Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Antoni Radczenko. Lenkų diskusijų klubas: apie švietimą, rusišką propagandą ir politinę kultūrą

Lietuvos politinės partijos labai dažnai spekuliuoja tautinių mažumų tematika – Lenkų diskusijų klubo renginyje „Lietuvos politinė kairė ir tautinės mažumos“ sakė Remigijus Motuzas, diplomatas, buvęs Vyriausybės Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktorius, dabartinis Lietuvos Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas.

Nors planuotos diskusijos svečiu turėjo būti Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas, likus kelioms valandoms iki susitikimo, politikas atsisakė dalyvauti dėl „Tvarkos ir teisingumo“ veikėjams mestų įtarimų ir surengto Seimo posėdžio. Kirkilą pavadavo jo partinis kolega, nuo kitų metų Lietuvos ambasadoriumi Rusijoje turintis tapti Remigijus Motuzas. Diskusiją vedė Barbara Stankiewicz, Mykolo Romerio universiteto politologė.

Politinės kultūros stoka

„Europoje politinė kairė visada buvo palankiausia tautinėms mažumoms. Žvelgiant iš šalies, Lietuvoje nepakankamai gerai kaip Europoje. Norėtume padiskutuoti, kodėl taip yra ir ar tai pavyktų pakeisti“, – diskusiją pradėjo Mariusz Antonowicz, klubo pirmininkas.

„Dešimtame dešimtmetyje, kada dirbau Tautinių mažumų ir išeivijos departamento direktoriumi, buvo jaučiamas didesnis entuziazmas šiems klausimams. Nes lenkai, taip pat kaip ir lietuviai, turėjo panašių problemų. Visi ieškojome savo tautinės tapatybės. Tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės kilo įvairios mintys, pasiūlymai. Vėliau tas entuziazmas pamažu nugeso“, – sakė diskusijos svečias Motuzas, pabrėždamas, kad dabar tautinės mažumos tapo įvairių partijų ir veikėjų politiniais įrankiais.

Atsakydamas į vedėjos klausimą, kodėl nėra realizuojama nei socialdemokratų rinkimų programa, nei Vyriausybės programa, numatančios tautinių mažumų įstatymo priėmimą, nelietuviškų asmenvardžių klausimo išsprendimą, Motuzas pabrėžė, kad šie projektai yra ruošiami. Jis buvo optimistiškai nusiteikęs asmenvardžių klausimu, tuo tarpu Tautinių mažumų įstatymas, jo nuomone, yra daug komplikuotesnis: „Nesu įsitikinęs, ar tas įstatymas yra reikalingas, ar neišeitų tuos klausimus, susijusius su gatvių pavadinimais, tautinių mažumų kalbos vartojimu, išspręsti be jo. Vis dėlto, kadangi tautinėms mažumoms toks įstatymas yra reikalingas ir kadangi buvome vieni iš pirmųjų, kurie tokį įstatymą priėmė, manau, kad jį reikia grąžinti.“

Motuzo nuomone, kliūtis tautinių mažumų klausimo sprendimui yra politinės kultūros stoka Lietuvoje (tiek tarp politikų, tiek pačioje visuomenėje). Taip pat problemos su viešojo administravimo kokybe ir jo vadyba (valdininkams tiesiog lengviau yra nieko neveikti nei priiminėti nepopuliarius sprendimus). Kaip pavyzdį Motuzas pateikė Švediją, kurioje ilgą laiką dirbo ambasadoriumi. Ten žmonės faktiškai balsuoja už rinkiminę programą. „Tik skirtumas yra tas, kad rinkiminės programos yra parašytos suprantama kalba, trumpai ir be populizmo, tuo tarpu mūsų politikai nori įtikti visiems. Politinės partijos turi atsakingiau ruošti savo politines programas“, – pažymėjo politikas.

Ar reikalingas Tautinių mažumų departamentas?

Skirtingai nuo pirmos diskusijos, kurioje svečiavosi buvęs ambasadorius ir buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, spalio 22-ąją į diskusiją žymiai aktyviau įsitraukė auditorija. Susirinkusieji neapsiribojo vien tik klausimų uždavinėjimu, bet dažniausiai reiškė savo nuomones ir tarpusavyje ginčijosi netgi dažniau nei su svečiu. „Kartais pagrindinis svečias netgi būdavo kažkaip pamirštas“, – taikliai pažymėjo diskusijos vedėja.

„Prieš 20 metų buvau jaunas žmogus, bet problemos buvo tos pačios. Tuo metu lenkai nenorėjo kurti savo partijos, tik veikė lietuviškose partijose, atitinkamai pagal tai, kokia programa tiko. Tas modelis nepasitvirtino. Buvo padaryta daug pažadų, bet niekas nenorėjo jų realizuoti. (…) Ir taip iš smulkių reikalų susikūrė problemos. Mums, Lietuvos lenkams, buvo nuolatos teigiama, kad nesame piliečiai, kad nuolatos kažko reikalaujame… Taigi, tam tikra prasme, Lietuvos politikai privertė lenkus įsteigti savo partiją“, – sakė žinomas lenkų visuomeninis veikėjas ir verslininkas Michał Kleczkowski.

Prelegentas sutiko, kad buvo padaryta nemažai klaidų. Pavyzdžiui, Tautinių mažumų departamento panaikinimas ir jo funkcijų perdavimas Kultūros ministerijai. „Departamentas turėjo 35-38 darbuotojus, kurie ne tik užsiėmė einamaisiais reikalais, bet ir ruošė analizes. Dirbo tokie temos žinovai, kaip Andrzej Pukszto, Virginijus Savukynas ar Stanisław Widtmann. O dabar Tautinių mažumų skyrius Kultūros ministerijoje turi vos 5 darbuotojus. Artimiausiu metu Vyriausybės strateginio planavimo komitetas turi priimti sprendimą dėl departamento atkūrimo tikslingumo. Galbūt galėtume bendrai apsvarstyti prie kurios institucijos jis galėtų būti? Arba galbūt reikia grįžti prie ankstesnės formulės, departamento prie Vyriausybės?“ – klausė Motuzas.

Tačiau departamento atkūrimo klausimas nesudomino susirinkusiųjų. „Galbūt būtų lengviau išspręsti egzistuojančias problemas, o ne kurti naujas institucijas?“ – pastebėjo Kleczkowski.

Tuo tarpu diskusijos moderatorė Stankiewicz pastebėjo, kad dvejus metus koalicijoje buvusi LLRA irgi neišsprendė jokių šiandieninių klausimų. Lygiai taip pat muzikinės grupės „StaraNowa“ lyderis Paweł Żemojtin pabrėžė: „Abi pusės yra atsakingos už tai, kad per 20 metų neišėjo išspręsti šių problemų“.

Savo ruožtu programuotojas ir informatikas Olekas Suchodolski pasisakė už tai, kad iš Lietuvos-Lenkijos santykių per „tarpininkų“ likvidavimą ir susitarimo ieškojimo be „politinio rakto“ būtų pašalintas priešiškumas: „Lietuvos lenkai tapo politikų ir jų ambicijų įkaitais, politikų tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje“.

Kaip priešintis rusiškai propagandai?

Šalčininkų rajono visuomeninė veikėja ir politikė Julia Mackiewicz palietė rusifikacijos ir vietinių lenkų prorusiškų nuotaikų problemą: „Tris savaites keliavau po rajono mokyklas. Po lenkiškas, lietuviškas ir rusiškas. Kalbėjausi su vyresnių klasių moksleiviais. Kai klausiau lenkiškų mokyklų mokinių, kas jiems yra lyderio pavyzdys – didžioji dalis atsakė, kad Putinas“. Ji pridūrė, kad prorusiškos pažiūros liečia ne tik senesnę kartą, kaip dažnai pastebima, bet ir jaunesnius asmenis.

„Kodėl taip atsitiko, kad nemaža lenkų dalis žiūri į Maskvos pusę? Nes žiūri rusišką televiziją ir nežiūri lietuviškos. Aš taip pat nežiūriu lietuviškos televizijos, nes man yra nemalonu stebėti, kada apie lenkus kalbama tiktai blogai. Kada vietiniai lenkai padaro ką nors gero, apie tai iš viso nėra kalbama, o kai nutinka kas nors blogo – skalambijama daugybę dienų. Tokiu būdu valdžia iš mūsų padarė rusakalbius“, – pažymėjo Kleczkowski.

Su juo sutiko ir lenkų tautinės idėjos Vilniaus krašte propaguotojas Rajmund Klonowski, kurio nuomone, lietuviški televizijos kanalai kuria neigiamą vietinio lenko įvaizdį. Jis taipogi gynė LLRA elgesį. „Lenkai turi vos aštuonis narius Seime. Ką jie gali tokioje situacijoje padaryti? Jie patys neturi galimybių priimti jokio įstatymo. Nėra politinės valios. Jei nėra politinės valios, tai net ir turint 30 narių niekas nepasikeis“, – sakė Klonowski.

„Mūsų politikams – ir lietuviams, ir lenkams – trūksta supratimo, kad politika yra kompromisų menas. LLRA ar kita tautinių mažumų partija niekada neturės 71 nario, kad priimtų savarankiškai įstatymus, todėl reikia ne tik skelbti norus, projektus, bet taip pat ieškoti jiems paramos tarp kitų Seimo narių, ieškoti kompromiso. Vis dėlto norėtųsi, kad lietuviška pusė taip pat norėtų rasti kompromisą“, – kiek vėliau sakė tinklaraštininkas Aleksander Radczenko. Tuo tarpu Stankiewicz pabrėžė, jog „nereikia mitologizuoti politinės valios. Politinė valia atsiranda tada, kai abi pusės stengiasi surasti sprendimą“.

LLRA išėjimas iš koalicijos – klaida

Motuzas pareiškė, kad jo partija yra atvira bendradarbiavimui su tautinėmis mažumomis: „Galiu drąsiai pasakyti, kad premjeras Algirdas Butkevičius yra atviras žmogus. Ne kartą prašė, kad būtų pateikti atitinkami pasiūlymai. Kita vertus, man atrodo, kad net tarp aštuonių lenkų Seimo narių nebuvo tuose klausimuose vienybės. Kalbi su vienu – sako vieną, kalbi su antru – sako kitą“.

Vicekancleris teigiamai vertina LLRA deleguotos švietimo ir mokslo viceministrės Editos Tamašūnaitės ir Seimo narės Ritos Tamašunienės darbą. Jo nuomone, išėjimas iš valdančiosios koalicijos buvo klaidingas sprendimas, kadangi buvo galima „atrasti kompromisinį variantą“.

„Renata Cytacka – tai simpatiška asmenybė. Kada kalbėjo Tėvų forumo vardu, buvo malonu girdėti, net jeigu ne su viskuo sutikdavau, nes nusimanė tuose dalykuose. Ne man spręsti, ar buvo kompetentinga energetikos srityje, bet neabejotinai lenkų aplinkoje pavyktų rasti kažką, kas galėtų ją pavaduoti“, – dėstė prelegentas.

Tuo tarpu teisininkas Grzegorz Miłoszewicz atkreipė dėmesį į tam tikrą diskutuojamų problemų monotoniškumą: „Ar lietuvių politikai iš tiesų mato tik šias problemas? Vietoj to, kad kalbėtų apie saugumą, apie pasipriešinimą rusiškai propagandai, apie tai, kaip užkirsti kelią vaikų išvykoms į karines stovyklas Rusijoje, nuolatos šnekame apie lenteles ir pavardes. Lietuvoje, Lenkijoje, netrukus jau tikrai visa Europa žinos apie šį ginčą. Išspręskime jį pagaliau, arba pasakykime atvirai, kad tų problemų nepavyks išspręsti. Nes nuolat tik pažadai, pažadai, pažadai… Juk Šalčininkų ar Vilniaus rajonuose yra žymiai didesnių problemų, kaip, pavyzdžiui, nedarbas“.

Diskutuota ir apie švietimą

Diskusijoje aptartas ir lenkiškų mokyklų Lietuvoje klausimas. „Kai lankiau mokyklą, visi dalykai buvo mokomi lenkiškai. Dabar dalis dalykų dėstoma lietuviškai. Ar nėra taip, kad Lietuvos valstybė nori iš lenkiškų mokyklų padaryti lietuviškas, o vienintelis skirtumas tas, kad jose papildomai dėstoma lenkų kalba?“ – paklausė Bożena Mieżonis iš Vilniaus miesto valkatų klubo.

Motuzas, pateikdamas savo sūnaus pavyzdį, pareiškė, kad dėstymo kalbos reikšmė yra išpūsta. Diplomato sūnus paskutiniuosius dvejus mokyklos metus lankė Švedijoje ir neturėjo kontakto su lietuvių kalba, tačiau, nepaisant to, pavyzdingai išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. „Ir netapo dėl to prastesniu patriotu. Manau, kad myli Lietuvą netgi labiau nei daugelis tų, kurie mokėsi Lietuvoje“, – tvirtino diskusijos svečias.

„Ar lenkai turi mokytis lenkų kalbos, lenkų kultūros, lenkų tapatybės namuose, šeimoje, bet ne mokykloje?“ – toliau spaudė Mieżonis.

„Be abejo, ne. Valstybė privalo užtikrinti visiems norintiems ir tautinės mažumos kalbos mokymą, ir mokslą tautinės mažumos kalba, bet taip pat turi išmokyti tinkamu lygiu valstybinės kalbos“, – atsakė prelegentas