2014 10 30

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Donatas Puslys. Varšuvos užrašai: Kaip gimsta muziejus?

Pradžioje buvo svajonė – didi, graži, spindinti, kartais, rodosi, gal net sunkiai pasiekiama, nes reikia ne tik didžiulių lėšų, bet ir žmogiškų pastangų, degančios širdies. Šiandien ta svajonė jau yra tapusi kūnu – Lenkijos žydų istorijos muziejumi. Geriausias šios svajonės simbolis yra tiltas – tas virš bedugnės pakibęs kelias, kuriuo kiekvienas muziejaus lankytojas pereina žengdamas į nuolatinę ekspoziciją. Tiltas yra drąsos peržengti mus skiriančią prarają simbolis. Kartu tai ir meilės simbolis, suartinantis tautas, kartas, atskirus žmones. Išdrįsti, nes myli. Meilė veda į priekį, veda per prarajas, per iškylančias kliūtis. Veda tikslo link, o tikslas – muziejus, kuriame pasakojama tūkstantmetė Lenkijos žydų istorija. Liudijamas gyvenimas, o ne mirtis. Muziejus yra pasakojimas, kurį girdime, muziejus yra kelias, kuriuo einame. Klausome ir girdime vis geriau pažindami tuos, kurie buvo mūsų bendrapiliečiai, kurie taip pat kūrė mūsų bendrą valstybę, aukojosi dėl jos kaip savo namų. Klausome ir girdime geriau pažindami ir pačius save.

Pirmieji susidūrimai

W. Krynskio/POLIN nuotr

Jei priimame muziejų kaip pasakojimą, turime pripažinti, kad svarbu yra ne tik tai, kas pasakojama, tačiau ir kaip pasakojama. Kitaip tariant, svarbi tampa pati ekspozicijos koncepcija, nuo kurios priklauso, ar tas pasakojimas bus paveikus, ar jis bus priimtas, ar bus suvoktas kaip pokalbis su lankytoju, ar bus sutiktas tik kaip kažkokią poziciją bandantis įpiršti monologas. Tad šįkart ir mano paties rašinys yra skirtas būtent pamatiniams Lenkijos žydų istorijos muziejaus nuolatinės ekspozicijos principams aptarti. Prieš pradedant dar dera pabrėžti, kad šie principai neapsiriboja tik šiuo vienu konkrečiu muziejumi, o yra ganėtinai universalūs bei galintys padėti geriau suvokti kitas ekspozicijas. Prieš pradėdamas pabrėšiu, jog šiuos principus sugalvojau ne pats, juos išdėstė muziejaus nuolatinės ekspozicijos programų direktorė istorikė Barbara Kirshenblatt-Gimblett.

Pirmieji susidūrimai

W. Krynskio/POLIN nuotr

Pirmasis principas kalba apie visos ekspozicijos suskirstymą į laikotarpius. Pati B. Kirshenblatt-Gimblett teigia, kad Lenkijos žydų istorijos muziejuje buvo nuspręsta dirbtinai neakcentuoti lūžinių taškų, kurie neva padėtų aiškiai atskirti laikotarpius. „Nors ir naudingi nustatant aiškius lūžius ilgoje istorijoje, schizmos ir posūkio taškai yra dirbtiniai svarstant apie istorinius procesus, kurie tęsėsi ilgą laiko tarpą“, – teigia istoriką. Muziejuje iš vienos ekspozicijų salės, kurių viso yra aštuonios, keliaujame koridoriais. Tie koridoriai yra tarsi jungtys, atskleidžiančios, kaip vienas laikotarpis kilo iš kito, kaip viename laikotarpyje jau slypi kito užuomazgos, sėklos, kurios tam tikrų konkrečių įvykių metu subyra į dirvą ir palaipsniui sudygsta pakeisdamos kraštovaizdį. Tad veikiau galime kalbėti ne apie lūžinius momentus, o apie pereinamuosius laikotarpius.

Antroji pagrindinės ekspozicijos pamatinė idėja, anot B. Kirshenblatt-Gimblett, buvo siekis parodyti, kad Lenkijos žydų istorija yra integrali Lenkijos istorijos dalis. Visa tai reiškia, jog Lenkijos istorija yra nepilna ir neišbaigta, jei į ją neįtraukiame žydų istorijos. Tokia istorija būtų viena akimi akla, puse širdies nejautri ir kvėpuojanti tik vienu plaučiu. Muziejuje aiškiai akcentuojama, kad Lenkijos žydų istorija nėra tik Lenkijos istorijos išnaša, istorijos, nurašytinos įdomybių sekcijai. Tai yra svarbi sudėtinė Lenkijos istorijos dalis. Šiuo atveju mums tereikėtų šiuose sakiniuose Lenkiją pakeisti Lietuva, ir tie patys išsakyti žodžiai galiotų ir mums patiems. Ne tik galiotų, tačiau ir galioja, nes pačiam muziejuje gausu užuominų į mūsų istoriją. Sutinkame ten ne tik Vilniaus Gaoną, ne tik Trakų rabiną, tačiau ir literatų grupę „Junge Vilna“. Visa tai priėmę tampame turtingesni, stipresni, gebantys kurti bendrais idealais besivadovaujančią politinę tautą, o ne tik gentinę bendruomenę, kuri atsiriboja nuo visų, kas tik kalba kitokia kalba, kitaip meldžiasi ar, perfrazuojant Mauglio žodžius, nėra vieno kraujo su mumis.

W. Krynskio/POLIN nuotr

„Mūsų ekspozicija remiasi prielaida, kad Lenkijos žydai ne tik gyveno Lenkijoje, tačiau ir buvo Lenkijos. Jie buvo istorijos subjektai ir veikėjai, o ne tik objektai, į kuriuos kiti projektavo savo fantazijas ir baimes“, – teigia B. Kirshenblatt-Gimblett. Taigi žydai Lenkijoje nėra atsitiktinumas, nėra tik laikini svečiai, o visateisiai šios valstybės nariai. Nariai, kuriantys šios šalies istoriją lygiai taip pat, kaip ir patys lenkai. Taip ši istorija įgauna dialoginį santykio pobūdį, kuriame netrūksta sutarimo, ginčų ir netgi atvirų pykčio proveržių. Tačiau svarbu čia yra tai, kad dialogas gali vykti tik tarp lygiųjų, kuriančių bendrą istoriją. Lenkijos žydų pasakojimas apie Lenkiją yra lygiai taip pat svarbus, kaip ir lenkų katalikų pasakojimas. Reikia ne juos atskirti, ne visą istoriją pajungti kurio nors pasakojimo dominavimui, o siekti dialogiškumo, įsiklausimo, integravimo. Tas pat galioja ir mums patiems tiek santykyje su Lietuvos žydais, tiek su kitomis mažumomis, kurių balsas neturi būti nuvertinamas tik todėl, kad jos, žvelgiant į skaičius, sudaro tik mažumą gyventojų.

Paradisus Iudaeorum

W. Krynskio/POLIN nuotr

Ketvirtasis ekspozicijos principas yra subtilus integracijos ir separacijos santykis. Iš šio santykio gimė unikali Lenkijos, taip pat ir Lietuvos žydų tapatybė, kurią Moshe Rosmanas apibūdino kaip „kategoriškai žydišką, tačiau išskirtinai lenkišką“. Būtent Lenkijoje žymusis rabinas Mozė Isserlis parašė komentarus Yosefo Karo išsamiam žydų įstatymo kodeksui „Shulhan Arukh“. Y. Karo kodeksas buvo paremtas žydų sefardų tradicija, o tuo tarpu rabino komentarai atspindėjo aškenazių tradicijas, pagal kurias gyveno Lenkijos žydai. Taip būtent konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku šios dvi tradicijos buvo sulydytos į vieną ir gimė išskirtinė tapatybė.

Itin svarbu atkreipti dėmesį, jog pagrindinė muziejaus ekspozicija kalbėti leidžia tiems, apie kuriuos ir kalbama. Siekiama, kad Lenkijos žydų istoriją pasakotų patys Lenkijos žydai, kad jie nebūtų paversti istorijos objektais, neturinčiais savo balso ir įgarsinamais svetimais žodžiais. Pats pasakojimas taip pat vyksta iš konkretaus laiko perspektyvos, t. y. neužbėgant įvykiams už akių ir, kita vertus, nežvelgiant iš dabarties visažinio perspektyvos. „Priekyje esantis horizontas turi išlikti trumpas, o tuo tarpu už nugaros liekanti praeitis tampa vis ilgesnė“, – komentuoja B. Kirshenblatt-Gimblett. Suvokti to meto žmogų iš jo paties pozicijos – štai tokia yra muziejaus pamoka. Tai ypač svarbu pasakojant žydų istoriją, kurios atskaitos tašku dažnai yra pasirenkamas Holokaustas. Tačiau, kaip pažymi nuolatinės ekspozicijos programų direktorė, tokiu atveju naratyvo ašimi tampa neapykanta, o logiškas neapykantos rezultatas yra genocidas. „Lenkijos žydų istorija neprasideda nuo nesibaigia genocidu. Parodoje pasakojamos istorija neveda prie Holokausto kaip neišvengiamos šios tūkstantmetės Lenkijos žydų istorijos užbaigos. Žvelgiant iš šios perspektyvos, Antrosios Respublikos žydai nebuvo ant „sunaikinimo slenksčio““, – teigia B. Kirshenblatt-Gimblett, kuri priduria, kad Lenkijos žydų istorija nebuvo tik antisemitizmo istorija, nes tokiu atveju ištisų kartų gyvenimas būtų sumenkintas iki gyvenimo laukiant neišvengiamos tragedijos. Tačiau tas gyvenimas buvo žymiai platesnis, spalvingesnis.

Paradisus Iudaeorum

W. Krynskio/POLIN nuotr

Šeštasis principas, kurio siekė išvengti muziejaus nuolatinės ekspozicijos kūrėjai, yra gynybinis istorinis naratyvas. Taip, istorija dažnai yra iškraipoma, joje pasitaiko nepagrįstų kaltinimų, sąmoningų manipuliacijų siekiant įvairiausių tikslų, ar tai būtų kaltės suvertimas, ar pažeminimas. Tačiau siekis apsiginti nuo tokių iškraipymų neturėtų tapti pagrindiniu atspirties tašku, nes tuomet visas pasakojimas pavirstų tik nesibaigiančia gynyba nuo išorės priešų, kuriems būtų leista diktuoti paties naratyvo toną ir turinį. Tai yra vienas pavojus. Kitas pavojus yra svajonė kartą ir visiems laikams atmušti visus kaltinimus ir iškraipymus bei įtvirtinti vieną teisingą istorijos versiją. Vietoje to, anot B. Kirshenblatt-Gimblett, verčiau dera sukurti bendrą „pasitikėjimo erdvę“, kurioje skirtingi subjektai galėtų diskutuoti net pačiais sudėtingiausiais klausimais. „Parodos tikslas nėra sukurti konsensusą, kuris bet kokiu atveju yra neįmanomas. Mūsų tikslas veikiau yra sukurti parodą, kurią lydėtų debatai, į kuriuos verta leistis“, – teigia istorijos profesorė. Taip muziejus tampa diskusijų, sudėtingų debatų erdve. To bijoti tikrai nereikia. Priešingai, reikia išdrįsti susitikti šių klausimų akivaizdoje, reikia išdrįsti išklausyti kitą, o ne tik aklai atsišaudyti iš savo susiręstų apkasų, pasverti jo argumentus ir tai, kaip jie keičia mano paties poziciją. Tiek Lenkijoje, tiek pas mus tokių klausimų netrūksta. Negalima leisti, kad juos gaubtų tyla ar garsiai šaukiančių fundamentalistų diktatas.

Paradisus Iudaeorum

W. Krynskio/POLIN nuotr

Dar vienas svarbus ekspozicijos principas yra aprėptis. Kitaip tariant, labai svarbu yra atsakyti į klausimą, kieno istoriją girdime: ar kalbėti leidžiama tik elitui, tik kažkokiems rinktiniams sluoksniams, ar stengiamasi išgirsti visų balsus ir taip įpinti juos į bendrą naratyvą. Šiuo atveju Lenkijos žydų muziejaus nuolatinės ekspozicijos kūrėjai pabrėžia norėję sukurti pasakojimą apie visus Lenkijos žydus, o ne tik rinktinius didvyrius. „Apologetinė istorija visą ekspoziciją suorganizuotų aplink svarbus žmones, kurių asmenyje atsiskleidžia žydų pasiekimai politikoje, medicinoje, menuose, moksle, matematikoje, filosofijoje“, – kalba B. Kirshenblatt-Gimblett. Taip, šie didūs žmonės randa savo vietą ekspozicijoje, tačiau ji neapsiriboja vien tik šio elito pristatymu. Toks apologetinis naratyvas turi vieną pavojų, kuris skelbia, kad žmogus yra vertingas ne pats savaime, o tik tokiu atveju, jei ko nors pasiekė. Tokioje perspektyvoje ir Lenkijos ar Lietuvos žydų istorija būtų vertinga tik tų išskirtinių asmenybių dėka. Tačiau ne, ne taip, juk ji yra vertinga savaime kaip bendros panoramos būtina dalis. O tą panoramą kūrė tiek išskirtiniai filosofai, tiek rabinai, tiek poetai, tiek valstiečiai, parduotuvėlių savininkai, turgaus prekeiviai ar personažai, kuriuos savo knygoje „Paskutinis Vilniaus pranašas“ aprašė Abraomas Karpinovičius.

Žydų miestelis

Aštuntasis pagrindinės ekspozicijos principas yra siekis išlaikyti atvirus tuos klausimus, kurie rodosi reikalaute reikalauja apibrėžimo. Ką gi reiškia būti žydu? Ką gi reiškia būti lenku? O ką gi reiškia būti lietuviu? Atrodo taip ir norisi pateikti vieną formulę, vieną apibrėžimą, kuris atsakytų į visus klausimus, kuris lengviau leistų vertinti. Tačiau tapatybė yra kintantis dalykas, o be to, yra ne vienas kelias būti žydu, lenku ar lietuviu. Tad ir ekspozicijos tikslas yra peržvelgti šiuos kelius, paskatinti diskusijas, savirefleksiją, o ne piršti atsakymus. Muziejus klausia, o ne atsako, kviečiai diskusijai, o ne didaktinei paskaitai.

Muziejaus ekspozicija nepateikia išsamių, visą apimančių atsakymų. Veikiau lankytojo žinios plečiasi žingsnis po žingsnio jam keliaujant laiku. Be to, centrinis ekspozicijos klausimas yra ne „kodėl?“, o „kaip?“ Į pirmąjį klausimą atsakymą rasti turi pats lankytojas. Muziejus nenuima nuo jo pečių naštos, atsakomybės pačiam ieškoti atsakymų. Lankytojas yra traktuojamas kaip lygiavertis dialogo partneris. Jis yra vedamas parodant jam, kaip, bėgant laikui, čia kūrėsi žydų bendruomenės, kaip jos augo, plėtėsi, kaip kito jų tapatybė, kaip jos atsakė į pagrindinius laiko iššūkius. Taip keliaujant kyla begalė „kodėl?“ Tie kodėl praturtina dar gi net labiau nei iš anksto paruošti atsakymai. Jie išjudina, sujaukia, provokuoja, o taip jau yra paskata man pačiam neužpelkėti, ieškoti, atsiverti, išgirsti.

Žydų miestelis

W. Krynskio/POLIN nuotr.

Labai svarbu yra ir tai, kad muziejaus pagrindinė ekspozicija nekuria dirbtinai susintetintos istorijos. Pradedama ne nuo plataus visa apimančio vaizdo iš viršaus, kuriame sunku įžiūrėti smulkias detales. Priešingai, pradedama iš apačios, pradedama nuo konkrečios to laiko, to miesto ar miestelio kasdienybės. Pradedama nuo pasakojimų tų žmonių, kurie tuo laiku ten gyveno. Taip istorija įgyja konkrečius pasakotojus, konkrečią aplinką, netampa dirbtinė ir beveidė. Skirtingų istorijų nesiekiama sulydyti į vieną platų naratyvą. Priešingai, jos integruojamos ir pasakojimai apie žydų kasdienybę atsiremia į labai konkrečią Vilniaus, Zamoščio, Lodzės, Krokuvos, Varšuvos, Lvovo ar kito miesto aplinką.

Susidūrimai su modernybe

W. Krynskio/POLIN nuotr

Dažnai linkstame manyti, kad muziejų apibūdina jo sukaupta kolekcija. Lenkijos žydų istorijos muziejus priešinasi tokiai sampratai ir teigia, kad muziejų visų pirma apibūdina istorija ar naratyvas, kurį jis nori papasakoti. Tad ir objektai tampa ne savitiksliais, ne pasimėgavimo dalyku, o integralia pasakojimo dalimi. Muziejus gimsta iš aiškaus noro ir žinojimo, ką papasakoti, ko paklausti ir kokiai diskusijai pakviesti. Tam tarnauja ne tik unikalūs istoriniai objektai, išstatyti ekspozicijoje, tačiau ir multimedija, istorinės rekonstrukcijos. Tam tarnauja netgi pati muziejaus erdvė. Štai į Abiejų Tautų Respubliką žengiame per Chmelnickio sukilimo ugnies koridorių, kuriame dominuoja raudona spalva, girdėti visa niokojančios ugnies siautėjimas, justi žmonių išgąstis ir kazokų įsiūtis. Į Holokaustą įvesdina patalpa su iškrypusiomis sienomis, siaurais praėjimais. Viskas ne atsitiktinai, viskas apskaičiuota, kad lankytojas pajustų tą klaustrofobinę erdvę, jos slegiantį svorį, imtų jaustis nepatogiai. Tuo tarpu ATR laikotarpyje, pavadintame „Žydų miestelis“ kaip tik atsiduriame štetlio erdvioje aikštėje, kurioje juntame kasdienybės šurmulį, kuriame pasineriame į miestelio gyventojų kasdienybę jų namuose ar sinagogoje. Erdvė yra lygiai tokia pat svarbi muziejaus pasakojimo dalis, kaip ir patys išskirtiniausi istoriniai objektai. Būtent toje erdvėje istorinės relikvijos atgauna tą kontekstą, iš kurio buvo ištrauktos. Taip tarsi atgyja tas buvęs gyvenimas, gyvenimas, į kurį tiltą tiesia Lenkijos žydų istorijos muziejus.

Susidūrimai su modernybe

W. Krynskio/POLIN nuotr

Susidūrimai su modernybe

W. Krynskio/POLIN nuotr

Žydų gatvė

W. Krynskio/POLIN nuotr

Žydų gatvė

W. Krynskio/POLIN nuotr

Žydų gatvė

W. Krynskio/POLIN nuotr

Holokaustas

W. Krynskio/POLIN nuotr

Holokaustas

W. Krynskio/POLIN nuotr

Holokaustas

W. Krynskio/POLIN nuotr

Pokario metai

W. Krynskio/POLIN nuotr

Pokario metai

W. Krynskio/POLIN nuotr

Pokario metai

W. Krynskio/POLIN nuotr

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.