Hiperaktyvus vaikas mokykloje: kaip elgtis tėvams ir mokytojams

Baigiasi antras mokslo metų mėnuo ir daugumoje klasių mokytojams tenka susidurti su panašiomis problemomis: vaikai, dažniausiai berniukai, vis sunkiau klauso pamokose, daro tai, kas šauna į galvą, jiems nesiseka susikaupti… Šiandien mokyklose vis daugiau hiperaktyvių vaikų – ar gali būti, kad ši diagnozė nustatoma mokykloje ir kaip tėvams palengvinti vaiko mokyklinį gyvenimą?

„Mano sūnus šiais metais pradėjo eiti į mokyklą. Jis visada buvo itin judrus ir nervingas, bet mokykloje problemos paaštrėjo: mokytoja skundžiasi, kad jis garsiai kalba pamokų metu, sukiojasi ir trukdo visai klasei. Taip, jis sudėtingas vaikas. Mokyklos psichologas sako, kad jam būdingas hiperaktyvumo sindromas DTH. Kas tai?“

Visas šios diagnozės pavadinimas yra toks: dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas, sutrumpintai vadinamas DTH. Šį sindromą turintys vaikai yra ne tik itin judrūs, kalbūs ir nervingi; jie turi problemų su dėmesio koncentracija ir susikaupimu. Vidutiniškai pasaulyje 3 proc. vaikų yra hiperaktyvūs, vadinasi, klasėje, kurioje yra apie 30 mokinių, tikėtina, kad gali atsirasti toks vaikas.

Kada pasireiškia DTH sindromas? Įprastai tai įvyksta iki 7 metų amžiaus, nors gali pasireikšti ir 10-11 vaiko gyvenimo metais. Dažniausiai į gydytojus kreipiasi pirmokų tėvai: „visi sėdi ramiai, o manasis nesugeba!“, o kai kurie dar prideda – „apskritai, su šiuo vaiku sunku nuo pat gimimo“.

Toks temperamentas

Apskritai dėmesingumas ir aktyvumas – tai temperamento bruožai, ir šia prasme visus žmones galima skirstyti į tuos, kurie gali išbūti ilgai susikaupę, atlikti kruopštų darbą, ir tuos, kurie tokio darbo pakęsti (ir pakelti) negali. Diagnozė DTH reiškia, kad šie temperamento bruožai yra „užaštrėję“ iki kraštutinumo, t.y. taip smarkiai, kad žmogus negali įsilieti į normalų gyvenimą, nesugeba atlikti tų užduočių, kurias jam kelia aplinkiniai ir jis pats, o tai labai trukdo visaverčiams santykiams su draugais ir suaugusiaisiais.

Šiandien neretai bet kurį impulsyvų, judrų mažylį nesusimąsčius skubama pavadinti hiperaktyviu, tačiau DTH sindromą nustatyti gali tik gydytojas. Ir iš akies to nuspręsti neįmanoma. Tam būtina dėmesingai įvertinti vaiko gyvenimą ir raidą, patyrinėti, kuriose situacijose pasireiškia jo dėmesingumo ir aktyvumo problemos.

Ne asmenybės sutrikimas

Tėvams svarbiausia žinoti, kad DTH – ne psichinė liga, o raidos sutrikimas. Tiesiog iš prigimties sutrikusi vaiko savikontrolės funkcija, nes dažniausiai vaikai ne tiesiog suserga tuo, o jau gimsta tokie. Ir tėvai čia nekalti. Jei galėtume pažvelgti į tokio vaiko smegenis, pamatytume, kad tos sritys, kurios atsakingos už savikontrolę, elgesio valdymą, šio vaiko veikia kitaip nei daugumos.

Paradoksas tas, kad hiperaktyvus vaikas atrodo visiškai įprastai. Štai jis prašo atleidimo ir pasiryžta taisytis, bet kas kartą savo pažadus sulaužo – ir tada jį pradeda laikyti negeru… Kartą vieno berniuko, turinčio šį sindromą, paklausiau: „Kodėl tu vis plepi per pamokas?“ Jis man atsakė: „Aš užmirštu, kad negalima.“ Hiperaktyvūs vaikai užmiršta taisykles ir elgiasi vedami impulsų. Tėvai, kurie apie tai žino, lengviau atleidžia tokiam vaikui, neklijuoja jam visų įmanomų etikečių.

DTH priežasčių gali būti keletas. Tarkim, paveldimumas. Taip pat žinoma, kad per mažai sveriantys vaikai arba turėję žemą vertinimą pagal APGAR skalę, daug dažniau suserga šiuo sindromu.

Ramsčiai

Deja, bet nėra būdų išgydyti DTH kartą ir visiems laikams. Tačiau nuo tėvų elgesio labai daug priklauso vaiko raida. Suprasdami problemos esmę, jie sugeba stipriai palengvinti vaiko gyvenimą. Kaip gydytoja manau, kad mano svarbiausia užduotis, diagnozavus šį sindromą, paaiškinti tėvams, kas vyksta.

Geriausia, ką galima padaryti, kad palengvėtų DTH vaiko gyvenimas – sudaryti jam išorinės kontrolės sistemą. Štai keletas paprastų patarimų.

1. Hiperaktyviems vaikams sudėtinga atmintyje išlaikyti didelį kiekį informacijos. Vadinasi, užduotys jiems turi būti pateikiamos dalimis. Padarei vieną – gauni kitą užduotį.

2. Tokie vaikai turi daug problemų dėl laiko pojūčio, jiems geriausiai suprantamas tik laikas „dabar“. Mes galime planuoti savo veiklą ir apytiksliai įsivaizduoti, kur ta veikla pakryps, o hiperaktyviems vaikams langas į laiką – daugiausia dešimt minučių. Šie vaikai gyvena išimtinai šiuo momentu, jie neįsivaizduoja pasekmių. Todėl jei dėl jų veiksmų kažkas nutinka „ne taip“, tai ne jų pasirinkimas, jie šių pasekmių nenorėjo. Šalia viso to tokiam vaikui reikalingas neatidėliotinas atgalinis ryšys iš tėvų. Ir šiuo atveju pasekmės jam reikalingos čia ir dabar. Su jais nesuveiks taisyklė: „Jei mėnesį tvarkysiesi savo kambarį, gausi tą ar tą“ arba „Jei dabar pat nesėsi prie pamokų, vakare grįžęs tėtis tave nubaus“. Vakaras – tai kažkokia miglota ateitis. Geriau sakyti maždaug taip: „Jei dabar pat tai (konkrečiai) padarysi, galėsi gauti tai ar tai iš karto.“

Paprastai hiperaktyvūs vaikai turi problemų mokykloje. Jie privalo išsėdėti 40 minučių susikoncentravę ir atlikti klasės darbus, o įvertinimą gaus tik po dienos ar dviejų, kai mokytojas patikrins sąsiuvinius. Tokioje situacijoje sunku susikaupti, nes rezultatas ir atlygis – labai toli.

3. Su šiais vaikais gerai suveikia taškų arba žetonų sistema. Atlikdamas kasdienes užduotis, vaikas gauna įvertinimus taškų ar žetonų pavidalu, kuriuos vėliau galima į kažką iškeisti. Taip jis nuolatos mato savo veiksmų rezultatą, supranta, kad jo galimybės kiekvieną kartą su kiekvienu darbu padidėja.

4. Laiko prietaisų panaudojimas. Įvairūs laiką skaičiuojantys aparatai gali padėti hiperaktyviam vaikui geriau suvokti laiką, jį sekti. Galima panaudoti įprastą smėlio laikrodį. Be to, dar esama labai įdomaus dalyko – tai laikrodis, kurio ciferblate yra spalvotas ratas, kuris, einant minutėms, išnyksta. Su šiuo laikrodžiu vaikas „gyvai“ gali pamatyti, kaip dingsta laikas, nes pats nesugeba jausti, kad laikas baigiasi, ir dėl to atidėlioja įvairias užduotis.

5. Lankantis visuomeninėse vietose, tarkim, poliklinikoje, reikia iš anksto apgalvoti, ką valandą ar dvi vaikas veiks, ypač, jei mama bus užsiėmusi. Iš anksto pasirūpinkite popieriumi, piešimo priemonėmis, žaisliukais. Nepakenktų ir kažką pasikviesti į pagalbą. Deja, suaugusieji dažniausiai reaguoja reaktyviai: elgiasi taip, kad vaikas patektų į sudėtingas situacijas, kur jam, didelė tikimybė, prasidės problemos, o paskui – bara.

6. Ar vartoti medikamentus? Šį klausimą tėvai privalo spręsti su specialistais. Žinoma, vaistų vartojimas turi savų pliusų, savų minusų, bet daugumoje atvejų būtų naudinga bent pabandyti tokį gydymą, nes efektas gali būti itin stiprus. Tik būtinai išsiaiškinkite, ar gydytojo siūlomi vaistai kliniškai patikrinti, atlikti tyrimai, vertintas efektyvumas.

Hiperaktyvumas ir aplinkiniai

Viena iš problemų, su kuria susiduria hiperaktyvius vaikus auginantys tėvai, – tai nepakankamas visuomenės, mokytojų, specialistų informavimas. Svarbiausia, kad patys tėvai aiškiai suvoktų, su kuo turi reikalą.

Tiesiog pasakyti mokytojui „mano vaikas hiperaktyvus, turi DTH sindromą“ – iš esmės tai nepasakyti nieko. Svarbu konkrečiai apibūdinti vaiko elgesį. Tarkim: „Mano sūnui ypač sunku nusėdėti vienoje vietoje, susikaupti, tai jam būdinga jau seniai, mes daug ką išbandėme, dabar lankomės pas gydytoją, rūpinamės šia problema, bet jaudinuosi, kad jis pamokose blaškysis, gal net kalbės ir pertraukinės mokytoją… Norėčiau, kad mokykloje jis elgtųsi gerai. Gal susitarkim: aš prie jūsų prieisiu minutei kitai kiekvieną dieną po pamokų, ir jūs papasakosite, kaip jam sekėsi.“

Mokytojai turi tapti tėvų bendrininkais, nes kitu atveju abi pusės bus nepatenkintos, bus kuo skųstis.

Augant gebėjimas kontroliuoti save ir savo elgesį tampa vis labiau įmanomas. Blaškymasis, judrumas, tauškėjimas sumažėja dažniausiai net baigiant pradinę mokyklą. Kiek lėčiau silpnėja impulsyvumas. Žinoma, žmonės išmoksta susilaikyti, bet jie ir toliau lieka ūmūs ir veržlūs. Problemos, susijusios su dėmesio stoka ir negebėjimu susikaupti, paprastai išlieka ir lydi šiuos žmones net ir suaugus. Bet tada bent jau galima pasirinkti, kuo užsiimti. Esama tikrai nemažai profesijų, kurios puikiai tiks žmogui, turinčiam savikontrolės problemų.

DTH sindromas – sudėtingas atvejis. Nereikėtų pulti kaltinti tėvų, nes to juk niekam nelinkime. Tai didžiulis darbas – auklėti hiperaktyvius vaikus. Geriausia būtų nepamiršti: sudėtingas elgesys – tikrai ne laisvas vaiko pasirinkimas. Ne taip seniai teko susidurti su šeima, kuri jau užaugino du vaikus ir po ilgo tarpo susilaukė trečio vaiko – šiam po kurio laiko buvo diagnozuotas hiperaktyvumas. Vaiko tėvai man pasakė: „Žinote, ilgą laiką laikėme save nuostabiais tėvais ir laikėme tai savo nuopelnu, kad užauginome nuostabius vaikus. Tik dabar supratome: lengva auklėti „lengvus“ vaikus, o pabandyk tu išauklėti hiperaktyvų.“

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė