2014 10 14

bernardinai.lt

Ikimokyklinis.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

S. Burgienė. Švenčiame kalendorines šventes darželyje

Etnokultūrinis ugdymas labai svarbus ankstyvajame vaikų amžiuje. Seniau etnokultūros, tradicinio folkloro perdavėjais, ugdytojais buvo šeima, bendruomenė. Šiandien, kokį pamatą padės tėvai, darželis ir mokykla, toks požiūris į etnokultūrą išliks ateityje.

Karolio Kavolėlio nuotrauka

Norint sukurti tinkamą aplinką vaikų kūrybingumui, reikalingas teigiamas auklėtojos požiūris į liaudies meną, meilė liaudies dainai, muzikai, pasakojamajai ir smulkiajai tautosakai, jos sugebėjimas perteikti visa tai per žaidybinę, kūrybinę ir kasdieninę veiklą.

Ankstyvajame amžiuje 2-3 m. vaikai kaupia savo patirtį iš aplinkos, vėliau pradeda mėgdžioti, kurti ir improvizuoti, eksperimentuoti. Pasitelkdama savo praktinę patirtį, siūlyčiau  kuo daugiau su vaikais improvizuoti, remiantis paprastais dalykais. Pavyzdžiui: mažyliams pasiūlau surengti vabaliukų ropojimo varžybas. Pradžioje ropoju kartu su vaikais, vėliau, jiems pradėjus mėgdžioti, skaičiuojame iki trijų, pradedame savotiškas varžybas. Pasiekę  finišą, mažyliai sumuša delniukais su auklėtoja. Tą pačią improvizaciją galime naudoti rengiant įvairias  šventes: teatro savaitės metu pasakoje „Vištytė ir gaidelis“ du veikėjai – vaikai,  geriau žinantys pasakos turinį – padedami auklėtojos kuria šventę. Netikėtai, kiti vaikai,  stebėdami tuos du mažylius (pvz; besiklausydami lopšinės sugulę ant kilimo), padeda galvytes auklėtojai ant kelių, nors šito jiems niekas nesufleravo. Taigi, duokime daugiau vaikams laisvės, tiesiog užvesdami juos ant reikiamo takelio.

Karolio Kavolėlio nuotrauka

Balso diapazoną galima lavinti vieną ir tą pačią patarlę ištariant kaskart vis kito gyvūno balsu, pasakant ją skirtingu aukštumu: kaip meška – storu, baubiančiu balsu, kaip vilkas – žemu, tęsiamu balsu, kaip lapė – meilikaujant, saldžiai, kaip paukščiukas – aukštu, spiegiamu balsu, kaip pelytė – dar plonesniu, cypiančiu balsu. Vaikams labai patinka žaidimas balsu ir jie bando pritaikyti tai savarankiškoje žaidybinėje veikloje.

Norėdamas išugdyti aktyvų kalendorinių švenčių, tradicijų dalyvį, turintį norą pažinti ir perimti tautos kultūrą, savo krašto papročius, folklorą, žmonių darbus, liaudies dainas, ratelius, žaidimus, pedagogas turi juos  sudominti etnokultūra. Pakvieskime per Adventą kurio nors vaikučio močiutę, mokančią sekti pasakas, sukurkime jaukią aplinką, uždekime žvakę, pažaiskime šio laikotarpio žaidimus: žiedo dalijimą, burtus su kūčiukais ir pan. 

Karolio Kavolėlio nuotrauka

Atėjus Kalėdiniam laikotarpiui, papuoškime grupę savo darbeliais, įpindami kuo daugiau liaudiškų elementų, gamtinės medžiagos. Padėkime vaikams nugalėti Kalėdų senelio baimę, prieš šventes duodami vaikams patiems apsirengti jo rūbais, pasipuošti senelio barzda – taip suteiksime vaikams daug džiugių emocijų. Kalėdines dovanėles stenkimės padaryti patys savo rankomis, nes smulkmenos gali suteikti daugiau malonumo, šilumos, nei dovana nupirkta parduotuvėje.

Artėjant Užgavėnių šventei, nutarus su tėveliais kartu pasigaminti kaukes, vaikai iš pradžių bus tik stebėtojai, tačiau vėliau įsijungs į kaukės kūrimą, norės ją pasimatuoti. Mūsų sumanymas puikiai pavyko, kai auklėtoja dar parodė savo pagamintas kaukes, jas prie vaikų matavosi, visi kartu juokėsi, žaidė. Išmokome žaisti ratelį „Meškutė“ linguodami, mėgdžiodami meškos eiseną, dainuodami ir eidami ratu vienas paskui kitą, ratu prieš saulę. Meškutės kaukė iš pradžių buvo pasiūlyta drąsesniam grupės vaikui, o pamatę, kad tai smagus žaidimas, ją pasimatuoti panoro ir kiti vaikai.

Nepabūgau pabandyti pamokyti lietuvių liaudies žaidimą „Ranką, ranką, kitą, kitą“. Pradžioje parodžiau judesius su vienu vaiku, vėliau prašėsi ir kiti vaikai su jais atlikti tuos pačius judesius. Taip smagiai bežaidžiant išmokome dar vieną lietuvių liaudies žaidimą „Žyds juods, žyds raudons“ ir darželio Užgavėnių šventėje mes jau nebuvome stebėtojai. Grupėje surengėme Užgavėnių kaukių parodą. Su jomis vaikai noriai fotografavosi ir dalyvavo šventėje.

Vienos vaikų mėgstamiausių švenčių yra Velykos, Atvelykis (mažosios vaikučių velykėlės) – jų metu išmokome lietuvių liaudies žaidimų,  pvz.: „Nešu, nešu kiaušį”, margučių ridenimo taisyklių. Vaikus mokau ne tik margučių marginimo ir aplikavimo liaudiškais ornamentais būdų, bet ir pritaikau naujus metodus: kreidelėmis ant švitrinio popieriaus, veltinio, lininės medžiagos piešiame verbas, margučius.. Smagu vaikams, kai susiruošę eiti namo randa savo batukuose po Velykinį kiaušinį, kurį auklėtoja slapta  ten paliko. Tokie maži stebuklai vaikus labai pradžiugina ir pasėja jų galvelėse įvairių minčių.

Darželyje vyko amatų savaitė, kurios metu vaikai susipažino su sviestamuše ir  bendromis jėgomis joje mušė sviestą, po to jį ragavo tepdami ant duonos, „skalbė“ senovinėje geldoje, „velėjo“, kočiojo rankšluosčius .

Neįsivaizduoju darželyje, ypač miesto, švenčiamų švenčių, tokių kaip Sekminės, Ožio diena, Jurginės, Joninės. Jos turėtų vykti pas kurio nors vaiko močiutę kaime, ūkininko sodyboje, iš anksto susitarus, atskleidžiant to regiono savitumą, papročius, tradicijas, jei tik yra galimybė stebint iš arti gyvą karvę, ožką, arklį, , o ne auklėtojai apsirengus „ožiu’’, ar „Sekminių karve’’.

Karolio Kavolėlio nuotrauka

Kas po to tokių žaidimų, ugdymo veiklos išliks vaikams? Jie, žinoma, norės kurti savitu stiliumi, atras savitą kūrybinę raišką, praturtintą tautiniais, tradicinio meno elementais, gebės paaiškinti patirtus įspūdžius, nusakyti, kas jiems gražu, paaiškinti vaizdo, judesio, garso grožį; taps darbštesni, drąsesni, nuoširdesni, draugiškesni, stengsis gražiai elgtis, atjausti kitą, apkabinti, kalbinti; aktyviai dalyvaus renginiuose, bus veiklūs, viską bandys paliesti, paragauti ir savaip prisidės prie tradicijų puoselėjimo. 

Peršasi išvada: norint rasti ryšį tarp etninės ir moderniosios kultūros ir vaikams gyvenant realioje kasdienybėje, turime etninius elementus taikyti vaiko įprastoje kasdieninėje veikloje.  Vaikas turėtų būti ugdomas aktyviai dalyvaujant tėvams ir seneliams, kalbantis su jais, klausantis jų pasakojimų, o ne būnant  pasyviais švenčių stebėtojais.