Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Donatas Puslys. Kodėl man svarbu matyti verkiančius didvyrius?

„Iki dvidešimt šešerių gyvenimo metų jis buvo pasaulio tuštybėms atsidavęs žmogus; ypač mėgo mankštintis ginklais, užsidegęs didžiuliu ir tuščiu garbės troškimu“, – štai taip prasideda Šv. Ignaco Lojolos autobiografija „Piligrimo pasakojimas“. Tad žmogus, kuris vėliau su bendražygiais įkūrė Jėzaus draugiją, skelbusią, jog visos mūsų pastangos šiame pasaulyje turi būti skirtos didesnei Dievo garbei („Ad Maiorem Dei Gloriam“), iki trečiojo dešimtmečio vidurio gyveno pagal visiškai kitokį šūkį: „Viskas didesnei mano paties garbei“. „Su savo tėvo pinigais ir geru motinos skoniu praleidau vaikystę kaip tikras išlepintas vaikas, mažai mokydamasis ir daug laiko skirdamas gražiai dykinėti. Bet argi būčiau galėjęs elgtis kitaip?“ – štai tokiais žodžiais Carlo Carretto knygoje „Aš, Pranciškus“ prabyla pats šv. Pranciškus, žmogus, kuris vėliau savo pečiais parems visą išsiūbuotą Bažnyčią. Tai tas pats šventasis, kurio brolis Motiejus klausė: „Aš klausiu, kodėl visas pasaulis, rodos, bėga paskui tave ir kiekvienas trokšta pamatyti tave, išgirsti tavo žodį, paklusti tau? Tu nesi gražus vyras, nei didžiai mokslingas, nei aukštos kilmės. Tad kodėl visas pasaulis seka paskui tave?“ Ir pasaulis sekė tuo mažu ir neišvaizdžiu vienuoliu, kuris dėl žmonių kvailybės, kuri sprendžia ne pagal vidų, o tik pagal išorę, dažnai būdavo palaikomas paprasčiausiu vargeta.
„Palengva atslenka vakaras. Liūdna ir nuobodu. Nepajutau, kaip praėjo pavasaris ir vasara. Vėl prasidės ruduo, o po jo ateis žiema, pavasaris, vasara… Tempora fugaces… Širdyje šiandien taip tuščia… Mane vėl apima melancholija, apatija. Taip pasiilgau gyvenimo: ramaus, pilno, o čia… Čia negali būti jokios apatijos, jokių svajonių, bet kova. Kova kasdien žiauresnė, slaptesnė. Čia negalima svajoti, nes žūsi. Būk gudrus, atidus, budrus ir klastingas, tada gyvensi. Būtų gerai, kad taip užsimirštum, bet aš taip negaliu“, – savo dienoraštyje rašo Lionginas Baliukevičius – partizanas Dzūkas. Rašo žmogus, apie kurį dainuojama, jog jis su kitais miško broliais nugalėjęs pačią mirtį, kuris taip mylėjęs savo kraštą, jo žmones, kad už jų laisvę paaukojęs tai, ką turėjo brangiausio – savo gyvybę. Tačiau šis įrašas kvepia liūdesiu, nerimu. Panašių eilių galime rasti ir Juozo Lukšos-Daumanto ir Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimuose.

„Viešpatie, aš mėgau žemuogių uogienę / Ir saldybę tamsią moteriškės kūno. / Degtinę atšaldytą su silkučių užkanda. / Cinamono mėgau ir gvazdikų kvapą. / Koks iš manęs pranašas? Ar dvasia galėtų / Aplankyti tokį? Daug daugiau tikrųjų, / Yra iš ko rinktis“, – skamba Czeslawo Miloszo eilėraštis „Prisipažinimas“. Poetas išpažįsta savo silpnybes ir abejones. Lygiai taip pat knygoje „Pavergtas protas“ jis prisipažįsta, kad po to, kai „1945 metais Rytų Europos šalys pateko iš Rytų atėjusio Naujojo Tikėjimo valdžion“, jis kartu su dauguma kitų regiono žmonių įsitraukė į Žaidimą. „Kaip daugelis Rytų Europos žmonių, ir aš žaidžiau kompromisų ir išorinių lojalumo pareiškimų, klastų bei sudėtingų manevrų tam tikrų vertybių gynyboje žaidimą“, – rašo Cz. Miloszas.

Tuo tarpu jo bičiulius Tomas Venclova savo poezijos rinktinėje prie 1956 metais užrašyto eilėraščio „Hidalgo“ pridėjo štai tokį komentarą: „Josifas Brodskis yra pasakęs, kad mūsų kartai 1956 metai buvo maždaug tas pat, kas Ispanijos karas Ernestui Hemingway‘ui, George‘ui Orwellui ir Wystanui Hugh Audenui. Nuo penkiolikos lig dvidešimt kelerių metų žmogus turbūt yra jautriausias įspūdžiams, ir to laiko patirtis yra pati svarbiausia. Tada buvau devyniolikametis trečiojo kurso filologas, naivesnis už daugumą savo bendraamžių: mat tikėjau komunizmu – jau beveik niekas aplink mane netikėjo, bet paprastai prie jo taikėsi, kartais iš baimės, kartais vardan karjeros, dažnai dėl abiejų priežasčių. 1956 metų Vengrijos sukilimas, ypač jo numalšinimas, aiškiai parodė, ko iš tikrųjų vertas komunizmas: supratau, kad jo neįmanoma pataisyti, belieka jam priešintis. Nuo tos pozicijos paskui jau beveik niekad nenutolau.“ Štai tokia išpažintis, atskleidžianti vingiuotą poeto kelią į pasipriešinimą.

Galiausiai jiems atitaria profesorė Irena Veisaitė, kuri Santaros-Šviesos konferencijoje vykusio pokalbio su profesoriumi Kęstučiu Nastopka metu teigė: „Likti nepriekaištingai sąžiningu žmogumi ir nepatekti i Sibirą beveik neįmanoma… Visi mes, kurie išgyvenome sovietinę diktatūrą, vienaip ar kitaip buvome padarę mažesnių ar didesnių kompromisų. Kaip sakė Camus „Kaliguloje“ – visi Kaligulos pavaldiniai yra kalti. Atsimenu, kaip eidavau kviesti savo kuruojamos grupės studentų į Spalio revoliucijos paradą. Kalbėdavau Levitano balsu, aiškiai dirbtiniu, kviesdavau ne savo, bet rektoriaus vardu. Studentai viską suprasdavo, bet tai vis tiek buvo kompromisas. Totalitarinėje visuomenėje reikėjo didelės drąsos, kad liktum savimi. Aš galiu pasigirti, kad nepasirašiau nė vieno ką nors smerkiančio laiško. Bet baimės buvo daug.“

Beskaitant visas šias citatas ir prisiminimus, ne vienam iš jūsų veikiausiai kilo klausimas: kas gi bendro tarp visų čia pacituotųjų ir kaip visa tai siejasi su pačia rašinio tema? Kodėl gi man svarbu matyti verkiančius herojus? Galbūt dėl to, kad noriu nuo pjedestalo nuversti visus šiuos autoritetus, parodydamas jų silpnybes ir klaidas? Galbūt dėl to, kad esu piktdžiuga ir džiaugiuosi matydamas, jog suklumpa net geriausieji, išmintingiausieji, doriausieji? O gal dėl to, kad nemoku atleisti ir visad esu linkęs atsiminti kiekvieną kluptelėjimą, kiekvieną nuodėmę, nors ji būtų padaryta ir prieš porą dešimtmečių? Tikiuosi, kad ne.

Žvelgiu į Johanno Heinricho Fusslio paveikslą „Menininko nusivylimas žvelgiant į antikinių griuvėsių didybę“. Menininko menkumas jaučiamas vien pažvelgus į didingų griuvėsių mastą. Tad jam nebelieka nieko kito kaip tik griebtis už galvos ir karčiai nusivylus pripažinti, jog niekada nebus pajėgus ne tik pralenkti senovės skulptorių didybės, tačiau niekada jiems ne neprilygs, nesugebės jų net deramai atkartoti. Taip pamažu šį menininką apima nevisavertiškumo kompleksas, nepasitikėjimas savo jėgomis. Visa tai paralyžiuoja ir užkerta kelią kūrybai ir apskritai gyvenimui, kuris geriausiu atveju slinks praeities didybės šešėlyje.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, – skamba žodžiai mūsų „Tautinėje giesmėje“. Tačiau paveiksle regimo menininko sielvartas atskleidžia, kad mūsų glebiems pečiams ta praeities didybės našta gali būti per sunki, gali būti slegianti ir gniuždanti. Ilgą laiką pats jaučiau tą slegiančią naštą. Iš vienos pusės girdėdavau raginimų, kad savo kasdienybėje esame pašaukti siekti šventumo. Tačiau iš kitos pusės matydavau tuos nuostabius paveikslus su, rodos, nepasiekiamais šventaisiais, kurie pačia savo esybe jau yra įsikūniję ne čia, žemėje, kur lieka tokie abejojantieji ir klystantieji kaip aš, o jau Dangiškoje karalystėje. Girdėdavau idealizuotų pasakojimų apie partizanus, XIX amžiaus sukilėlius, slaptąsias studentų draugijas, tačiau tie pasakojimai dažnai būdavo tarsi kruopščiai apvalyti specialiais dezinfekuojančiais chemikalais. Apvalyti taip, kad juose neliktų jokių rūdžių, jokių nuorodų į žmogiškas silpnybes, abejones. Žvelgdamas į juos jausdavausi taip, kaip jautėsi ir prieš antikinius griuvėsius sukniubęs J.H. Fusslio nutapytas menininkas, galbūt atskleidęs paties dailininko nuogąstavimus dėl savo pasirinkto kelio. Jaučiau, kad visa tai man nepasiekiama, jog niekada negalėsiu ne tik jų pralenkti, bet ir būti panašus į juos. Visas tas istorijos atvaizdavimo idealizmas karčiai prasilenkė su mano trapia, paaugliškų abejonių, nerimo, silpnumo kupina tikrove. Bijojau iššūkių, kad nepasirodyčiau esąs nevertas nė kruopelytės tų, kuriais sekti buvau mokomas. Prisipažinsiu, kartais netgi kildavo noras maištauti ir nuversti nuo pjedestalo visus tuos didvyrius, kad jų atminimas taip neslėgtų, kad galėčiau laisvai kvėpuoti, kad galėčiau išeiti į saulės apšviestą laukymę, kurią visą šešėlyje laikė tie „istorijos milžinai“.

Tačiau galiausiai į mano gyvenimą įsiveržė knygos, kuriose radau kitokį pasakojimą, neidealizuotą, įvairiausių atspalvių kupiną tikrovę. Sutikau į pasaulietinius dalykus pasinėrusį šv. Ignacą Lojolą, sutikau futbolo kamuolį gainiojantį ir po kalnus su jaunimu beklajojantį Karolį Wojtylą, išvydau sankryžoje linksma daina Dievą šlovinantį šv. Pranciškų. Išvydau partizanus, kuriems nebuvo svetima baimė, liūdesys, netikrumas dėl ateities, abejonės, atsidūrus apsisprendimo kryžkelėje. Pamačiau klystančių ir atgailaujančių didžių poetų, prisiliečiau prie jų dvejonių, prie jų silpnybių.

Visa tai veikė gydomai. Gali nuskambėti juokingai, tačiau supratau svarbiausia – visi mes esame tik žmonės. Visi esame tik laikini šios žemės keleiviai, savo kelyje besiblaškantys tarp dorybių ir nuodėmių, tarp šviesos ir tamsos. Taip, kiekvienam iš mūsų tenka savojo laikmečio iššūkiai, tačiau ta pernelyg neidealizuojama, nuo visų žmogiškų silpnybių neapvalyta praeitis įkvepia mus tvirtesniems žingsniams kasdienybėje. Atrodo, kad žinios apie tai, jog visi praeityje gyvenę didūs žmonės nestokojo savo silpnybių ir pagundų, turėtų sumenkinti jų autoritetą. Jokiu būdu, kaip tik įvyksta priešingai. Tik dar labiau pamilau ir visų pirma dėl to, nes tik matant visas tas pagundas, visas tas silpnybes, iššūkius, suvokiu, kokių milžiniškų pastangų jiems reikėjo, kad pasiektų tai, ką galiausiai pasiekė. O svarbiausias jų pasiekimas visų pirma yra pergalė prieš pačius save – prieš pagundas išduoti savo idealus ir plaukti palei srovę, kad ir iš kur ir kur link ji tekėtų, prieš gundymą likti abejingiems, kai būtina veikti.

Verkiantis herojus, kaip kad rašiau šio rašinio pavadinime, įkvepia mane veikti, keistis, žengti idealų šviesos link visų pirma pripažįstant ir kovojant su savo paties silpnybėmis. Juk jie irgi buvo tik žmonės, o ne pusdieviai, jiems gyvenimas siuntė begalę išbandymų, į kuriuos jie galėjo atsakyti rinkdamiesi vieną ar kitą kelią. Juk jų sprendimai iš anksto nebuvo determinuoti, kaip kad gali susidaryti įspūdis skaitant istorijos vadovėlius. Jie negimė didūs, o tokie tapo savo pastangų dėka. Silpnas ar verkiantis herojus moko mus daugiau nei idealizuotas istorinis stabas. Tačiau silpnus herojus priima toli gražu ne visi, ir pagrindinė to priežastis čia yra ne noras apsaugoti ne pačios istorinės asmenybės atminimą, o veikiau pačius save, kad tik nereikėtų susidurti su savo pačių silpnybėmis ir nuodėmėmis, kurių kiekvienas turime. Juk verkiantis herojus ir kviečia mus atsigręžti į tas mūsų silpnybes ir kviečia tam, kad galiausiai galėtume jas įveikti ir iš jų pakilti. Pakilti tam, kad kartu su šv. Ignacu ištartume, jog viskas šioje žemėje turi būti didesnei Dievo garbei, kad kartu su šv. Pranciškumi padėkotume Viešpačiui ne tik už brolį vėją ar sesę ugnį, bet ir už seserį kūniškąją mirtį, kad kartu su partizanu Dzūku siektume mylėti Tėvynę ir aukotis vardan savo artimo, o su Cz. Miloszu klaustume, kas gi yra poezija, kuri neišgano, t. y. neatneša į pasaulį daugiau gėrio, grožio, meilės, atjautos. Visa tai tam, kad taptume žmoniškesni.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.