2014 10 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

„Kelias dabar eina manim“. Apie G. Bleizgio knygą „Jonas Krikštytojas“

Jaunosios kartos poetas Gintaras Bleizgys (g. 1975) – vienas intensyviausiai kuriančių šiandienos lietuvių rašytojų, poetas, eseistas, literatūros kritikas, išleidęs 8 knygas, iš jų 7 – eilėraščių. Neseniai už naujausią eilėraščių rinkinį „Kai sėlinsi manęs“ šis autorius buvo apdovanotas Jotvingių premija.

Gintaras Bleizgys tekstuose ir gyvenime išsako savo kaip tikinčio žmogaus poziciją, vadina save Dangaus Karalystės piliečiu[1] ir teigia, kad jo kūrybos neįmanoma suvokti be krikščioniškojo konteksto.[2] Jo poezijoje krikščioniškoji linija pasirodo kaip itin svarbi, aktuali ir autentiška, besitęsianti visuose poezijos rinkiniuose. Jei atidžiai įsiskaitysime į šio poeto tekstus, pamatysime, kad jo eilėraščių kalbančiajam kūryba, rašymas yra būdas skelbti Kristų, tai iš Dievo gauta užduotis, kurią galima lyginti su biblinių pranašų misija. Šiame straipsnyje bus mėginama pažvelgti į prieš keletą metų pasirodžiusį G. Bleizgio eilėraščių rinkinį „Jonas Krikštytojas“ (2010 m.) ir, įsižiūrint į svarbiausią rinkinio figūrą – pranašą Joną, užčiuopti, pajausti ir suprasti, ką šiam autoriui reiškia būti pranašu, trapiu ir žmogišku, bet tvirtai įsikibusiu į vienintelį tikrąjį Kelią.

Rinkinys „Jonas Krikštytojas“ – dvasinės subjekto kelionės per vidinę dykumą užrašai, nuobiros, minčių, jausmų, potyrių srautais nugulančios į tekstus. Biblinis ir teologinis kontekstas leidžia atpažinti plačią išgyvenimų skalę: nuo skausmingos dvasinio alkio, kurtinančio šauksmo, kviečiančio atsiversti labiau save nei kitus, patirties iki švelnaus atleidimo vėjo, plevenančio dykumoje.

Dykumos asketas

Krikščioniškoje tradicijoje Jonas Krikštytojas suvokiamas kaip Mesijo skelbėjas. Biblijoje jis vaizduojamas kaip asketas, gyvenęs dykumoje, maitinęsis skėriais bei medumi (plg. Mt 3, 4) ir kvietęs žydų bendruomenę atsiversti ir pasikrikštyti. Evangelistai atpažįsta Joną Krikštytoją kaip tą, apie kurį pranašavo Izaijas: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! (Mt 3, 3). Jis suvokiamas kaip kelio Kristui tiesėjas, ėjęs pirma Viešpaties jam kelio nutiesti (Lk 1, 76). Jonas Krikštytojas – tas, kuris rodo į Kitą, į patį svarbiausią Kitą – Kristų. Kaip teigia J. Ratzinger, Jonas Krikštytojas žino, kad taiso kelią tam paslaptingajam Kitam, kad į Jį nukreipta visa jo misija.[3] Tai tikėjimo žmogus, dykumos asketas, maitinęsis Dievo Žodžiu, skelbęs atsivertimo krikštą. Pasaulio dykumoje, tyruose, kuriuose nebuvo jokių takų nei kelių, jis tapo tuo, kuris nutiesė kelią Mesijui.

Dykumos prasmė Biblijoje atsiveria kaip simbolinė: dykuma – dvasinio išmėginimo vieta, kur žmogus susitinka ir kovoja su demonais ir pačiu savimi, savo silpnybėmis. Fizinėje dykumoje besislepiantys žvėrys dvasine prasme suprantami kaip žmoguje slypinčios ydos. Gyventi dykumoje – išbūti susitikime su savimi, tai apnuogintos dvasios patirtis, skausmo patirtis. Tačiau dykuma turi ir pozityvų aspektą: buvimas joje leidžia sutikti tikrąjį save ir tikrąjį Kitą – Dievą. Dykuma kartu atveria ir šventumo patirtį, ji, pasak J. Chryssavgis, yra dvasinio perversmo, o ne atsitraukimo vieta. Dykuma kaip simbolis primena apie visuose esančią dvasinę erdvę.[4]

Iš to, kad Jonas Krikštytojas gyveno dykumoje, galima spręsti apie dvasinę jo tvirtybę. Tačiau šio pranašo misija neapsiriboja asketišku gyvenimu, gundymų įveikimu, Jonas Krikštytojas turi pakeisti pačią dykumą – nutiesti kelią Mesijui. Necivilizuotą erdvę paversti civilizuota, negyvenamą kraštą – gyvenamu. Visa tai vyksta ne geografinėje, o dvasinėje plotmėje – Jonas Krikštytojas ragina žmones atsiversi ir pasikrikštyti, taip ruošdamas tautą būsimam Mesijo – Jėzaus Kristaus – atėjimui.

Nesu tas

Gintaro Bleizgio poezijoje šio pranašo paveikslas geriausiai skleidžiasi eilėraščių cikle „jonas krikštytojas“. Viename jų sakoma:

 prie ožkaganio medžio medituojančiam budai

 sudžata paaukojo ryžių viralo manydama kad

 prieš ją sėdi medžio dievybė – aš nesu tas kurį

 matai mano namai ne iš šio pasaulio mano laimė

 yra ne šiame pasaulyje esu anapus medžio anapus

žolės anapus smėlio anapus tavęs esu anapus laimės

ryžių esu viralas sapnų orchidėjos lėtas esu medis

lėtesnis už medį už tave už žodžius neišskaitomas

skaitau save ir vanduo nuplauna ženklus ir ištrina

mane ir rankioju nesu tas rankioju dėlioju nesu tas

aiškinuosi degina – – – – – – [5]

Šis tekstas išsyk atrodo painus: moderni kalbančiojo sąmonė į vieną pynę supina iš pirmo žvilgsnio sunkiai susiejamus dalykus, į subjekto žmogiškąją patirtį per simbolinę prizmę įpinami bibliniai kontekstai, kartai sunku atskirti, kieno balsu kalbama, kieno pozicija užimama, su kuo tekste tapatinamasi. Ir apie Joną Krikštytoją, regis, čia visai nekalbama. Bet įsižiūrėkime atidžiau. Pirmiausia į akis krenta greta krikščioniškojo konteksto atsirandantis rytietiškais: Ožkaganio medis, Buda, Sudžata. Tačiau žodžius nesu tas (ši frazė tekste pakartojama tris kartus) galima laikyti nuoroda į Jono Krikštytojo atsakymą klaususiems, ar jis nėra mesijas (Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“  Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“ – Jn 1, 19-20). Vis dėlto šį atsakymą galima sieti ir su Jėzaus žodžiais, pasakytais Pilotui: Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia (Jn 18, 36). Nei Jėzus, nei Jonas Krikštytojas šiame tekste nėra konkrečiai įvardyti (kitaip nei Buda), tačiau minėtos frazės atpažinimas Biblijoje ir ciklo kontekstas leidžia apie juos kalbėti.

Krikštytojo kontekstą priartina paskutinės cituoto teksto eilutės: skaitau save ir vanduo nuplauna ženklus ir ištrina / mane ir rankioju nesu tas rankioju nesu tas / aiškinuosi degina – – – – – –. Evangelijoje Jonas Krikštytojas yra priverstas aiškintis, kad jis nėra Mesijas (plg. Jn 1, 20). Paslėptą, bet nujaučiamą Jono Krikštytojo kontekstą patvirtina ir paskutinis eilėraščio žodis – degina, po kurio seka šeši brūkšniai. Nutrūkusi mintis (neaišku nei kas, nei ką degina) reikalauja paaiškinimo, ji pratęsiama 9-ąjame ciklo eilėraštyje, čia sakoma:

balsas šaukiantis tyruose jonas krikštytojas ugninis

 kristus degantis mano gerklėj – – – – – – – – – –

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – [6]

Kristus yra žinia, kurią turėjo paskelbti Jonas Krikštytojas, taip nutiesdamas Jam kelią, paruošdamas tautą Jo atėjimui. Jonas Krikštytojas Mesiją apibūdiną kaip tą, kuris, priešingai nei jis, krikštys ne vandeniu, o Šventąja Dvasia ir ugnimi (Mt 3, 11). Taigi, galima matyti, jog tiek bibliniame, tiek „Jono Krikštytojo“ kontekste Kristui priskiriamas elementas yra ugnis. Kaip prieštara jam pasirodo vanduo, šiame rinkinyje sietinas su Rytų kultūra ir religija (prie šios sąsajos dar sugrįšime).

Vis dėlto galima sakyti, jog žodžiai nesu tas, čia atliekantys perėjimo prie biblinio konteksto funkciją, ne tiek jungia šiuos du skirtingus kontekstus, dvi skirtingas religijas, kiek atskiria. Tikrasis Dievas yra ne tas, kuris medituoja po medžiu, tikrasis Dievas yra transcendentinis – esantis anapus: esu anapus medžio anapus / žolės anapus smėlio anapus tavęs esu anapus laimės.

Kelias per sąmonės vandenis ir dykumas

Visame eilėraščių „Jonas Krikštytojas“ ciklo kontekste galima kalbėti apie Rytų ir Vakarų prieštarą. Buda, nors iš pirmo žvilgsnio lygiareikšmiai įsiliejantis į bendrą kalbančiojo minčių, potyrių srautą, taip atsidurdamas greta Kristaus, Jono Krikštytojo ir kitų biblinių figūrų, iš tiesų čia pasirodo kaip opozicija jiems. Rytietiškojo ir krikščioniškojo pasaulių susitikimas atveria esminę problemą ir yra šių tekstų dramatizmo šaltinis.

Įtampa tarp Kristaus ir Budos pasirodo jau antrajame ciklo tekste: dykuma su alkanu kristumi / laukinis buda su medžiais laukiniais.[7] Šiame trumpame eilėraštyje užmenama kertinė ciklo problema ir opozicija: Kristus ir Buda. Kristui priskiriamos erdvės (dykumos) santykis su Budos erdve (laukiniai medžiai) taip pat opoziciškas. Alkis, kurį patiria Kristus, yra neatsiejamas nuo dykumos. O Buda – tas, kuriam, kaip jau minėta, aukojamas maistas (ryžių viralas).

Dar viena svarbi opozicija eilėraščių cikle „Jonas Krikštytojas“ atsiranda tarp dykumos ir vandens. Vandeniui čia suteikiama daugiausiai negatyvi prasmė: vandenys pasirodo kaip tamsūs, juodi, neteikiantys gyvybės, sukaustyti ledo. Pilnas juodybės vanduo yra praradęs gyvybės teikimo funkciją ir tampa veikiau mirties nei gyvybės ženklu. Įdomu, jog vanduo tekstuose pasirodo kaip Budos atributas, opoziciškas Jono Krikštytojo ir Jėzaus atributui – dykumai.

Tekstuose besidriekiančios opozicijos tarp krikščioniškų ir budistinių vaizdinių, rodos, vis augina įtampą, kuri aukščiausią tašką pasiekia devintajame ciklo eilėraštyje:

ledui skilinėjant tratant pajuodusiems

vandenims kertantis nesibaigiantiems mokymams

budai žengiant į laukinę girią sąmonės juodybėse

balsas šaukiantis tyruose jonas krikštytojas ugninis

kristus degantis mano gerklėj – – – – – – – – – – – – –

 – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Vandens juodumas prilysta sąmonės juodybei. Ši juodybė ir yra tikrieji tyrai, tikroji dykuma, kurioje aidi nenuilstantis Jono Krikštytojo balsas. Kristus apibūdinamas kaip degantis, ugninis. Šviesa ir karštis pasirodo kaip prieštara anksčiau pasirodžiusiam sąmonės ledui, juodiems, stingdantiems vandenims.

Besitęsiančiame minčių ir vaizdų sraute, regis, suplyksi sprendimas: Buda su savo mokymu, kuris prilyginamas juodiems sąmonės vandenims (dumblynų pasąmonė su paukščiais bambukais / buda – – sėdėjo nevalgęs miegodamas medituodamas / atsisakydamas prarasdamas sąmonę kliedėdamas / buvau)[8], yra nustelbtas Jono Krikštytojo šauksmo tyruose (subjektas staiga atsiduria Krikštytojo pozicijoje, sakydamas: ugninis / kristus degantis mano gerklėj). Dykumoje sušvintanti ugninio Kristaus žinia sunaikina, neutralizuoja rytietiškąsias filosofijas nurodančius vandens, ledo įvaizdžius. Dykuma nugali laukinių medžių giraites, sustingusius sąmonės vandenis, Kristaus mokymas iškyla virš visų kitų, tokiu būdu pasiekiamas išsivadavimas, išsilaisvinimas, tokiu būdu čia vėl taps įmanomas švelnus atleidimo vėjas, šnabždantis: gali be irklų / be burių plaukti smėlynuos dabar esi laisvas.[9]

Kalbant apie šį eilėraščių ciklą, galima prisiminti ir kitą G. Bleizgio tekstą, jo esė „Amžinoji kartotė ir išgąsdinti kiškiai, nubėgę“. Šiame tekste Bleizgys komentuoja savo kūrybą, itin daug dėmesio skirdamas krikščioniškoji konteksto svarbai. Autorius pasakoja apie savo paties gyvenime įvykusį lūžį, kai lig tol domėjęsis budizmu, jis pasuko krikščionybės link: „budizmas ir krišnaizmas, atvedę mane į krikščionybę, anapusybė, kurios ieškojau, depresija, kuria apsirgau paauglystėj, kuri kilo iš gamtos, iš sėdinčio po ožkaganio medžiu Sidhartos, kuris buvau aš, bet aš kitas, kuris veržėsi ieškodamas savo kelio, kuris niro ir niro į gamtą .“[10] Lūžio momentas įvardijamas kaip klausimas „arba-arba“: „Miglota paauglio sąmone jaučiau, kad už šitos matomos gamtos, kuri miršta ir atgimsta, turi būti kaži kas nematoma, kaži kas kitaip, giliau, kas nei miršta, nei atgimsta, kas gyvena amžinai, kas yra gyvenimas ir nieko daugiau – grynas, absoliutus, nesibaigiantis gyvenimas. Tuo metu domėjausi budizmu, didelį įspūdį darė tiek Budos gyvenimo istorija, tiek jo mokymas. Gali būti, kad netgi ganėtinai giliai į šį mokymą nugrimzdau. Taip giliai, kad iškilo klausimas „arba–arba“.[11]

Aptariamame eilėraščių cikle matyti būtent šis „arba-arba“ momentas. Kalbantysis yra tarp, vis auganti įtampa tarp tekste matomų opozicijų atveda iki lūžio momento. Lieka aidėti balsas, skelbiantis Kristų. Budizmas su aiškiai išreikšta gamtos patirtimi, lieka nuošalėje.

Įvyksta paties kalbančiojo pozicijos kaita: iš lyginamo su Buda medituojančiojo (buda – – sėdėjo nevalgęs miegodamas medituodamas / atsisakydamas prarasdamas sąmonę kliedėdamas / buvau) tampa tyruose šaukiančiojo balsu (balsas šaukiantis tyruose jonas krikštytojas ugninis / kristus degantis mano gerklėj).

Paskutiniame eilėraštyje pakartojamas pirmasis ciklo tekstas: kelias / dabar eina manim[12], tačiau jis pratęsiamas, keliaujama toliau: bet kaip / galiu jį apčiuopti?[13]. Kelias jau surastas – jis yra ne kažkur, o paties subjekto viduje, jo sąmonėje. Šis kelias jau yra iškovotas, tačiau kova nesibaigia: kelias yra nesugaunamas, nuolat išslystantis. Tai primena tikėjimo kelionę ir nesibaigiančią tikinčiojo kovą dėl jo: kelias dabar eina manim jis / nuolat prasideda nuolat mėgina išslyst.[14] Taigi, Jono Krikštytojo kaip pranašo, tiesiančio kelią Mesijui, figūra Bleizgio poezijoje pasirodo tiesianti kalbančiojo tikėjimo kelią jame pačiame, jo sąmonės tyruose.

Taigi, Bleizgio tekstuose galima įžvelgti nuskaistinančios dykumos pergalę prieš tamsius sąmonės vandenis: randamas Kelias, užčiuopiamas, bet nepagaunamas, Kelias, kuris nuolat mėgina išslysti, kuriame išbūti reikia pastangų. Visi rinkinio tekstai yra rašomi ant šio Kelio pagrindo. Jono Krikštytojo figūra nuolat pasirodo per nežymias detales ir leidžia jausti subjekto susitapatinimą su juo, su jo misija ir skelbiama žinia.

Žiogo giesmė visatos tyruose

Dykumoje Jonas Krikštytojas maitinasi skėriais ir laukų medumi. Pasak vienos antikinės tradicijos, su gyvatėmis kovojantys ir jas žudantys skėriai yra Dievo žodžio, kuris yra žmogaus (Įst 8, 3) bei tiesos, kuri nugali angį ir jo melą, įvaizdis.“[15] Bibliniame kontekste tokią pačią (Dievo žodžio) reikšmę turi ir laukų medus: „tai dar vienas dykumoje randamas maistas, taip pat Dievo žodžio, saldesnio už korio medų (Ps 19, 11; 119, 103; Ez 3,3), įvaizdis. Jonas žodį pasirenka savo maistu, kuris jam padeda nugalėti blogį ir leidžia ragauti gėrį. [16] “ Tačiau Bleizgio poezijoje pats skėrys, žiogas tampa Jono Krikštytojo metonimija:

lieka tik balsas žiogų iššienautose pievose

 

ne – žiogų iš dykumos iš negyvenamos

iš išprotėjusių plynės atsikeliu baisiai kliedėdamas –

 

tyruose plyštantis kūnas

tyruose šaukiantis balsas  [17]

Žiogas čia tampa tyruose šaukiančiu balsu, aiškia nuoroda į Biblijos pranašo figūrą. Šis balsas, aidintis biblinėje dykumoje, Bleizgio tekstuose tampa Jono Krikštytojo (o kartais ir paties subjekto) šauksmu tyruose. Taip žiogas sutapatinamas su pranašu (juos abu sieja šauksmas / žiogo giesmė tyruose).

Bleizgio poezijoje žiogo įvaizdis reiškia savo skausmo išsakymą. Visuose tekstuose žiogo giesmė, jo balsas skamba skausmingai. Ir nors eilėraščiuose kalbama apie pievas ir dykumą, nereikia jų suvokti kaip geografinių erdvių. Bleizgio žiogo giesmė pasigirsta ne lietuviškose pievose ar biblinėje dykumoje Jono Krikštytojo balsu, ši giesmė suskamba žmogaus sąmonės tyruose ir viso pasaulio (dūzgiantys visatos tyrai [18]) lauke. Tapatindamasis su Jonu Krikštytoju kaip su žiogu, eilėraščių kalbantysis pabrėžia savo trapumą, mažumą – anaiptol ne misiją vykdančio pranašo didybę. Subjektas vienišas, silpnas, giedantis, šaukiantis savo skausmą, stoja prieš begalinę pasaulio dykumą, ir šis susidūrimas, buvimas visatos akivaizdoje jam itin skausmingas.

Jonas Krikštytojas Biblijoje žymi lūžį. Jis, tarpininkas tarp Senojo ir Naujojo Įsakymų, parengia kelią Kristaus atėjimui. Lūžį Krikštytojas žymi ir Bleizgio poezijoje, tik lūžis čia vyksta dvasiniame subjekto gyvenime, kaip vertybių persikeitimas, krikščioniško tikėjimo triumfas subjekto sąmonės tyruose (plg. eilėraščių ciklas „jonas krikštytojas“[19]).

Skausminga subjekto kelionė per vidinę dykumą baigiama visiško pasitikėjimo Dievu išraiška ir krikščioniška prisikėlimo viltimi:

kai užsimerkiu pasitikiu Tavimi guluos

į dirvožemį sąmonės sukrautas vaisius esu

 

kuris iš naujo bus manimi

Pasigirsta lyriška intonacija, kalbama apie visišką pasitikėjimą Kitu. Čia galima atpažinti Psalmių kontekstą (plg. pasitikėjimo psalmė – Ps 3, 6: Kai guluosi ilsėtis ir užmiegu, atsibundu, nes visą naktį VIEŠPATS mane saugo).

Nenuostabu, jog mirusiai motinai dedikuotame eilėraščių rinkinyje daugelis tekstų yra pažymėti netekties, mirties, skausmo ženklais. Čia dominuoja tamsuma, juoda spalva. Tokiame kontekste pasirodo ir Jonas Krikštytojas, atsinešdamas su savimi biblinę dykumos patirtį, šauksmo tyruose garsą, skėrių skonį ir kankinystės baigtį. Ši figūra tarsi sugeria visą juodumą, leidžia subjektui išreikšti tamsą, skausmą, nusivylimą ir kartu šviesos – Mesijo – laukimą, suvokiant, kad per skaudžius išgyvenimus tiesiamas kelias, taip, kad subjektas gali sakyti: kelias / dabar / eina manim[20].

Elena Faustina Andrulytė SF

[1] Tomas Vaiseta, pokalbis su poetais R. Stankevičiumi ir G. Bleizgiu Ant kurio laiptelio bestovėtum, prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-12-09-pokalbis-su-poetais-r-stankeviciumi-ir-g-bleizgiu-ant-kurio-laiptelio-bestovetum/111125, [žiūrėta 2013-12-14].

[2] Saulius Vasiliauskas, Gintaras Bleizgys „Jausmai ir nuojautos lenkia laiką“, prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-10-30-gintaras-bleizgys-jausmai-ir-nuojautos-lenkia-laika/109310 [žiūrėta 2013-11-01].

[3] Joseph Ratzinger, Jėzus iš Nazareto, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007, 31.

[4] John Chryssavgis, Dykumos širdyje, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, 59.

[5] Gintaras Bleizgys, Jonas Krikštytojas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, 40.

[6] Gintaras Bleizgys, Jonas Krikštytojas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, 45.

[7] Ten pat, 38.

[8] Gintaras Bleizgys, Jonas Krikštytojas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, 9-tasis ciklo eilėraštis, 45.

[9] Ten pat, 6-tasis ciklo eilėraštis, 42.

[10] Gintaras Bleizgys, Amžinoji kartotė ir išgąsdinti kiškiai nubėgę, prieiga internetu: http://www.satenai.lt/2013/07/26/amzinoji-kartote-ir-isgasdinti-kiskiai-nubege/, [žiūrėta 2013-08-28].

[11] Ten pat.

[12] Gintaras Bleizgys, Jonas Krikštytojas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, 37.

[13] Ten pat, 46.

[14] Ten pat.

[15] Silvano Fausti SJ, Evangelijos atminimas ir pasakojimas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, 20

[16] Silvano Fausti SJ, Evangelijos atminimas ir pasakojimas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, 20

[17] Gintaras Bleizgys, Jonas Krikštytojas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, 56.

[18] Ten pat, 49.

[19] Ten pat, 3746.

[20] Ten pat, 37.