2014 10 31

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min

Antanas Šimkus. Sapnų žmogus

Eina. Eina keliu. Eina keliu žmogus. Vaizdas kiek išplaukęs. Taip būna rytmetį, kai jau aušta, bet migla dar nenuslinkusi. Ir ne visiškai aišku, ar ištirps ji tarp pakelės krūmokšnių, ar pati juos ištirpins.

O jis žingsniuoja. Nepasakytum, kad skuba. Kur tokią valandą nuskubėsi. Kai paukščiai keistai pritilę, kai pievose dar nesigirdi geležies ir akmens pokalbio, kai sulindę visi į savo gyvenimų patalus, sapnuoja.

Sapnuoja, kad eina. Eina keliu. Eina keliu žmogus.

Kažkuriam iš mūsų sapne pasirodo, kad tai…

Kaip gerai, kad ateini… Taip ilgai laukiau tavęs. Ieškojau… Kurgi tu buvai taip ilgai? Taip ilgai…

Ar užsuksi į mūsų namus? Ar pažadinsi juos? Ar mus pažadinsi? Juk šiandien bus tokia graži diena. Jaučiu, tokia graži.

Tokia ji turėtų būti, kai po begalybės metų susitinkame kely… Ar vis dar sapnuojame?

Negirdėti atsakymo.

O kelias vyniojasi. Vienintelis garsas. Žingsniai. Jų aidas. Gurgžda žvirgždas. Užkliudytas stambesnis akmenėlis ritasi šalikelėn.

Eina. Eina keliu. Eina keliu žmogus. Bandau jį pašaukti.

Vaizdas susilieja. Na, kas gi nutiko?

Prasimerkiu. Namuose tvyro prieblanda. Apsidairau. Nieko. Ničnieko. Tik mano sapnas dar girdėti.

Prieinu prie lango. Praveriu.

Jau beveik išaušo. Jau beveik. Keliausiu. Kol dar girdžiu, kurion pusėn kelias paskui.

O kai pasivysiu, paklausiu, kodėl taip. Vis eina ir eina ir eina. Net jei pažadina. Eina ir eina. Nelaukia. Eina.

Rytmetį, kol migla dar nenuslinkusi. Mano sapnų žmogus. 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.