Anne Applebaum: „Rusijos pažeminimo mitas“

Vladimiras Putinas

„Peržvelgiant paskutinįjį ketvirtį amžiaus, nėra lengva įvardyti Vakarų politikos žingsnį, kurį nedvejojant būtų galima pavadinti kaip sėkmingą. Vakarų teikiamos pagalbos vystymuisi įtaka yra ginčytina, Vakarų intervencijos į Vidurio Rytus buvo tragiškos“, – „The Washington Post“ rašo Anne Applebaum.

Tačiau, anot jos, vienas Vakarų žingsnis gali būti drąsiai įvardytas kaip fenomenali sėkmė. Tas žingsnis – tai Vidurio Europos ir Baltijos valstybių integracija į Europos Sąjungą ir NATO. Sėkme šį įvykį, anot apžvalgininkės, dera vadinti dar ir dėl to, kad su šiuo procesu nebuvo siejami dideli lūkesčiai. Vis dėlto būtent dėl šios plėtros, kaip rašo Anne Applebaum, daugiau nei 90 mln. žmonių ilgiau nei du dešimtmečius galėjo mėgautis santykiniu saugumu ir santykine gerove. Ir visa tai nutiko regione, kurio istorinis nestabilumas buvo viena iš dviejų pasaulinių karų priežasčių.

„Šios dvi „ekspansijos“, kurios vyko paraleliai, tačiau nebuvo identiškos (kai kurios valstybės priklauso vienai organizacijai, tačiau nepriklauso kitai), buvo perkeičiančios, nes tai nebuvo tiesioginiai šuoliai, kaip kad nurodo pats terminas „ekspansija“, tačiau lėtos derybos. Prieš prisijungdama prie NATO, kiekviena valstybė privalėjo užtikrinti civilinę kariuomenės kontrolę. Prieš prisijungdama prie ES, kiekviena valstybė priėmė įstatymus dėl prekybos, teismų, žmogaus teisių. To rezultatas – šios valstybės tapo demokratinės. Tai buvo „demokratijos sklaida“, kuri veikė taip gerai kaip niekada anksčiau“, – rašo A. Applebaum.

Tačiau, toliau teigia ji, laikai keičiasi ir ši stebuklinga istoriškai nestabilaus regiono transformacija tapo banalia realybe. Užuot šventus šį pasiekimą 25-ųjų Berlyno sienos griuvimo akivaizdoje, dabar, anot A. Applebaum, yra madinga aiškinti, kad ši plėtra, ypač NATO išaugimas, buvo klaida. „Šis projektas yra neteisingai „prisimenamas“ kaip Amerikos „triumfalizmo“, pažeminusio Rusiją jos nestabilioje kaimynystėje įtvirtinant Vakarų institucijas, rezultatas. Ši tezė dažnai remiasi revizionistine istorija, kurią skleidžia Rusija, ir yra klaidinga“, – rašo „The Washington Post“ apžvalgininkė.

Anot jos, būtina atminti, kad su Rusija nebuvo pasirašyta jokių sutarčių, draudžiančių NATO plėtrą. Nebuvo sulaužyti jokie pažadai, o be to, paskata NATO plėtrai atėjo ne iš „triumfalistinio“ Vašingtono. Priešingai, kaip rašo A. Applebaum, Lenkijos pirmasis bandymas prašytis į aljansą 1992 metais buvo atmestas. „Gerai pamenu tuometinio JAV ambasadoriaus Varšuvoje piktą reakciją. Tačiau Lenkija ir kitos valstybės toliau atkakliai siekė savo tikslo, nes jau tada regėjo atgimstančio Rusijos revanšizmo ženklus“, – teigia knygos „Geležinė uždanga“ autorė.

Ji priduria, kad, vykdant lėtą ir atsargią plėtrą, Rusijai nuolat buvo teikiamos garantijos. Naujose NATO narėse nebuvo įkurdintos aljanso karinės bazės, o iki pat 2013 metų ten nevyko ir pratybos. 1997 metų Rusijos ir NATO susitarimas užtikrino, kad nebus jokio branduolinių instaliacijų judėjimo. 2002-aisiais buvo sukurta NATO ir Rusijos taryba. Dėl Rusijos prieštaravimų 2008 metais Ukrainai ir Gruzijai nebuvo suteikti narystės NATO planai.

Tad, kaip teigia A. Applebaum, Rusija ne tik kad nebuvo „pažeminta“, tačiau šiuo laikotarpiu de facto gavo ir „didžiosios galios“ statusą kartu su Sovietų Sąjungos vieta JT Saugumo Taryboje. Rusija, jos pastebėjimu, taip pat perėmė visas sovietines ambasadas, gavo sovietinius branduolinius ginklus, kurių dalis 1994 metais į Rusiją buvo pergabenti iš Ukrainos mainais už tai, kad Maskva pripažins Ukrainos sienų neliečiamumą. Prezidentai Clintonas ir Bushas savo kolegas Rusijoje traktavo kaip „didžiosios galios“ atstovus ir pakvietė juos prisijungti prie Didžiojo aštuoneto, nors, kaip pabrėžia A. Applebaum, Rusija nebuvo nei ekonominė galybė, nei demokratija, tad neturėjo patekti į šį klubą.

„Per šį laikotarpį Rusija, priešingai nei Vidurio Europos valstybės, niekada nesiekė įvykdyti transformacijos pagal europines normas. Vietoje to buvę KGB pareigūnai, kurie aiškiai išsakė savo ištikimybę sovietinei sistemai, perėmė šalies valdymą kartu su nusikalstamo pasaulio atstovais tam, kad užkirstų kelią demokratinių institucijų susiformavimui namuose ir pakirstų jas tarptautiniu mastu. Per pastarąjį dešimtmetį ši kleptokratinė klika taip pat siekė atkurti imperiją pasitelkdama visas priemones nuo kibernetinių išpuolių prieš Estiją iki karinių invazijų Gruzijoje ir dabar Ukrainoje, taip atvirai, kaip ir baiminosi Vidurio Europos valstybės, pažeidžiant 1994 metų susitarimą“, – rašo A. Applebaum.

Kai mes prisiminsime, kas iš tikro nutiko per pastaruosius du dešimtmečius, toliau tęsia apžvalgininkė, o ne priimsime Rusijos režimo versiją, tai „mūsų pačių klaidos atrodys kitaip“. 1991 metais Rusija jau nebebuvo didžioji galia tiek žiūrint į gyventojų skaičių, tiek ekonomiką, teigia A. Applebaum. Tad, klausia ji, kodėl gi „mes nepripažinome tikrovės ir vietos JT Saugumo Taryboje neatidavėme Indijai, Japonijai ar kokiai kitai valstybei?“ „Kodėl mes apsimetinėjome, kad Rusija pasikeitė? Galiausiai mūsų siekis vartoti „demokratijos“ terminą Rusijos politinei sistemai apibūdinti, diskreditavo šį terminą ir pačioje Rusijoje“, – konstatuoja apžvalgininkė.

Jos teigimu, Ukrainos krizė ir potenciali krizė paties NATO aljanso gretose nėra Vakarų triumfalizmo rezultatas, tačiau pasekmė nesugebėjimo tinkamai reaguoti į Rusijos agresyvią retoriką ir karines išlaidas. „Kodėl mes prieš dešimtmetį neperkėlėme NATO bazių į rytus? Mūsų nesugebėjimas tai padaryti dabar lėmė siaubingą pasitikėjimo mumis smukimą Vidurio Europoje“, – teigia A. Applebaum.

Jos teigimu, didžiausia klaida buvo ne tariamas Rusijos pažeminimas, tačiau nesugebėjimas įvertinti Rusijos revanšizmo, revizionizmo griaunamojo potencialo. „Jei vienintelis tikras Vakarų laimėjimas per paskutinįjį ketvirtį amžiaus atsidūrė pavojuje, tai įvyko dėl to, kad mes nesugebėjome užtikrinti, jog NATO Europoje ir toliau darytų tai, ką ir buvo sukurta daryti – atgrasytų. Atgrasymas nėra agresyvi politika. Tai yra gynybinė politika. Tačiau tam, kad veiktų, atgrasymas turi būti realus. Jis reikalauja visų Vakarų valstybių, o ypač JAV, investicijų, konsolidacijos ir paramos. Aš dėl daugelio dalykų galiu kaltinti Amerikos triumfalizmą, tačiau norėčiau, kad Europoje jo būtų daugiau“, – savo rašinį baigia A. Applebaum.

Pagal „The Washington Post“ parengė Donatas Puslys