2014 10 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Rūta Janonienė. Iš Bernardinų parapijos istorijos (I)

Bernardinų parapijos istorijos pradžių pradžia, žinoma, yra paties vienolyno įsteigimas 1469 m. Tačiau laikantis vienuolijos nuostatų paprastai prie Mažesniųjų brolių bažnyčių parapijos nebuvo steigiamos, jei tam nebuvo būtinybės, taigi ir Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia kelis šimtmečius buvo tik vienuolyno bažnyčia. Žinoma, vienuoliai dirbo sielovados darbą, teikė sakramentus, bet neturėjo priskirtos konkrečios parapijos.

Mintis įkurti parapiją prie Vilniaus Bernardinų bažnyčios, matyt, gimė XIX a. pirmuoju dešimtmečiu, tam tikra šio sprendimo preliudija galbūt galima laikyti Bernardinų kapinių įsteigimą. Kapines įkūrė 1810 m. Šv. Onos brolija, veikusi prie bernardinų globojamos to paties titulo bažnyčios. Ši brolija jungė Vilniuje gyvenusius užsieniečius katalikus ir veikė neteritorinės parapijos teisėmis.

Bernardinų vienuolynas buvo Užupio parapijoje, kuri veikė prie atgailos kanauninkų Šv. Baltramiejaus bažnyčios. XVIII a. pab. ši parapija buvo palyginti nedidelė, jungė apie 500 parapijiečių. Tuo metu Vilniaus atgailos kanauninkai gyveno ne geriausius laikus, jie neišgalėjo atsistatyti dar XVII a. karo su Maskva metu sudegintos bažnyčios, vietoj jos turėjo tik nedidelę oratoriją.

Evgenios Levin nuotrauka

Oficialia Bernardinų parapijos įsteigimo pradžia reikėtų laikyti Vilniaus vyskupo Jeronimo Stroinovskio 1814 m. spalio 30 d. raštą tuometiniam Vilniaus dekanui kunigui Andriui Klongevičiui, kuriuo praneša, kad „Dėl žinomų priežasčių ir tikinčiųjų dvasinių poreikių, čionykštę kun. bernardinų Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčią paverčiau parapine bažnyčia ir paskyriau jai padorią parapiją, kurią sudaro – pirma: ta dalis Šv. Jono parapijos, kuri yra pačiame Vilniaus mieste ties Vilnios upe, pradedant nuo Užupio tilto ir vartų, kur yra vadinamasis Vyskupų malūnas, ir kur ji susiliečia su Šv. Kazimiero parapija, iki vadinamojo Karališkojo malūno, t. y., teritorija, kur stovi pati bažnyčia su vienuolynu ir bernardinų sklypu, Botanikos sodas, Šv. Mykolo bažnyčia su vienuolynu, visas tas plotas, kur kadaise stovėjo Išganytojo cerkvė, o dabar yra galvijų gydymo mokykla. Tai pat visam laikui nustatoma pastovi Šv. Jono parapijos ir dabartinės Bernardinų parapijos riba, t. y. Išganytojo gatvė, taip, kad einant ja nuo Vyskupų malūno ir Užupio vartų link Šv. Mykolo bažnyčios, visi kairės pusės namai lieka Šv. Jono parapijoje, o visi namai dešinėje amžinai priklausys Bernardinų parapijai. Nuo tos vietos, kur prie Šv. Mykolo bažnyčios baigiasi Išganytojo gatvė, kaip riba tarp minėtų parapijų skiriamas Bernardinų skersgatvis, toliau iš to skersgatvio į dešinę šalia Kosakauskų ir Rodkievičiaus namų išsukantis skersgatvis, vadinamas Karališkuoju, iki Vilnios upės kanalo, ant kurio yra Karališkasis malūnas, paliekant Šv. Jono parapijoje kairėje pusėje esančius namus ir įjungiant į Bernardinų parapiją dešinės pusės namus. Einant nuo Karališkojo malūno žemyn palei vandens tėkmę net iki tos vietos už Botanikos sodo, kur kanalas jungiasi su senąja Vilnios vaga, visi namai kurie yra arba laikui bėgant gali atsirasti, turi priklausyti Bernardinų parapijai.

Antra: Tai pačiai Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios parapijai priklausys dalis Užupio parapijos, t. y. nuo Vyskupų malūno ir Užupio tilto einant Užupio gatve, kuri veda net iki Baranauskų namo, o nuo to namo palei kunigų Bernardinų kapines net iki Vilnios upės, visi namai kairėje pusėje iki Antakalnio ir Misionierių parapijų ribų priklausys dabartinei Bernardinų parapijai, o visi namai dešinėje turi likti senąjai Užupio parapijai. Tuo tarpu tarp Bernardinų parapijos ir Antakalnio bei Misionierių parapijų turi likti tos pačios ribos, kurios buvo tarp tų dviejų parapijų iki šiol. Be to, kadangi kunigai atgailos kanauninkai savojoje Užupio parapijoje, kuri pagal paskutinį parapijų atribojimą lieka su visais namais dešinėje Užupio gatvės pusėje, dar neturi deramos vietos, kur galėtų vykti parapijos pamaldos, ir dėl sunykusio savo turto neturi galimybių tinkamai vykdyti pareigas, aukščiau paminėtą Užupio parapiją laikinai prijungiau prie Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios parapijos ir pavedžiau ją bernardinų administracijai“.

Šitas nutarimas laiškais buvo praneštas visų Vilniaus miesto ir priemiesčių bažnyčių kunigams, taip pat iš sakyklų paskelbtas tikintiesiems. Beje, Bernardinams buvo pavesta ne visa buvusios Užupio parapijos teritorija – dalis jos atiteko performuotai Šv. Kazimiero bažnyčios parapijai. Tai rodo vyskupo Stroinovskio įpareigojimas kun. Andriui Klongevičiui perimti iš atgailos kanauninkų kun. kanauninko Augustino Rogovskio parapijos metrikų knygas ir perduoti jas Bernardinų ir Šv. Kazimiero parapijoms, priklausomai nuo tų parapijų teritorijų. Buvęs Užupio parapijos klebonas atgailos kanauninkas Rogovskis savo pareigas baigė 1814 m. gruodžio 1 d. Išliko Vilniaus bernardinų vienuolyno vyresniojo Celerino Rimkevičiaus pakvitavimas, kad perėmė iš Vilniaus dekano Andriaus Klongevičiaus Vilniaus Užupio parapijos metrikų knygas 1815 m. vasario 16 d.

1816 m. buvo atliktas pirmasis Bernardinų parapijos gyventojų surašymas, kurį atliko klebonas kun. Rokas Jarmalavičius. Bernardinų parapija, kaip minėta, tuo metu susidėjo iš dviejų dalių – tiesiogiai Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiai priskirtos parapijos ir bernardinų laikinai administruojamos vadinamosios Užupio parapijos, nuo seno priklausiusios Šv. Baltramiejaus bažnyčiai.

Šio surašymo duomenimis tiesiogiai Bernardinų parapijoje buvo 47 mūriniai ir 83 mediniai namai ir trys vienuolynai (bernardinų ir du bernardinių), administruojamoje Užupio parapijoje buvo 26 mūriniai namai, 17 medinių namų ir Augustijonų vienuolynas. Tankesnis apstatymas buvo tik arčiau ties keliomis gatvėmis pačiame Užupyje, kitur stovėjo pavieniai dvareliai ar namai, nepriskirti jokiai gatvei ir neturėję numeracijos.

Iš viso parapijoje, neskaitant vienuolių, gyveno 2175 pasauliečiai katalikai. Suaugusių (t. y. einančių išpažinties ir priimančių sakramentus) buvo 692 vyrai ir 1174 moterys, dar nepriimančių Švč. Sakramento vaikų buvo 169 berniukai ir 140 mergaičių. Abiejose parapijose (t. y. Bernardinų ir Užupio) 1816 m. rudenį: nuo spalio iki gruodžio mėn. buvo sutuokta 31 pora, pakrikštyti 65 berniukai ir 70 mergaičių.

1824 m. pradžioje laikinai bernardinams pavestoji Užupio parapijos dalis buvo vėl grąžinta Atgailos kanauninkams, nes jau buvo atstatyta Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Ši parapija ir vėliau išlaikė tam tikrą savarankiškumą, bet netrukus, po 1831 m., vėl buvo susieta su Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia, nes, panaikinus atgailos kanauninkų vienuolyną, Šv. Baltramiejaus bažnyčia tapo Bernardinų bažnyčios filija. Beje, filijų Bernardinų bažnyčia turėjo ir daugiau – iki XIX a. pabaigos senoji Šv. Onos bažnyčia irgi buvo pavaldi Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčiai ir veikė filijos teisėmis. Tik 1925 m. prie Šv. Onos bažnyčios buvo įkurta atskira parapija. Taip pat tam tikrą laikotarpį Bernardinų parapijos filija buvo Sudervės bažnyčia, o 1935 m. Bernardinų bažnyčios klebono Jano Kretavičiaus iniciatyva buvo pastatyta dar viena filijinė Kristaus Karaliaus ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia Pavilnyje.

Bernardinų parapijos tikinčiųjų sąrašų yra išlikę gan daug. Jie reguliariai buvo sudarinėjami kalėdojant, einant nuo namo prie namo. Galima dar pateikti šiek tiek statistikos. 1852–1856 m. tikinčiųjų sąrašuose minima, kad Švč. Sakramentą Bernardinų parapijoje priėmė 1503 moterys ir 920 vyrų. 1854 m. iš viso parapijoje gyveno 1553 vyrai katalikai ir 2190 moterų. Parapijiečių skaičius smarkiai sumažėjo 1856 m. – surašyti 767 vyrai ir 1150 moterų. Tačiau 1861 m. duomenimis vyrų parapijoje gyveno jau 2213, o moterų – 2907-ios, taigi iš viso 5120 žmonių. Tais metais pakrikštyti 139 berniukai ir 102 mergaitės, sutuoktos 53 poros. Toks skaičių svyravimas paaiškinamas tuo, kad nuolatiniai buvo ne visi parapijos gyventojai, daugelis žmonių dažnai keisdavo nuomojamus butus, persikeldavo gyventi į kitus miesto rajonus. Šie sąrašai nevienodo išsamumo, kartais būdavo pažymimos tik namų savininkų pavardės ir nurodomas gyventojų skaičius, kitą kartą būdavo suregistruojami visi namuose gyvenantys asmenys, pažymimos pasitaikančios problemos, kurios, tiesa, nebuvo dažnos (paprastai ėjo kalba apie nesantuokinius vaikus, paliktas žmonas ir gyvenimą šeimoje be Santuokos sakramento). Kai kuriais metais šiuose sąrašuos būdavo pažymima ir parapijiečio profesija.

1864 m. buvo panaikintas bernardinų vienuolynas, o bažnyčia perduota dieceziniams kunigams. Taigi taip baigėsi pirmasis, bernardiniškasis, parapijos istorijos etapas. Kadangi vienuolyno patalpos buvo atiduotos kareivinėms, klebonija buvo įrengta buvusioje vienuolyno oficinoje (dab. Maironio g. 10).

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.