2014 10 27

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Rūta Janonienė. Iš Bernardinų parapijos istorijos (II)

Józef Czechowicz. Bernardinų vienuolynas

Parapijos gyventojų skaičius smarkiai išaugo tik XX a. I pusėje. Pavyzdžiui, 1935 m. Švč. Sakramentą Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje priėmė 56 000 žmonių. 1936 m. duomenimis, parapija apėmė 31 ha teritoriją. Į ją įėjo Vilniaus priemiesčiai ir kaimai, nuo Bernardinų bažnyčios nutolę iki 6 km.

Be parapijiečių surašymo knygų, daug duomenų apie parapijos gyventojus teikia metrikų knygos, kurių Vilniaus archyvuose išliko palyginti daug. Jos apima laikotarpį nuo 1689 m. (taigi gerokai prieš parapijos įkūrimą) iki XX a. vidurio. Iš laidotuvių metrikų matyti, kad Bernardinų kapinėse buvo laidojami anaiptol ne tik šios parapijos mirusieji, bet taip pat ir iš gretimų Šv. Kazimiero, Šv. Jono ir kitų parapijų. Tuo tarpu krikšto metrikų knygose suregistruoti iš esmės tik parapijiečiai. Dažniausiai įrašuose minimi miestiečių luomo atstovai, taip pat dvarininkai, valstiečiai, kareiviai. Daugiausia pavardės lenkiškos ar sulenkintos (radau įrašą apie krikštytą iš Maišiagalos valstiečių kilusių tėvų vaiką, kurio pavardė nurodyta dviguba – Žvirblis Vrublevskis). Nedažnai, tačiau pasitaiko ir grynai lietuviškai skambančių pavardžių – Aukselis, Burneikis, Gudonis, Noreika, Didžiokas, Žemaitis, Baniulis, Čepas, Tumas ir pan.

Dažnai sutinkamos ir tokios pavardės, pagal kurias asmenų tautybę nustatyti keblu, pavyzdžiui – Sosnovskiai, Urbonavičiai, Andrukovičiai ir pan. Nesunkiai pastebimas gan didelis nesantuokinių vaikų skaičius – daugiausia jų susilaukdavo priemiesčių valstietės ar miestietės, nors pasitaikydavo bajoraičių. Knygose nurodytos vaiko gimimo ir krikšto datos rodo, kad dažniausiai krikštijami buvo ką tik gimę kūdikiai – kelių dienų, savaičių ar kelių mėnesių amžiaus, nors kartais ir poros metukų sulaukęs vaikas. Galvoju, kad visi šie dokumentai, kuriuose nurodyta tėvų socialinė padėtis, neretai profesija ir tiksli gyvenamoji vieta galėtų tapti puikia medžiaga sociologiniams tyrimams apie šios Vilniaus dalies apgyvendinimo raidą ir pobūdį.

Józef Czechowicz. Bernardinų tiltas per Vilnią

Įprastą parapijos gyvavimo tėkmę nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. 1944 m. Bernardinų bažnyčia buvo smarkiai sužalota – vokiečiams sprogdinant vandenvietę buvo sunaikinti bažnyčios stogai, o bažnyčios frontonas ties didžiuoju altoriumi buvo toks skylėtas, kad grėsė nugriūti mūro dalis ir kilo grėsmė, kad bus pralaužti skliautai. Išbyrėjo visi langų stiklai su rėmais ir langus skaidantys mūriniai stulpeliai, apgadinti kai kurie altoriai, smarkiai apdaužyti vargonai. Vos sutaisius stogą ir sudėjus laikinus langus jie dar kartą buvo visai sunaikinti. Netrukus po karo, 1949 m., bažnyčia buvo uždaryta, ir taip baigėsi antrasis parapijos istorijos etapas. Vis dėlto, tradicija nebuvo visai nutraukta, nes sovietmečiu parapija veikė prie Šv. Onos bažnyčios.

Žymesni Bernardinų parapijos klebonai ir kiti bažnyčios žmonės

Pirmuoju Bernardinų parapijos klebonu buvo bernardinas kun. Rokas Jarmalavičius (jis minimas 1815 m. dokumentuose). Tuo metu klebono pareigos formaliai, žinoma, buvo svarbios, bet realiai daugelis bažnyčios veiklos aspektų priklausė nuo vienuolyno kustodo ir gvardijono. Bernardinų konvente buvo daug kunigų ir klierikų, iš kunigų tarpo tradiciškai buvo skiriami atskiri švenčių ir sekmadienių pamokslininkai, nuodėmklausiai. Vėliau klebonai gan dažnai keitėsi, jų viso sąrašo kol kas nepavyko sudaryti. Gali būti, kad klebono kadencija buvo treji metai, nes tiek trukdavo ir kitų pareigybių kadencijos bernardinų konvente. Toli gražu ne kiekvienas klebonas į parapijos istoriją įsirašė tik aukso raidėmis. Pavyzdžiui, XIX a. 3 dešimtmetyje minimas Bernardinų parapijos klebonas Fedorovičius. Apie šį žmogų žinoma nedaug, galbūt buvo kilęs iš Vilniaus miestiečių (tokia pavardė sutinkama ir tarp Užupio gyventojų), tačiau istorijoje išliko faktas, kad tai jis vieną 1827 m. dieną įdavė valdžiai Bernardinų bažnyčioje susirinkusius Vilniaus universiteto studentus, slaptųjų organizacijų narius, kurie buvo įpratę savo prieglobsčiu rinktis šią bažnyčią.

Menotyrininkė, veikalo „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ autorė Rūta Janonienė

Evgenios Levin nuotrauka

1864 m. rudenį Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčios valdytoju buvo paskirtas prelatas kunigas Edvardas Tupalskis, tačiau įdomu, kad net keturi bernardinai iš panaikinto konvento buvo palikti vikarais – tai paskutinis konvento kustodas ir gvardijonas Julijonas Sirunavičius, apie 1860-uosius buvęs Bernardinų klebonas, ir dar trys kunigai. Julijonas Sirunavičius iki mirties dirbo šioje bažnyčioje ir netgi vienu metu vėl buvo tapęs klebonu. Jis mirė 1885 m., palaidotas Bernardinų kapinėse. Taip pat iki mirties savos bažnyčios nepaliko buvę bernardinai Tomas Rožbickis (m. 1876), Leonardas Doviatas (m. 1875), abu taip pat palaidoti Bernardinų kapinėse. Netgi vienas bernardinas klierikas Rapolas Juškevičius, iki 1864-ųjų Vilniaus konvente studijavęs teologiją, XIX a. 8 dešimtmetį minimas tarp Bernardinų bažnyčios kunigų. Taigi iš esmės bernardiniškoji dvasia, nors ir nelegaliai, ruseno po bažnyčios skliautais iki pat XIX a. pabaigos.

O štai XX a. pirmąją pusę galima vadinti klebono Jano Kretavičiaus epocha. Šis kunigas Bernardinų parapijos klebonu buvo 50 metų – nuo 1899 m. iki pat bažnyčios uždarymo 1949-aisiais. J. Kretavičius gimė 1871 m. Gardino gubernijos Baltstogės vaivadijos Sokulkos parapijoje, baigęs Vilniaus dvasinę seminariją į kunigus įšventintas 1895 02 23 Vilniuje. Jo biografinių duomenų anketoje (1928 m.) minima, kad mokėjo lenkų, rusų ir baltarusių kalbas, gyvenimo pabaigoje jau šiek tiek mokėjo ir lietuviškai. Kretavičius mirė 1956 m. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

Atskirai reikia paminėti profesorių Janą Žebrovskį. Bernardinų bažnyčioje jis dirbo 19170–1948 m. – buvo vargonininkas ir garsaus choro „Haslo“ vadovas. Šis choras dalyvavo daugelyje konkursų ir koncertų, buvo pelnęs visuotinį pripažinimą. Be to, jis vadovavo Stepono Batoro universiteto studentų chorui ir dar keliems moksleivių chorams, taip pat dirbo muzikos mokytoju gimnazijose. Jis buvo vienas iš kasmetinės Dainų šventės organizatorių – šis chorinio dainavimo renginys Vilniuje, Bernardinų sode ir „Redutos“ pastate, vykdavo nuo 1925 m. Amžininkai atsimena J. Žebrovskį ne tik kaip talentingą muziką, bet ir kaip reto gerumo ir taurumo žmogų. Paskutiniais gyvenimo metais J. Žebrovskis dirbo vargonininku Vilniaus Šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčioje. Mirė Vilniuje 1978 m., būdamas 84 m. amžiaus. Vienas iš profesoriaus Žebrovskio mokinių, žymus lenkų kompozitorius Romualdas Tvardovskis taip prisimena savo mokytoją ir Bernardinų bažnyčią: „Buvusi Bernardinų bažnyčia man teikdavo muzikinių išgyvenimų. Čia buvo stebuklingi vargonai, skambėję nepaprastai gražiai. Jau niekada daugiau negirdėjau nieko panašaus. Vargonininku daugelį metų buvo visuotinai gerbiamas ir visų tiesiog dievinamas profesorius Janas Žebrovskis. Kai prieš Mišias pasirodydavo vargonų balkone, daugelis tikinčiųjų atsigręždavo atgal, kad pasigrožėtų jo elegantišku siluetu. Jo daili plikė ir auksinė pensnė ant nosies buvo tikra Vilniaus gatvių puošmena. Praktiškai negalėjo nešioti kepurės, nes be paliovos turėjo sveikindamasis nusilenkinėti į kairę ir į dešinę. Gyveno prie pat bažnyčios, buvusiuose bernardinų mūruose… Kai būdamas mažas vaikas klausydavausi jo grojimo ir improvizacijų, nežinojau, kad metams prabėgus būsiu jo mokiniu. Pirmą savo parašytą kūrinį dedikavau būtent jam.“

Neeilinė asmenybė buvo ir Antanas Šutinas. Iš gimtojo Utenos rajono 1879 m. atvykęs į Vilnių netrukus, 1883 m., jis pradėjo dirbti Bernardinų bažnyčios zakristijonu ir šias pareigas ėjo iki mirties. A. Šutinas buvo aistringas meno kolekcionierius, taip pat domėjosi archeologija, pats kasinėjo, buvo vienas pirmųjų lietuvių archeologijos dirbinių rinkėjų. Jis buvo sukaupęs didžiulę meno kūrinių, taip pat šventųjų paveikslėlių, medaliukų, fotografijų ir įvairių istorinę reikšmę turinčių daiktų kolekciją. 1885 m. jis buvo išsinuomojęs vieną buvusio Bernardinų vienuolyno celę, kur įrengė savo rinkinių saugyklą. 1893 m. buvo atidaryta jo kolekcijos paroda, kuri lankytojams buvo atvira sekmadieniais. Šutinas bičiuliavosi su tokiais žymiais Vilniaus kultūros ir politikos veikėjais kaip Adomas Honoris Kirkoras, Liudvikas Zaštautas, Jonas Basanavičius, dalyvavo miesto lietuvių kultūriniame gyvenime, buvo Lietuvos mokslo draugijos narys. Jis itin stropiai saugojo Bernardinų ir Šv. Mykolo bažnyčių vertybes, kurios be jo rūpestingos globos galėjo pradingti. Turbūt pirmiausia jam turime būti dėkingi už stebuklingojo Sapiegų Madonos paveikslo išgelbėjimą 1888 m., kai iš uždarytos Šv. Mykolo bažnyčios paveikslas slapta buvo perneštas į Bernardinų bažnyčią, čia išsaugotas ir 1912 m. grąžintas į Šv. Mykolo bažnyčią. Gyvenimo pabaigoje savo rinkinius A. Šutinas pardavė Vilniaus kolekcininkams. A. Šutinas mirė 1922 m., palaidotas Bernardinų kapinėse. Deja, vertingiausioji jo rinkinių dalis vėliau papildė ne Vilniaus, bet Krokuvos muziejų saugyklas.

Šv. Onos bažnyčios istorijai itin reikšmingas kun. Jonas Juozapas Labokas. Jis gimė 1856 m. Endriejavo parapijoje, valstiečių šeimoje, baigęs studijas 1884 m. Vilniuje buvo įšventintas į kunigus, dėstytojavo čionykštėje seminarijoje. Už paramą Vilniaus lietuviams ir reikalavimą skirti jiems atskirą bažnyčią laikinai buvo išsiųstas iš Vilniaus, vėliau grįžo ir buvo kilnojamas po įvairias miesto parapijas. Jis ypač išgarsėjo 1894 m., kai teisme pasakė drąsią kalbą, prisaikdindamas Kražių tragedijos proceso liudininkus kalbėti tik tiesą. Po šios kalbos jis trejiems metams buvo ištremtas į Tulos guberniją, o grįžęs, 1897-aisiais paskirtas Šv. Onos bažnyčios administratoriumi ir šiose pareigose išbuvo iki 1910 m. Visą laiką uoliai rūpinosi Šv. Onos bažnyčios restauravimu, rinko šiam tikslui aukas, organizavo darbus. Kun. Labokas mirė 1921 m. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Su Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčiomis susijęs ir teologijos profesorius kunigas Leonas Puciata – vienas spalvingiausių tarp to meto Vilniaus vyskupijos kunigų. Jis gimė 1884 m. Vilniuje, nelegaliai svetima pavarde studijavo Romoje ir ten apgynė du doktoratus. 1911 m. tapo Bernardinų bažnyčios vikaru, tuo metu daug dėmesio skyrė slaptai pedagoginei veiklai, ypač tarp neturtingų jaunuolių. 1914 m. paskirtas Šv. Onos bažnyčios administratoriumi ir vokiečių katalikų parapijos klebonu. Kunigas Puciata 1919 m. buvo Vilniaus universiteto atkūrimo komiteto narys, vėliau dėstė Teologijos fakultete. Pasakojama, kad visus savo pinigus jis atiduodavo vargšams, rūpinosi vaikų prieglauda, veikusia netoli Bernardinų kapinių. Nuo 1938 m. jis buvo Vyskupijos meno tarybos, sprendusios bažnyčių statybos, remonto ir puošybos klausimus, narys. 1942 m. pavasarį kartu su kai kuriais dvasinės seminarijos profesoriais ir auklėtiniais bei keliolika Vilniaus kunigų kun. Puciata buvo vokiečių suimtas, praradęs sveikatą kalėjimuose, mirė 1943 m.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.