2014 10 24

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Antanas Šimkus. Akimirksniu

Spalio pabaiga šalta. Net šviečiant saulei nejučia gūžiesi – ledinio vėjo bangos ritasi per miestą. Einant pavėjui visai pakenčiama.

Galima netgi kalbėtis. Truputį apie darbus, truputį apie orą, truputį apie kolegas. Į nugarą pučiant šiauriui daugelis taip daro. O jei kas eina prieš vėją, tai tada tyli. Ne visai jaukiai. Sujauktai kažkaip. Bet apie jaukumą ir jaukinimą būtų visai kita istorija.

Šį sykį mes tiesiog ėjome. Už upės. Palypėjome laiptais. Betonas ir medžiai. Geležiniai turėklai. O dangus giedras ir didelis. Tarsi alkis, kurio genamas einu truputėlį priekyje. O gal man taip atrodo. Gal net ne aš pasakoju. Ir net ne kolegė. Ši diena pasakoja mus, pasakoja šitą gatvę, šitą Užupį. Trinkelė prie trinkelės, rėžis paskui rėžį. Tvarkingai. Ornamentuotai.

Pro šalį važiavo automobiliai. Kelią ne vietoj vis bando perlėkti nedarnus lapų būrelis. Ir ko jie blaškosi? Tie lapai. Iš rudens galima išsiblokšti tik į žiemą. O žiema? Kas gi jos pasiilgo?

Kartais aš ir pats nesuprantu, kodėl kyla klausimų. Ačiū tiems, kurie tai supranta. Ar ne, angele, pučiantis tą savo dūdą?.. Ledinis vėjas. Ką groji, mūsų angele, ar negalėtum ką nors šiltesnio?

Juk net ir ta vaikų žaidimų aikštelė bus šlapia. Geriausiu atveju – užsnigta. Ir tie krūmokšniai bus nuogi. Žvirblių prieglauda. Skurdo čirškimas. Tikras. Sunkus. Svilinantis.

Kol dar turime kažko, einame. Pietų metas. Keista, norėjau parašyti visai ne apie tai. Norėjau parašyti apie tą akimirką, kai vėjas apšiurusios kavinės kieme plazdena dar nenurinktus lauko skėčius, tos besiplaikstančios medžiagos panašios į laivo bures.

Atrodo, kad laivas siūbuoja. Visu savo nusenusiu korpusu girgžda ant kalvos viršūnėje, tarsi koks vandenų prievaizdas būtų primiršęs begalybei metų šią vietą ir tą lynais prišvartuotą Nojaus arką tolimiausioje prieplaukoje.

Mes užeiname vidun. Laivas kiek krypteli. Saulė šviesa pasisuka taip, kad ant vieno iš medinių stalų pražysta vaivorykštė. Taip netikėtai, kad daugelis pamiršta, ko atėję. Ir taip trumpam, kad niekas iš viduj esančių nespėja jos įamžinti.

Net ir aš, dabar rašantis apie tą akimirksnį, galvoju, kad geriau jau būtų ši vaivorykštė prisisapnavus. Tada galėčiau sakyti, jog nieko neįprasto šiandien neįvyko. Visiškai. Tik spalio pabaiga buvo šalta. Už upės. Angelas pūtė. Žvirblių prieglauda. Laivas vaiduoklis. Visiškai nieko neįprasto.

O dabar štai tylim apie vaivorykštę ant stalo. Kaip apie nematytą paukštę.

Ne mes ją… Ji mus pagavo. Akimirksniu. Visiems laikams.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.