2014 10 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Brigita Arsobaitė: „Vaidindamas spektaklyje susipažįsti su savim“

Režisierius Cezaris Graužinis ir jo vadovaujamas teatras „Cezario grupė“ pristato premjerą „Dr. Faustas“ pagal britų dramaturgo Christopherio Marlowe dramą. Lietuvoje Marlowe kūriniai dar nebuvo versti ir pastatyti teatre. Šia proga apie spektaklį kalbamės su „Cezario grupės“ aktore Brigita Arsobaite.

Šiomis dienomis žiūrovai išvys „Cezario grupės“ premjerą pagal Christopherio Marlowe dramą „Tragiška daktaro Fausto istorija“ (pjesę vertė Cezaris Graužinis). Apie ką šis spektaklis?

Cezaris Graužinis beveik niekada neduoda vieno aiškaus atsakymo, apie ką bus spektaklis. Nors dažnai per spektaklį išsigrynina viena tema, sakomas paskutinis monologas, kuris viską sustato į savas vietas, Cezaris vengia taip kurti. Jo spektakliai daugiaplaniai ir tų temų yra begalės.

Šis spektaklis yra Cezario Graužinio interpretacija pagal Marlowe dramą. Tai nėra pažodinis spektaklio statymas – režisierius ir vertėjas yra viena. Jis kuria savo tekstą ir savo istoriją. Daug yra vietų, kurios iškirptos. Bet nuo to tikrai nėra neįdomiau. Juk, pavyzdžiui, net ir nevaidinant meilės temos, neminint jos garsiai, ji išlieka už žodžių. Poetiškesnės plotmės. Taip ir daugelis kitų dalykų.

Šitas „Dr. Faustas“ yra ir rimtas ir nerimtas, nors scenografijoje yra daug tamsių spalvų. Repetuojant kyla jausmas, jog jis visai nejuodas. Žiūrovas tikrai nesijaus murkdomas į negatyvų pasaulį.

Man pačiai teko matyti gal du „Faustus“. Labai patiko Nekrošiaus kurtas, kurį vaidino mūsų dėstytojas Vladas Bagdonas. Tai yra kitoks, tai yra Nekrošiaus „Faustas“. O čia yra Cezario „Faustas“. Dabar galvoju, kad būtų galima surengti „Faustų savaitę“. Vieną dieną pažiūrėti vieną „Faustą“, kitą dieną – kitą. Būtų įdomu. Nelabai svarbu, kad siužetas kartojasi, jie vis vien labai skirtingi.

Anksčiau Lietuvoje Marlowe kūriniai dar nebuvo versti ir pastatyti teatre. Tai turbūt didelis iššūkis?

Kiekvienas spektaklis yra iššūkis. Kiekvieną kartą turi padaryti ką nors naujo. Šioje medžiagoje yra labai daug personažų ir kiekvienam aktoriui tenka ne po vieną. Išskyrus Faustą. Spektaklio metu aš persirengiu septynis kartus. Įdomiausia yra tai, kad turi atrasti labai didelius skirtumus tarp tų galybės personažų, turi surasti, kuo jie ryškūs, kuo kitokie. 

Mes jau vienuolika metų kuriame kartu. Ir turbūt didžiausias iššūkis yra rasti savyje ką nors kito, surasti ką nors tokio, ko anksčiau nesi daręs. Tenka vaidinti įvairiausius personažus. Kartais man pačiai baisu, jog susitapatinsiu su kokio nors velnio personažu, ir tada manyje atsiras velniškoji pusė. Aišku, pasirodo, kad jinai neišvengiamai ir taip yra manyje. Vaidindamas spektaklyje susipažįsti su savimi. 

Kokį vaidmenį šiame spektaklyje įkūnysite Jūs? Kuo ypatingas Jūsų personažas?

Galiu pasakyti, jog šioje fiestoje ribų nebus netgi tarp lyčių. Pati vaidinsiu gal kokius šešis personažus. Spektaklis yra dviejų valandų, todėl kiekvienas personažas turi labai nedaug laiko pasirodyti. Mano personažai – nuo velnio iki Gražiosios Elenos. 

Norėtųsi sužinoti ir šiek tiek pradžios. Kaip susikūrė Jūsų teatras?

Visi kartų tą teatro grupę ir kūrėme, pradėjome kartu, todėl paties atėjimo nebuvo. Penki aktoriai ir režisierius. Mūsų magistrantūros darbas buvo spektaklis „Arabiška naktis“. Gavome apdovanojimą už geriausią debiutą, nusprendėme pabandyti likti kartu. Penki yra gana optimalus skaičius – dvi merginos ir trys vaikinai. 

Vis pastatydavome vieną kitą pjese, susidėliojo repertuaras, ir įvertinimai buvo gana geri. Teko dar ir direktoriauti. Pradedant labai sunku viskas. Neturi nei buhalterės, nei vadybininkės, nei kas nemokamai administruotų. Buvo laikas, kad patys tuo užsiimdavome. Šiuo metu jau turime ir nuostabią buhalterę, ir vadybininkę, praplėtėme etatus. Man pačiai tas laikas, kai viską darėme patys, irgi buvo vertingas, išmokau rašyti projektus, nėra taip, kad menininko gyvenime vien tik menas ir jo kūrimas.

Šiuo metu mūsų silpniausia vieta yra patalpos. Turime repertuarą, bet neturime kur jį rodyti. Glaudžiamės Menų spaustuvėje, mums skirta labai mažai datų, negalime parodyti visų savo spektaklių. Retsykiais įsibrauname į Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę, į Vilniaus mažąjį teatrą. Juk visi, tiek valstybiniai, tiek nevalstybiniai teatrai yra profesionalūs, o teisės vis vien nelygios. Viliuosi, jog viskas kada nors pasikeis. Užsienyje yra taip, kad jeigu tu esi gabus, tu dirbi, tai tu ir gali rodytis, vaidinti.

Gyvenime žmogus net netyčia dažnai ima vaidinti. O teatre aktorius stengiasi vaidyba priartėti prie gyvenimo, nusimeta kaukes. Kur ta riba tarp gyvenimo ir vaidybos?

Iš tiesų kartais žmogus gyvenime prisiima kaukių, o scenoje jas nusimetinėja. Visaip yra. Bet, mano nuomone, didžiausia vertybė yra būti savimi ir realiai suvokti, koks tu esi, išgryninti save iki deimanto ir suprasti, kuo tu unikalus, kodėl Dievas tave būtent tokį sukūrė. Manau, kad tiek gyvenime, tiek scenoje tai yra vertybė. Pažiūrėkite, kiek daug žmonių aplink, jie visi skirtingi, ir visi labai įdomūs. 

Kai nardai tarp tiek personažų psichologijos, save irgi pradedi analizuoti, tai suteikia labai daug šansų atrasti save. Aktorių darbas yra analizuoti žmogų. Žmogus įvairiose aplinkybėse savo viduje primankština galybes skirtingų žmonių.

Mano pačios personažai labai skiriasi: nuo užsispyrėlės temperamentingos arabės iki markizės, kuri yra trapi, vaikšto ant pirštų galų. Dabar galvoju, jeigu prie šito ilgo stalo susėstų visos mano sukurtos moterys, mes būtume apakę nuo jų skirtumų. Ir negali pasakyti, kad jose nėra dalies manęs. Bet jeigu gyvenime aš pradėčiau elgtis taip, kaip mano personažė markizė, aš pavargčiau. Nors dalis tos markizės ir tos arabės manyje yra, išryškėja esmė, kai ką iš jų pasilieki, kai ko ne.

Kuo šios premjeros problema galėtų būti aktuali šiandien?

Gavusi medžiagą pagalvojau, jog čia kaip tik man, dabar man kaip tik kyla tokios mintys apie žmogų, žmogaus gyvenimą, jo santykį su religija, su Bažnyčia. Dabar yra tas laikas, kai viskas yra taip susiplakę į vieną krūvą… Galime drąsiai sakyti, jog va, nuo šiandien aš esu budistas, krišnaitas ar reiki meistras. Religija ima prarasti žmogaus kaip bandos vedimo funkciją, žmonės nebesupranta ritualų reikšmės. Aš pati esu labai tikinti, ir man įdomu, kas ten pas mane viduje dedasi. Nors gimiau ateistų šeimoje, nuo pat vaikystės žinojau, kad Dievas yra. Bet žmogus yra smalsi būtybė, jam kyla klausimų. 

Kalbino Birutė Grašytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.