2014 10 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Rūta Janonienė. Iš Bernardinų parapijos istorijos (III)

Józef Czechowicz. Vilniaus bažnyčios nuo Užupio

Norint išsamiai apžvelgti Bernardinų parapijos veiklą, pirmiausia reikėtų atlikti išsamius istorinius tyrimus, kurie iki šiol nėra padaryti. Galima išskirti kelis tokios veiklos aspektus. Vienas iš jų būtų parapijos pastatų, bažnyčios priežiūra, išsaugojimas ir restauravimas, nes jau XIX ir XX a. I p. puikiai suvokta, kad šis architektūrinis ansamblis yra vienas reikšmingiausių Vilniaus kultūros ir religijos istorijos paminklų. Uždarius Bernardinų vienuolyną, didesnių pakeitimų bažnyčios altorių ansamblyje ar koplyčių įrangoje nebuvo padaryta. Siekta išsaugoti bernardinų paveldą, restauruoti seni paveikslai, saugoti seni liturginiai reikmenys ir knygos. Šiek tiek daugiau pokyčių įvyko ansamblio struktūroje ir aplinkoje – XIX a. II p. pro pat Šv. Onos bažnyčios fasadą nutiesta gatvė perkirto Bernardinų parką ir šventorių, buvo nugriauti barokiniai Bernardinų šventoriaus vartai, XIX a. pradžioje pastatyta varpinė, nugriautas dengtas koridorius, jungęs bažnyčią su Užupio Bernardinių vienuolynu. 1872 m. pastatyta neogotikinė Šv. Onos bažnyčios varpinė (arch. Nikolajaus Čagino projektas), nauji šventoriaus varteliai. Iki 1909 m. buvo restauruota Šv. Onos bažnyčia ( tai buvo pirmasis moksliškai pagrįstas architektūros restauravimo projektas Vilniuje). Restauraciją 1895 m. iniciavo tuometinis Bernardinų bažnyčios klebonas kun. Petras Borovskis, o įgyvendino Šv. Onos bažnyčios administratorius kun. Jonas Juozapas Labokas.

Menotyrininkė, veikalo „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“ autorė Rūta Janonienė

Evgenios Levin nuotrauka

Kitas parapijos veiklos aspektas – sielovada. Jos pobūdis iš esmės nedaug keitėsi – tiek XIX , tiek XX a. daug dėmesio buvo skiriama žmonių religiniam švietimui, tikėjimo tiesų mokymui, sakramentų teikimui, taip pat įvairių religinių brolijų veiklai, rūpintasi apkrikštyti žydus ar kitus nekatalikus.

Jau minėjau, kad net ir XIX a. II pusėje Bernardinų bažnyčioje buvo puoselėjamos senosios tradicijos. Viena iš jų galima laikyti vadovavimą pasauliečiams pranciškonams (anksčiau vadintiems tretininkais), t. y. visų pirma – pasaulietėms pranciškonėms moterims. Reikia priminti, kad net iki 1886 m. veikė ir Šv. Mykolo bernardinių vienuolynas, į kurį buvo perkeltos taip pat seserys iš Užupio. Bet net ir panaikinus šį vienuolyną, remiantis tradicija prie Bernardinų bažnyčios veiklą tęsė Trečiajam ordinui priklausiusios moterys (pasauliečiai pranciškonai vyrai XX a. I pusėje sudarė atskirą kongregaciją ir buvo pranciškonų konventualų globoje).

Laikui bėgant keitėsi pasauliečių pranciškonių veiklos pobūdis ir organizuotumas. Nuo 1916 m. kovo 20 d., kai buvo įgyvendinta Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino reforma, moterims vadovavo bažnyčios klebonas Janas Kretavičius. 1921 m. atsikūrė Trečiojo ordino bernardinių vienuolynas prie Šv. Mykolo bažnyčios, kuris veikė iki 1949 m. Seserys dirbo vaikų darželyje, pradžios mokykloje, buvo atidariusios audyklą, iš kurios pajamų pragyveno. 1928 m. parapijoje buvo 138 pasaulietės pranciškonės, iš jų 4 – novicės, o 56 – pavienės narės (gyvenančios ne bendruomenėje). 1932 m. čia veikė 162 seserys, iš jų – 92 profesės, 55 pavienės seserys, 7 novicės ir 8 kandidatės, 1935 m. – apie 180 seserų. Jų skaičius šiek tiek sumažėjo 1938 m. – liko 110 seserų.

Ne Šv. Mykolo vienuolyne gyvenančios pasaulietės pranciškonės turėjo savo lėšomis išlaikomas patalpas netoli zakristijos. Susirinkimai vykdavo kartą per mėnesį bažnyčioje, buvusiame vienuolių chore už didžiojo altoriaus. Jos nešiojo škaplierius, bet nenešiojo abitų. Bažnyčioje jos rūpinosi Šv. Pranciškaus altoriumi, organizuodavo giedojimus, pačios giedojo Švč. Mergelės Marijos valandas, rožinį, graudžius verksmus, mišparus. Jos taip pat prižiūrėjo liturginius reikmenis, rūpinosi bibliotekėle, organizavo pasauliečių „Gyvojo Rožinio“ ratelius, rengė vaikus Pirmajai Komunijai, platino katalikišką spaudą. Daugiausia pasaulietėmis pranciškonėmis buvo netekėjusios merginos ir našlės, nemaža dalis jų dirbo fabrikuose ir savo aplinkoje darė didelę įtaką aplinkiniams, kaip pažymima vyskupo vizitacijoje – „atvesdavo prie išpažinties daug metų ten nebuvusius asmenis“, prisidėdavo prie kai kurių kitos tikybos žmonių atvertimo į katalikybę.

Józef Czechowicz. Tiltai per Vilnią į Užupį

1933 m. Bernardinų parapijos tretininkės įsigijo brangią vėliavą, kurią nešė Dievo Kūno procesijoje. Pranciškonų gvardijonas šią vėliavą pripažino skoningiausia ir gražiausia iš visų Trečiojo ordino vėliavų Vilniuje.

1934–1938 m. Šv. Mykolo bažnyčios rektoriaus ir seserų bernardinių kapeliono pareigas ėjo palaimintasis kun. Mykolas Sopočka. Jo rūpesčio dėka garsiausias mūsų laikų Gailestingojo Jėzaus paveikslas pirmą prieglobstį rado būtent tarp Bernardinių vienuolyno sienų. 1934 m. rudenį šis pagal šv. Faustinos regėjimus nutapytas atvaizdas buvo pakabintas vienuolyne, klauzūrinėje patalpų dalyje. Čia jis saugotas beveik niekieno nematomas, tik 1935 m. per Atvelykį porai dienų buvo išstatytas Aušros Vartų galerijos lange, o per Dievo Kūno šventes būdavo skolinamas vienam iš gatvėse statomų altorių papuošti. Sesuo Faustina nebuvo patenkinta tokia atvaizdo vieta – kun. M. Sopočkai ji ne kartą pasakojusi vizijas, kurių metu Jėzus jai nurodęs, kad atvaizdo vieta bažnyčioje, o ne koridoriuje. 1937 m. balandžio 4 d. kun. Mykolas Sopočka, gavęs Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio leidimą, pašventino Gailestingojo Jėzaus paveikslą ir pakabino jį Šv. Mykolo bažnyčioje, šalia didžiojo altoriaus. 1941 m. arkivyskupo sukviesta komisija paliudijo, kad paveikslas yra meniškas ir vertingas šiuolaikinės religinės dailės kūrinys – taip buvo patvirtintas jo viešo eksponavimo pagrįstumas. Čia paveikslas liko iki 1951 m.

Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčia taip pat buvo reikšminga palaimintojo Sopočkos gyvenime – išliko pasakojimas apie tai, kad būtent čia, meldžiantis prie stebuklingu laikomo Šv. Antano Paduviečio paveikslo, vieną 1942 m. dieną jam laiku buvo pranešta apie gresiantį gestapo areštą ir taip Apvaizdos dėka pavyko išsigelbėti.

Be tretininkių, Bernardinų bažnyčioje veikė ir įvairios kitos religinės organizacijos – Rožinio, Gyvojo Rožinio, Škaplieriaus brolijos, Vincento Pauliečio draugijos konferencijos. 1921 m. buvo įsteigtas Šv. Vincento Pauliečio Gailestingųjų seserų draugijos skyrius, iš pradžių jungęs tik 7 aktyvius narius. Vėliau jų skaičius išaugo iki 12 aktyvių narių ir 25 rėmėjų. Draugijos nariai surinktomis aukomis kasdien lankė vargšus, rėmė juos maistu, pinigais, drabužiais, krikštijo vaikus, o kartais net išgelbėdavo senukus nuo savižudybės. II Šv. Vincento Pauliečio konferencija, jungusi apie 10 aktyvių narių ir 40 narių rėmėjų iš įvairių visuomenės sluoksnių, veikė nuo 1924 m. Jos susirinkimai vykdavo žiemą kas savaitę, vasarą kas dvi savaites penktadieniais klebono bute. Pagrindinis draugijos tikslas taip pat buvo parama skurdžioms šeimoms ir pavieniams asmenims – jiems buvo dalinamos knygos, laikraščiai, drabužiai, maistas, remiami sergantys vaikai.

1928 m. pradėjo veikti Bernardinų parapijos Katalikių moterų Karalienės Jadvygos vardo draugija, jungusi 43 nares. Kas mėnesį rengiamuose susirinkimuose draugijos narės skaitė pranešimus iš religijos, kultūros, ūkio ir higienos sričių.

Parapijiečiai

XIX a. I p. Bernardinų bažnyčia buvo ir parapinė, ir vienuolyno bažnyčia. Parapijoje daugiausia gyveno vargingi, paprasti žmonės, amatininkai, tarnautojai. Net XX a. 4 deš. parapijos vizitacijoje klebonas taip apibūdino parapijiečius: „Yra įvairių, bet dauguma garbingi. Į Mišias noriai ateina, mažiau žiemą, nes neturi drabužių.“ XIX a. pirmoje pusėje Bernardinų bažnyčią buvo pamėgę Vilniaus universiteto studentai. Čia neretai užsukdavo netoliese gyvenęs Adomas Mickevičius, sakoma, kad būtent šios bažnyčios altoriuje esančio paveikslo įkvėptas 1820 m. jis parašė „Himną Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai dienai“. Taip pat šioje bažnyčioje 1828 m. savo pirmąją viziją patyrė Andrius Taujanskis, žymus mistikas, vėliau įkurto mesianizmo sąjūdžio lyderis, smarkiai paveikęs Adomo Mickevičiaus ir kitų Paryžiuje gyvenusių didžiosios emigracijos atstovų dvasinį gyvenimą. XIX a. viduryje tarp Bernardinų parapijiečių randame istoriko, rašytojo Adomo Kirkoro, rašytojo, poeto Liudviko Kondratavičiaus-Vladislovo Sirokomlės, dailininkų Jono Joteikos, Kanuto Rusecko, architekto Tomo Tišeckio pavardes. Ir vėliau šioje bažnyčioje kažkaip kryžiavosi tikėjimo ir išsivadavimo kovų idėjos, politika ir kultūra, tradicijų puoselėjimas ir naujų, revoliucinių polėkių įkarštis. Neatsitiktinai 1863-iųjų metų sukilėliai Bernardinų vienuolyno celėse duodavo priesaikas, o Bernardinų kapinėse slėpė ginklus, matyt, dėsninga, kad gerokai vėliau po šios bažnyčios skliautais buvo slepiami ir lenkų Armijos Krajovos dokumentai. Čia keistai kryžiavosi likimai, vardai ir idėjos. Bernardinų kapinės priglaudė ir Juzefo Pilsudskio mylimą seserį, ir Felikso Dzeržinskio motiną, kurią parapijiečiai, beje, minėjo kaip gražiausią savo vaikus mylinčios ir globojančios moters pavyzdį.

Tačiau baigdama šią eskizišką parapijos istorijos apžvalgą labiau norėčiau prisiminti keletą garsių menininkų, kurių gyvenimai yra susieti su Užupiu. Jau XIX a. Užupyje ėmė kurtis architektai ir dailininkai. Dar didesnė paskata jiems čia kurtis atsirado po 1919 m., kai buvusiuose Bernardinų vienuolyno mūruose, pasitraukus carinei kariuomenei, įsikūrė Stepono Batoro universiteto Dailės fakultetas.

XIX–XX a. pr. Bernardinų parapijiečiais buvo fotografas Juozapas Čechavičius, dailininkų Slendzinskių šeima: Aleksandras, Vincentas ir Liudomiras Slendzinskiai (pastarasis gimė Botanikos sode stovėjusiame name), tapytojas ir fotografas Aleksandras Strausas, gyvenęs Popiškės gatvėje, fotografas Stanislovas Filiberas Fleris, gyvenęs Švenčionių g. 12 name, be to buvęs Šv. Mykolo kitataučių katalikų brolijos nariu. Žinoma, tai tik keli, galbūt ryškesni vardai. Šie ir kiti dailininkai ir fotografai savo kūriniuose paliko mums senųjų laikų Bernardinų parapijos vaizdą, įamžino pastatus ir žmones, daugiausia tai jiems turime būti dėkingi už išsaugotą ir perduotą atminimą apie vieną iš gražiausių Vilniaus parapijų.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.