlių teatro scenoje pasirodė ir du serijos apie Pabaisiukus veikėjai Mažasis ir Didysis pabaisiukai. Trečiasis knygos autorius Kalle Güettler gyvena Švedijos provincijos miestelyje, jis yra edukacinių knygų vaikams ir paaugliams autorius.

Suvienijus visų šių trijų kūrybingų žmonių jėgas 2004 metais Islandijoje pasirodė pirmoji serijos knyga „Mažasis Pabaisiukas sako NE!“. Jos pasirodymas neliko nepastebėtas. Tais pat metais ji buvo išrinkta geriausia islandiška knyga vaikams, knygų iliustratorių apdovanojimuose pelnė prizą už geriausias iliustracijas. Švedijoje „Mažasis pabaisiukas sako NE!“ buvo apdovanota geriausios trumpųjų istorijų vaikams knygos žiuri prizu. Sulaukus sėkmės su pirmąja knygele autoriai tęsė savo darbą ir jau 2006 metais pasirodė antroji knygelė pavadinimu „Dideli pabaisiukai neverkia“.

J. Mačiukevičius. Rozalijus sugrįžo. – Vilnius: Versus Aureus, 2014. 36 p.

Žinau, kad pasikartosiu, bet lietuvių autorių poezija vaikams yra: a) retai leidžiama, b) populiariais primityviais posmais c) priešingai – sunkiai lūžtančiu rimu, ritmu, vaikams sudėtingomis temomis. Šią knygą vertinti kiek sunkoka, nes viena vertus, norisi pasidžiaugti, kad vaikams rašoma, leidžiama, bandoma prabilti aktualiomis temomis, bet kita vertus – manęs knyga nesujaudino, neįkvėpė, pernelyg painiojo…

J. Mačiukevičius yra žinomas lietuvių rašytojas, išpopuliarėjęs romanais jaunimui, tačiau ir vaikų literatūroje nėra naujokas. Jo knyga „Ančiukas krypčiukas“ buvo išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams.

Nauja Jono Mačiukevičiaus knyga „Rozalijus sugrįžo“ – eiliuotas pasakojimas vaikams apie „pabalio poetą“, eiliuojantį varlėms, kuris, norėdamas pagyventi geriau, veržiasi iš gimtojo pabalio prie trijų pušelių… Kokių nuotykių patyrė keliaudamas, su kuo bendravo, apie ką mąstė ir susimąstęs kūrė vienatvėje eiles „kvaileles“, o paskui vėl sugrįžo į savo gimtą VIETĄ, galėsite sužinoti tik skaitydami knygą ir žiūrinėdami dailininko Mariaus Zavadskio piešinius. Svarbiausias klaustukas lieka – kas tas Rozalijus? Tiesą sakant, iki galo taip ir nesupratau, o itin šiuolaikiškai, S. Dali manieromis nupieštas jo portretas, tų spėlionių nė kiek nepalengvino.

Perskaičiusi knygą jaučiu tokį dvejopą įspūdį: lyg ir pasakyta gerai, jautria tema (savo vietos pasaulyje, gyvenime ieškojimo), bet kažkaip ne iki galo, gal per sudėtingai, kai kurios aliuzijos ar kūrybiniai vingiai sunkiai suprantami, nesulimpa su visu tekstu. Pabandykit paragauti jūs – gal pajusite kitą skonį nei aš. 

D. Walliams. Močiutė plėšikė/ vertė I. Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto Alba, 2014. 240 p.

D. Walliams – britų rašytojas (ir ne tik), išleidęs jau 8 knygas vaikams, o lietuviškai tai kol kas pirmoji autoriaus knyga. Šiuo metu tai vienas populiariausių anglų rašytojų vaikų tarpe. Reikia paminėti, kad šiai knygai išskirtinumo teikia ir jau mūsų vaikams pažįstamo autoriaus Tony Ross iliustracijos. Pasak leidėjų, šio autoriaus knygos skirtos vaikams nuo 9 iki 16 m., tačiau manau, kad tai visgi labiausiai priklauso nuo paties vaiko – jo pomėgio skaityti, leistis į nuotykius. Pagal šią knygą praeitais metais buvo pastatytas filmas.

Taigi – apie ką ši knyga? Tai istorija apie berniuką, vardu Benas, manantį, kad jo močiutė labai nuobodi ir dėl to Benas nekenčia penktadienio vakarų, kuriuos yra priverstas leisti su ja. Viskas pasikeičia, kai močiutė anūkui atskleidžia, kad ji buvo pasaulinio garso brangenybių vagilė. Tada jiedu nusprendžia pavogti Karūnos brangenybes. Tačiau, ar tikrai močiutė buvo vagilė? Sužinosite, perskaitę iki galo.

Už šio, viena vertus, gana aiškaus ir paprasto turinio, slypi ir gilesni dalykai – senų žmonių ir jaunimo požiūrio į juos problemos, santykio su artimaisiais nebuvimas ar praradimas, nesaugumo jausmas, kurį patiria vyresni žmonės… Ir kažkaip nejučia knyga savotiškai įkvepia pažvelgti į savo, dažnai, ypač paaugliams, nuobodų gyvenimą iš kitos pusės: juk čia kasdien vyksta nuostabiausi stebuklai ir auga pasitikėjimo sparnai. Tereikia atrasti dalykų, kurie mus jungia, o ne skiria – juk r seneliai kažkada buvo jauni ir turi kuo pasidalinti su savo vaikaičiais.

Knyga taip pat, netiesiogiai, ragina branginti laiką, kurį galime praleisti su vyresniais artimaisiais, mėgautis tuo, ką seneliai gali papasakoti, nes viskas gyvenime praeina.

S. Paltanavičius. Gyveno kartą dėdė Debesėlis (su CD). – Vilnius: Žara, 2014. 28 p.

S. Paltanavičius vaikams gerai pažįstamas kaip gamtos temų autorius, nenuobodus pasakotojas, dėmesingas žodžiui, smulkiausiam gyvam padarėliui, neabejingas vaiko ryšio su gamta temoms. O ši istorija – šiek tiek kitokia. Žinoma, kad gamtos ir jos pažinimo temos skleidžiasi ir čia, tačiau per pagrindinio veikėjo – tokio keistai mielo ir visiems artimo dėdės Debesėlio personažą. Kurį taip sumaniai ir kūrybingai įvaizdino dailininkė Ieva Babilaitė, debesų motyvą sutalpinusi į dėdės Debesėlio plaukus.

Nedidelės apimties knygelės (čia rasite 7 istorijas) pasakotojas – berniukas, stebintis dėdę Debesėlį, su juo bendraujantis, iš jo besimokantis. Istorijos papasakotos išties puikiai: jautriai, sumaniai, tarsi iš vaiko pozicijos, šmaikščiai, nenuobodžiai. Žodžiui neabejinga S. Paltanavičiaus plunksna sakinių verpetuose žaižaruoja gyvybingumu, pagarba kalbai, švelniu tonu. Debesėlis kasdien išvien su gamta (jis net plaukus nusikerpa, kad paukščiams būtų iš ko lizdą sukti, žvejoja be kabliuko, savo katiną išmokęs negaudyti paukštelių, yra nepaprastai jautrus ir pastabus kitiems) – ir jam tai savaime suprantamas būvis, ne koks pasididžiavimas, o natūralus santykis su pasauliu ir kitais.

Be to, knygelėje net du „bonusai“ – pabaigoje laukia spalvų pasiilgusios žaismingos iliustracijos ir paties autoriaus sekamų istorijų CD – tarkim, pasiklausyti dėdės Debesėlio pasakų prieš miegą. Beje, pabaigoje rasime autoriaus patvirtinimą, kad  jis žada tęsti dėdės Debesėlio gyvenimo stebėjimus ir toliau rašyti istorijas.

D. Šukys. Ežys, kuris mylėjo slapta. – Vilnius: Tikra knyga, 2014. 44 p.

Tai antroji leidyklos leidžiamos serijos vaikams „Linksmojo tvarto nutikimai“ dalis. Priminsiu, kad pirmoji knygelė vadinosi „Višta, kurią prarijo rūkas“. Tąkart knygos herojė buvo karališka višta Peletrūnija, o šįkart patiriame iš meilės dūsaujančio ežio Drado istoriją. Tiesa, ne mažiau svarbus čia ir kitas veikėjas – vegetaras katinas Pincius (negaudantis pelių, laisvėn paleidžiantis šeimininko sužvejotas žuvis, pastabus kiemo sargas, jautrus kiekvienam kiemo gyventojui). Būtent jis atranda užsisvajojusį apie meilę karvei Pelenonai ir nežinantį, ko griebtis, kad mylimoji jį pastebėtų, ežį. Paaiškėja, kad posakis „per skrandį – į širdį“ šįkart gali pagelbėti, tačiau maisto klausimais draugai nusprendžia kreiptis į trečią bičiulį – paršą Polinezijų. Ar pavyks trijulei gauti Pelenonos išsvajotų bananų ir nuraminti iš meilės mirštančio ežio širdį? Galbūt atsakymas daug paprastesnis, nei manote. Kaip ir meilė, kuriai pasiekti kartais reikia visai nedaug.

Muminukas ir gimtadienio sagutė/ vertė B. Bėrantas. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. 32 p.

Leidykla tęsia pagal originalias Tove Jansson pasakas sukurtų Trolių mumių nuotykių knygeles. Šįkart švęsime Muminuko gimtadienį.

Tik kodėl nė vienas draugas, kaip tyčia, šį stebuklingą, gimtadienio, rytą nepastebi Muminuko ir nesileidžia su juo į kalbas? Nuliūdęs Muminukas jau nesugeba džiaugtis nė mamos jam kepamu tortu – nes koks gi gimtadienis be draugų. Tik ar tikrai be draugų?

Šviesi, spalvota ir jautri istorija apie gimtadienį. Ir geriausias jos dovanas.

Z. Dazzi. Tėjaus pasaulis/ vertė L. Ruzgailaitė. – Vilnius: Alma littera, 2014. 192 p.

Knyga, iš dabar taip vaikų pamėgto a la „nevykėlis“ tipo.

Kai perskaitau tokio tipo knygą, vis sau prisisakau, kad daugiau tokių knygų neskaitysiu, bet vėl ir vėl karts nuo karto pabandau, vildamasi atrasti, kas yra ta gija, kurios aš neatrandu, kuri manęs neužkabina, o šiuolaikinius vaikus veikia kaip magnetas, nes panašu, kad tik tokio tipo knygas jie dabar daugiausia ir skaito.

Vieną siūlą jau, man regis, pagavau: visų tokių knygų veikėjai būna savotiški nevykėliai, atstumtieji (šeimoje (ypač su savo broliais ir/ar seserimis, o tėvai jų išvis nesupranta), klasėje ar tiesiog išgyvenantys atstumtojo etapą). Antra, bene visi jie nekenčia mokyklos ir čia dirbančių mokytojų, ką jau kalbėti apie tai, kad mokytis šie herojai nė neketina ir visaip siekia išvengti bet kokių kontrolinių ar testų. Trečia, draugų jie paprastai neturi arba tik kokį vieną, gyvenimą stumia tarp televizoriaus-šaldytuvo-mokyklos-namų darbų. Ketvirta, visa knyga paprastai nieko neišriša, neatveria, neveda į jokius apmąstymus.

Tada imu ir susimąstau, kad šiek tiek liūdna, jei vaikai skaito šias knygas dėl to, kad tai jiems tapatu, kad tai jų pasaulis, apie juos… Tiksliau, kad tai toks jų pasaulis…

„Tėjaus pasaulis“ atitinka visus kriterijus, aukščiau mano taip įvardintas gijas. Trys knygos istorijos – trys Tėjaus patirtys su draugais, mokykloje, meilėje. Kasdienybė, kurioje daug išsisukinėjimo, vengimo, kažkokio nepagrįsto svajokliškumo ir tik savo poreikių matymo. Gal reikia ir tokių knygų? Nežinau, gal tam tikru metu vaikams „virš galimybių“ pasidaro skaityti vien apie didžius jausmus ir gilias patirtis? Bet labai tikiuosi, kad vaikai skaito bent jau ne vien tokias knygas…

G. de Pennart. Karalaitė, drakonas ir narsusis riteris/ vertė I. Liaubaitė. – Vilnius: Burokėlis, 2014. 40 p.

Šios knygelės autorius – prancūzas Geoffroy de Pennart yra daugiau kaip 20 knygų vaikams autorius ir iliustratorius.

Ši knyga – įdomi gerai žinomos pasakos siužeto apie karalaitę, drakoną ir gelbėtoją princą variacija. Taigi – moderni pasaka, kurios veikėjai nėra tokie tradiciniai pasakų personažai, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Karalaitė čia nesėdi rankų sudėjusi: ji ne tik mokytojauja mokykloje, bet ir, riteriui patekus į bėdą, pasiryžta surengti jo gelbėjimo operaciją. Drakonas – ne koks kilniaširdis gelbėtojas, bet tikras bambeklis ir pavyduolis, o riteris, nors ir labai narsus, šiek tiek žioplokas.

Knygelė labai dinamiška, parašyta dialogo forma ir smagi skaityti. Nors riteriui tenka susidurti su daugybe rimtų pavojų, kaip ir dera pasakai, istorija baigiasi laimingai.

Įdomi, dinamiška, kitokia pasaka jau šiek tiek ūgtelėjusiems (sakyčiau, priešmokyklinio amžiaus) vaikams, paskaninta juoko ir humoro prieskoniais. 

Y. Walcker, R. Mennetrier. Klotilda vyksta į vasaros stovyklą/ vertė M. Šeškuvienė. – Kaunas: Vaiga, 2014. 34 p.

Leidykla sumanė leisti seriją „Mano mažosios knygelės“ – tai mielų ir juokingų istorijų rinkys, skatinantis svajoti ir mąstyti. Pirmas pasakojimas serijoje – apie itin drovią, nedrąsią, nepasitikinčią savimi pelėdžiukę Klotildą. Nors yra žavi ir miela, tačiau kelionės į stovyklą (be šeimos) vengia kaip didžiausios nelaimės. O kas jei ši kelionė – didžiųjų nuotykių ir atradimų pradžia bei tiesiausias kelias į pasitikėjimą?

Sakyčiau, kad per pelėdžiukės paveikslą knygoje paprastai, bet jautriai atskleidžiamos nedrąsumo, nepasitikėjimo savimi temos padės vaikams geriau suprasti šias emocijas.

Skaitė, domėjosi, ieškojo ir aprašė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.