2014 10 22

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Virtualusis akivaras

Pagal statistiką, 54 proc. vyresnių nei 16 metų europiečių paauglių savaitėmis lindi internete, o 94 proc. vaikų reguliariai žiūri televizorių. Neurobiologas Geraldas Chuteris tyrinėja, kaip elektroninės komunikacijos priemonės veikia vaikų smegenų raidą. Siūlome pokalbį su profesoriumi.

Ar galite rekomenduoti kokią nors gerą televizijos laidą vaikams arba internetinį žaidimą?

Ne. Tokios rekomendacijos tik įtrauks į paviršutinišką diskusiją apie vaikams skirtų televizijos programų turinį ir kokybę, o tėvai iš tokios diskusijos negaus nieko naudingo. Geriau iškart pradėkime nuo svarbiausio. Dar prieš keletą metų mes, neurobiologai, manėme, kad neuronų tinklų smegenyse konfigūracija, atsakinga už mąstymą, emocijas ir elgesį, yra genetiškai nulemta. Bet dabar žinome, kad vaiko smegenyse įsigali tik tie neuronų ryšiai, kurie nuolatos ir reguliariai aktyvuojami realiose situacijose. O tam vaikams visų pirma reikalinga kūniškoji išgyvenimų patirtis, kurios jie negali gauti iš televizoriaus.

Kodėl kūniškoji patirtis tokia svarbi?

Adekvatus savo kūno jautimas – tai prielaida pažintinių gebėjimų vystymuisi. Tai patvirtina moksliniai tyrimai. Pradinių klasių mokiniai, kuriems puikiai sekasi matematika, išsiskiria ir gera judesių koordinacija. Abstraktaus ir erdvinio mąstymo pagrindai, kurie būtini matematikos mokymuisi, vaikui formuojasi priklausomai nuo to, kaip jam sekasi išlaikyti kūno pusiausvyrą. Bet kai tik vaikas atsisėda prie televizoriaus, jo kūno pojūčiai nusilpsta. Jis jau nešliaužioja, nebėgioja, nelaipioja medžiais. Jam nereikia koordinuoti savo judesių ir išlaikyti pusiausvyrą. Kai vaikas žiūri televizorių, jis praranda laiką, skirtą savo kūno „valdymui“.

Vadinasi, vaikams būtina kuo daugiau judėti?

Taip, bet esama ir kitų kūno valdymo būdų. Tarkim, dainavimas. Kai vaikas dainuoja, jo smegenys turi virtuoziškai valdyti balso stygų vibracijas, kad garsai būtų išgauti tikslūs, dainingi. Be viso to, dainavimas – tai sudėtingas kombinuotas darbas. Turi atsiminti visą melodiją, kad sugebėtum ją teisingai atlikti. Gerai dainuodamas vaikas mokosi išlaikyti unisoną kartu su kitais, ir tai padeda ugdyti socialinius įgūdžius. Be to, dainuodamas jis priverstas patirti stulbinantį atradimą: pasirodo, kai dainuoji, nejauti baimės! Šiandien neurobiologai jau išsiaiškinę, kad dainavimo metu smegenys nesugeba aktyvuoti baimės centro. Štai kodėl žmonės nuo neatmenamų laikų dainuoja, kai eina tamsoje per mišką (juokiasi).

Kurioje smegenų dalyje išsaugojama įgauta patirtis? Kur formuojasi atitinkamos neuronų grandinės?

Pačioje sudėtingiausioje smegenų dalyje – vadinamojoje kaktinėje skiltyje. Būtent čia formuojasi mūsų savivoka, o kartu ir orientavimasis išoriniame pasaulyje, siekis iš anksto apgalvoti savo veiksmus, susidoroti su neigiamomis emocijomis. Visi šie gebėjimai turi vystytis ankstyvojoje vaikystėje – iki šešerių metų. Bet atitinkami neuronų tinklai gali susiformuoti tik tuo atveju, kai vaikas viską išbando pats. Vadinasi, jis privalo užsiimti tuo, ką gali suprasti ir kontroliuoti, valdyti. Deja, bet tokių užsiėmimų surasti darosi vis sunkiau, todėl, kad vaikų pasaulis pasikeitė taip pat smarkiai, kaip ir suaugusiųjų. Anksčiau bet kuris mechanizmas rodėsi tinkamas suvokimui. Vaikas galėjo išardyti žadintuvą, išsiaiškinti jungtis ir suprasti, kaip jis veikia. Šiandien, informacinių technologijų laikais, mus supantys daiktai dažniausiai būna taip sudėtingai pagaminti, kad suprasti jų veikimo principą labai sunku, o dažnai ir nerealu.

Ir kaip tai veikia vaiko smegenų raidą?

Žmogaus smegenys visada prisitaiko prie to, ką mes darome su susižavėjimu, malonumu. Tarkim, praeitame amžiuje žmonės žavėjosi mašinomis ir netgi tapatino save su jomis: lygino širdį su siurbliu, sąnarius – su šarnyrais. Ir štai išaušo nauja epocha. Šiuolaikiniam vaikui sunku suprasti, kodėl kursorius ekrane keičia vietą, kai judiname pelę. Nesuprasdamas daugybės priežasties-pasekmės ryšių, jis nuo tam tikro momento iš vis nustoja uždavinėti klausimus „kodėl?“. Kai maži vaikai tik pradeda žiūrėti televizorių, jie dar stengiasi bendrauti su personažais iš ekrano, tarkim, pasakyti kiškiui, kur pasislėpė lapė. T.y. jis bando paveikti situaciją. To išmokė patirtis, gauta iš realaus gyvenimo. Bet jau po poros savaičių nuo pirmosios pažinties su televizoriumi dauguma vaikų susitaiko su savo silpnumu ir nustoja rodyti iniciatyvą. T.y. tam tikru požiūriu pradeda abejoti savo gebėjimu veikti efektyviai.

O juk šis pasitikėjimas – svarbus vaiko raidos komponentas…

Neabejotinai. Ir už jį atsakingas itin sudėtingas neuronų tinklas, kuris formuojasi tik asmeninės patirties pagrindu. Kad vaikas galėtų kažko išmokti, jo smegenys turi derinti naują informaciją su jau turimu įsivaizdavimų rinkiniu, susiformavusiu iš ankstesnės patirties. Kitaip tariant, vaikas ieško praeityje to, kas galėtų atitikti naująją patirtį. Jo smegenyse vyksta „kūrybinis viralas“. Ir staiga vaikas perpranta šį atitinkamumą. Iškyla suvokimo jausmas, smegenyse aktyvuojamas „pasitenkinimo jausmas“, nervinės ląstelės išskiria „laimės hormonus“. Bet žiūrint filmą vaikui sudėtinga pačiam surasti atitikimą naujiems įspūdžiams. Štai kodėl būtų idealu, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai išvis nežiūrėtų televizoriaus ir nesėdėtų priešais kompiuterį.

Bet juk ir knygoje siužetas jau sukurtas, jo nenulemsi. Išeina, kad skaitymas – taip pat pasyvus procesas.

Kai vaikas skaito, jo smegenys atlieka daugybę operacijų: raidės susijungia į žodžius, žodžiai ir frazės transformuojasi į paveikslus ir vaizdinius. Viskas, kas perskaitoma, „apsigyvena“ vaiko vaizduotėje. Filmas apie Harį Poterį nieko vertas palyginus su knyga. Kadrai ekrane keičia vienas kitą taip greit, kad vaikas nespėja įjungti savo fantazijos. O vaiko raidą veikia tik tai, iki ko jis prieina savo protu.

Vadinasi, vaikams reikia spręsti skirtingas užduotis?

Smegenų raidai būtini eksperimentai, nuotykiai. Tarkim, žvejyba su tėčiu ar palapinės statymas. Išbandymai apskritai įtvirtina smegenų potencialą. Šiandien tai patvirtinta net neurobiologiniu lygmeniu. Vaikai privalo spręsti kaip galima daugiau realių užduočių, kad jų smegenyse susiformuotų reikalingos neuronų jungtys. Vystymuisi reikalinga  maksimaliai interaktyvi erdvė – tikrai ne virtuali, o reali. Tarkim, šešerių metų vaikui jau būna susiformavę pagrindiniai neuronų tinklai.

Tai dabar jis jau apsaugotas nuo pavojų, tykančių medijose?

Ne visai taip. Dauguma paauglių rizikuoja prarasti ryšį su realybe susikoncentruodami tik į virtualų pasaulį.

Turite galvoje kompiuterinius žaidimus?

Taip, ir kompiuterinius žaidimus. Pavojus kyla tada, kai vaikai kompiuterį panaudoja tam, kad patenkintų savo bazinius poreikius. O tokių yra du. Visų pirma, mes norime būti kažkokio bendro reikalo dalyviai. Visų antra, norime kažko pasiekti. Šiandien jau ir dauguma tėvų nebežino, kokie užsiėmimai padėtų vaikų asmenybiniam augimui. Todėl vaikui reikia ieškoti pačiam, kuo užsiimti. O tas užsiėmimas turi būti pakankamai sudėtingas ir besitęsiantis, nes pabaigoje reikalinga pajusti tokią laimę, tarsi ką tik būtum pasiekęs kalno viršūnę. Šiais laikais daugumai berniukų tokiu reikalu tapo kompiuteriniai žaidimai, kuriuose jie stengiasi pasiekti viršūnę. Bet tokie pasiekimai jiems nepadeda surasti savo vietos realiame gyvenime.

Kokie vaikai patenka į rizikos grupę?

Visų pirma, berniukai, kuriems būtina nors vieną-dvi valandas per dieną „pašaudyti“. Naikindami monstrus jie kompensuoja savo bejėgiškumo jausmą. Iš virtualių pasiekimų gaunamas efektas tarsi suteikia vaikui kažkokios naujos patirties. Bet iš tiesų ši patirtis taikoma tik virtualiame pasaulyje. Tai pavojinga tendencija – vaikas tikslingai „moko“ savo smegenis veikti tik tose situacijose, kurios sutinkamos kompiuterio ekrane.

Jūs kalbate apie berniukus. O ką su kompiuteriais veikia mergaitės?

Daugiausia bendrauja internetinėse pokalbių svetainėse, facebook’e, nes mergaitės turi stipresnį poreikį bendrauti ir patirti skirtingus santykius. Kai šioje sferoje kažkas nesiklosto, jos stengiasi kompensuoti tikros draugystės trūkumą per internetinį bendravimą. Mergaitėms, kurios turi tikros draugystės ryšių, nereikia vienoms su kitomis bendrauti kas penkias minutes.

Iš kokių požymių tėvai gali suprasti, kad jų vaikas smenga į virtualią pelkę, akivarą? Ir kaip apsaugoti vaikus nuo šios grėsmės?

Jei vaikas pirmenybę teikia sėdėjimui prie kompiuterio, vietoj to, kad lavėtų, žaistų su kitais vaikais – tai nerimastingas signalas. Bet tikrai neverta vaikui kažką drausti. Geriau įtikinti, kad realiame pasaulyje esama įdomesnių dalykų nei kompiuterinės lenktynės. Galbūt vaiką verta sudominti nauja veikla ar būreliu, eiti dažniau su juo pasivaikščioti (pvz., į žygius), mokytis rūpintis mažesniais broliais ir seserimis. Kai vaikai turi gyvo bendravimo ratą, juos žymiai rečiau klampina virtualaus pasaulio bedugnė. Svarbu, kad vaikai kompiuterį priimtų adekvačiai – kaip nuostabią darbo priemonę arba žinių šaltinį, o ne kaip pramogą. Tokie vaikai užauga pasitikintys savimi, bendraujantys, gyvenimu besidžiaugiantys, atviri, kūrybiški.

Kas vyksta tarkim dešimtmečio vaiko sąmonėje, kai jis internete atsitiktinai susiduria su pornografija ar smurto scenomis? Jis patiria stiprų šoką?

Nebūtinai. Tai, ką suaugusieji priima kaip agresiją, daugeliui paauglių – viena iš įprastų žmonių tarpusavio buvimo formų. Jei vaikas atbukęs nuo daugybės informacijos ir tapęs pasyviu jos vartotoju, jis išvis nesuteiks jokios reikšmės tam, ką išvydo. Patirtis jam sako, kad ekrane gali vykti kas tik nori, ir tai ne visada galima suprasti. Kaip bus su nepripratusiais prie pasyvaus informacijos vartojimo vaikais? Kad ir koks šokiruojantis būtų vaizdas, vaikų protas stengsis sugretinti, susieti tai su jau žinomu vaizdiniu. Vaikas įsimins, kad esama ir tokios žmonių bendravimo formos. Tokiu atveju svarbiausia, kad tėvai tinkamai paaiškintų vaikui: siekti tokio kontakto neverta, nes realybėje tai labai nemalonu ir skausminga.

Taigi, vaikams reikalingos ne tik stimuliuojančios užduotys, bet ir juos auklėjantys, mokantys suaugusieji?

Taip, vaikams būtini teisingi orientyrai, kad išvengtų abejotinų kompanijų ir pomėgių. Čia svarbiausias vaidmuo tenka tėvams. Kol šie nesupras, kad jų atžalos turi poreikių, kurie nėra patenkinami realiame pasaulyje, kompiuteris ir televizorius vis aktyviau veršis į vaikų gyvenimą. Verta susimąstyti apie perspektyvas visuomenės, kurioje vaikai nusišalina nuo realaus gyvenimo, o jų smegenys tampa instrumentu, optimaliai prisitaikančiu prie virtualios realybės ir kompiuterinių žaidimų.

Tai patvirtina ir neurobiologiniai tyrimai?

Taip. Pavyzdžiui, esama tyrimų, kurie patvirtina, kad pastaruosius dešimt metų daugumos paauglių smegenyse apimtimi padidėjo ta smegenų dalis, kuri atsakinga už nykščio valdymą. Ten formuojasi vis daugiau dvišakių neuroninių tinklų, kurių dėka nykščiu galima atlikti neįtikėtinai greitas manipuliacijas mobiliojo telefono klaviatūroje ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Bet ar tikrai šiame gyvenime taip svarbu greitai judinti nykštį? Vaikai dar gali nežinoti atsakymo į šį klausimų, bet jų tėvams jis turėtų būti aiškus.

Pagal žurnalo GEO publikaciją parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė