2014 10 24

bernardinai.lt

Literatūra ir menas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Režisierius Wojciechas Smarzowskis: „Kuriu įspėjamąjį kiną“

Filmo „Stiprusis angelas“ kadras. Jaceko Drygałos nuotrauka

Vilniuje vyko XIV Lenkų kino savaitė. Jos metu buvo rodomas ir režisieriaus Wojcecho Smarzowskio filmas „Stiprusis angelas“ pagal taip pat pavadintą rašytojo Jerzy Pilcho romaną. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotas Barbaros Hollender pokalbis su režisieiumi. 

Lenkijoje sukurti keli reikšmingi filmai apie alkoholizmą. Nuo Haso „Kilpos“ iki Koterskio „Visi esame Kristūs“. Vis dėlto nė viename alkoholizmas nėra parodytas taip kaip „Stipriajame angele“. Net Morgensterno „Geltoname šalike“, kuriam scenarijų parašė Jerzis Pilchas, jis pavaizduotas elegantiškai. Dabar, ekranizuodamas to paties autoriaus knygą, nuopuolį parodote labai natūralistiškai: privemtas liftas, pridergtos kelnės, delyriniai traukuliai, blausūs vyrų žvilgsniai, išpurtę moterų veidai, vulgarumas, šlykštumas, kartais agresija.

Man labai patinka realizmas. Kita vertus, norėjau nutolti nuo viso to, kas iki šiol jau rodyta ekrane. Filmas „Paliekant Las Vegasą“ – tarsi alkoholio reklaminis klipas, jį pažiūrėjus net norėjosi išgerti. Todėl pamaniau, kad reikia su kamera prieiti arčiau, kitaip parodyti šią ligą.

Kurdamas filmą, nutolote nuo knygos, kurioje gėrimas aukštinamas, net šlovinamas.

Filmuojant „Stiprųjį angelą“. Pirmame plane – pagrindinio vaidmens atlikėjas Robertas Więckiewiczius, antrame plane – W. Smarzowskis. Jaceko Drygałos nuotrauka

Pirmą kartą Pilcho knygą perskaičiau daugiau kaip prieš dešimt metų. Pasirodė labai įspūdinga, bet nusprendžiau, kad ji netinkama ekranizuoti. Paskui atsitiktinai susidūriau su šia knyga ir radau į ją raktą – kalbą, dialogus. Savaip kalba Pilcho personažai, savaip mano filmų veikėjai. Taip gimė sumanymas šį kūrinį ekranizuoti. Pamėginau išvengti linijinio pasakojimo, bet ir norėjau, kad žiūrovai patys suvoktų, kas dedasi iš tiesų ir kas veikėjo galvoje. Sukūriau filmą apie laiko kilpą.

Ir apie bejėgiškumą prieš priklausomybę.

Ar Ježiui galų gale pavyko mesti gerti? Kaip manote?

Po eilinio gydymo Jūs jį paliekate vidury gatvės. Noriu tikėti, kad šįkart jis eis namo, o ne į barą. Bet iš tiesų nežinau, kaip bus.

Tie, kurie tiki žmonėmis, mano, kad jam pavyks. Tie, kurie jais tiki truputį mažiau, mano, kad jam nepavyks.

O Jūs?

Manau, kad jam pavyks. Duodu 70 procentų, kad dabar bus kitaip.

Dar neseniai atrodė, kad lenkų girtavimas yra susijęs su komunistine Lenkija. Statistika rodo, kad auga alaus ir vyno suvartojimas, o degtinės – krinta. Tačiau žiniasklaida nuolat mus bombarduoja informacija apie girtų vairuotojų sukeltas tragedijas ir moteris, gimdančias vaikus, kurių kraujyje –­ daugiau kaip 2 promilės alkoholio. Jūsų filmas yra velniškai aktualus.

Komunistinėje Lenkijoje šimtasiūlę dėvintis girtuoklis su buteliu rankoje stotelėje ar prie parduotuvės sėdėdavo nuo dešimtos ryto. Buvo geriama nuo pirmadienio iki sekmadienio, nes nebuvo alternatyvos. Dabar žmonės bijo, pavyzdžiui, kad neteks darbo. Taigi pirmadienį gydosi pagirias, antradienis ir trečiadienis nepavojingas, ketvirtadienį jau galima „įkalti“ šimtą gramų, penktadienį „vartojimas“ auga, šeštadienį pasiekia kulminaciją, sekmadienį dar reikia išgerti mažą bokalą alaus. Ir pasiekiame pirmadienį. Bet gėrimo problema vis dar egzistuoja. Be to, geria ir vyrai, ir moterys, tik galbūt kitaip. Žinote, kokio tūrio dažniausiai perkami alkoholiniai gėrimai?

Litrais?

Komunistinėje Lenkijoje etalonas buvo pusė litro. Pas­kui apsiplunksnavome, taigi populiariausias tūris tapo 0,7 litro. O dabar populiariausios yra 0,25 l ir 0,1 l „plėčkutės“. Tokį kiekį alkoholio galima „įkalti“ išvedus šunį pasivaikščioti. Arba darbe, paskui pakanka išsivalyti dantis, ir viskas OK. Juk geriama nepriklausomai nuo visuomeninės padėties, nuo to, kas esi ir ką dirbi.

„Stipriajame angele“ priklausomybių skyriaus pacientai –­ įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Vilkiko vairuotojas, kalnakasys, bedarbė, kunigas, režisierius, rašytojas.

Man rūpi, kad žiūrovas, kad ir kas jis būtų, sau užduotų klausimą, ar jis kontroliuoja savo gėrimą, ar jau ne, ir į jį sąžiningai atsakytų.

Kadaise sakėte, kad reikia žinoti, kodėl imamasi kameros. Šįkart Jūs tai padarėte dėl šio klausimo?

Taip. Norėjau duoti konkretų signalą.

Tai yra…

Kad žmonės mažiau gertų. Ne tam, kad negertų, bet kad mažiau gertų. Kad susimąstytų. Turbūt filmas „Stiprusis angelas“ yra įspėjamasis.

Iš tiesų visi Jūsų filmai įspėjamieji.

Nes aš be paliovos kuriu tą patį filmą.

Apie tai, kas esame? Ką atsinešame į naująją Lenkiją iš senojo mentaliteto? Apie mūsų didžiausias nuodėmes? Po „Vestuvių“ ir „Kelių policijos“ Jus kaltino, kad vaizduojate išniekintą Lenkiją. O aš manau, kad dabar patriotizmas –­ sąmoningai vartoju šį nuvalkiotą žodį –­ yra kurti tokius filmus. Laisvoje šalyje nebereikia „palaikyti dvasios“. Reikia būti kritiškam ir rodyti, kas yra ne taip. Kad paveiktume ką nors.

Aš manau taip pat. Nuolat kartoju, kad kuriu iš meilės Lenkijai. Ir žinau, kad šie filmai nebus rodomi bendrovės LOT lėktuvuose kaip šalies vizitinė kortelė.

Bet jų filmavimas kartais būna skausmingas ir slegiantis.

„Angelas“ tikrai slėgė. „Rožę“ irgi persirgau. Bet jei esi batsiuvys, virėjas, žurnalistas, taip pat patiri šiuos stresus. Nežinau, ar būtų lengviau, jei dirbčiau vilkiko vairuotoju.

Bet Jūs neatsipalaiduojate, kiekvienu filmu žiūrovams duodate per galvą. Kai kurie menininkai, kad atgautų psichologinę pusiausvyrą, sukuria ką nors lengvesnio.

Man tokia terapija turėjo būti „Kelių policija“.

Tuomet sveikinu!

Kiekvienas gauna tokią terapiją, kokios nusipelnė. O jei rimtai – maniau, kad tai bus lengvas filmas, o išėjo kaip visada.

Kitas filmas bus apie Volynės žudynes?

Jau turiu „Neapykantos“ scenarijų. Rašiau du mėnesius, bet prieš tai du mėnesius skaičiau liudininkų pasakojimus, užrašus, to meto dokumentus. Tai buvo baisi patirtis, ten dėjosi baisūs dalykai. Privalėjau daryti pertraukas, kad viską suvirškinčiau ir rasčiau raktą į šį filmą. Kai pradėsiu statyti, tos emocijos grįš.

Vadinasi, imatės dar vieno sunkaus projekto?

Tikrai turėsiu pertrauką, nes „Neapykantai“ reikalingas nemenkas biudžetas. Be to, atsiras dar keli scenarijaus variantai. Dėl teksto konsultuojuosi su paribių gyventojais, istorikais. Jis dar šiek tiek keisis po aktorių atrankos ir peržiūrėjus dokumentus.

Po „Rožės“ premjeros pats sau pažadėjote, kad daugiau nebekursite istorinio filmo.

Taip, nes Lenkijoje esame pernelyg neturtingi, tokių filmų vizijų stinga ir prodiuseriams, ir investuotojams. Tačiau apie „Rožę“ išgirdau nepaprastai gerų žiūrovų atsiliepimų, pavyzdžiui, susitikime su Vokietijoje gyvenančiais lenkais, kilusiais iš Silezijos ir Mozūrų. Todėl manau, kad verta.

„Neapykanta“ bus žiauresnė už „Rožę“?

Nuolat mąstau, kaip parodyti paribių žudynes. Kaip paskirstyti jausmus ir žiaurius vaizdus, kad neatbaidyčiau žiūrovų.

O pats sugebate pabėgti iš pasaulio, apie kurį pasakojate?

Taip. Turiu šeimą, su sūnumis žaidžiu FIFA, skaitau knygas, žiūriu filmus, valandai išeinu į mišką. Išmokau gyventi, o tam reikia subręsti. Bet tai nereiškia, kad dirbu mažiau. Nežinau, kiek man dar gegužių liko, bet dar yra kelios mane dominančios temos.

Vėl Lenkijos nuodėmės?

Šios nuodėmės universalios. Žmogiškos.

Ar kada nors filme papasakosite apie meilę?

Norėčiau sukurti filmą, kuris truktų tiek, kiek tęsiasi futbolo rungtynės. Apšilimas, po jo – 90 minučių žaidimo su pertrauka, paskui tai, ką pridės teisėjas, o pabaigoje dar reikia sudeginti stadioną. Sugalvojau, kad kameros bus sumontuotos ant 11 žaidėjų (aktorių) galvų, paskui visas kameras ištuštinsiu. Gal kažką panašaus padarysiu po poros metų, gal po trejų, po „Neapykantos“. Bet kol kas tai tik formalus sumanymas. O apie ką bus šis filmas? Gal kaip tik apie meilę. Nežinau, apie ką tada norėsiu pasakoti. Kai sukursiu filmą apie Volynės žudynes, tikrai būsiu kitas žmogus.

Filmai Jus keičia?

Gyvenime negali daryti kelių dublių, taigi neįsivaizduoju, koks būčiau, jei nekurčiau. Bet manau, kad keičia.

Ar turite kokią svajonę, susijusią su darbu?

Norėčiau kada nors turėti kur kas geresnes darbo sąlygas. Kol kas Lenkijoje režisierius neturi teisės klysti, sakyti: „Šita scena nepavyko, reikia perfilmuoti.“ Negali filmavimo aikštelėje svarstyti: gal taip, o gal taip? Turi būti pasirengęs ir apskaičiavęs, kad nepritrūktų dienų filmavimams. Aš gerbiu pinigus ir nenoriu jų švaistyti, bet norėčiau pastatyti tokį filmą, kurį galėčiau kurti filmuodamas, improvizuodamas. Tai būtų įdomus eksperimentas.

Tokių sąlygų Lenkijoje turėsite dar šiek tiek palaukti.

Žinau. Bet aš nesiskundžiu. Ir taip gerai. Kuriu filmus, t. y. darau tai, kas man patinka.

Kalbėjosi Barbara Hollender

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Versta iš www.rp.pl

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.