2014 10 26

Monika Midverytė OFS

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Monika Midverytė OFS. Karas pergyvena žmogų, bet nenužudo vilties

Mes turėjome jauną architektą Algirdą Kaušpėdą. Jie turi Abdulą Bassetą. Išrinktas antruoju geriausiu Azijos vartininku, devyniolikmetis Bassetas žaidė nacionalinėje Sirijos futbolo rinktinėje. Tačiau šį žaidimą jis metė trokšdamas siekti didesnės pergalės: tapo dainuojančios ir šokančios Sirijos revoliucijos siela. Jis ir yra pagrindinis dokumentinio filmo „Sugrįžimas į Homsą“ herojus. Skirtumas tas, jog čia nėra grimo, nėra iš anksto sugalvotų ir išdailintų frazių. Bassetas nesukurtas – jis tikras, kaip ir filme besiliejantis sukilėlių kraujas, kaip ir miestą varpančios kulkos.

„Iki 2011 metų žmonės gyveno žiaurioje priespaudoje, valdomi diktatūrinio režimo. Tol, kol reikalai būdavo susiję su verslu ir ekonomika, viskas vyko daugiau ar mažiau normaliai, tačiau jeigu pradėdavome kalbėti apie politiką ar žmogaus teises, pilietinę visuomenę, susidurdavome su represijomis, – pasakojo iš Homso kilęs filmo prodiuseris Orwa Nyrabia. – Bet kuris žmogus gali netikėtai pradingti ir niekas nežinos, kur jis yra. Daugelis žmonių buvo laikomi kalėjimuose dešimtis metų vien dėl to, kad kritikavo režimą.“

Jaunimas, tarp kurių buvo ir jaunasis Bassetas, nebegalėjo taip gyventi. Taurę perpildė 2011-ųjų pavasarį juos pasiekusi žinia, kad Pietų Sirijoje, Daraa mieste, režimas suėmė, žiauriai kankino ir nužudė mažiausiai penkiolika vaikų, kurie mokyklos sienas išpiešė antivyriausybinio turinio grafičiais. Bassetas metė šalin futbolo kamuolį ir ėmė kurti revoliucines dainas. Homso aikštės prisipildė entuziastingų studentų, tikėjusių, jog galima taikiai pasipriešinti ir nuversti režimą. Arabų pavasaris kaimyninėse šalyse teikė vilčių. Jeigu pasisekė jiems, kodėl neturėtų pasisekti mums? Vyresnioji karta perspėjo jaunimą: „Jūs nepažįstate šio režimo. Iki nuverčiant Basharą Assadą, jis užtvindys šalį krauju.“

Tačiau jaunimas to nežinojo. Studentai visada tampa revoliucijų širdimi. Taip, jie gerai nepažįsta režimo ir tai jiems padeda. Jų nekausto baimė ir savisaugos išugdyta savicenzūra. Kur pažvelgtume, jaunimas stoja į pirmąsias gretas: ar Ryszardo Kapuscinski aprašytuose partizanų judėjimuose Palestinoje, Bolivijoje, Gvatelamoje, ar Lietuvos partizaniniame kare – represijos būna dar nespėjusios palaužti jaunos idealistiškos dvasios.

Vis dėlto Kaušpėdo ir Bassedo likimai pakrypo skirtinga linkme. Algirdas kartu su Sąjūdžiu šventė dainuojančios revoliucijos pergalę ir grįžo į kasdienio gyvenimo ritmą. Bassetas iki šiol kovoja apgultame Homso priemiestyje. Kaušpėdui kartu su tuometiniais lyderiais neteko imtis ginklų. Tuo tarpu Sirijos režimui žiauriai nugesinus demonstracijas ir peiliais subadžius dešimtis moterų ir vaikų, Bassetas suprato: „Taikiais būdais nieko nepasieksime.“ Sukilėliai paėmė į rankas ginklus, o Orwa Nyrabia su keletu artimų bičiulių – kameras, kad įamžintų Sirijos sukilėlių kasdienybę ir parodytų ją pasauliui. Nuo 2011-ųjų iki 2013-ųjų Orwa ir patys sukilėliai nufilmavo 300 valandų dokumentinės medžiagos, kuri kontrabandiniu būdu buvo perduodama už kovos įkarščio ribų. Užfiksuotos akimirkos nugulė į 87 minučių dokumentinę juostą „Sugrįžimas į Homsą“.

Prodiuseris Orwa Nyrabia

Filmas atidengia Sirijos pilietinio karo širmą, karo, kuris šiuo metu apgaubtas prieštaringa informacija, terorizmo ir radikalaus islamizmo šleifu. Skaitant žiniasklaidą susidaro įspūdis, jog kova pakrypo nuo pradinio siekio nuversti diktatūrinį režimą prie religinio karo. Į „Nepatogaus kino“ festivalį atvykęs filmo prodiuseris O. Nyrabia taip aiškina realią dabartinę Sirijos situaciją: „Mūsų revoliucija nepagimdė šių ekstremistinių judėjimų. Ji prasidėjo visiškai priešingu būdu, bet kai niekas mums nepadėjo ir šalyje ilgai tęsėsi chaosas, atsirado vakuumas, kurį nedelsiant užpildė kraštutinės jėgos, – pasakoja Orwa. – ISIS yra nepaprastai įsiutusių musulmonų iš viso arabiškojo pasaulio telkinys. Jų sudėtyje yra galbūt pora tūkstančių sirų, tačiau taip pat du su puse tūkstančio arabų, pusantro tūkstančio marokiečių, apie aštuonis šimtus čečėnų ir tiek pat rusų. „Islamo valstybės“ gretose yra žmonių iš Egipto, netgi iš Europos. Manau, jog tai yra susikaupusių didelių nesėkmių rezultatas. Jeigu pažvelgume į diktatūros Sirijoje istoriją, pamatytume, kad septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose režimas labai žiauriai gujo islamistus. Iš to išaugo radikaliai nusiteikusių žmonių grupės. Įvykiai Afganistane taip pat pagimdė itin radikaliai nusiteikusias grupes. Analogišką situaciją stebėjome ir 2003 m. Irake bei Balkanų karuose. Visi šie radikalai dabar susitiko Sirijoje“, – aiškina O. Nyrabia. Sirijos režimas pasinaudojo radikalais savo naudai, kad įneštų daugiau sumaišties.

Pasak jo, reikėtų pabrėžti, kad šiuos teroristus rėmė prezidento Assado režimas ir Rusijos administracija – jų galia neišaugo kažkaip stebuklingai. 2012 m. vasarą, įsismarkavus pilietiniam karui, prezidentas Assadas paskelbė amnestiją ir pažadėjo paleisti politinius kalinius. „Mes laukėme savo draugų, bet nė vienas iš jų nesugrįžo. Po metų supratome, kad tada prezidentas paleido kalinčius radikalius islamistus, įsiutusius šunis. Jei atidžiau pažvelgtume į čečėnus, kurie atvyko į Siriją, taip pat atsektume Rusijos veiklos pėdsakų. Nuo pirmos minutės, kai prasidėjo revoliucija, Assadas per televiziją vadino sukilėlius radikaliu teroristiniu judėjimu. Jie norėjo įtikinti pasaulį, kad prezidento režimą nori nuversti teroristinės organizacijos. Tarptautinė žiniasklaida pagavo šį kabliuką, nes radikalai yra labiau intriguojanti naujiena“, – aiškina į „Nepatogaus kino“ festivalį atvykęs garsus Sirijos filmų prodiuseris. Jo nuomone, pasaulis nukreipia žvilgsnį nuo pilietinio karo esmės – žmonių troškimo pasiekti laisvę, gyventi pilietinėje visuomenėje. Susitelkiant į teroristų veiklą, pridengiami milžiniški Sirijos režimo nusikaltimai. „ISIS – kurie yra tikri monstrai, nužudė jau apie 850 žmonių ir tai milžiniškas nusikaltimas žmonijai. Tačiau tuo pat metu prezidentas Basharas Assadas nužudė jau 150 tūkst. Sirijos žmonių.“

Nuo politinio konteksto grįžkime į filme vaizduojamą sukilėlių kasdienybę. Kaip studentai priešinasi visa traiškančiam diktatūrinio režimo aparatui? Ši dokumentinė juosta parodo, jog pagrindiniai piliečių ginklai kovojant su režimu visgi nėra šautuvai ir granatos. Vien šiomis priemonėmis jie būtų pralaimėję žymiai greičiau. Ką reiškia automatai prieš sunkiąją artileriją ir bombas? Tačiau sukilėliai turi du ginklus, prieš kuriuos tankai yra bejėgiai – tikėjimą Dievu ir dainas. Būtent ši ginkluotė viso filmo metu parodoma kaip esminis sukilimo jėgų šaltinis. Matydami vieną po kito mirštančius draugus, ruošdamiesi mūšiui, kuriame greičiausiai žus, jie dainuoja. Taip Bassetas ir jo draugai tampa neįveikiamomis bastėjomis, jų vidinės tvirtovės nepralaužia tradiciniai režimo ginklai.

Bassetas Sarootas

Filme tampa aišku – Dievo buvimą ir veikimą kvestionuoja tik tie, kurie saugiai įsitaisę ant fotelio junginėja televizijos kanalus ar stebeilijasi į kompiuterio ekraną. Kare, kur kasdien žiūrima mirčiai tiesiai į veidą, kai ji tampa artima kaip sesuo, tokio klausimo niekam nekyla. „Viskas dėl Dievo“, „Dieve, šaukiamės tavo pagalbos“, „Dievas atlaidus ir gailestingas“, – sau ir draugams kartoja Bassetas. Karas pergyvena žmogų. Dauguma tų, kurie kovoja sukilėlių gretose, nebepamatys atomazgos, nebegyvens kitokio gyvenimo, dėl kurio kaunasi. Tomis sąlygomis galutinis teisingumas, Dievo viršenybė ir atlygis žuvusiesiems yra gyvybiškai būtina viltis. „Mums reikia liūdėti ne jų, o savęs, – praradęs beveik visus artimiausius bendražygius sako Bassetas Sarootas – jie yra didvyriai, nukeliavo pas Dievą.“

Dainos ir juokas išgelbėja sukilimo dalyvius tuomet, kai viltis jau vos vos rusena. Kovodamas Homso apgultyje, Bassedas lieka praktiškai vienintelis iš pirmųjų bendražygių. Sėdėdamas apgriuvusiame pastate su automatu rankose jis žiūri į vieną tašką. Dvidešimtmetis siras, dar neseniai nerūpestingai spardęs kamuolį, dabar atrodo pasenęs keliais dešimtmečiais. Jis pavargęs ir jį filmuojančiam draugui Orwai Nyrabia netgi pasako: „Nebegaliu, seni.“ Tačiau yra didesnis „nebegaliu“ – dar labiau Bassedas negali nieko nedaryti, kai apgultame Homse tebegyvena moterys ir vaikai, kuriems kasdien gresia mirtis, trūksta maisto, medikamentų. Todėl jis vėl ima dainuoti ir juokauti. „Reikia nusiskusti prieš mirtį, kažin, gal rastume fronte kokį kirpėją?“– šypsosi Bassetas į ekraną. Tos nepalaužiamos vidinės stiprybės vedami sukilėliai bando atgauti režimo kariuomenės užimtą Homsą, kurame tebėra įkalinti tūkstančiai žmonių. Bassetas sunkiai sužeidžiamas, jo keturi broliai ir dėdė žuvo. Apimtas desperacijos ir kentėdamas nuo sužeidimų, sukilimo lyderis šaukia: „Neleiskite kankinių kraujui ištekėti veltui! Nužudykite mane, bet leiskite šeimoms išeiti.“ Pasveikęs po pirmosios nesėkmės, jis bando ir vėl. Orwos žiniomis, Bassetas tebėra gyvas ir su nedidele grupele tebekovoja viename iš Homso rajonų.

Filmas baigtas filmuoti 2013-aisiais ir tik pasirodęs festivaliuose sulaukė tarptautinio pripažinimo. Jis padeda žiūrovams visame pasaulyje iš arčiau pamatyti Sirijos žmonių dramą. Paklaustas, ar galvoja apie šalies ateitį pesimistiškai ar optimistiškai, Orwa Nyrabia sakė: „Labai lengva būti pesimistu. Daugiau nei valandą trunkantis pesimizmas greičiausiai nuvestų į savižudybę. Todėl būtina nusibrėžti ribą. Kai pajaučiu pesimizmą, nedelsdamas bėgu ieškoti priežasties būti optimistiškas. Tai nėra pasirinkimas – tai išlikimo klausimas.“

Kol Lietuvos kino mėgėjai žiūri dokumentinį filmą „Sugrįžimas į Homsą“, Sirijoje tebėra milijonai žmonių, kurie tebesvajoja apie geresnę šalį ir gyvenimą, teberizikuoja siekdami šių vertybių. Didžioji drama ta, kad pasaulio dėmesiui nukrypus į ISIS, nuošalyje liko didžioji daugumą sirų, normalių žmonių, norinčių gyventi normalų gyvenimą. Pirminis revoliucijos tikslas tartum nuėjo į antrą planą.

„Nepatikėtumėte, kiek daug mano žmonių jaučiasi apleisti ir vieniši, mato, kad pasauliui jie nerūpi. Tai ir paverčia žmones radikalesniais, nes jie vis mažiau tiki žmoniškumu, – teigia filmo prodiuseris. – JAV nori susidoroti su ISIS. Taip, jie siaubingi, ir aš negalėčiau gyventi savo šalyje su ta grupuote. Tačiau žinau, kad didžiulė kova su „Islamo valstybe“ tėra simptomų gydymas pamirštant pagrindinę ligą. Pagrindinis Sirijos žmonių siekis yra gyventi laisvoje ir demokratinėje visuomenėje. Neužtektų tiesiog išvyti ISIS, kad gyventume geriau. Kas gali sustabdyti ISIS juos žudydami? Ši jėga negali būti nužudyta ginklais, bet tik tada, kai žmonės pajus, jog jiems nereikia būti pamišusiems. Žmonės turi atgauti orumą, savigarbą ir viltį apie geresnę ateitį. Tada nebereikia būti radikaliems.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.