2014 10 22

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Donatas Puslys. Gyvenimo išpažintis virtuvėje

Kartais taip jau nutinka, kad nežinau nuo ko pradėti. Įspūdžių tiek daug, jie krebžda galvoje, bando netvarkingai išsirikiuoti į eilę, lenda vienas prieš kitą, stumdosi, priekaištauja, kodėl pirmenybė teikiama vienam, o ne kitam, nusiminę dūlina į eilės galą, taip provokuodami gailestį tikėdamiesi, kad vis dėlto pakviesiu juos į eilės pradžią. Sėdžiu, žvelgiu į padrikų minčių ir įspūdžių primargintą užrašinę ir klausiu savęs, kas gi tą antradienį suteikė man didesnį džiaugsmą: ar galimybė išvysti spektaklį „Danuta W“, pasakojantį apie buvusio „Solidarumo“ lyderio, o vėliau ir prezidento Lecho Walęsos žmoną Danutą, ar susitikimas su mėgstamiausia aktore Krystyna Janda? O gal viena be kito tiesiog būtų neįmanoma, nes būtent Krystyna yra ta vienintelė, galinti suvaidinti moterį, ant savo pečių laikančią visą pasaulį, nors jis kartais, kaip regėjome spektaklyje, ir apsiriboja virtuve.

Moterys, paskui kurias drąsiai eičiau į karą. Taip kadaise juokavau apie K. Jandos įkūnijamus vaidmenis. Stiprios, tvirtos, savimi pasitikinčios moterys, kurios ne seka, o veda paskui save, kurios griauna užtvaras ir sienas savo energija ir ryžtu siekti tikslo – štai tokią K. Jandą prisimenu iš filmų, ar tai būtų Andrzejaus Wajdos, ar Krzysztofo Kieslowskio, ar Ryszardo Bugajskio juostos. Rodosi taip ir gali pavadinti visas jos įkūnytas moteris geležinėmis ledi, tačiau tai būtų ne itin tikslu, nepilna, kalbėtų tik apie santykį su išore ir nuslėptų turtingą vidinį pasaulį.

Iki pat antradienio vakaro neįsivaizdavau, kad K. Jandos suvaidintas personažas galėtų suktis virtuvėje, lupti obuolius, iš kurių netrukus gims gardus pyragas, ir tiesiog dalintis praeities prisiminimais. Jos vaidinamos moterys tarsi būdavo pakilusios virš kasdienės buities, kuriančios, kovojančios, keičiančios, kitaip tariant, nenustygstančios ir nesutramdomos mažoje erdvėje.

Tačiau antradienio spektaklyje „Danuta W“ sutikau K. Jandą būtent virtuvėje. Lupdama obuolius, ji pasakojo Danutos Walęsos gyvenimo istoriją. Čia pat taip ir norisi pridurti, kad Danuta yra Lecho Walęsos žmona. Tačiau tai viską supaprastintų, nes būtų galima pamanyti, kad šita moteris yra tik priedėlis prie vyro, jog Danuta yra svarbi tik tiek, kad žinomas ir gerbiamas yra jos vyras. Tačiau retai kada klausimą performuluojame kitaip, kad pasvarstytume, ar L. Walęsa būtų tapęs tuo, kuo galiausiai tapo, jei ne jo žmona, jei ne ta jam besąlygiškai dovanota meilė.

Tie, kas rašo, turi atsakomybę nepamiršti, turi pareigą stengtis pamatyti didybę ir mažuose dalykuose. Tiek daug asmenybių nesulaukia dėmesio, jei taip galima pasakyti, yra sušluojamos po lova, kur pamirštamos, nes esą nevaidino svarbaus vaidmens, nes dėmesio verti tik tie keli didingieji, kurie tarsi vieniši kariai superherojai pakeitė pasaulio veidą. Išsirenkame tuos kelis, rašome ištisus istorijos tomus, tačiau ta istorija būna nepilna, neišbaigta, tartum taip ir neiškilęs pyragas, tartum sukiužęs kamuolys ar nespalvotas televizoriaus ekranas. Užtenka! Noriu rasti didžiuosius mažųjų gretose. Noriu atverti istorijos puslapius tiems tūkstančiams, kurie taip pat kovojo, aukojosi ir siekė. Noriu kalbėti apie mažus žingsnelius, virtusius žygdarbiais, kasdienybės kalbas, kurios įkvėpė labiau nei dalies Nobelio literatūros premijos laureatų raštai. Noriu matyti ne tik tuos, apie kuriuos sakoma, kad jie ant savo pečių laikė visą valstybę ar net pasaulį, tačiau ir tuos, į kurių petį jie patys atsiremdavo sunkią akimirką. Noriu matyti ne tik puošnią sceną, kurioje vaikšto vienišas aktorius, tačiau ir užkulisius, kuriuose pluša visi tie, dėl kurių pasirodymas tapo įmanomas.

Kaip pabrėžė pati K. Janda, spektaklis „Danuta W“ nėra tik apie ponią prezidentienę. Taip, spektaklyje pasakojama jos biografija, spektaklis paremtas jos prisiminimų knyga. Vis dėlto tai yra kūrinys, skirtas visoms moterims, kurios, žvelgdamos į pagrindinę heroję, scenoje pasakojančią savo gyvenimą, tame pasakojime randa dalelę savęs. Randa dalelę savęs klausimuose, atsakymuose, abejonėse, meilėje, nusivylime, toje kasdienybėje, nuspalvintoje įvairiausiomis spalvomis.

Į patį kūrinį galima žvelgti įvairiais aspektais. Viena vertus, per Danutos pasakojimą geriau pažįstame ir patį Lechą Walęsą. Regime vyrą jo žmonos akimis. Regime užsispyrusį vienišių, egocentriką, kuris nepasitiki aplinka, sprendimus priima vienas ir su niekuo nesitaręs (kad ir sprendimas dėl pirmojo vaiko vardo parinkimo, apie kurį Danuta sužinojo tik post factum). Matome autoritarinę asmenybę, siekiančią aplinkinių paklusnumo. Toks žvilgsnis padeda suprasti, kodėl L. Walęsa demokratinėje Lenkijoje taip ir netapo sėkmingu politiku. Tą atskleidžia pati Danuta teigdama, kad jos vyras taip ir nesubūrė komandos, taip ir lieko vienišu kovotoju. Arba, kitaip sakant, autoritarinės asmenybės demokratijai nėra tinkamos.

Tačiau tik toks žvilgsnis į spektaklį būtų nepakankamas. Jis traktuotų Danutą tik kaip vyro priedėlį. Tuo tarpu spektaklis yra apie ją kaip asmenybę, o ne apie ją kaip veidrodį, kuriame spindi vyro portretas. Tai yra spektaklis apie tikrą meilę. Kodėl taip sakau, kai spektaklyje buvo girdėti nemažai skundų, kalbų apie vyro silpnybes, kai visas tas kalbas kai kas skubėjo pasitelkti kaip įrodymą, kad pora yra susipykusi. Tačiau tai yra ta meilė, kur myli „ne tik dėl to, kad…“, tačiau ir „nepaisant to, kad“. Kitaip tariant, kai myli ne įsivaizduojamą idealą ir dėl to nusivili realybe, o myli žmogų tokį, koks jis yra: su visomis silpnybėmis, trūkumais. Myli, vadinasi, dovanoji save, būni dėl kito. Dovanoji net nepaisydamas to, ar kitas atsilygins tuo pačiu.

Kartu spektaklis yra puikus įrodymas, kad, kaip rašė Gilbertas Keithas Chestertonas, kova su drakonu gali vykti netgi virtuvėje palinkus virš keptuvės. Kai vyrai kovojo laivų statyklose, gamyklose, opozicijos rateliuose, moterys ant savo pečių laikė visus keturis namų kampus, cementavo šeimą, siekė pergalių mažuose dalykuose, kurių vyrai, prieš akis regėję didelį stiklą, nepastebėdavo. Tačiau juk be mažų pergalių nėra ir didelio triumfo. Visa tai nereiškia, kad moters vieta yra tik virtuvėje, tik palinkus virš keptuvės. Jokiu būdu. Tai reiškia tik tiek, kad negali būti nuvertinti ir nepastebėti šių moterų žygdarbiai, įvykdyti socialistinių daugiabučių blokuose.

Tai yra manifestacija, kad šeima, priešingai nei kai kas bando vaizduoti, nėra kalėjimas, nėra moters uždarymas klaustrofobinėje aplinkoje. Šeima yra meilės pergalė, o gražiausi šios pergalės vaisiai – vaikai. Ne veltui pats spektaklis prasideda K. Jandos herojai vardijant savo vaikų vardus ir gimimo datas. Šios datos yra meilės, sužydinčios gyvybe, triumfas sąstingį skleidžiančioje aplinkoje.

D. Walęsos istorija yra moters triumfo istorija. Tai yra istorija, pasakojanti apie kopimą aukštyn ieškant meilės, ieškant savo pašaukimo, savojo kelio. Istorijos pradžioje girdime pasakojamą apie vaikystėje patirtą nepriteklių, kai dar septintajame dešimtmetyje teko augti kaimo vietovėje be elektros, su lauko išviete. Mano kartai visa tai jau atrodo kaip nežmoniškos sąlygos. Tačiau, kita vertus, susimąstau, ar tik ne tokia patirtis ir įkvėpė šiuos žmones kovoti dėl idealų, paskatino siekti nesibaiminant, nekeliaklupsčiaujant, neveidmainiaujant ir už judošiškus sidabrinius neparduodant savo įsitikinimų. Patogumai kartais atbukina, gerovė pririša, įkalina, tad tampame minkštesni, nebenorime kovoti baimindamiesi, kad neteksime tų patogumų, kalbame apie idealus, tačiau nebenorime nieko dėl jų aukoti. Tačiau kova yra neįmanoma be pasirengimo aukai. Norime saugių statymų, kurie leistų laimėti, tačiau apsaugotų nuo galimo pralaimėjimo. Vis dėlto galiausiai didžios pergalės yra neįmanomos be pralaimėjimų, kurie ugdo ir grūdina.

„Danuta W“ yra ir moters laisvėjimo, tapimo nepriklausoma istorija. Tai yra pasakojimas apie siekį būti išgirstai, suprastai, pripažintai. Tai yra istorija apie tai, kaip asmenybė bręsta per santykį su kitu, o šiuo atveju šeima tampa tuo žaizdru, kuriame užgimsta tvirta, savimi pasitikinti ir pasaulį ant savo pečių išlaikyti gebanti moteris.

Spektaklyje galima ieškoti ir smulkesnių siužetinių gijų, kurias į vieną kasą pina D. Walęsos gyvenimo istorija. Viena iš aktualesnių gijų yra ne tik lenkų, tačiau apskritai žmonių santykis su popiežiumi. Danuta scenoje teigia, kad didžiausia dovana popiežiui yra siekimas savo kasdienybe įkūnyti jo mokymą. Tai yra ir pati sunkiausia užduotis kiekvienam Bažnyčios nariui. Žymiai lengviau iš popiežiaus padaryti nacionalinį pasididžiavimą, populiariosios kultūros ikoną, skambių citatų rinkinį, karžygį, kurį būtina įrašyti į savo stovyklą, siekiant kovoti su priešais. Štai rašytojas Jerzy Pilchas 2004 metais pasirodžiusioje knygoje „Popiežiaus slidės“ puikiai nusako tą visuotinį pamišimą dėl popiežiaus kulto. Kūrinyje, kurio veiksmas vyksta mažame kalnų miestelyje, kuriame Jonas Paulius II mėgo lankytis slidinėdamas, pasakojama apie pasklidusį gandą, kad pontifikas rengiasi pasitraukti iš savo pareigų ir apsistoti tame miestelyje. Netrukus pasirodo vyriškis, mėginantis klientams prastumti slides, kuriomis neva slidinėjo pats pontifikas. Šis kūrinys yra popiežiaus kulto Lenkijoje analizė. „Aš nekalbu apie popiežių. Aš klausiu apie žmones. Aš neklausiu, kas vyksta su popiežiumi? Aš klausiu, kas vyksta su žmonėmis?“ – kūrinio pratarmėje rašo J. Pilchas. To paties scenoje klausia ir Danuta W.

Nežinau, kaip spektaklis „Danuta W“ atrodytų menkai su Lenkijos istorija susipažinusiems žmonėms. Manding, be istorinio konteksto pradingsta nemaža dalis šio spektaklio krūvio, patiekalas netenka esminių ingredientų, lieka gerokai ataušęs. Juk kiekvieno mūsų gyvenimus įprasmina mūsų laikotarpis, iš kurio gauname iššūkius, prieš kurios srovę bandome irtis, o gal pasiduodame tėkmei.

Vienintelis rimtesnis priekaištas spektakliui (be itin prastai parengtų titrų) yra foniniai vaizdai, kurie, užuot padėję, tiesiog blaško dėmesį, atitraukia žvilgsnį nuo su žiūrovais besikalbančios pagrindinės veikėjos. Ji yra užgožiama tų griozdiškų ir išplaukusių vaizdų. Be to, gali susidaryti ir klaidingas įspūdis apie tai, kad štai visas Danutos W. gyvenimas prabėgo prie virtuvės stalo, o tuo tarpu pagrindiniai įvykiai prabėgo ten kažkur fone. Galbūt šie vaizdai tiesiog netiko Nacionalinio dramos teatro salėje, kuri buvo per didelė, nes pačiai spektaklio koncepcijai reikėtų labiau kamerinės aplinkos, galimybės iš arčiau regėti aktorę, kad būtų girdimas ne tik jos balsas, matomi ne tik jos rankų gestai, tačiau ir veido išraiška. Matoma ištrykštanti ašara… Iš džiaugsmo, iš skausmo, o gal sužibusios vilties?

K. Janda prieš vaidinimą pripažino, kad šis spektaklis scenoje ją privertė išspausti ne vieną ašarą. Taip, tai jautrus, gilus spektaklis, atskleidžiantis nuostabios moters portretą. Moters, kuri kovojo, nes mylėjo, kuri kovojo vardan to, ką mylėjo, moters, kuri laimėjo, nes kovoje nepasidavė nevilčiai, neapykantai ir pagundai suvedinėti sąskaitas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.