2014 10 28

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Donatas Puslys. Lenkijos žydų istorijos muziejus – institucija, liudijanti gyvenimą

Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Donatas Puslys, Varšuva.

1927 metais pasirodžiusioje knygoje „Trisdešimt žydų kartų Lenkijoje“ Gershomas Baderis pristato legendą, kuri žodžiu būdavo perduodama karta iš kartos: „Legenda byloja, kad po to, kai žydai paskelbė pasninką ir maldavo Dievo, kad apsaugotų nuo juos persekiojančių žudikų, iš dangaus nukrito popieriaus lapelis, ant kurio buvo užrašyta: „Keliaukite į Lenkiją ir ten rasite atilsį. Žydai išsirengė į Lenkiją. Kai jie atvyko, miško paukščiai juos pasveikino. Jie suokė „Po lin! Po lin!“ Keliautojai pagal hebrajų kalbą visa tai interpretavo kaip paukščių raginimą: „Čia jūs turite praleisti naktį…“ Kai jie galiausiai išvydo medžius, rodėsi, kad ant kiekvienos net pačios mažiausios šakelės kabo Gemaros puslapiai. Jie iš karto suprato, kad tai yra ta nauja vieta, kurioje jie turi įsikurti ir toliau puoselėti savo žydišką dvasią ir mokymą.“ Štai taip, anot legendos, prasidėjo tūkstantmetė Lenkijos žydų istorija. Spalio 28 dieną bus iškilmingai atverta šiai istorijai skirta Lenkijos žydų istorijos muziejaus nuolatinė ekspozicija.

Lenkijos žydų istorijos muziejus įsikūrė simbolinėje vietoje Varšuvos centre – Muranuvo rajone, kur kadaise virte virė žydų gyvenimas ir kur Antrojo pasaulinio karo metais naciai įsteigė getą. Muziejaus pastatas iškilo visiškai šalia monumento, skirto Varšuvos geto didvyriams atminti. Kaip teigia muziejaus steigėjai, monumentas yra skirtas žuvusiems atminti, o muziejus yra atminimas apie tai, kaip jie gyveno. „Mes nuolat primename, kad Lenkijos žydų istorijos muziejus yra apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Dauguma Lenkijos ir Europos žydų buvo nužudyti, tačiau mūsų istorija lieka ir tęsiasi. Po karo būta bandymų tą istoriją ištrinti. Muziejaus misija yra tą istoriją iš naujo papasakoti, užpildyti tą atsiradusią skylę. To reikia mums visiems, nes be Lenkijos nėra žydų istorijos ir, kita verus, nėra Lenkijos istorijos be žydų“, –  bendrame laiške teigia muziejaus tarybos prezidentas Marianas Turskis ir Žydų istorijos instituto asociacijos prezidentas Piotras Wislickis. 

Savo ruožtu muziejaus direktorius profesorius Dariuszas Stola priduria, kad muziejaus įkūrimas yra dalis platesnio proceso, kuriuo siekiama atkurti Lenkijos žydų atmintį. „Šis procesas apima šimtus, jei ne tūkstančius iniciatyvų tiek moksle, tiek kultūroje, pavelde, atmintinuose renginiuose: pradedant visoje šalyje vykstančiomis diskusijomis apie bendrą lenkų ir žydų praeitį, žydų kultūros festivaliais, sutraukiančiais dešimtis tūkstančių dalyvių, ir baigiant moksliniais tyrimais bei publikacijomis, vietinėmis iniciatyvomis, tokiomis kaip žydų kapinių valymas, atminimo paminklų kūrimas ir jaunimo švietimas. Visos šios iniciatyvos reiškia įsitikinimą, kuris yra ir šio muziejaus pamatas: Lenkijos žydų istorija yra neatskiriama ir nuostabi Lenkijos istorijos dalis“, – teigia jis.

„Nors ta praraja, kurią atvėrė Holokaustas, niekada negalės būti atitaisyta, tačiau muziejaus ekspozicija ir programos gali padėti tiesti tiltus virš šios prarajos. Šie tiltai vėl gali nutiesti kelią užsienyje gyvenantiems žydams atrasti savo istorines šaknis Europoje. Jie gali Lenkijoje šiandien gyvenantiems žmonėms padėti atrasti jų miestelių ir miestų žydiškąją istoriją bei atminti tuos, kurie ten gyveno“, – teigia istorikė Barbara Kishenblatt-Gimblett. Ji sako, kad Lenkijai reikėjo ne muziejaus, skirto Holokaustui, nes visa šalis šiaip ar taip yra tarsi po atviru dangumi esantis Holokausto muziejus. Jos teigimu, Lenkijos kraštovaizdį amžiams sužalojo visa mirties mašinerija, visų pirma nacių įsteigtos koncentracijos stovyklos. Lenkijai, anot jos, reikėjo muziejaus, kuris atmintų ne mirtį, o gyvenimą tų, kurie čia gyveno ištisą tūkstantmetį ir tebegyvena ir šiandien mėgindami kurti čia savo gyvenimą po Holokausto tragedijos.

Muziejaus nuolatinė ekspozicija susideda iš aštuonių salių, skirtų aštuoniems laikotarpiams aptarti. Iš pradžių lankytojas žengia į legendinį mišką, kuriame nuo persekiojimų bėgantys žydai ir išgirdo raginimą „Po lin! Po lin!“. Ilsėkitės čia. Iš mitologijos pasaulio lankytojai žengia į viduramžių laikotarpį, pasakojantį Lenkijos žydų istoriją nuo 960 metų iki pat XVI amžiaus. Čia susiduriame su Boleslavo Pamaldžiojo išleista privilegija, vadinamuoju Kališo statutu, kuris nustatė pamatines taisykles žydų gyvenvietėms Lenkijos teritorijoje – religinę laisvę, bendruomeninę autonomiją, apsaugą nuo persekiojimo, teisę užsiimti tam tikromis veiklomis, tarp kurių netgi yra ir kai kuriems žydams suteikta teisė kaldinti monetas. Viduramžių laikotarpis liudija apie tai, kaip žydų aškenazių gyvenimo centras pamažu iš iš vokiškųjų žemių persikėlė į Lenkiją.

Galerija, paskojanti 1569–1648 metų istoriją, pavadinta „Paradisus Iudaeroum“. 1569 metais sukurta Abiejų Tautų Respublika tapo didžiausia, heterogeniškiausia ir tolerantiškiausia Europos valstybe. ATR gyveno didžiausia žydų bendruomenė visame pasaulyje ir ši valstybė tapo žydiškojo pasaulio centru. 

Tačiau rojų, kaip kad vadinamas šis laikotarpis, sutrikdė 1648–1649 metais vykęs Chmelnickio kazokų sukilimas. Lankytojai žengia į „ugnies koridorių“, primenantį apie kazokų vykdytas žudynes, nuo kurių labiausiai nukentėjo valstiečių išnaudojimu kaltinti Lenkijos diduomenės atstovai bei žydai.

Iš šio koridoriaus lankytojai žengia į žydišką miestelį, pasakojantį 1648–1772 metų istoriją. Pasakojimas čia sukasi apie centrinę turgaus aikštę ir medinę sinagogą. Šis pasakojimas leidžia iš arčiau pažvelgti į žydų gyvenimo tuose miesteliuose kasdienybę. Sinagogos stogo ir bimos konstrukcija užtruko 10 metų. Buvo nuspręsta atkurti 1640 metais pastatytą ir Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintą Gvoždžieco sinagogą. Vien archyviniams dokumentams surinkti ir sinagogos originaliam vaizdui atkurti prireikė net 8 metų. Galiausiai atkūrime dirbo net 400 savanorių iš viso pasaulio. Medinė sinagoga yra tikras Lenkijos žydų istorijos muziejaus perlas. Ne vienos valandos lankytojui prireiktų vien norint susipažinti su visais 67 ant stogo ištapytais mitiniais padarais, o kur dar maldų santrumpos, zodiako ženklai, įspūdingos žydinčios gėlės. Sinagoga buvo atkurta remiantis tradiciniais metodais, medžiagomis ir technikomis. Sinagogoje susipažįstame su hasidizmu ir Ba’aliu Shem Tovu, Vilniaus Gaonu ir moderniomis Toros studijomis, žydų apšvieta, kurią čia atstovauja Mendelis Lefetas.

Šį laikotarpį nutraukia ATR padalijimai. Lankytojai kviečiami prisėsti prie stalo, aplink kurį stovi trys kėdės, pažymėtos Austrijos, Prūsijos ir Rusijos imperijos herbais. Ant stalo regime didžiulį ATR žemėlapį bei jo padalijimus. Lankytojas yra kviečiamas įsijausti į to laikmečio žydų kasdienybę ir atsakyti į keletą klausimų, kurie lems, ar atsakinėjančiajam bus leista apsistoti vienoje iš valstybių, ar ne. 1772 metais prasidėjęs laikotarpis lydi mus iki 1914 metų. Tai yra sparčios industrializacijos, socialinių pokyčių laikotarpis, kurio simbolis – traukinių stotis. Kartu tai yra ir žydų emigracijos simbolis, simbolis naujos tapatybės paieškų, kurios svyruoja tarp siekio žūtbūt išlaikyti savo tapatybę šiandienos iššūkių akivaizdoje ir noro asimiliuotis. Iš šių svarstymų gimsta tokie judėjimai kaip Bundas ar sionizmas. 

Iš traukinių stoties lankytojai žengia į Žydų gatvę, t. y. tarpukario metus, kurie kartais yra vadinami antruoju „aukso amžiumi“ nepaisant ekonominių sunkumų ir vis prasiveržiančio antisemitizmo, kuris itin sutiprėjo po Jozefo Pilsudskio mirties. Žydų gatvėje lankytojai yra kviečiami susipažinti su politiniu ir kultūriniu tarpukario žydų gyvenimu. Čia sutinkame ir literatų grupę „Junge Vilna“. „Vilna nebūtų Vilna, jei iš jos dirvos neprasiveržtų koks nors literatūrinis šaltinis“,  – pasitinka lankytoją 1929 metais „Vilner tog“ išspausdinti Zalmeno Reyzeno žodžiai. Antrajame aukšte, atitrūkę nuo gatvės šurmulio, lankytojai gali pakeliauti po tarpukario Lenkiją ir susipažinti su žydų gyvenimu 13 skirtingų Lenkijos miestų nuo Gdynės iki Drohobyčiaus.

Septintoji galerija yra skirta Holokausto metams, per kurios buvo nužudyta 90 proc. iš 3,3 mln. Lenkijos žydų. Regime getą, tačiau regime ir taip vadinamą Arijų gatvę, kurioje pasakojama apie hitlerinės okupacijos realybę, apie lenkų pogrindžio pasipriešinimą, eilinių žmonių kasdienybę nuo pasipriešinimo, abejingumo iki atviro koloboravimo su naciais. Tai yra prieštarų pilna kasdienybė, atskleidžianti, žmogaus galimybių spektrą – nuo didvyriškumo iki visiško sugyvulėjimo, nuo pagalbos savo artimui iki Jedvabnės siaubo. 

Po karo Lenkijoje liko tik 300 tūkst. žydų, kurie turėjo atsakyti į svarbų klausimą – likti ar pasitraukti iš žemės, kuri amžiams liko persisunkusi jų artimųjų krauju. Šis laikotarpis, prasidėjęs 1944 metais, tęsiasi iki šiol. Muziejaus ekspozicija nėra baigtinė, o tai yra stiprus liudijimas, kad, nepaisant visų tragedijų, žydų gyvenimas Lenkijoje tęsiasi. Šioje paskutinėje galerijoje girdime pokalbius su dabar gyvenančiais žydais, kuriems užduodami klausimai: „Ar visada žinojote, kad esate žydas? Ar galite būti žydu be bendruomenės? Ar šiandien Lenkijoje žydai regi savo ateitį? Ką jums reiškia Izraelis? Ar šiandien Lenkijoje pastebimas antisemitizmas? Kas gali kurti žydų kultūrą?“ Tai yra klausimai, svarbūs šiandienai. Svarbūs ne tik patiems žydams, tačiau visiems žmonėms, iš kurių kasdienybėje pinamų santykių ir yra audžiama valstybė, demokratija. Tiems santykiams yra būtinas atsivėrimas kitam, pastanga jį suprasti, pažinti, įsiklausyti.

Lenkijos žydų istorijos muziejus yra būtent tokių pastangų vaisius. Tai yra muziejus, reikalingas ne tik žydams, tačiau mums visiems, kurie norime geriau pažinti savo praeitį, mokytis iš jos klaidų ir semtis įkvėpimo iš tų, kurie rodė dorą pavyzdį. „Žmonės, kurie praranda savo atmintį, praranda savo gyvenimą. Muziejus yra sukurtas tam, kad mes atmintume“, – teigė Varšuvos miesto merė Hanna Gronkiewicz-Waltz. Prie merės žodžių galima tik pridurti tai, kad turime neleisti, kad ta atmintis taptų selektyvi, pavergta dabarties konjunktūros. Lenkijos žydų istorijos muziejus šį išbandymą išlaikė puikiai ir, tikiu, taps pamoka visiems, kurie siekia atviro, nuoširdaus ir tiesos paieškų įkvėpto santykio su istorija.