2014 10 25

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Domantas Razauskas. Šviesa virš miškų

Vieną kartą poeto Rimvydo Stankevičiaus žurnalistai paklausė: „Apie ką jūsų eilėraščiai?“ Kadangi Rimvydas buvo tik neseniai baigęs skaityti „Harį Poterį“, jis nė kiek nesutrikęs atšovė: „Apie tai, kaip gėris nugali blogį!“

Atminkite, kad, prasidėjus šalčiams ir darganoms, atėjus niūriausiam ir bjauriausiam metui, depresijoms ir mintims apie visa ko pabaigą, visai nebūtina važiuoti į šiltus kraštus. Visai nebūtina išeiti iš jau vos vos šildomo daugiabučio kambario, kad aptiktumėte save gulintį vidury miško vaiskią vasaros dieną.

Woods – „Shepherd“

Grupė iš Bruklino „Woods“ dainuoja apie tai, kaip gėris nugali blogį. Blogis šiuo atveju yra purvinos gatvės, pilnos skubančių automobilių, fabrikai, zombiai su išmaniaisiais viešajame transporte, įstaigų dulkės, painiava mūsų galvose. O štai gėris… Jis gyvena šešiasdešimt kažkelintaisiais. Miške, prie jūros, pievoje. Visai nebūtinai Amerikoje. Pačiame nerūpestingumo įkarštyje. Pačiuose pirmuosiuose suvokimuose, kad visa ateina iš šviesos, kad nėra nieko, kas nebūtų šviesa.

Gėris yra su „Bitlais“, su „The Beach Boys“, su visais smalsiais psichodeliniais melodistais, gaudančiais šviesos spindulius savo gitaromis.

Būtent šiame laike, šioje erdvėje gyvuoja šiemet jau aštuntąjį albumą per aštuonerius metus išleidžianti grupė „Woods“. Ir naujausio albumo pavadinimas „With Light and with Love“ („Su šviesa ir su meile“) tik patvirtina mano žodžius.

Nemanykite, kad tai muzika infantiliems paaugliams, dainos apie gėlytes, vabaliukus. Iš serijos „kokia graži diena“, „jaučiuosi gerai“ ir taip toliau. „Woods“ nėra banalūs, arba tiksliau – yra banalūs tiek, kiek banalus buvo visas psichodelinis saulėto septintojo dešimtmečio muzikinis pasaulis. Kolektyvas tiesiog įstrigęs tuose laikuose, kai paieškos kažko tikro ir nesumeluoto dar nebuvo kaipmat peršaunamos ciniško sarkazmo strėle.

Woods – „Bend Beyond“

Į šviesą taiko ne tik vokalisto bei gitaristo Jeremy Earlo aukštas švelnus vokalas, dainų stilistika, harmonijos, bet ir naudojami vintažiniai instrumentai, garso stiprintuvai, įrašų ir suvedimų pobūdis. „With Light and with Love“ yra pirmas „Miškų“ albumas, įrašytas profesionalioje studijoje, atitinkančioje XXI amžiaus standartus. Tai yra studijoje, kurioje karaliauja kompiuteris.

Visi ankstesni įrašai yra daryti arba naminėmis sąlygomis, arba kilnojamoje studijoje begalinių turų metu, naudojant senovinę analoginę techniką. Pavyzdžiui, juostinius magnetofonus.

Postmodernizmo paradoksas yra tas, jog būtent dėl šių priežasčių „Woods“ skamba šiuolaikiškiau nei daugelis panašių grupių. Naujau, gaiviau. Mat plokštelėmis, juostomis, lempiniais kubais dabar ne tik nieko nenustebinsi – visa ši analoginio amžiaus technika yra grįžusi į madą ir rinką.

Todėl XXI amžiuje prie „Woods“ limpa tokie postmodernūs terminai kaip indie-folk, neo-psychedelia, post-americana, lo-fi. Nors išties kažko naujo šioje muzikoje nėra. Nėra nieko, ko jau nebūtume girdėję psichodeliniais dešimtmečiais. Tai kurgi „Woods“ savitumas, paklausite? Kodėl aš apie juos rašau?

Todėl, kad tuo metu, kai begalė grupių stengiasi kažką išrasti ir kažką nustebinti, „Miškai“ ramiai, ir ypač profesionaliai žaidžia su įtakomis, intertekstais, kaip pasakytų literatas. Nesislepia nuo jų, bet juos išnaudoja. Mano galva, tai yra gražiausia, ką dabar apskritai gali daryti muzikantas. Dabar, kai viskas ir visaip jau išgrota, išbandyta. Mėgautis muzikos aukso amžiaus šviesa, iš skirtingų spalvų stikliukų dėliojant savo vitražą.

„Woods“ muzikoje gali išgirsti ataidinčią George’o Harrisono gitarą, Bobo Dylano harmoniją, „The Beach Boys“ ritmą, Paulo Simono balso švelnumą, pirmuosius Santanos eksperimentus, psichodelinius „džemus“, primenančius tokias to meto grupes kaip „H. P. Lovecraft“, „The 13th Floor Elevators“ . Ir vis tiek tai „Woods“. Saviti tuo, jog atsisako išradinėti senus dviračius. Jie juos šiek tiek perdaro ir puikiausiai mina.

„Woods“ 2005 metais subūrė jau minėtasis Jeremy Earlas. Iš pradžių kaip „šoninį projektą“ šalia pagrindinės savo grupės „Meneguar“. Tačiau sutapus narių požiūriams, įvykus cheminei reakcijai, „Woods“ greitai tapo ne tik savarankišku muzikiniu kolektyvu, bet, galima sakyti, atskiru reiškiniu. Grupė JAV turi savo vardo festivalį, į kurį renkasi visi neabejingi septintojo ir aštuntojo dešimtmečių roko muzikai (roots-rock). Grupė taip pat nepaliaujamai koncertuoja ir turuose prabėga didžioji dalis „Woods“ narių laiko. Todėl į turą muzikantai dažnai išsiruošia su šeimomis, šunimis ir visais savo daiktais.

Tačiau šalia viso to, šalia augančio ir kylančio populiarumo, šalia vienbalsio kritikų pripažinimo ir liaupsių, „Woods“ sugeba likti miškų grupe. Grupe, kuri (bent jau kol kas) nepasiduoda komercijai. Nenorėdama susidėti su pinigų darymu besirūpinančiomis komercinėmis leidybinėmis kompanijomis, „Woods“ sukūrė savo leidybos ženklą „Woodsist“, kuris leidžia ne tik pačių albumus, tačiau ir daugybės kitų panašaus plauko nekomercinių grupių muziką.

Iš didelių festivalių „Woods“ mielai važiuoja pagroti prie laužo keliems bendraminčiams, o visus uždirbtus pinigus tučtuojau investuoja atgal į muziką, kad nekiltų pagundų prabangai asmeniniuose gyvenimuose.

Beje, reikėtų atskirai paminėti „Miškų“ bosininką Keviną Morby. Šis vaikinas tik ką išleido puikų, jau antrąjį solinį albumą „Still Life“. Jo stilistika yra kiek kitokia nei motininės grupės, ir tai įrodymas, kad „Woods“ yra skirtingų bei stiprių asmenybių kolektyvas. Asmenybių, randančių bendrą vardiklį.

Ir tas vardiklis yra šviesa. Kaitri saulės šviesa iš šešiasdešimt septintųjų „meilės vasaros“ San Fransiske. Ir šviesa, be kurios daugiau kaip ir nieko nėra…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.