2014 11 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Izabelė Pukėnaitė. „Gustavo nuotykiai“ – filmas pagaliau skirtas protingam vaikui

Gustavo nuotykiai. Ovidijaus Žalio nuotrauka

„Gustavo enciklopedija“ labai panaši į bitlus (angl. „The Beatles“) – ko gero, nė vienas tiek „Gustavo enciklopedijos“, tiek bitlų gerbėjas negalėtų pasakyti, kada konkrečiai tapo gerbėjais, nes tiek bitlai, tiek Gustavas tiesiog visada buvo. Jų nebuvimas pretenduotų į savotišką televizijos anomaliją: kas nutiktų, jei muzikos dokumentikoje nešmėžuotų nespalvoti balti kadrai iš sausakimšų stadionų, kuriose koncertuoja keturi kostiumuoti britai? Kas būtų, jei vieną rytą įsijungus LRT, niekas taip ir nepasakytų „labas rytas“? Kas, jei ne Gustavas, virstų iš koto nuo skaniausių patiekalų? Atrodo, kad be to tikrai išgyventum, tačiau taptų kiek tuščiau.

Taigi tas pats Gustavas pristatė pilno metražo „Gustavo nuotykių“ filmą. Šio siužetą – kelionę po pasaulį ieškant pagalbos prašančio pusbrolio, kuris skraidino LDK relikviją, suprasti visai nesunku. Filmo keliautojai, ieškodami medyje įstrigusio pusbrolio iš Švedijos, susipažįsta su žinomiausiais pasaulio kapitonais: Robinzonu Kruzu, Džeimsu Kuku ir kitais. Keliaudami kruiziniu laivu iš Robinzono Kruzo salos, Gustavas ir profesorius dalyvauja koncerte „Titanike“, vėliau iš Teksaso dykumos kyla į Mėnulį, iš kurio į Žemę leidžiasi pupa. Atrodo neįtikėtina, tačiau, kita vertus, taip ir neturi būti. Filmas primena nedidelę ekskursiją po istoriją – Mėnulyje Gustavas paaiškina, kieno pėdos antspaudą rado ant žemės, kodėl keliaujant laivu nepakanka apiplaukti tik ledkalnio viršūnę, kaip Vesternų plėšikai sugebėdavo sustabdyti didžiuliu greičiu riedančius garvežius.

Aš supratau, ką man sako Gustavas: visa filmo animacija atrodė labai miela, nes priminė vaikystę, nors tie patys personažai matyti begalę kartų. Nė kiek neabejoju, kad Gustavo kreipinį suprato ir šalia manęs sėdėjusi mergaitė, kuri susmukusi raudonoje kino salės kėdėje pėdomis nė nesiekė teatro grindų. Ji kikeno iš Gustavo ir profesoriaus Velykio Kalėdausko-Kūčio plūduriavimo vidury Baltijos jūros pripučiamoje valtyje, kuri atrodė kaip… gerokai peraugusi pripučiama geltona antytė.

„Gustavo nuotykiams“ iš dalies būdinga senosios animacijos problematika. Ne visada aišku, kam ši yra rodoma: senamadiškiems suaugusiems, kurie įsitikinę, kad „jų laikais“ viskas buvo geriau, ar tikrai senąją animaciją mėgstantiems vaikams. Tuo metu „Gustavo nuotykiai“ yra savotiški ir daugialypiai – aktualūs protingam vaikui ir suaugusiam žmogui. O tai yra labai svarbu – į savo pagrindinį žiūrovą, vaiką, kreiptis kaip į protingą ir viską suprantantį.

Ar atsimenate tą jausmą, kai vaikystėje tėvai kažko neleisdavo, nes buvote „per maži“? Arba kai vyresnieji ankstyvos paauglystės metu pavadindavo ne jaunuoliu ar tiesiog vardu, o vaiku? Tai, jei ne žeisdavo, tai erzindavo, o „Gustavo nuotykiuose“ to nebuvo.

Dabar norėčiau papasakoti apie pyragus. Pirmą kartą Audrių Rakauską-Gustavą gyvai pamačiau, kai mokiausi dvyliktoje klasėje. Tada rašiau straipsnelius į vieną moksleivių laikraštį ir A. Rakauskas sutiko su manimi pasikalbėti. Tai buvo mano pirmas interviu su žinomu žmogumi. Žiauriai jaudinausi. Sakydama, kad jaudinausi „žiauriai“ žiaurumą ir turiu omeny – vakare nieko nevalgiau, ryte – irgi. Kalbėjomės pavasarį, o mane vis tiek krėtė šaltis. Sėdėjome ant senokos, apiplyšusios, greičiausiai dirbtinės odos juodos sofos. Labai jaudinausi, todėl kol A. Rakauskas atsakinėjo į mano klausimus, nagais knibinėjau sofos dermantino atplaišas.

Kai tada bendravome, jis sakė, kad laidas kuria panašiai kaip pyragus kepa – tešlą maišo vaikams, tačiau pabarsto razinų ir suaugusiesiems. Ir tos razinos suaugusiesiems anaiptol nėra gašlus humoras ar kažkas, kas būdinga lytinei diskriminacijai, kaip rašė keli kitų šio filmo recenzijų autoriai. Tokia filmo savybė turėti razinų greičiau parodo siužeto universalumą ir aktualumą didelei auditorijai. Filme gausu didaktikos, gero, visai neseksualizuoto humoro ir juokelių, kuriuos galbūt supras tik vyresni žiūrovai. Tačiau tai nėra toks humoras, kurį išgirdęs suaugęs žmogus atsisakytų aiškinti mažesniam vaikui, išsisukdamas, kad „suprasi, kai užaugsi“ arba „papasakosiu, kai grįšim namo“. Apie tai užsiminiau anksčiau tekste.

Šis filmas buvo normalus pačia geriausia prasme. Šiuolaikinė animacija dažnai hiperbolizuoja emocijas, manipuliuoja garso ir vaizdo efektais – kuria paklausią prekę ir augina tokį žiūrovą, kuris kino produktą tik vartoja: ieško kino kūrėjo paslaugos, o ne įtraukiančio siužeto, mainais į nuoširdų įsitraukimą į kūrinį siūlo tik savo pinigus. Tuo metu regis, kad „Gustavo nuotykiai“ kartu su profesoriaus Velykio Kalėdausko (per brūkšnelį – Kūčio) (nes toks patikslinimas profesoriui buvo itin svarbus) sukonstruotu skraidančiu vėjo malūnu pakylėja bendravimo su žiūrovais kultūrą aukščiau.

„Gustavo nuotykių“ filme pirmiausia pajutau tai, ką iš suaugusiojo nori pajusti visi vaikai – kad į juos žiūri kaip į rimtus, ne ką mažiau protingus žmones. „Baronas Miunhauzenas negalės ištrūkti iš žuvies vidurių, kol kas nors neperskaitys visos knygos nuo šios vietos iki pabaigos“, – sako filme po to, kai žvejojančius Gustavą ir prof. Kalėdauską prarijo milžiniška žuvis. Jei tai būtų populiariosios amerikietiškos animacijos produktas, greičiausiai šioje vietoje pagrindiniai didvyriai – Gustavas ir profesorius Kalėdauskas, apšviesti dramatiškų atspalvių šviesos, prasagstytais marškiniais nutrūktgalviškai leistųsi ieškoti priežasties, kodėl pagrindinė scenos auka Baronas Miunhauzenas negali palikti žuvies vidurių. Fone grojant pompastiškoms styginių instrumentų melodijoms, herojai bėgtų į priekį, jų plaukus ir profesoriaus ūsus kilotų dirbtinio vėjo efektas, kol galiausiai po įnirtingos kovos su neproporcingai didesniu priešu diena būtų išgelbėta. Žuvies viduriuose atsirastų daugiau šviesos tarsi išsigiedrijusiame danguje, muzika palengvėtų ir didvyriai nuplauktų į saulėlydį.

Tikėtina, kad taip būtų Amerikoje, tačiau ne „Gustavo nuotykiuose“. Ne tik šiame epizode, tačiau ir visame filme pagrindiniai personažai apeliuoja į kultūrinį žiūrovo išprusimą ir literatūros išmanymą. Taip, būtent taip kreipiasi į vaiką, kuris yra ne ką kvailesnis ar mažiau žinantis. Žinau, kad jei šį epizodą būčiau žiūrėjusi prieš 15 metų, tikrai būčiau susiradusi knygą apie Baroną Miunhauzeną ir ją visą perskaičiusi. Ir man gražu, kad filme pagrindiniai herojai skatina skaityti, o ne drąsina užkluptiems stiprių emocijų improvizuoti ir daryti greitus sprendimus. Nors, žinoma, prie šių puikiai derėtų dinamiška muzika, daug garso ir šviesų.

Filmas buvo itin šviesus ir pozityvus. Vienintelis šiek tiek nuviliantis filmo aspektas buvo tas, jog nuo kėdės skanaudamas konservuotą žuvį nukrito ne Gustavas. Kiek juokinga pagalvojus, kad iš Mėnulio ant pupos nusileidžiantis, po vandenyno gelmes apie „Titaniką“ nardantis Gustavas niekada nepražūva, bet štai gardžiuodamasis įvairiais skanėstais neišlaiko pusiausvyros ant kėdės.

Šiaip ar taip, „Gustavo nuotykiai“ dar kartą primena bitlus. Jų gerbėjai tėvai, ko gero, laimintų savo vaikų muzikos grojaraščius, jei juose atsirastų šio britų ketvertuko dainos. Nė kiek neabejoju, kad ir „Gustavo nuotykių“ filmas turėtų sulaukti tokio pat pasitikėjimo. 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.