Laiškai iš kaimo. „…jūs pažiūrėkit, bus tuojau piliakalnis“

Spalio 4-oji

Rudeninė paukščių, roplių, varliagyvių, vabzdžių, šikšnosparnių migracija ne tokia ryški kaip pavasarinė, bet kai tuos mažus ir didesnius migrantus pamatai nutrenktus, kontūzytus ar visai suplotus, darosi nejauku.Taip pat kaip ir pavasarį. Man gaila, ir tai nėra nei hiperbolizavimas, nei koks nors susireikšminimas, prisimenant, kad šiandien visame pasaulyje minima Gyvūnų globos diena. Toks yra jutimas, toks matymas, kai visur važiuoji dviračiu, o ne mašina. Ir šventas Pranciškus šią dieną iškyla kaip žmogus, kuris visus tuos „mažesnius brolius“ matė iš arti.

Tada, tryliktajame amžiuje, nei mašinų, nei lėktuvų nebuvo, ir viskas, ką žmogus regėjo, buvo arti. Nebuvo, beje, ir šautuvų, tiktai katapultos… Prisimenu dabar jaunystės laikų bičiulio Vytauto Almanio pasakojimą apie tai, kad pirmykštės Gamtos takais be šautuvo klajojantis žmogus nepanašus į ginkluotą savo gentainį. Labai skiriasi jų pasaulėjautos. Pats Vytautas Almanis ilgai dirbo girininku Kalnų Altajuje, paskui klajojo ieškodamas sniego žmogaus ir į visus pavojingiausius žygius išeidavo be šautuvo. Knygoje „Per Ulkero žvaigždyną“ jis rašo: „…išverstoje žemėje aiškiai matome šviežias meškų pėdas. Kaip ir visų kelionių metu esame be šautuvo, ir tas mane ramina. Šių aukštikalnių žinomi ir nežinomi žvėrys, taip pat mes patys esame amžini klajūnai, vienas kitam nieko blogo nedarome, elgiamės tyliai, kukliai.“

Šitokį Vytauto Almanio gyvenimo būdą yra įvertinę ir mūsų Žalieji – apdovanojo jį „Žaliojo angelo“ skulptūrėle. Dovana nedidelė, bet brangi.

Važiuodamas iš Aušrinės į Liškiavą prie Slautos keliuko šiandien sutikau patį didžiausią, patį gražiausią kvapiojo medgręžio vikšrą. Šis drugys yra naktinis, priklauso negausiai medgręžių šeimai, o toks vardas jam duotas todėl, kad jo vikšrai gyvena pūvančioje medienoje. Ne pirmą kartą matau keliu skubantį medgręžio vikšrą, eina jis gana greitai, nes turi net keturiolika kojų. Sustojau vidury kelio, palaukiau, kol didžiulis rausvas vikšras nuskubėjo į kitą kelio pusę ir prapuolė žolėse. O prie pat Liškiavos parduotuvės kartu su Vladu Kaupiniu nuo mašinų ratų išgelbėjome didoką melsvą žaltį. Pamažu pamažu pavarėme jį Rameikos daržų link, ten juk yra ir kluonas, ir tvartas, kurie šiam ropliui gali pasitarnauti, nes artėja žiema. Sode prie Krūčiaus irgi pasirūpinau žalčių žiemaviete: prišienavau nurudusių plačialapių šakių ir apklojau giloką duobę su visokiomis nekensmingomis šiukšlėmis, būtent tokias vietas žalčiai ir mėgsta žiemą. Jeigu šalčio bus daug, užkrausiu dar daugiau šieno.

Saulėta ir šilta švento Pranciškaus diena. Anksti rytą buvo net trys laipsniai šalčio, bet vidudienio saulė vėl žadina visus, kas dar letargo miegu nemiega. Net laumžirgiai skraido. Antrą kartą žydi žemuogės, šliaužiantieji čiobreliai ir paprastieji sauleniai. Bet svarbiausias šios dienos įvykis yra šis: virš Krūčiaus juodalksnių ir saulėtos miškapievės neskubėdamas praskrido sakalas keleivis. Skrido žemai, lėkė tiesiai į rytus. Didelis, iškilmingas paukštis, labai šviesus ir šiek tiek dryžuotas, bet svarbiausia, kad sparnai sakališki. Jokie kiti kumpasnapiai sparnuočiai tokių smailų sparnų neturi, tiktai sakalai. Bet pelėsakaliai ir sketsakaliai yra daug mažesni. Kai sakalas keleivis pakilo virš Teplioriaus kalnelio pušų, piktai sučerškė strazdai ir kėkštai – ir jie pajuto, koks svarbus šis momentas. Ne kasmet pavyksta pamatyti šį paukštį. Ir, žinoma, tiktai skrendantį. Tai yra pats rečiausias mūsų krašto sparnuotis.

Gera buvo užsitęsusios bobų vasaros diena. Pasodinau tris slyvalapes obelaites, atvežiau keletą karučių juodalksnių lapų iš Vaikšnoro Ravo, ir tokiu būdu praturtinau komposto krūvą, nušienavau pajuodusius pelėtrūnus, iškirtau gal dvidešimt ne vietoje sužėlusių bizonžolių. Bet vakare galvoju ne tiktai apie sakalą keleivį, bet ir apie tą žaltį, kuris vis dėlto gali vėl užsigeisti pasiekti Nemuną ir vėl pavojingai vinguriuoti per plentą. Žalčiui rūpi vanduo, ten jis vikresnis nei sausumoje. Be to, žaltys nėra labai sinantropinis gyvūnas, jis puikiausiai gali gyvuoti panemunėje, visai neužsukdamas į sodybas.

Ir dabar jau atrodo, kad dėl žalčiui gresiančio pavojaus kalti ne tik vairuotojai, o ir tie planuotojai, kurie būtent čia kadaise nutiesė kelią ir atskyrė kaimą nuo upės. O juk ir Gailiūnai, ir Baltašiškė šitaip atkirsti nuo Nemuno. Šitokie kaimeliai tikrai galėtų būti panemunės kurortai, jeigu ne tas kaukiantis plentas. Ir jeigu per Liškiavą einantis kelias gražiai aplenktų šį senovinį kaimą (sako, kad kadaise čia gyveno net aštuoni šimtai žmonių), tai visi vietiniai savo upę pamatytų visiškai kitaip. Ir ne tiktai vietiniai – visi turistai, aplankę piliakalnį bei alkakalnį, taip pat atplaukę iš Druskininkų laivu galėtų kilti į bažnyčios ir vienuolyno kalną, nebijodami mašinų. Tai būtų tikras gamtinės aplinkos ir žmonių veiklos harmonizavimas. Galimybių tokiai neilgai apylankai yra, dar išliko senojo tilto per Krūčių akmenys.

Spalio 5-oji

Siūlymas suprojektuoti apylanką, kuri garantuotų kaimui ramybę ir pastebimai sureikšmintų visą Liškiavos baroko ansamblį bei piliakalnį, kai kam gali pasirodyti utopinis. Bet pažiūrėkime, kiek jau įgyvendinta projektų, kurie svarbūs tiktai kaip įvaizdis, kaip prabanga. Kiek atsirado dailiai asfaltuotų kaimo kelių, kuriais per dieną pravažiuoja dešimt mašinų. Laimino šiuos projektus suinteresuotos žinybos, o kartais ir įtakingi partiečiai. Šį kartą galvotume ne tiktai apie Liškiavos sodžiaus ramybę, bet ir apie sakralinių vietų išsaugojimą, apie tą buvusią žmogaus ir Gamtos vienovę, kurią senoliai dar prisimena, kai iš toliausiai į Liškiavos atlaidus važiuodavo arklių traukiamais vežimais. Štai ką apie tuos laikus rašo Sigitas Geda: „…keliukai, kuriais būdavo, važiuojame / į atlaidus, per kalnus, gunkso / senės vežime, jūs pažiūrėkit, / bus tuojau piliakalnis. Ant jo / sėdėdavo Krėvė, trumpas nuleidęs / kojas, Čiurlionio tėvas vedė / Radmanaitę…“

Čia viskas tiesa. Iš Gailiūnų Guobinių, Baltašiškės, Ricielių važiuodavo dzūkai į Liškiavos atlaidus.Vyrai vadeliodavo, o moterys rankose laikydavo gėles. Jei tai būdavo švento Jono atlaidai, kiekviename vežime raudonuodavo didelės pivonijų (bijūnų) puokštės. Ir Krėvė sėdėdavo ant piliakalnio, ir Čiurlionio tėvas čia vargonavo. Prie pat alkakalnio augo paminklinė liepa – seniausias ir aukščiausias medis Liškiavos apylinkėse. Netoliese dundėjo pažangaus ūkininko Miko Šimkonio malūnas, kurio girnas suko Krūčiaus vanduo… Šitaip pagalvojus nesunku prisiminti, ką apie keliavimą į Merkinės bažnyčią visai neseniai pasakojo Pašilingės ir Maksimų moterys. Neartima kelionė, bet vasaros takeliai palei Nemuną būdavę nepaprastai gražūs, o svarbiausia – visą laiką matydavosi ant aukšto kalno baltuojanti bažnyčia.

Spalio 11-oji

Kažkoks nuobodžiaujantis burliungis prie Bitinų Balų išardė bebrų užtvanką ir paleido visą susikaupusį vandenį į Krūčių. Triskart padidėjo upelio srovė, man baisu, kad gali nuplauti pylimą, kurį stiprinu jau keletą metų, norėdamas naujoje atodangoje apsaugoti tulžių urvus. Lenktu ilgakočiu kastuvu traukiu iš upelio farvaterio didesnius akmenis, kad greičiau nubėgtų vanduo ir nesusidarytų dar didesnė patvanka. O nuo aukšto šlaito vis ūžteli žemyn naujos nuošliaužos ir vėl tvenkia upelį.O kai drimba žemyn didžiulis akmuo, vandens purslai tykšta kelis metrus, suverpetuoja srovė, ir netoli ūžiantis Atgajos krioklys atgyja tarsi Kivačas..

Dirbu pusę dienos ir pradedu pastebėti, kad srovė vos vos mažėja. Gali būti, kad ir bebrai aukštupy nesnaudžia, iš naujo tvirtina savo užtvanką. Noriu tuo tikėti, žinau, jog šitokiose vietose darbštuoliai žvėreliai yra tikrieji pirmykščio kraštovaizdžio saugotojai. Bebrai yra geresni už šernus, kurių polinkis žyvintis žmogaus užaugintomis gėrybėmis dabar labai aiškus. Kai kas, žinoma, gali prieštarauti ir priminti man, kad prieš šešiasdešimt metų bebrų mūsų krašte nebuvo, atsivežėme juos iš Rusijos ir labai greitai padauginome.Tai tiesa, bet prisiminkime, jog tada ir tokių baisių ekskavatorių bei buldozerių nebuvo. (Prieškario Lietuvoje bebrai gyveno ir niekam žalos nedarė.) Su galinga technika mes lyginome ir sausinome pirmykštį kraštovaizdį, pagaliau pamatėme, kad persistengėme, ir štai supratingi žvėreliai ateina mums į talką. Bet ir vėl bėda: ne visi tą bebrų geranoriškumą supranta.

Spalio 15-oji

Visi sako, kad lepeškos jau nebedygsta, o žaliuokės irgi prapuolė. O Vitas iš Ricielių vežasi namo kokius tris kilogramus gražių žaliuokių. Grybauja jis Žeimių miške, sustoja Liškiavoje prie parduotuvės, ir jei netiki, ką jis porina, gali pažvelgti pro mašinos langą. Profesionalai randa ir tada, kai mėgėjai į mišką visai nebeina. Kažkada, gal prieš dvidešimt ketverius metus, ir aš buvau arti profesionalų, žinojau netgi tokią keistą paslaptį: verta eiti slapomis tropelėmis ir tada, kai grybai nebedygsta, nes tada galima susirinkti grybautojų pamestus peilius. Bet dabar galiu tik pro Vito mašinos langelį pasigrožėti, kaip šviečia gražiai perrinktos žaliuokės.

Jeigu norėčiau aplankyti Žeimių miško erozinių raguvų slaptavietes, reikėtų pasikeisti kai kuriuos sąnarius. Todėl važiuoju dviračiu į savo Sodą prie Krūčiaus ir džiaugiuosi, kad bobų vasara vis dar nepalieka mūsų krašto. Gražiai rausta didžiuliai plaštakiški vynuogių lapai, ryškiai geltonuoja skroblai ir platanalapiai klevai, iš tolo šviečia antrą kartą žydintys šiliniai ir smiltyniniai gvazdikai. O vaistinių ir prieskoninių augalų lysvėse vis dar žydi medetkos, agurklės ir laiškiniai česnakai, kuriuos dzūkės gėlininkės vadina tribulkomis.

O prie pirties priaugo garbiniuotųjų bobausių. Kelmučiai, ilgai šokę suktinį aplink senus kelmus, jau visai pajuodo ir suzmeko, bet kaip šalia jų baltuoja tie keisti ir ne visur pastebimi garbiniuotieji bobausiai.Labai gražūs grybai, kai pažvelgi į juos iš arčiau. Bobausiais juos jau kada pavadino Vincentas Urbonas, o jaunesnieji mikologai jau kitaip šaukia: čia yra garbiniuo tosios alvytės. Tiesa, lotyniškas vardas tas pats – Helvella crispa. Ne kiekvieną rudenį šis baltas grybas pasirodo, ir, žinoma, ne prie kiekvieno kelmo.

Spalio 29-oji

Kai viensėdyje prapuola elektra, o mažas radijo aparatėlis dar šiek tiek kalba, vis pacypdamas ir paūždamas, tai sėdėdamas prie apyšiltės krosnies gali keliauti per pasaulį, stebėdamasis, kokie skirtingi yra mūsų Žemės gyventojai. Praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų, kai paskutinį kartą žiūrėjau į televizoriaus ekraną, ir mano nuomonė apie šį civilizacijos stebuklą liko tokia pati: ta spalvota dėžutė žmogų maigo ir lipdo lyg molį, tiktai žiūrovas šito nejaučia. O radijas mūsų galvas veikia gana saikingai. Knyga, žinoma, dar geriau: gali sustoti bet kuriame puslapyje ir pagalvoti kažką savo.

Gera knyga labai dažnai sugrąžina mus į mūsų gyvenimą. Kartais nuveda toli į praeitį. Bet kai elektros lemputė nežiba, knygos nepaskaitysi. Tiesa, gal prieš aštuonerius metus, kai po žiemiškos pūgos elektros nebuvo net tris paras, skaičiau prie žibalinės lempos ir dviejų žvakių. Ir, žinoma, buvo sunku.Tada ir bandžiau prisiminti, kaipgi aš ruošdavau pamokas tėviškėje tiktai prie žibalinės lempos… Taigi radijas kartais yra neblogas išsigelbėjimas, kai miškuose pasislėpęs transformatorius staiga sustreikuoja, ir tu žinai, kad dėl to kenčia tiktai keturios sodybos. Labai nepatriukšmausi, nes tie „lekstrikai“ (poeto Stasio Stacevičiaus žodis) dažnai turi svarbesnių bėdų. Ir kiek daug radijo stočių galima išgirsti tokį tamsų vakarą: LRT, „Klasika“, „Žinių radijas“, „Marijos radijas“, „Laisvoji banga“, „Pūkas“, Alytaus radijas, Minsko kanalas „Kultūra“, Bialystokas, Krokuva, Varšuva…

Labai toli keliauti nesinori, kažkodėl atrodo, kad išgirsti gyvą žodį iš Gardino ar Kauno yra svarbiau nei iš Berlyno. O štai iš Minsko kalbantis katalikų kunigas bara tikinčiuosius, kurie Mirusiųjų atminimo dienomis vis dar geria kapinėse alkoholį. Šitokia keista žinia nėra labai netikėta. Juk prieš pusę amžiaus Dzūkijoje dar buvo iškilmingai švenčiama Dziedų šventė, kai ritualinių pietų metu prisimindavo visus į Anapilį iškeliavusius artimuosius.Taip būdavo vėlų rudenį, kai visas derlius aruoduose ir rūsiuose.

Panašiai ir stačiatikiai pagerbdavo mirusiuosius, prisiminkime, pavyzdžiui, labai įtaigiai parašytą Valentino Rasputino apysaką „Atsisveikinimas su Matiora“. Išjungiu radiją ir galvoju apie tą spalvingą rusų rašytojo kūrinį. Kokie charakteriai, koks kaimo žmonių, atsisveikinančių su savo gimtine, nepasitikėjimas būsimu gyvenimu. Skaudus, bet sveikas nepasitikėjimas, nes toje naujoje kolūkinėje gyvenvietėje tikrai yra daug bėdų, kurių visai nežino vienišo kaimo senbuviai. Ir keista dabar, kad mes, lietuviai, irgi pergyvenome panašią situaciją, kai iš būsimojo Kauno marių dugno buvo iškeliami kaimai. Kai kurie gyventojai priešinosi tokiai keistai deportacijai, rašė raštus, bet jų niekas neskaitė. Pabandyk tada, 1959-aisiais, prieštarauti „neklystančios“ Komunistų partijos politikai. Ir dabar labiausiai gaila štai ko: neturime ano meto senolių liudijimų, nežinome, kodėl sodiečiai nenorėjo palikti savo sodybų. Ir kaip atrodė to naujojo, „šviesaus“ gyvenimo agitatoriai… O juk tas priešinimasis inovacijai yra amžinas. Mikalojus Katkus kadaise labai nepasitikėjo naujaisiais geležiniais plūgais. Dabar galime galvoti, kad jis klydo, bet juk iš to nepasitikėjimo atsirado jo „Balanos gadynė“…

Šitokiai mano kelionei į praeitį pritaria rudeniškas vėjas už lango. O kažkokia radijo stotis kaip tyčia siūlo visas savo bėdas įveikti viena vienintele tablete. Smagiai agituoja, bet reklama šį kartą labai nepavykusi: jeigu tau jau keturiasdešimt, jeigu nesportuoji ir jauti nuolatinį stresą, jei neteisingai maitiniesi, tai insulto pavojus tau kasdien vis didesnis, todėl būtinai pirk tą stebuklingą vaistą – ir būsi sveikas. Tai yra akivaizdi netiesa. Juk žinome daug pavyzdžių, kai ne tik keturiasdešimtmetis, o ir šešiasdešimtmetis, pradėjęs pats aktyviai gydytis, pasveiksta be jokių tablečių. Reikia tiktai noro ir valios.

Koks gražus, koks skatinantis, pavyzdžiui, yra sveikuolių prezidento Dainiaus Kepenio patarimas: „… jeigu tu atsikėlęs ankstų rytą nebijai šalto vandens, tai tu jau nieko gyvenime nebebijai.“ O štai dar vienas „geras“ patarimas moksleiviams, kuriems dabar prasideda rudens atostogos: sočiai prisivalgęs močiutės blynų, gerai pabėgiok, kad žarnose miltai neužsistovėtų. Gal čia juokauja „Radijo centras“? Čia jau aiškiai persistengė linksmas diktorius – bėgioti juk reikia prieš valgant… O štai ir apie ritualinį gyvulių skerdimą vis dar kažkas postringauja, tarsi ir gailėdamasis tų skerdžiamų gyvulėlių, bet visiškai nebeprisimenantis, kaip atrodė mūsų kaimas tada, kai elektros nebuvo.

Tokį laiką aš prisimenu labai gerai, rodos, vis dar matau susirūpinusį mamos veidą tą rytą, kai ateina skerdikas Eitutis, kai tėvas ruošia virves, o tas kaimynas į visa tai žvelgia su atlaidžia šypsena. Ir jis pats vienas tą nupenėtą kiaulę pakalbina, paglosto, staigiai išsitraukia iš už kerzinio bato aulo neilgą peilį – ir kiaulė „išskečia nagas“, nesuspėjusi net smarkiau sužviegti. (Nagas todėl, kad kiaulė yra skeltanagis gyvulys, kanopinis, ne letenuotas, bet – skeltanagis.) Apie kokį apsvaiginimą prieš skerdžiant čia galėjo būti kalba? Su avimis ir mažais veršeliais dar paprasčiau. Todėl visos kalbos ta tema – tik retorinis svaiginimasis. Gyvulių ūkyje yra taip pat, kaip ir miškų ūkyje: jei nori turėti sveiką ir turtingą mišką – kirsk. Kirsk protingai, paimdamas sau blogesnį arba jau griūvantį medį, kirsk galvodamas apie gražų pomiškį, kuris pakils tada, kai gaus daugiau šviesos.