2014 11 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Tapytoja Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. Mintys kaip varnos…

Spalio 23 – lapkričio 8 d. galerijoje „Meno niša“ eksponuojama menininkės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos paroda „Varnų bažnyčia“. Veikiantys asmenys šioje parodoje – ne vien varnos, nors jų taip pat apstu. Kartu rodomos ir dažų bei tapybos tirštai prisodrintos abstrakčios drobės.

Menininkė personalinę parodą šiemet surengia jau trečiąkart. Matyt, tai Elenos laikas, kai kūrybingumas plūsta nevaržomais gūsiais, todėl svarbu pagauti ir artikuliuoti, apie ką ir kodėl visa tai. Eleną Balsiukaitę-Brazdžiūnienę kalbina Birutė Pankūnaitė.

Iš pradžių norėčiau truputį paprovokuoti. Mat turiu problemą su ekspresionistine gamtos atspalvių tapyba – išgyvenu su ja konfliktą. Ar šis kanonas dar vis gyvas? Žvelgiant į tavo darbus – lyg ir taip. Ar tau visai nerūpi tapybos mokyklos ir tradicijų klausimas, nes jame tau, regis, patogu ir jo egzistavimo tu lyg ir nejauti (tau jis netrukdo)?

Jau vien tai, kad tu išgyveni konfliktą, rodo, kad kažkas erzina , neduoda ramybės, trikdo ar neleidžia susikaupti. Negali ignoruoti. Vis užkliūvi už to akmenėlio, nors atrodo, kad takelį žinai mintinai. Tai, manau, tavo asmeninis santykis. Norėtum, kad šitas puslapis būtų perskaitytas, aiškus ir užverstas. Žodžiu, einame toliau.

O čia iššoka Balsiukaitė ir vėl mojuoja teptuku, drebia dažų košę. Aktualizuoja neaktualius dalykus, kuičiasi tarp senienų. Be jokių feministinių diskursų ir globalių naratyvų ir t. t. Suprantu, kad čia nėra nieko naujo. Priimu, kad gali būti neįdomu. Patogu? Tikrai ne. Ir nesaugu.

Bet manau, kad ne mano reikalas yra kelti klausimus, kiek tradicijoje yra inertiškumo. Arba kur glūdi vadinamosios tapybinės mokyklos atsinaujinimo galios. Visiems ir man norėtųsi išgyventi nustebimo akimirką atradus, pamačius „kažką tokio“, kitokio ir savito. Man tikrai jau nebetrukdo tie klausimai.

„Balta varna“. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbas

Taip, tai turbūt mano asmeninė problema, kurią, kita vertus, būtų negarbinga nutylėti, jei kalbamės atvirai. O kalbant apie tavo „Varnų bažnyčią“, galima nusistebėti ne kartą, jei ieškosime nuostabos. Labai vientisas darbų naratyvas, puikiai motyvuotas vaikyste, gamta, aplinkos inspiracijomis apskritai. Jis skyla į pagrindinį ir foninį: pagrindiniame plane – varnų asmenybės, sudarančios iškilmingą bažnyčią-medį, fone – tai, kas šalia jų (žemės materija, skardinis dangus, gelmė ir kt.), abstrakcijos, teišlaikiusios mažytes užuominas į realybę. Panašu, kad motyvas iš realybės tau išlieka vis dar svarbus, bet kartu vis svarbesnė viską užvaldanti dažų materija, konkretusis paviršius, tapyba par excellence. O gal suformuluotum tiksliau, kaip veikia realaus motyvo, postūmio iš realybės ir abstrakcijos santykis?

Tapytojas G. Morandi yra pasakęs, kad nėra didesnės abstrakcijos už realybę. Man labai svarbus motyvo pasirinkimas. Tai yra atspirties taškas. Motyvas = motyvacija. Tai gali būti panašu į tai, kai daug kartų kartojant žodį tarsi išnyksta jo reikšmė ir lieka tik skambesys.

Ilgiau dirbant su vienu realiu vaizdiniu jis gali mutuoti, visai išsiskaidyti, o ilgainiui išnykti. Jis yra tas vidinis nervas. Impulsas. Kai spalva proceso metu praranda linijinę priklausomybę (o man visada yra svarbus jos paviršius, masė ir jos slinkimas) ir tampa labai svarbiu veiksniu. Tokiuose darbuose stengiuosi nebenaudoti potėpio. Paveikslą sustabdau formavimosi momente. Noriu, kad jis būtų gyvas. Kad žiūrinčiojo akis galėtų juo klaidžioti.

„Meno pauzė“, 2012, 60×50, aliejus, drobė. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbas

O ar taip buvo tau visada? Ar keitėsi viskas metam bėgant? Nes dabar atrodo, kad išgyveni aukso amžių – trečia paroda per vienus metus. Atradai tam tikrą balansą ir nusistovėjo kažkoks mąstymo ir tapymo būdas?

Iš tiesų dabar kartais atrodo, kad daug kas aiškiau, tačiau kai prieinu prie naujo darbo, viską pradedu tarsi iš naujo. Per 20 metų, žinoma, daug kas keitėsi. Susiformavo kelios skirtingos strategijos. Matyt, tai susiję su mano asmeniniu gyvenimu. Su tuo, kas buvo man reikšminga ir aktualu.

Išryškėjo keli atspirties taškai. Šita pastaroji paroda „Varnų bažnyčia“ – tai natūros, gamtos stebėjimo ir išgyvenimo rezultatas. Pavasarinė paroda „Titanike“ – literatūrinės-kultūrinės inspiracijos. O nuo 2007 metų vykdytame projekte „Apie Juos“ – socialinės egzistencinės temos. Išoriškai ir technine prasme tai labai skirtingos kolekcijos. Visą laiką bandau išsiaiškinti sąsajas. Reikėtų kokios didelės patalpos viską išsidėlioti ir pažiūrėti. Dabar man svarbiausia suvaldyti informaciją – išorinę ir vidinę.

Nelabai pasitikiu išmoktais dalykais. Daugiau mąstau apie tai, ką dariau ir ką darau dabar. Kartais galvoju, kad tai panašu į kažkokią šizofrenišką būseną. Lyg vienu metu galvoje skambėtų skirtingi balsai, kalbantys apie tą patį.

Varnų paroda, prisipažinsiu, yra labai asmeniška. Piešiu, tapau varnas, o iš tikrųjų – kalbu apie save. Tik jos dar turi sparnus, kai aš per ilgai žiūriu, jos nuskrenda į kitą upės krantą… Ech, vis tiek gražu!

„Penktadienis“, 2013, 40×40, aliejus, drobė. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbas

Kas tau raidos eigoje padarė didžiausią įtaką – mokytojai, autoritetai, matytos parodos etc.?

Jaunystėje besimokant St. Žuko dailės technikume turėjau tokį tapybos mokytoją, šviesaus atminimo Romualdą Stankevičių. Jis man taip yra pasakęs: „Elena, gyvenime svarbiausi dalykai yra tapyba ir berniukai.“ Ir jis tikrai buvo teisus. Šiandien turiu vyrą ir du sūnus. Ir tapybą. Jis buvo puikus mokytojas ir ambicingas tapytojas.

O iš matytų parodų įsiminė seniai seniai, dar studijų metais, matyta Petronėlės Gerlikienės paroda. Kaunietiškojo periodo R. P. Vaitekūno kūryba, ypač ankstyvasis M. Skudutis, A. Samuolis ir V. Eidukevičius M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune. Puikus tapytojas ir pedagogas Alfonsas Vilpišauskas besimokant St. Žuko dailės technikume. Ir, žinoma, knygos: J. Joyce‘as, W. Faulkneris, A. Čechovas, V. Woolf, F. Pesoa, S. Geda. Ilgas sąrašas susidarytų. Iš užsienio menininkų neišdildomą įspūdį paliko J.-M. Basquiat, A. Kieferis, F. Baconas, J. Dubuffet, A. Tapies, Cy Twombly, R. B. Kitaj, D. Salcedo.

O didžiausią įtaką padarė visi praradimai ir netektys, per kuriuos atrandu kūrybą. Dar būtinai noriu paminėti jau niekaip nuo manęs neatsiejamą savo pedagoginę veiklą. Kontaktas su vaikais ir jaunais žmonėmis teikia daug teigiamų impulsų ir smagių išgyvenimų.

Kokiais autoriais tebesižavi (rašytojais, poetais, dailininkais, draugais)?

Žavi ir stebina menininkių I. Budrytės , E. Ridikaitės kūryba. Nukeliu kepurę prieš grynąją tapybą praktikuojančius H. Čerapą ir E. Cukermaną. Man pasisekė, kad savo bičiuliais galiu vadinti puikius menininkus Č. Lukenską, E. Varkulevičių, A. Barzdukaitę-Vaitkūnienę, J. Aukštikalnytę.

„Senas kailis“, 2012, drobė, aliejus. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbas

Kaip tau atrodo, kodėl vis tebetapai? Nesinori imtis kitų priemonių?

Tiesiog klausau savo instinkto. Tapyba man vis dar – neišsemiamas kalbėjimo ir bendravimo su realybe būdas. Tai yra mano nuolatinė kelionė iš išorės vidun ir vėl atgal. Esu padariusi keletą instaliacijų, visą laiką fotografuoju.

Pavyzdžiui, turiu du suformuotus fotografijų ciklus „Homo Ludens. Forever“ ir „K.P.P.“ Gal kada nors parodysiu. Man atrodo, kad fotografija turi šiek tiek pasenti, kad įgytų vertę. O gal paaiškės, kad prarado? Todėl man nuostabi buvo A. Jacovskytės fotografijų paroda. Joje laiko dimensija buvo tiesiog apčiuopiama ir užuodžiama. Tą patį galėčiau pasakyti apie A. Šeškaus kūrybą.

Ką tu nori savo tapyba pranešti?

Apie tai, kaip viskas susiję: graudu ir juokinga, seklu ir klampiai gilu. Kaip natūroje ir kultūroje viskas cikliškai atsikartoja, tačiau nuolatos priverčia nustebti. Skausmo slenkstis vis dar arti ir yra vilties. Tikiu, kad dar yra vilties. Ir dėkoju už šią nuostabią, bet sunkiai išgyvenamą akimirką.

Parengė Birutė Pankūnaitė

„Trečiadienis“, 2013, 40×40, aliejus, drobė. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbas
„Varnų bažnyčia“. Ekspozicijos fragmentas. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbas
„Pavasarinė varna“. Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės darbas

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.