2014 11 01

Domantas Razauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Domanto Razausko muzikos lentyna. Rugsėjis ir spalis

Užsikrėtęs džiazo festivaliu, visai apleidau savo mėnesio albumų apžvalgas. Išperku savo kaltę. Jūsų dėmesiui rugsėjo ir spalio albumai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Aišku, mano galva. Ir, aišku, šiame sąraše nerasite kelių darbų, kuriuos jau paminėjau rašydamas apie atskiras grupes ir kelių, apie kuriuos ketinu rašyti atskirai. Taip pat nerasite naujų Lady Gaga, Billy Idolo, „Bush“, Lenny Kravitzo albumų. Ne dėl to, kad jie visai visai neverti paminėti (dabar bandau surasti nors vieną argumentą, dėl ko gi verti…), o labiau dėl to, kad pati populiariausia muzika susiranda mus gerokai lengviau nei šešėlyje tūnantis plika akimi nepastebimas stebuklas. Taigi.

Steve Reich „Radio Rewrite“

Mano favoritas. Albumas, kokio nesitikėjau. Paklausykite, kaip albumas gimė, ir suprasite, kad jį būtina turėti kiekvienam, bent kiek giliau nardančiam po muzikos vandenis.

Vienas įtakingiausių pastarųjų poros amžių kompozitorių, minimalizmo korifėjus, muzikos reformatorius Steve’as Reichas prieš kurį laiką viešėjo Lenkijoje. Ir išgirdo, kaip jo kūrinius atlieka „Radiohead“ gitaristas Jonny Greenwoodas. Reichas buvo priblokštas. Jis atsiminė, kad jau daug metų bičiuliai jam baksnojo: „Ė, paklausyk „Radiohead“, jie tau patiks.“ Bet jis niekada nepaklausė.

Po Greenwoodo pasirodymo kompozitorius atidžiai susipažino su šios grupės kūryba ir… sukūrė albumą „Radio Rewrite“. Tai yra penkios kompozicijos, gimusios „reichiškai“ žaidžiant su „Radiohead“ dainų temomis. Albume groja tiek Greenwoodas, tiek jauna pianino virtuozė Vicky Chow, tiek 20-ies asmenų kamerinės muzikos orkestras „Alarm Will Sound“.

Steve Reich. Electric Counterpoint – III. Fast 

Aphex Twin „Syro“

Kadaise „The Guardian“ kompozitorių ir muzikantą Richardą Davidą Jamesą pavadino „išradingiausiu ir įtakingiausiu šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrėju“. Su tuo labai sunku ginčytis. Todėl „Syro“ yra neeilinis įvykis. Be to, tai pirmasis pilnas „Aphex Twin“ slapyvardžiu besivadinančio kūrėjo autorinių kompozicijų albumas per 13 metų! Todėl „Syro“ yra dvigubai neeilinis įvykis.

Jau porą dešimtmečių „Aphex Twin“ diktuoja elektroninės muzikos madas. Klausant Jameso kūrinių galima prognozuoti, kokiomis kryptimis suks šiuolaikinė elektronika, galima regėti jos ateitį. Jei ta ateitis tokia, kokia „Syro“ muzika, tuomet tai labai įdomus rytojus. Mat „Aphex Twin“ kompozicijos yra toli nuo tradicinio „bumčiko“ stereotipo. Tai ypatingos fantazijos, išradingumo kūriniai, savotiškos dėlionės, prie kurių dirbta, su kuriomis žaista tikrai labai ilgai. Čia ne keturių natų „lūpsas“, čia muzika, aukščiausios prabos muzika, kažkuo nustebinanti kiekvienu nauju taktu.

Rekomenduojama visiems, kurie mano, kad elektronika yra ne jų muzika. O tiems, kurie „Aphex Twin“ jau žino – privalomas albumas.

Aphex Twin. 4 bit 9d api+e+6

Run The Jewels „Run The Jewels 2“

Praėjusiais metais pasirodęs pirmasis hip-hop dueto Run The Jewels albumas (be pavadinimo) gerokai sudrumstė nusistovėjusį vandenį. Buvo įprasta, jog yra blizgioji, televizinė hip-hop pusė ir natūrali jos opozicija – tamsioji, eksperimentinė. Iki šiol šie du indai beveik nesusisiekdavo. Tačiau „Run The Jewels“ viską sujaukė, patiekdami ypač aštrų, ypač išmoningą, kartu blizgų, bet kartu ir purviną repo patiekalą.

Dueto nariai EL-P ir Killer Mike’as yra visų pirma absoliutūs žaidimo žodžiais, jų sąskambiais meistrai. Būtų galima pažerti visą krūvą citatų iš naujojo albumo, tačiau vargu ar keiksmams jautresnis šio tinklalapio skaitytojas tai pateisintų…

Antra, „Run The Jewels“ yra išradingi prodiuseriai, įvelkantys savo šiurkštų, nuožmų repą į įvairiaspalvius ritminius drabužius. Neperlenkdami lazdos, bet ir subtiliai eksperimentuojantys. Taip, „Run The Jewels 2“ yra persunkti pornografinės lyrikos, prikišti baisiausių keiksmažodžių. Bet čia ir provokatyvi šio albumo jėga. Be to, nei vienas f*** neįmestas šiaip sau.

Rekomenduojama gero, šiurkštaus, tikro repo gerbėjams.

Run The Jewels – All Due Respect

Wadada Leo Smith „The Great Lakes Suites“

Vargu ar po Mileso Daviso ir Lesterio Bowie yra koks kitas trimitininkas, taip meistriškai žaidęs su viena vienintele nata.

Džiazo trimito legenda Wadada Leo Smithas sugeba iš vienos vienintelės natos išsunkti viską, meistriškai valdydamas dinamiką, atskleisdamas pačius mažiausius ir subtiliausius garso niuansus. Naujausiame albume „The Great Lake Suites“ jam talkina ne kas kitas, o mušamųjų virtuozas, tikra ikona Jackas DeJohnette, taip pat į Smitho kompaniją sugrįžęs multiinstrumentalistas Hendry Trheadgillas, atsivedęs savo seną bičiulį bosininką Johną Lindbergą. Absoliutus žvaigždžių kvartetas.

Tiesa, džiazas, skambantis dvigubame albume nėra lengvas klausymas kiekvienam. Veikiau gurmanams, nutuokiantiems apie Smitho polinkį į avangardinę muziką, free-jazz. Tačiau vien jau dėl muzikantų sudėties bet kuris džiazo melomanas turėtų suklusti. Ypatingas albumas.

A Winged Victory For The Sullen „Atomos“

Šiuolaikinėje muzikos kritikoje vartojamas oksimoronas „modern classical“. Jis skirtas apibūdinti XX amžiaus muzikai, gimstančiai iš klasikinės ir akademinės muzikos įtakų, tačiau neturinčiai aiškaus veido, dominuojančio stiliaus, todėl sunkiai apibūdinamai.

Šis oksimoronas labai tinka amerikiečių pianisto, kompozitoriaus Dustino O’Hallorano bei kompozitoriaus, taip pat įrašų prodiuserio Adamo Wiltzie duetui „A Winged Victory For The Sullen“ apibūdinti. Pasitelkę visą krūvą violončelių jiedu sukūrė fantastišką ambient ir klasikinės muzikos mišinį – albumą „Atomos“. Daugiau kaip ir nėra ką pasakyti…

Tai nuostabaus grožio muzika ir bla bla bla... Tegu ji kalba pati už save.

Rekomenduojama visiems, kurie mėgsta lėtai.

A Winged Victory For The Sullen – Atomos V

Goat „Commune“

„Goat“ vardas yra vertas žinoti. Tai nenusakomo žanro (jei norite alternatyvus, eksperimentinis fusion) švedų grupė, garsi savo išraiškingais gyvais pasirodymais – visi grupės nariai vilki savotiškus kostiumus, dėvi kaukes ir scenoje užkuria tikras ritualines apeigas.

„Goat“ kilo iš Korpilombolo miesto Švedijos šiaurėje, kur, pasak grupės narių, yra senos vudu magijos praktikavimo tradicijos. Šiaip jau pagal gyvus pasirodymus ir muziką, kurią įrašinėja „Goat“, jie iškrenta iš XXI amžiaus muzikinio konteksto. Aštuntasis dešimtmetis su savo fusion su savo narkotiniais eksperimentais, su Afrikos, Indijos ir indėnų muzikos tradicijų perėmimu yra tas laikas, kuriam priklauso ši vudu paveikta grupė.

Klausant „Commune“ nori nenori į galvą ateina tokie kolektyvai kaip „Gong“, „Funkadelic“, krautrock judėjimas, net kažkas iš „The Doors“. Daugybė grupių bando dirbtinai atkurti tokį skambesį, dirbtinai įvesti klausytoją į transą. Panašu, kad „Goat“ tai pavyksta be jokių pastangų ir visiškai natūraliai. Iš čia „Commune“ galia.

Albumas nepriklausomas nuo laiko. Klausydamas nepasakysi, kada jis buvo įrašytas – bet kuriais metais nuo kokių 1968-ųjų.

Rekomenduojama šokantiems su dvasiomis.

Goat – Hide From The Sun

Fedorov / Volkov „Motylki“

Grupės „Auktyon“ kūrybinis variklis Leonidas Fedorovas jau seniai nebėra vien roko pasaulio gyventojas. Tai vienas svarbiausių Rusijos eksperimentatorių, kompozitorius, drąsiai neriantis tiek į džiazo, tiek į radikalaus avangardo, tiek į elektronikos vandenis. Viską apipindamas aukščiausios prabos šiuolaikinių rusų avangardistų poezija. Šiuo atžvilgiu tai dainuojamoji poezija. Tokia, kokios labai trūksta ir Lietuvoje.

Prie Fedorovo talento prisijungia dar vienas – garsaus džiazo kontrabosininko Vladimiro Volkovo talentas. Kai į krūvą sueina du genijai, lauk kažko… Tas kažkas – tai jau 14-as albumas, kuriame savo fantazijos absoliučiai nevaržo Volkovas ir Fedorovas.

Ar „Motylki“ kažkuo radikaliai skiriasi nuo anksčiau buvusių? Ne. Visi šio dueto (prie kurio kartais jungiasi ir daugiau muzikantų) albumai – tarsi vienas begalinis nesibaigiantis kūrinys. Pratęsiantis vienas kitą, besikalbantys vienas su kitu.

Rekomenduojama ne tik suprantantiems rusiškai, bet ir visiems, į kurių galvas įaugo lietuviškos dainuojamosios poezijos stereotipas.

Fedorov / Volkov – Nebo Vipyl

Wadada Leo Smith, Jamie Saft, Joe Morris, Balazs Pandi „Red Hill“

„Man atrodo, šis albumas pakelia improvizacinės muzikos kartelę kiek aukščiau. Mes ir patys nesitikėjome, kad improvizuojant galima šito pasiekti…“ – sakė pianistas Jamie Saftas.

„Red Hill“ – tai jau antras albumas per mėnesį, kuriame svarbų vaidmenį suvaidino trimitininkas Wadada Leo Smithas. Tačiau tai visai kitoks darbas nei „The Great Lake Suites“. Tai paslapties, mistiškų sąskambių, vaiduokliškos nuotaikos laisvos džiazo improvizacijos, nepanašios nei į vieną kitą šiemet pasirodžiusį free-jazz albumą.

Prie šio albumo unikalumo prisideda ne tik jau cituoto Jamie Safto „fender rhodes“ tipo klavišų pasažai, skambantys gaiviai ir netikėtai. Drįsčiau teigti, kad varomoji „Red Hill“ jėga yra Balazso Pandi mušamieji, tarsi diktuojantys, vedantys kitus muzikantus paskui save į kažkokius mistinius orientalistinius siaubo kambarius.

Rekomenduojama gyvenimo improvizatoriams.

Wadada Leo Smith, Jamie Saft, Joe Morris, Balazs Pandi – Agpaitic

Perfume Genius „Too Bright“

Trečiasis Mike’o Hardreaso, pasivadinusio „Perfume Genius“, albumas. Kaip ir pirmuosiuose dviejuose, taip ir šiame Mike’as pasakoja labai atvirus ir intymius dalykus, daugiausia susijusius su jo, kaip seksualinės mažumos, problemomis, išgyvenimais. Dauguma kūrinių – jautrios ir subtilios baladės, lyg nedidelės išpažintys, net raudos.

Tačiau šalia jų – ir tai naujas posūkis „Perfume Genius“ kūryboje – atsiranda tokie ekstravagantiški avant-pop šedevriukai kaip „Queen“ ar „Longpig“. Būtent balansas tarp ypač jautrių baladžių ir ekspresyvių dainų ir daro šį albumą gerą. Taip pat ir tai, kad klausant visiškai nebūtina išgyventi tų pačių dalykų kaip Hardreasas, nebūtina net gilintis į tekstus. Muzika klausytoją pati pasiima.

Rekomenduojama visiems, kurie baisisi aukščiau aprašytais džiazo albumais ir ilgisi kažko švelnaus, net saldoko.

Thom Yorke „Tomorrow’s Modern Boxes“

Pasakysiu atvirai. Steve’o Reicho albumas, kuriame jis interpretuoja „Radiohead“, yra N kartų geresnis nei paties „Radiohead“ vokalisto darbas. Specialiai nerašau „lyderio“, nes mano akyse kūrybinis lyderis ten jau seniai yra Jonny Greenwoodas.

Yorke ne tik nežengė žingsnio tolyn nuo savo 2006 metų „The Eraser“ ar nuo pastarųjų „Radiohead“ darbų, bet net ir sugebėjo sukurti ryškiai prastesnį albumą. Aišku, kai kartelė užkelta taip aukštai, sunku save nuolat stebinti, perspjauti ar bent pakartoti tai, ką jau esi padaręs.

Bet „Tomorrow’s Modern Boxes“ atsiradimas yra (nepykite, ištikimiausi „Radiohead“ gerbėjai) regreso požymis. Regresas juntamas net ir Yorke pasisakymuose. 2007 metais pasirodžius „Radiohead“ albumui „In Rainbows“ jis džiūgavo nauja, daug sąžiningesne albumo platinimo sistema „sumokėk tiek, kiek manai jį esant vertą“, o dabar Yorke pakeitė toną ir ėmė kalbėti apie tai, jog reikia kažką daryti su skaitmeninės muzikos pasauliu ir užtikrinti, kad visi „vagys“ susimokėtų, o kuriantieji muziką gautų sau priklausančius pinigus, kad „Spotify“ yra nesąžininga ir… Čia gal ir užbaigsiu. Per daug skaudi tema. Kad ir kaip ten būtų, „Tomorrow’s Modern Boxes“ yra įvykis, kurį privalu paminėti.

Rekomenduojama tik prisiekusiems Yorke gerbėjams.

Thom Yorke – A Brain in a Bottle

This Will Destroy You „Another Language“

Ką žmogus turi galvoje šiandien sakydamas post-rock? Apie kokias grupes šis terminas kalba? Apie tūkstančius radikaliai skirtingų kolektyvų. Ar yra dar kokių nors grynuolių, kurie grotų tai, ką šis terminas bandė apibrėžti savo ankstyvoje jaunystėje? Gal „Mogwai“, gal „Sigur Ros“ ir tikrai „This Will Destroy You“. Sakyčiau, pastarasis kolektyvas iš Teksaso netgi yra šio žanro vizitinė kortelė. Kišenėje ji gal ir pasimeta tarp kitų daiktų, bet ištraukus ant stalo ji šviečia ryškiausiai.

Džiaugsmingai pristatau trečiąjį „This Will Destroy You“ albumą „Another Language“ – geriausią, stipriausią, profesionaliausią ir kokybiškiausią. Nors iš pirmų akordų tai gali pasirodyti nuobodi muzika, išties tai tikras liepsnojantis šviesos kamuolys, pervažiuojantis per bet kurio nuoširdžiai įsiklausančio protą. Kone visos kompozicijos prasideda labai ramiais, tykiais, ambient pasažais, tačiau netrunka užaugti, perskrosti visatą elektrinis gitarų gausmas ir…

Rekomenduojama kantriems.

This Will Destroy You – Serpent Mound

Call Super „Suzi Ecto“

Techno muzika plačiausia prasme. Ir galbūt, jei paleistumėte albumą labai garsiai, klubai iš inercijos bandytų judėti ir šokti. Vargu ar ilgai. Mat „Suzi Ecto“ yra muzika labiau klausyti.

Taip, techno būdingos keturios ketvirtinės niekur nedingo. Tačiau… Jei įsiklausai, ši muzika tave sugundo. Būtent sugundo, o ne pribloškia iš karto, ne verčia kratyti galvą į ritmą. Ją reikia jaukintis, ji nori būti jaukinama. Ir jei tai pavyksta, „Suzi Ecto“ tampa albumu, kurį norisi sukti grotuve nuolat.

Jame yra kažkas melancholiškai rituališko. Klausydamas įsivaizduoju ne DJ prie pulto, o gyvačių kerėtoją su dūdele, lėtai ir kantriai žaidžiantį su paslaptingu, tačiau gundančiu gyviu. „Call Super“ – vieno asmens grupė. Ir tas asmuo yra diskžokėjas, prodiuseris JR Seatonas.

Call Super – Sulu Sekou

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.