Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Arūnas Sverdiolas. Apie išmintį čia ir dabar

Šie filosofo ir kultūros teoretiko Arūno Sverdiolo svarstymai bus paskelbti Kelionės su Bernardinai.lt 28 numeryje. Tačiau kviečiame su jais susipažinti ir Bernardinai.lt skaitytojus.

Išmintis yra tradicinė apmąstymų tema, bet mūsų laikais ji atrodo lyg kokia seniena. Vis dėlto norėčiau sugrįžti prie šios pamatinės Vakarų mąstymo sampratos ir iš naujo apgalvoti jos turinį. Ketinu išskirti branduolinę išminties reikšmę, o paskui, ja remdamasis pasižiūrėti, kaip išmintis reiškiasi čia ir dabar, nubrėžti vieną kitą mūsų dabartinės viešosios sąmonės profilį.

Iš pat pradžių pastebėtina, kad lietuviškai kaip „išmintis“ verčiama ne tiktai prudentia, kuri man šiuo atveju rūpės, bet ir sapientia – su mitologija ar apreiškimu susijusi žinija. Tokia yra Rytų išmintis, liaudies išmintis, biblinė ir krikščioniškoji išmintis. Šių dalykų neliesiu. Išmintis (prudencija) yra viena iš krikščionybės vadinamųjų kardinaliųjų dorybių. Cardo lotyniškai reiškia „vyris“, tad kardinaliosios dorybės yra, sakyčiau, „ašinės“ – tokios, ant kurių kažkas laikosi ir sukasi. Septynias kardinaliąsias dorybes sudaro keturios kardinaliosios dorybės siauresne prasme – iustitia, „teisingumas“, fortitudo, „drąsa“, temperantia, „saikingumas“ ir prudentia, „išmintis“. Jų kilmė filosofinė – platoniška aristotelinė. Trijų teologinių dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – kilmė grynai krikščioniška: jas įvedė apaštalas Paulius, o plačiau aptarė Bažnyčios tėvai.

Prudentia, išmintis laikoma pačia svarbiausia iš kardinaliųjų dorybių ir kartais vadinama visų dorybių motina. Ji yra kilusi iš Aristotelio phrónesis sąvokos. Tai praktinė išmintis, išmanymas, kaip pasiekti tikslą, „su teisingu proto sprendimu susijusi nuostata, įgalinanti žmogų veikti srityje tų dalykų, kurie yra žmogui geri ar blogi“ (Aristotelis, Nikomacho etika, vertė Jonas Dumčius, in: Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1990, p. 174). Geri ar blogi – reiškia susiję su vertybėmis. Platonas manė, kad be išminties nėra ir jokios kitos dorybės.

Beje, žodžiai „dorybė“ ir „dora“ dabartinėje mūsų vartosenoje yra labai susiaurėję, turi perdėm moralinę ar netgi, sakyčiau, moralistinę prasmę, atrodo pasenę, kiek juokingi ir netgi sunkiai suprantami. Tačiau Lietuvių kalbos žodynas pateikia ir daug gilesnes „doros“ reikšmes: tai „gera savybė“ ir netgi „tinkamumas“. Pavyzdžiui: „Daina eina į dorą, kad pridera kits prie kito dainuodamas.“ (Lietuvių kalbos žodynas, t. 2, Vilnius: Mintis, p. 609.) Dora yra tai, kas dera, pridera, tinka, pritinka.

Šiuo pamatiniu lygmeniu dora yra skulptūriškas, išvaizdą, laikyseną lemiantis dalykas. Kitas dalykas – kad dorybė yra tam tikra sielos galia ar geba. Tačiau nei esmiškai išorinės ir kitiems atpažįstamos dermės ir darnos, nei vidujybės galių plotmėse neaptinkame jokio doros ryšio su jau esama norma, jau „galiojančiu“ normatyvumu. Išmintis kaip dorybė – tai tam tikra sprendimo galia, gebėjimas spręsti apie veiksmo ar veiksenos tinkamumą arba netinkamumą esamomis aplinkybėmis, tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje.

Dorybės pačios savaime gali viena kitai prieštarauti, netgi kautis tarpusavyje, nelyginant Maxo Weberio dievai, o šiam konfliktui išspręsti prireikia sprendimo. Išmintis pasveria skirtingas dorybes bei vertybes ir nustato jų santykį, gretindama jas per išlygas – „taip, bet“. Pateikiant pavyzdį iš kardinaliųjų dorybių: „taip, drąsa, bet ir saikingumas“ arba „taip, saikingumas, bet ir drąsa“ ar panašiai. Išmintis yra gebėjimas suderinti dorybes ir vertybes, kiekvienai dorybei nurodyti jos vietą, nustatyti, kokiu lygiu jomis remtis, ką vienu ar kitu atveju daryti, o ko nedaryti. Tai gebėjimas nustatyti darną, saiko turėjimas.

Vis dėlto tradicinis išminties sampratos turinys nėra toks jau apibrėžtas ir aiškus. Mėginsiu jį detaliau apibūdinti nubrėždamas kelias skirtis ir aptardamas išminties vietą šių skirčių pluoštelio atžvilgiu. Čia prireiks ne griežtų loginių, o minkštų topologinių skirčių.

Pirmoji skirtis ar priešprieša – tai principinis / tikrovinis mąstymas. Šiaip jau mąstymas visada sprendžia apie tai, ką jis laiko tikrove. Tačiau principinis ir tikrovinis mąstymas sprendžia apie ją skirtingais būdais.

Teorinis, moralinis ar teisinis mąstymas sprendžia apie tikrovę pagal vienokius ar kitokius principus. Jis kietas, rigoristinis. Kaip skelbia Hegeliui priskiriamas posakis, „jeigu faktai neatitinka teorijos, tai tuo blogiau faktams“. Tas pat ir praktinio mąstymo srityje: kietai sprendžiant apie tikrovę, viešpatauja vienokia ar kitokia norma, o tikrovė įvertinama kaip atitinkanti šią normą ar jos neatitinkanti. Taigi principinis mąstymas suvokia tikrovę per teorijos nustatomą dėsnį arba per etikos nustatomą pareigą, ar kokią kitą privalomybę. Radikalaus principinio mąstymo pavyzdys – imperatoriui Ferdinandui I priskiriamas posakis: Fiat iustitia, pereat mundus („Tebūnie teisingumas, teprasmenga pasaulis“). Čia nė nesvarstant numanoma, kad pasaulis yra neteisingas, ne toks, koks jis turėtų būti. Ko gi jis vertas, jei ne paties griežčiausio pasmerkimo? Jis apskritai neturi teisės egzistuoti, tad tegul prasmenga.

Tikrovinis mąstymas, priešingai, yra minkštas. Jis netaiko tikrovei dėsnio ir nevertina jos pagal principą, o tiesiogiai sprendžia apie tai, kokia tikrovė yra. Galbūt net ne sprendžia, o veikiau įvardija tikrovę ar netgi tiktai atsižvelgia į ją, neformuluodamas šios savo atžvalgos. Tikrovinio mąstymo „sprendimas“ reiškiasi atodaira į tikrovę. Taip apeini namo kampą ar kopi laiptais, o ne mėgini eiti kiaurai sieną ir neplasnoji rankomis, tikėdamasis užskristi.

Taigi čia veikia ne sprendimo, o daugių daugiausia įvardijimo galia. Jei vis dėlto mėgintume formuluoti paprastai neužduodamą pamatinį tikrovinio mąstymo klausimą, jis būtų: „Kaip čia iš tiesų yra?“ ar „Su kuo turime reikalą?“ Kaip suformulavo Wittgensteinas savo Filosofinio loginio traktato pirmuoju teiginiu: „Pasaulis yra visa, kas esti (that is the case; was der Fall ist)“ ([Ludwig Wittgenstein], Liudvigas Vitgenšteinas, Tractatus logico-philosophicus, vertė Rolandas Pavilionis, in: Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1995, p. 45. Vertimas kiek pakeistas). Šis beveik nepagaunamas „sprendimas“ apie esatį – pats pamatinis.

Tikrovinis mąstymas galų gale yra tautologinis: jis sprendžia, kad „yra taip, kaip yra“. Tikrovei nepritaikomas joks teorinis ar praktinis principas, su ja tiesiog tenka skaitytis. Jai nieko nepastatysi priešais, nebent kažką netikrovišką, negyvenimišką, kažkokius svaičiojimus.

Principinis ir tikrovinis mąstymas – tai gryni, galima sakyti, idealūs mąstymo tipai. Kalbant apie vienur ar kitur, vienu ar kitu laiku aptinkamą mąstymą, ši priešprieša virsta poliarinėmis priešybėmis, tarp kurių išsidėsto ištisas tarpinių atmainų spektras.

Išmintis tarpsta kažkur tarp to, kas yra iš principo, ir to, kas yra iš tikrųjų. Mėginant šiame spektre patalpinti išmintį, ji pasirodo artimesnė tikroviniam mąstymui negu principiniam, bet vis dėlto su tikroviniu nesutampa, gravituoja taip pat ir link kito, principinio mąstymo poliaus.

Tačiau kokioje būtent šio spektro vietoje tarpsta išmintis – nelengvai atsakomas klausimas. Aišku viena – išmintis nebūna kraštutinė, radikali, ji balansuoja, vadovauja, įtarpina, siekia tikrovės ir principo darnos. O gal net ir nesiekia, nes tam tikra prasme išmintis apskritai nieko nesiekia, nebent suprasti, was der Fall ist?, kaipgi čia iš tikro yra? Tai ne operacinis, veiklus, o kontempliatyvus, stebintis mąstymas. Išmintis neplanuoja ir neatlieka veiksmų, jinai tiktai apie juos sprendžia. Išmintis yra atoki ir rami. Na, galbūt ji kiek melancholiška.

Išmintis ne argumentuoja, o konstatuoja. Todėl, susidūrusi su kietam mąstymui būdingu samprotavimu, ji atrodo bejėgė. Išmintis nieko neįrodinėja ir negali įrodyti. Ji tik parodo, kaip yra, ir apeliuoja į tokią pačią išmintį, kuri irgi šitai regi. Išmintis atpažįsta išmintį, taip pat ir jos priešybę – kvailybę panašiai, kaip tiesa atpažįsta ir save pačią, ir savo priešybę – klaidą. Pagal ką išmintis sprendžia, kas yra išmintinga ir neišmintinga? Į šį klausimą galima atsakyti tiktai rizikingai, autoreferentiškai: pagal save pačią.

Beje, labai panašiai apie viską sprendžia ir kvailybė. Sprendžia, žinoma, savaip – kvailai. Išmintis ir kvailybė yra neatskiriamos iš kvailybės „vidaus“, o tiktai iš išminties „vidaus“. Tai subtili asimetrija, kurią dabar vyraujantis lygiavinis mąstymas labai sunkiai suvokia, o gal ir apskritai nepajėgia suvokti. Klausiama: kuo ši asimetrija, ši hierarchija remiasi, kodėl kvailybei nepripažįstama tas pat, kas pripažįstama išminčiai? Norima viską horizontalizuoti ir kiekvienam suteikti žodį, kalba kas tik nori, kas netingi. Bet ir to negana – vienoda teisė kalbėti kažin kaip savaime ima reikšti ir vienodą kalbų vertę. Išminties pranašumas prieš kvailybę taip pat darosi neakivaizdus. Vienodai verta ar neverta klausytis ir išmintingų žodžių, ir kvailysčių.

Tačiau nors išmintis ir neargumentuoja, jai būdingas savas, savitas būtinumas. Ji, galima sakyti, tiesiog regi tikrovės ir principo darną ir remiasi šiuo darnos ar saiko regėjimu. Akis sprendžia nesamprotaudama, bet sprendžia tiksliai. Toks yra ir saiko mąstymas. Taip akis regi vadinamąjį aukso pjūvį. Tiesa, Euklidas jį išreiškė griežtai, kaip matematinę proporciją, tačiau aukso pjūvis kaskart iš naujo aptinkamas remiantis estetiniais, jusliniais pagrindais – tuo, ką regi akis. Darna, saikas, dermė – veikiau estetiniai negu loginiai dalykai, bet jie irgi savaip tikslūs. Šia prasme išmintis artima skoniui (Arūnas Sverdiolas, „Skonio reikalas“, Baltos lankos, 2012, Nr. 35). Aristotelio phronesis – ne aritmetinis vidurkis, o aukso vidurys. Išmintis laikosi aukso vidurio.

Dar viena detalė: išmintis yra kito lygmens negu principinis ar tikrovinis mąstymas: ji regi ir principą, ir tikrovę, taip pat jų santykį. Ji „regi“ ašį „iš šalies“, būtent „iš aukščiau“ – abu tos ašies galus, polius, taip pat save pačią ir savo priešybę – kvailybę.

Beje, ir visi kiti šios ašies taškai yra ne tiktai topologiniai taškai, bet ir regėjimo instancijos, akys, žvilgsnio perspektyvų centrai. Kiekvienas savaip mato ir savaip supranta visus – tikra Leibnizo monadologija.

Tačiau išmintis nelygi išminčiai. Ji santykinė, dinamiškai nusistovi principinio ir tikrovinio mąstymo polių įtampos lauke ir priklauso nuo šių polių. Kita vertus – tai ji apibrėžia, kas yra aukso vidurys (ji pati), o kas – kraštutinumai, taip pat sprendžia apie tai, kas yra tikra ir netikra, teisinga (principinga) ir neteisinga (neprincipinga). Išmintis yra architektoninė, orkestruojanti galia, nustatanti santykį tarp įvairių įtampos dėmenų.

Įsižiūrėkime kiek iš arčiau, kas yra išminties gravitacija į principinio mąstymo polių. Koks yra principinis mąstymas, tokį pobūdį įgyja ir išmintis. Jeigu viešojoje sąmonėje nėra racionalios analitikos, sprendimo pagal dėsnį, įstatymą ar principą, tai ir išmintis neturi atitinkamo matmens, ji pasislenka tikrovinio mąstymo link, kone sutampa su juo. Bet tam tikromis visuomeninio gyvenimo aplinkybėmis principas pasidaro žūtbūt reikalingas. Tada išmintis atsiduria visai šalia principinio mąstymo, pareikalauja rigorizmo.

Vis dėlto šiaip jau išmintis veikia suminkštindama principą, klausdama, ar jis tinka vienu ar kitu atveju, ar dera su kitais principais ir su tikrove, šitaip apribodama principo veikimą. Principinis mąstymas šito padaryti negali, nes jis, kaip jau minėta, nepripažįsta kitos tikrovės, tiktai paties principo reikalaujamą. Tikrovė šiuo atveju yra tik tai, kur principas turi būti įgyvendintas, kam jis turi būti pritaikytas, tai medžiaga, kurią principas turi suformuoti. Tikrovė kaip tokia, principiniam mąstymui visai išslysta arba yra laikoma bloga, netobula nederama, iškreipta. Principinis mąstymas gatavas nusisukti sprandą. Išmintis reikalauja kažkaip jį suvaldyti, apriboti.

Tačiau išmintis neatmeta principinio mąstymo, joje pačioje yra daugiau ar mažiau ištirpusių principinio mąstymo elementų. Jeigu šių elementų joje nėra, išmintis darosi rezignacinė, jos sprendimai sutampa su radikaliąja tautologine grynai tikrovinio mąstymo išvada: „yra taip, kaip yra“ ir todėl „nieko čia nepadarysi“.

Aptardamas tikrovinio ir principinio mąstymo santykį svarsčiau poliarines mąstysenos galimybes, tarp šių polių besiskleidžiantį galimybių spektrą ir išminties vietą šiame spektre. Dabar toliau pinsiu sąvokinį tinklelį, uždėdamas jį ant mūsų viešosios sąmonės, o gal veikiau „išgaudamas“ iš jos.

Atkreipus dėmesį į vieną ar kitą dabartinės Lietuvos viešosios sąmonės reiškinį, dalykų padėtis paprastai labiau paaiškėja per nesatį, stoką. Išmintis taip pat pirmiausia pasirodo per savo priešybę – kvailybę. Sakyčiau, „kardinali“, ašinė mūsų yda yra stultitia, kvailybė. Viešumoje visur krinta į akis masyvus, solidus, o kartu daugialypis, polimorfinis kvailumas. Kvailumo hipotezė pasitvirtina daug dažniau, negu, pavyzdžiui, sąmokslo teorija, nors per kvailumą pastaroji yra daug populiaresnė. Lietuviškai kvailybei išsamiau išnagrinėti reikėtų savo Erazmo Roterdamiečio. Vien pasiskaičius vadinamųjų „Delfi“ komentarų, susidaro visuotinės kvailybės vaizdas, apima mizantropija: ar tokie žmonės gali ko doro pasiekti? Ar jie nusipelno simpatijos, rūpesčio, dėmesio? Kitas ne mažiau slegiantis kvailybės blokas yra kasdien profesionalų gaminamas žiniasklaidos turinys. Jos tematika neįtikėtinai skurdi ir lėkšta, o pateikimas ir svarstymas – primityvūs. Tačiau per šią paklausos reguliuojamą pasiūlą reiškiasi realus dabartinės visuomenės viešasis mąstymas. Beje, privatusis mąstymas dažnai būna visiškai kitoks, ir šis kontrastas vis kelia nuostabą: asmeniškai susiduri su vienokiais žmonėmis, o viešojoje erdvėje – su neatpažįstamai kitokiais.

Viešumoje stinga ir principinio, ir tikrovinio mąstymo, nesugebama mąstyti nei pagal teorinius, teisinius ar moralinius principus, nei suvokiant, kaipgi čia iš tikro yra, su kuo vienu ar kitu atveju iš tiesų turime reikalą.

Ištisi viešosios sąmonės aukštai lieka visiškai tušti. Atkūrus nepriklausomą valstybę, įvykus revoliucijai, pakeitusiai santvarką, beveik nepasirodė tekstų, kuriuose būtų teoriškai nagrinėjami ir viešojoje sąmonėje įtvirtinami naujosios santvarkos pagrindai, aiškinama, kaip ji veikia, kuo remiasi. Ji tiesiog faktiškai yra, su ja susiduriama kaip su tiesiogine duotybe. Per daugiau kaip dvidešimt metų visuomenei beveik nieko nebuvo aiškinama apie liberalią demokratinę valstybę, teisę, rinkos ekonomiką ir kitus pamatinius dalykus, lemiančius mūsų socialinę ir politinę tikrovę. Tiesiog pradėta gyventi pagal visai kitus principus negu „realaus socializmo“, niekaip jų neapmąstant, nesvarstant, neaptariant ir neaiškinant. Taip ir liko neapgalvota ir nesuprasta, kas gi mums nutiko ir kas darosi toliau. Apie tai nėra nei kalbama, nei rašoma. Neįtikėtina, nors ir akivaizdu, kad žmonės vis dėlto pajėgia kažkaip gyventi giliausio prasmių vakuumo ir didžiulės anomijos sąlygomis.

Net į pačius svarbiausius visuomenei klausimus paprastai neįmanoma gauti kompetentingų atsakymų. Grupės ir grupelės kalba priešingus dalykus, viena kitos negirdėdamos ir nesvarstydamos viena kitos argumentų, o tiktai kovodamos su kitomis nuomonėmis, jas demaskuodamos ir propaguodamos savąsias. Bet propaganda nėra kritinis svarstymas. Viešumoje nerasi analitikos, ekspertinio žinojimo, o tiktai lėkštą žodžių dėliojimą, etikečių klijavimą, lozungus, klišes, be perstojo kartojamas banalybes. Teorinio mąstymo elementai beveik nepakliūna į viešąją erdvę ir joje nefunkcionuoja (Arūnas Sverdiolas, „Korys, migla ir rėtis. Dabartinės lietuvių kultūros erdvėlaikio ypatybės“, in: Apie pamėklinę būtį ir kiti etiudai, Vilnius: Baltos lankos, 2006). Giliausią viešojo mąstymo vakuumą užpildo demonizavimas, paslaptingų jėgų baimė, sąmokslo teorijos, blogybių personalizavimas, astrologija, bioenergetika ir kita. Trūkstant teorinio mąstymo, remiamasi lėkščiausiomis analogijomis, nesvarstant dalykų panašumų ir skirtumų, buitiniais žodžiais įvardijami sudėtingi dalykai, kuriems tie žodžiai visai netinka.

Dargi kyla klausimas: ar apie tuos svarbiausius dalykus ir apie pagrindus apskritai kas nors mąsto? Ar teorinis mąstymas ir svarstymas Lietuvoje turi socialinį kūną, kokie yra jo buvimo sociologiniai ir instituciniai pagrindai? Kur yra mūsų valstybės smegenys ir ar ji apskritai jas turi? O gal šis socialinis organizmas veikiau panašus į amebą, kuri tiktai reaguoja į dirgiklius, traukiasi tolyn ar glaudžiasi? Juk anaiptol ne visi organizmai turi smegenis, kiti nė nepasigenda galvos. Politikų ir valdininkų santalkas vadinti smegenų centrais galima tik su didžiulėmis išlygomis: jos yra paralyžiuotos tiesioginio reikalo „priimti sprendimus“, joms nėra kada galvoti. Institucijų ar politinių partijų sąmoningumas labai ribotas ir sąlygiškas, jų veikla instinktyvi, jos vadovaujasi pirmiausia savisaugos instinktu. Jos primena ir specializuotus procesoriukus, atliekančius labai ribotą standartinių operacijų skaičių.

Kita vertus, sunku aptikti ir veiksmingus etinius principus, vertybes. Dabartinė Lietuva yra nihilizmo kraštas. Kartkartėmis pasakoma, kad „mums reikia vertybių“, bet tai kaip tik rodo esmišką stoką. Viena ar kita partija prieš rinkimus paskelbia, kad jai reikia susirūpinti savo vertybėmis. Šiaip jau partijos klasikine prasme kuriasi ir gyvuoja kaip tik vertybiniu pagrindu, apeliuoja į žmones, kuriems tos vertybės artimos, pretenduodamos jiems atstovauti ir siekdamos tas vertybes įgyvendinti. Jei partija staiga pasigenda vertybių, vadinasi, ji tiesiog nėra partija ar yra partija visai kita prasme, atsiradusi ir gyvuojanti kitu, ne vertybiniu pagrindu.

Tačiau vertybės neatsiranda ir negali atsirasti tik todėl, kad jų kažkam prireikia. Be to, tai tik pragmatinis, ideologinis ir pedagoginis „reikia“, kuris nemotyvuoja paties pasigendančiojo. Kitiems kalbama tai, kuo pats kalbėtojas nesivadovauja, bet mano, kad jiems tai reikalinga. Jis pats vertybių neturi, bet žada jas įdiegti visuomenei.

Kitas būdingas mūsų principinio mąstymo bruožas – doktrinieriškumas, atsiskyręs nuo sprendimo galios. Apie lietuviškąjį liberalizmą dažnai pasakoma, kad jis yra „pasenęs“, „XIX amžiaus“. Lietuviškasis konservatizmas taip pat labai doktrinieriškas, jo pavadinimas tik retoriškai paslepia tai, kad jis toks pats „pasenęs“, kaip ir liberalizmas, o gal ir gerokai labiau. Ketinama konservuoti, nelabai turint ką.

Su šia stoka yra susijęs kitas mūsų konservatizmo bruožas – jis draudžiantis, prievartingas. Bent jau savo intencijomis ir nuostatomis, nes jas įgyvendinti prastai sekasi. Intencijos uždrausti vis išlenda kaip ylos iš maišo, bet tada joms pasipriešinama ir tenka susikišti jas atgal. Tačiau iš to visiškai nepasimokoma, neįgyjama išminties, nesuvokiama principo ir tikrovės nedarna ir, progai pasitaikius, vėl mėginama tą tikrovę „patvarkyti“. Štai kelių entuziastų pastangomis liko uždraustas lyties keitimas. Lytiškumas yra susijęs su pačiomis egzistencijos gelmėmis, o įstatymų leidėjai, kurie nesugeba kokybiškai apsvarstyti daug aiškesnių dalykų, drąsiai kišasi į šį slėpinį, į pačią pasaulio sąrangą ir imasi ją reglamentuoti. Mūsų prometėjiškieji konservatoriai panašūs į Roberto Musilio aprašytą pulkininką, kuris įkaušęs išeina iš karininkų ramovės ir žiūrėdamas į žvaigždes šaukia: „Visata, lygiuok! Ramiai!“ Jie taip pat imamasi reguliuoti dalykus, kurie didžiai gyventojų daugumai (piliečiais juos pavadinti sunku) yra priimtini, kaip kad minkšta šeimos samprata. Tiesa, piliečių kaip ir nėra, tad nėra ir atitinkamo visuomenės atoveikio, bet neišmintinga nenumatyti, kad tas atoveikis vis tiek kažin kaip prasimuš ir lemtingai pasireikš.

Ši draudžianti ir konservuojanti mąstysena būdinga anaiptol ne vien tiktai partijai, kurios pavadinime yra žodis „konservatoriai“, ji reiškiasi visų partijų atstovų veiksmais ir pasisakymais. Ši mąstysena labai būdinga ir pačiai politinei bendrijai (kiek apie ją apskritai galima kalbėti, kai piliečių nėra): vyrauja nuostata kam nors ką nors uždrausti ir už ką nors nubausti, o jeigu tai jau daroma, tai sugriežtinti draudimus ir bausmes. Intencija pagelbėti ar iniciatyva telktis ir veikti patiems reiškiama nepalyginamai rečiau ir silpniau.

Mūsų liberalai šiuo atžvilgiu dvilypiai. Ekonominis liberalizmas Lietuvoje yra gana tvirtas, jis būdingas ne tiktai liberalų partijai, bet ir konservatoriams bei socialdemokratams, nors ir nedeklaruojamas. Tačiau kitose srityse (pavyzdžiui, švietimo ir mokslo) liberalai praktiškai veikė kaip prievartingi etatistai, valdininkijos partija. Švietimo reforma rėmėsi ekonominio liberalizmo pagrindais – laisvė ir lygybė čia įtvirtinta išimtinai ekonomiškai: kiekvienas atsineša savo „krepšelį“ ir juo „balsuoja“ už vienokias ar kitokias studijas, o universitetai turi vykdyti klientų pageidavimus, jei nori išgyventi ir „verstis“. Ką gi, jie ir „verčiasi“. Tačiau reformą vykdant vis aiškiau matėsi, kad daug svarbiau kas kita – įtvirtinti ministerijos valdžią universitetams, ribojant akademinę savivaldą. Šiaip jau liberalizmo principas aiškus – palikti žmones ramybėje visur, kur tiktai galima. Tačiau kur tai galima, o kur ne – išminties dalykas, o jos kaip tik trūksta. Todėl, atsidūrus valdžioje, valdoma aktyviai ir be atodairos.

Apie socialdemokratus negalima pasakyti to paties kaip apie konservatorius ar liberalus. Jų mąstymas ne principinis ir ne doktrinieriškas, jis labai tikrovinis. Sakytum, jis išmintingesnis. Iš tiesų, Algirdą Brazauską yra pripažinę išmintingu politiku žmonės, kurie idėjiškai neturėjo su juo nieko bendro, kaip Algirdas Julius Greimas, kuris buvo išmintingas ir patyręs žmogus.

Tačiau socialdemokratų sąmonėje yra labai daug kitos principinio mąstymo priešybės – ne tikrovinio mąstymo, o pragmatizmo. Be to, socialdemokratai remiasi kitais principais, negu skelbia – tai instinktyvaus ekonominio liberalizmo ir valdininkiško etatizmo partija. Šitai aiškinantis, reikia įvesti dar vieną – principinio / pragmatinio mąstymo priešpriešą ir nubrėžti dar vieną ašį.

Pragmatinis mąstymas kai kuriais atžvilgiais panašus į išmintį, pirmiausia – savita atodaira į tikrovę. Vis dėlto išmintis šioje ašyje nesutampa su pragmatizmu taip pat, kaip pirmojoje ašyje ji nesutampa su tikroviniu mąstymu. Vadinamasis „plikas“ pragmatizmas anaiptol nėra išmintingas ypač todėl, kad jis trumparegis, jam trūksta vaizduotės ir jis nenumato ateities. Anksčiau ar vėliau šitai „atsirūgsta“.

Pragmatinė išmintis atsiduria tam tikroje principinio / pragmatinio mąstymo ašies vietoje ar, tiksliau sakant, užima tam tikrą refleksinę vietą virš jos. Kokią būtent vietą – vėlgi tik išminčiai teatsakomas klausimas. Aukso vidurys ir čia paaiškėja veikiau estetiniu, darnos regėjimo pagrindu. Čia taip pat tarpsta sava kvailybė.

Dabar mano brėžiama išminties topologija išsidėsto jau dviejų ašių atžvilgiu. Galima nubrėžti ir trečią ašį. Pragmatizmo priešybe gali būti ne principinis, o utopinis mąstymas. Utopija šiaip jau yra esminis praktinio mąstymo elementas, nuo jos priklauso sąmonės orientacija į ateitį, į tai, ko dar nėra, tačiau ko laukiama, tikimasi, kas projektuojama. Išminties stoka, kvailybė čia reiškiasi kaip fantazija be jokio pagrindo, be atodairos į pragmatiką, tušti, jokiais skaičiavimais neparemti (pragmatikas turėtų daug skaičiuoti) svaičiojimai, kaip apie metro statybą Vilniuje ar apie dvimiestį.

Kartais ta fantazija būna beribė, gryna, be jokios artikuliuotos programos, be atodairos į nieką, nes paprasčiausiai nėra į ką atsižvelgti, nėra dalykų padėties, duotybės, susiklosčiusios praktikos. Todėl veiklos lauką neišvengiamai kiaurai persmelkia utopija: viską dar tik reikia (ir atrodo, kad galima) padaryti.

Kai vaizduotės pritrūksta, o utopinė sąmonės struktūra vis tiek veikia, ieškoma pavyzdžio vienoje ar kitoje atsitiktinai pasirinktoje vietoje. „Vokietijoje yra šitaip, o Anglijoje – štai taip.“ „Mums reikėtų šlietis ne prie Rytų Europos, o prie Šiaurės šalių.“ Tartum istorijos, topografijos, dalykų padėties visai nebūtų. Atožvalga į tikrovę diktuotų, kad pamatinio priklausymo kultūrinei istorinei topografijai nepakeisi pagal įsivaizduojamus, kažkur nusižiūrėtus ir menkai suprastus pavyzdžius.

Šioje ašyje tarp pragmatizmo ir utopizmo vėlgi tarpsta atitinkama išmintis ir jos trūkumas – atitinkama kvailybė.

Tokių ašių galima būtų nubrėžti ir daugiau, taip pat detalizuoti atitinkamų reiškinių aprašymus. Pragmatizmo priešybė būna ne tiktai principinis mąstymas ar fantazija, bet ir cinizmas, kuris demaskuoja pragmatizmą, nuplėšia jam kaukę. Beje, cinizmas labai būdingas mūsų viešajai sąmonei – ir per žiniasklaidą patenkančiomis į viešumą ekspertų išvadoms, ir žiniasklaidos vartotojų reakcijoms. Toks yra, pavyzdžiui, politologų – politinės virtuvės ar užkulisių žinovų cinizmas.

Apie cinišką išmintį (skirtingą nuo cinizmo, bet gerokai gravituojančią jo link) galima kalbėti tada, kai ciniškai sprendžiama apie tokią tikrovę, kuri iš tiesų yra ciniška, ciniško veikimo sukurta (Arūnas Sverdiolas, „Cinizmas pas mum: aukštybės redukcija“, Apie pamėklinę būtį ir kiti etiudai, Vilnius: Baltos lankos, 2006). Juk galimas daiktas, kad mūsų politikoje iš tikro daugiau nieko svarbaus ir nėra, tiktai virtuvė ar užkulisiai. O jeigu taip, tai kvaila sutelkti dėmesį ties scena ar ko nors tikėtis iš patiekalų, kurių virėjams pirmiausia rūpi išsikepti savo kaštonus.

Ir vėlgi – pats savaime cinizmas nėra išmintis, bet tam tikrame pragmatizmo / cinizmo ašies taške tarpsta saikingas cinizmas, gravituojantis taip pat ir į atitinkamą kitą polių – ciniška išmintis. Kur yra jos vieta ašies atžvilgiu – kaip ir kitais atvejais, pats sunkiausias klausimas. Cinizmo išmintis ta, kad jis demaskuoja tai, kas iš tiesų yra slepiama. Minėjau, kad mūsų socialdemokratų vangiai skelbiama socialinės valstybės ideologija slepia jų tikrumoje atstovaujamus ekonominio liberalizmo principus. O mūsų vien-tiktai-ekonominis liberalizmas, kaip yra įžvalgiai pastebėjęs Andrius Navickas, labai artimas tarybinio marksizmo ekonominiam materializmui ir iš jo kilęs. Būtų kvaila to nematyti.

Turbūt nebereikia nė minėti, kad esti ir ciniška kvailybė – tai pernelyg akivaizdus ir plačiai paplitęs dalykas. Visi visus permato kiaurai, bet tai neturi jokių pasekmių, nes cinikai gėdos neturi. Lygiai taip pat cinizmas demaskuoja ir visų kitų ašių polius, ciniškai žvelgia į utopinį, pragmatinį, principinį ar utopinį mąstymą. Ciniška sąmonė apskritai labai jungli, lengvai susiranda taikinius ir juos atakuoja.

Panašiai galima ieškoti viešojoje sąmonėje skepticizmo, priešinant jį utopizmui ar kitoms poliarinėms galimybėms. Skeptiška išmintis yra brandi, išmintinga. Ji nesutampa su grynu skepticizmu, tarpsta kažkur tarp jo ir kurios nors jo priešybės, pirmiausia – tikroviško mąstymo. Prielaidą, kad pažįstame tikrovę, skepticizmas laiko dogmatizmu.

Pas mus dažnai sakoma, kad į vieną ar kitą dalyką „dauguma žvelgia skeptiškai“. Tačiau čia išmintis vėlgi painiojama su kvailybe, nes lėkštas neigimas anaiptol nėra joks skepticizmas, jokia abejonė. Vadinamieji euroskeptikai iš tiesų dažniausiai yra tiesiog eurofobai: išsigandę, emociškai nusistatę prieš tai, su kuo susidūrė, tačiau ko nepažįsta ir nesupranta, žmonės. Net kai kurių intelektualų akys apvalios iš baimės, kad dangus griūva. Tai ne skeptiškos išminties, bet priešingai – jos stokos apraiška. Labai plačiai viešumoje bei privatybėje paplitęs savo socialinės bejėgystės suvokimas taip pat anaiptol nėra skeptiškas, nors dažnai skepticizmu dangstosi. Skepticizmas Lietuvoje iš tiesų yra labai retas dalykas. Užtat dogmatizmo labai daug. Dogmatinis mąstymas – dar vienas nagrinėtinas polius multipoliarinėje viešosios sąmonės schemoje.

Baigiant iškeltinas klausimas: ar galima visas šias ašis tvirčiau susaistyti tarpusavyje, mėginant nustatyti, kas sieja jose tarpstančias išmintis? Šios sąsajos nėra savaime suprantamas dalykas. Matėme, kad išmintis nėra koks pastovus ir aiškiai apibrėžiamas daiktas, ji santykinė ir dinamiška, nusistovi kaskart vis susidarančių įtampų lauke. Man regis, imtis sisteminti būtų per anksti. Gilinantis į lietuviškosios išminties konfigūracijas, pirmiausia pasiremtina šiomis gana padrikomis skirtimis ir ašimis bei topologine jų konsteliacija ir su jų pagalba išsamiau aprašyti viešosios sąmonės reiškinius. Judant minkštosios, topologinės logikos keliu, reikėtų atpažinti, išskirti ir aprašyti svarbiausias mąstysenos ašis, kuriose išsidėsto ir išminties vietos, ištisą jų pluoštą. Galbūt tada pavyktų įžvelgti, kokia bendra išminties konfigūracija susidaro.

Šiaip ar taip, kol kas turime ne išminties teoriją, o tiktai schemišką tinklelį, uždedamą ant viešojo mąstymo, mėginant atpažinti jame kažką svarbaus, esmiško ir kruopščiai aprašyti reiškinius. Su logine analize reikia palūkėti. O kietai konstruoti gal apskritai nereikia, gal geriau, kad priešpriešų ašys liktų palaidos, pagal reikalą sunarstomos vienaip ar kitaip. Nubrėžtoji schema panaši ne į architektonišką statinį, o veikiau į lengvai transformuojamą palapinę.

Pagaliau paskutinis dalykas, kuris bent man pats įdomiausias. Jeigu pavyktų užčiuopti ir aptarti svarbiausias viešosios sąmonės ašis, pasirodytų, kad ir mes patys esame šiame tinkle, kad čia nėra vietos jokiai meta- ar ekstra-pozicijai, o tiktai intra-. Kiekvienas galėtų atpažinti save tam tikroje šio tinklo vietoje. Kitaip sakant, pasirodytų, kad šis apmąstymas yra egzistencinis situacinis. Šio teksto autorius ir jo skaitytojas atsidurtų rizikingoje padėtyje, tartum priešais veidrodį: tekstas kvalifikuotų taip pat ir juos abu, neleisdamas likti užribyje, nepriklausomam nuo nužymėtų instancijų – taškų, kurie kartu yra taip pat ir į juos žvelgiančios akys. Iš tokio tinklo būtų nebeįmanoma išsiropšti. Pasirodytų, kad šis apmąstymas yra ir savęs pačių apmąstymas, savižinos įrankis. O juk Sokratas, laikytas išmintingiausiu žmogumi, skelbė: „Pažink save.“