2014 10 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Aldona Dapkutė. Rimantas Daugintis – kūryba kaip prigimties šauksmas

Džiaukis, žmogeli, kol šviečia saulelė (Daina saulei ir duonai)

Rimanto Dauginčio (1944–1990) kūryba man šiandien yra sąžinės indikatorius: ar esu patriotiška, ar vertinu ir branginu kitų krauju iškovotą savo laisvę, ar atsimenu gyvą Atgimimo istoriją, ar sugebu nenupenėti svajonių paukščio?

R. Dauginčio kūryboje tvyro įtampa tarp dviejų polių (nuo pat studijų pradžios 1965-aisiais): tarp žemės, žmogiškosios būties ir buities (kuri virsta etnokultūriniais ritualais), tarp skausmo, dramatizmo, netekties ir gyvenimo jėgos, noro gyventi, išgyventi, tarp laisvės ir prievartos, patriotizmo ir nelaisvos visuomenės. Kai skausmas pasiekia kulminaciją, kūryboje imamasi grotesko, ironijos (Džiaukis, žmogeli, kol šviečia saulelė /Daina saulei ir duonai/, Nenupenėkite svajonių paukščio). Kad nesprogtų širdis. Vienąkart ji neišlaikė, tai ir tapo mirties priežastimi.

Laisvė, vidinė laisvė reikalavo ugnies, laisvo menininko ir piliečio pašaukimas – protesto. Buvo 1990 m. gegužės 19 d. Vengrijoje, kurios pasienyje su TSRS įvyko skaudus politinis incidentas. Neseniai paskelbtos Lietuvos valstybės pilietis Rimantas tapo gyvu laisvės fakelu. Mirė dvi dienos iki sukaks keturiasdešimt šešeri. Šiandien jam būtų septyniasdešimt.

Įtampa juntama beveik kiekviename skulptoriaus darbe – žmogaus figūra stipriai deformuojama vidinių jausmų, esant tam tikrą momentą – pjaunant kiaulę ar kovojant su kryžiuočiais, kalbantis su paukščiu ar naktigonės metu užsnūdus, laukiant mamos pasilypėjus ant medžio ar skrendant kartu su pegasu.

Norint suprasti, iš kur šis dramatizmas ir figūros transformacijos poreikis, reikia turėti galvoje keletą dalykų. Pirma, tai asmeninė dailininko biografija – gimė karo, 1944-aisiais, metais. Tėvas, kurį tematė iki trejų metukų, partizanas, žuvęs neaiškiomis aplinkybėmis. Mama – daugelį metų tremtinė.

Nenupenėkite svajonių paukščio

Augo be tėvų tikriausiai didelėje nežinioje, ir vis laukė mamos (tik vienuolikos sulaukė). Per vieno žmogaus patirties prizmę lūžta visa mūsų pokario istorija. Dar viena stipri šaknis – kaimo gyvenimas, darbo laukuose, ūkyje patirtis. Tai palieka neišdildomus pėdsakus ir tampa kūrinių temomis, motyvais. Neišardomas ryšys su žeme, tėviške, gamta, jos etnokultūra. Nors gyveno Vilniuje, tai nebeturėjo lemiamos reikšmės.

Laukinis vidinis vyras išliko prisirišęs prie šaknų – prie Motinos žemės, išsaugojęs žemės rupumą, grubumą, stiprius emocinius saitus su gimine ir tauta, romantikas, bekompromisiškas, laisvas, vitališkas, spontaniškas. Dainos, raudos, sakmės, liaudies gyvenimas – simboliai ir metaforos iš čia. Visa organiškai trykšta iš kūrinių – begalinis vitališkumas, išlikimo troškulys.

Trečias svarbus dalykas – nevienaprasmis laikmetis, kuriame gyveno ir kūrė – soc. realizmo laikai, kaip tada vadinta, jau visiems buvo aišku – eina į praeitį, išsigimsta. Bet menas, kol Lietuva priklausė TSRS, vis dar turėjo paklusti ideologijai. Paskui jis pakliuvo į pereinamąją bangą – iš okupacijos į laisvę.

Jau išaušo Atgimimas. Priešaušris, bet dar ne pati aušra. Daugintis visomis aplinkybėmis liko ištikimas savo prigimčiai. Kaip? Keisdamas pavadinimus, vaduodamasis grotesku ir ironija, apeliuodamas į literatūrą.

Laikmetis nesuluošino jo kūrybos – priešingai, suteikė ekspresijos, minėtos įtampos, nes ji atitiko jo kūrybines aspiracijas. Saikinga modernistinė forma buvo toleruojama, jei temos atitiko valdininkų sampratą apie tai, koks turi būti menas.

Antra vertus, jis atėjo į dailę, kai lietuvių skulptūra patyrė permainas, vadavosi iš dekoratyvumo, romantizmo ir kilo modernizmo kalbos banga. Tad jau visa budo, kiek erdviau buvo laisvai minčiai. Tačiau nei modernizmo principai, nei madingos tendencijos negalėjo iškreipti jo prigimties. Jis labai daug dirbo ir darė tai, kuo tikėjo. Daug padarė, daug ko neužbaigė. Nes taip anksti išėjo. Paskutinieji kūriniai susiję su Atgimimu – Birželio rauda (karo našlė), Sudegintas kaimas, Gulago madona. Jie atspindi to meto visų mūsų būseną, nuotaikas.

 

Birželio rauda (karo našlė)

Ką mes matome parodoje? Tai mažoji skulptūra, kuri užima labai svarbią vietą menininko kūryboje. Mažųjų formų skulptūra XX a. 8–9 dešimtmetyje pradėjo savo klestėjimo metą, daugelis skulptorių šią skulptūros formą suvokė kaip kūrybinės laisvės erdvę, priešingai valdžios institucijų daromam spaudimui kuriant monumentaliąją – paminklus ar dekoratyvinę skulptūrą, skirtą viešajai erdvei.

Tad kokia Dauginčio mažoji plastika? Ji byloja apie asmenybę, turinčią labai stiprių kūrybinių aspiracijų, apie savitą pasaulėjautą, su savom vertybėm. Gilios egzistencinės problemos mus jaudina perteiktos per autobiografinę prizmę, per individualų išgyvenimą. Žmogus ribinėje situacijoje – tarp gyvenimo ir mirties, tarp buitiškumo ir būties sakralumo, tarp jaunystės ir brandos, meilės ir neapykantos… Skausmas išlieka net prisidengus ironija, grotesku.

Dažniausiai idėja reiškiama, plastinės problemos sprendžiamos gretinant žmogų su medžiu, paukščiu, gyvuliu. 1985 m. sukuriamas ,,Pegasas“ – menininkų įkvėpėjas, o įkvėpimą skulptoriaus gebėjo „pagauti“: jis kurdavo spontaniškai, ypač mažųjų formų skulptūras. Jis lipdė, mėgo minkštas medžiagas, nors gerai buvo įvaldęs metalo plastiką dar nuo Telšių technikumo, kuriame mokėsi, laikų. Metalo spindesiu jis apdovanoja ir skulptūras iš minkštos medžiagos – molio, terakotos, gipso, plastilino. Tam jis įsisavino galvanoplastikos techniką – vienas iš nedaugelio Lietuvos skulptūroje, ir tai tapo išskirtiniu Dauginčio požymiu. Dauguma skulptūrų, kurias matome, atliktos būtent šia technika. Mėgo ir bronzą – paslankią medžiagą, leidžiančią išgauti subtilius formos perėjimus, virpėjimą, detales, tokias reikšmingas darbuose.

 

Lakštingala

Dekoratyvinė skulptūra ,,Lakštingala“ (Konarskio/ Savanorių pr. skveras Vilniuje) – vienas iš labiausiai žinomų skulptoriaus darbų, kuris šiandien vėl suskamba naujai – berniukas medyje žiūri į tolį – prisimenami dailininko biografijos faktai, kaip jis laukė iš tremties grįžtančios mamos. Berniukas įkūnija ir karo metų vaikų netektis, išgyvenimus, ir šiandienos vaikų skausmą, kai tėvai palieka, išvažiuoja… Tai vienas iš geriausių darbų Lietuvos dekoratyvinėje skulptūroje ir retas – kai taip autentiškai perteikiamas apskritai vaiko likimas, išgyvenimai. Retos temos Lietuvos skulptūroje – vaikai ir medžiai. Atkreipkime dėmesį, kad Daugintis savo skulptūrose vaizduoja medžius, kas šiaip pagal skulptūros prigimtį nėra daroma.

Dailininkas išnaudoja medžius ir kaip gyvybės simbolį, jungiantį žemę ir dangų, žmogų su požemių ir dvasios pasauliais, ir kaip pretekstą ažūrinėms formoms kurti. Ažūrai yra viena iš stipriųjų skulptoriaus kalbos ypatybių (Senas parkas). Jo skulptūros sudėtingų siluetų, į kuriuos verta įsižiūrėti – forma tai skrodžia erdvę, (Migrantai, Sizifas, Mergaitė su paukščiu), tai glotniai įsipaišo joje (Naktigonė, Kristoforas prie Vilnelės, Gulago madona), tai aktyviai sąveikauja tarpusavy (Giesmė, Vakaras, Rytas, Skrydis). Kartais tai būna monolitui artima forma (Naujakurys, Sudegintas kaimas), bet dažniausiai jis renkasi aktyvų skulptūros formos santykį su erdve, kai tam tikros dalys primena sparnus, kurie skrodžia erdvę ir skulptūra atrodo žymiai didesnė, negu yra iš tikrųjų, pilna polėkio, aktyviai sąveikaujanti su mumis. Tai buvo būtina skulptoriui, o tam labai tiko minkštos medžiagos.

Nepaisant sudėtingų formų konfigūracijų, detalių skulptūros viduje, jos atrodo monumentalios, didingos. Ypač atkreipčiau dėmesį į skulptūrų paviršius – grublėtus, lygius, išraižytus klostėmis, mirgančius bronzos, vario, nikelio spalvomis, atspalviais, faktūrų įvairove – kaip tapyboje. Tai gyva, plazda, mainosi, atspindi ar sugeria šviesą. Šis žaismas su šviesa ir faktūriškumas – dar vienas išskirtinis Dauginčio skulptūrų bruožas, suteikiąs joms gyvybingumo.

 

Sudegintas kaimas

Pagrindinis motyvas – žmogus; jis kažką veikia, bet dažniau tiesiog būna. Būna ne vienas – moteris su vaiku, berniukas su medžiu, dažniausiai žmogus su paukščiu, žirgu – labiausiai apibūdinanti skulptorių motyvai. Sugretina dvi prigimtis, tokias, autoriaus nuomone, artimas. Temos irgi susidėlioja į kelias grupes – liaudies, kaimo buities tematika (Į turgų nuo pat diplominio darbo), etnokultūrinės, susijusios su Žemaitija tėviške, su gamta, kai žmogus gali diskutuoti su paukščiu (Disputas); istorinės temos, kurios išgyventos ar prisimenamos (Partizaninis karas, kovos su kryžiuočiais).

Dar viena linija – romantinės temos, kai dvasia šaukiasi giesmės, poezijos (Polėkis, Versmė, Autoportretas su Omaro Chajamo poezija). Tada Neramus dangus (kūrinio pavadinimas) gali būti išreikštas tarsi čiuožiančios moters figūra arba lopšinė dviejų galvų derme. Dar viena grupė – tai ironijos kupinos, komiškos skulptūros, kuriose vis tiek išlieka egzistencinio nerimo gaidos (Daugiau tavęs neieškosiu, Nežinomo dailininko autoportretas, Labai pikta).

 

Specialiai personalinei parodai 1985 skulptorius sukūrė darbą „Labas vakaras“. Taip jis sveikina ir mus šiandien pakeldamas kepurę: „Labas vakaras“. 

Labas vakaras
Autoportretas su Omaro Chajamo poezija
Giesmė
Gulago madona

 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.