2014 11 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min

Asta Gustaitienė: Buvimas IBBY nariu keičia žvilgsnį ir praplečia širdį

Šių metų rugsėjo 10–13 dienomis Meksikoje, Meksiko mieste vyko 34-asis tarptautinis Vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos kongresas (angl. International Board on Books for Young People – IBBY), kuriame dalyvavo rašytojai, iliustratoriai, vaikų literatūros tyrinėtojai iš 64 skirtingų šalių. Renginyje už pastarųjų dvejų metų darbus į Vaikų literatūros Garbės sąrašą buvo įrašyti trijų lietuvių vardai: rašytojos Linos Žutautės (už geriausią metų vaikų bei paauglių knygą „Ferdinandas ir Pū“), iliustratorės Linos Dudaitės (už iliustracijas knygai „Pasakos. Broliai Grimai“), vertėjos iš švedų kalbos Raimondos Jonkutės (už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą vaikams – Sveno Nordqvisto knygą „Kalėdų senelio staigmena“). Kongrese taip pat dalyvavo ir pranešimą skaitė Vytauto Didžiojo universiteto literatūros katedros dėstytoja doc. dr. Asta Gustaitienė. Su ja ir kalbamės apie įvykusį kongresą, vaikų ir paauglių literatūrą.

Kuo ypatingas šis kongresas?

Į Vaikų literatūros Garbės sąrašą įtrauktos lietuvės. Antra iš kairės rašytoja Lina Žutautė; trečia – iliustruotoja Lina Dudaitė; ketvirta –vertėja iš švedų kalbos Raimonda Jonkutė Sandberg. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Įvairiose šalyse vykstančiuose kongresuose kas dvejus metus susirenka pirmiausia IBBY nariai iš didžiumos šiai organizacijai priklausančių šalių. Kas yra IBBY ir kas jai priklauso? IBBY nepelno organizacija, kuri buvo įkurta žymios vokiečių rašytojos, Anderseno premijos laureatės Jellos Lepman iniciatyva 1953 metais. Lepman suprato, kad skaitymas, apskritai vaiko gebėjimas skaityti (ir čia kalba ne tik apie aukščiausios estetinės vertės kūrinių skaitymą) gali padėti vaikui būti socialiai aktyviam, gali nutiesti tiltus tarp skirtingų kultūrų, šalių, gali suteikti vaikui galimybę siekti savų tikslų. IBBY šiuo metu sieja tarptautines institucijas ir pavienius žmones iš 76 šalių, kurie siekia pagal galimybes skatinti skaitymą, rūpinasi knygų vaikams estetine ir pedagogine verte, kryptingai dirba. Lietuvos skyriui jau daugelį metų vadovauja doc. dr. Kęstutis Urba.

Tai labai demokratiška organizacija, vienijanti ne tik mokslininkus, bet taip pat vaikų literatūros kūrėjus, iliustruotojus, vertėjus, bibliotekininkus, visus, kurie vienaip ar kitaip susiję su vaikų knyga, skaitymu. Būtent tuo ši organizacija man labiausiai ir patinka, nes akivaizdžiai vienija skirtingų specialybių, skirtingose srityse dirbančius žmones. To labai reikia, nes neretai galima pastebėti, kad jungiančios grandies trūksta, skirtingose srityse dirbantieji yra susirūpinę tik savimi, tik savo veikla: rašytojai kalba tik apie rašymą, literatūrologai tik apie knygų interpretaciją, vertinimus, iliustruotojai – apie iliustracijų kokybę ir pan. Ir, atrodo, jokiu būdu negali įžengti į kito užsiimtą teritoriją.

Iš kairės: vertėja iš švedų kalbos Raimonda Jonkutė Sandberg, rašytoja Lina Žutautė, VDU doc. dr. Asta Gustaitienė. Romos Kišūnaitės nuotrauka

IBBY maksimaliai išplečia erdves ir leidžia, net skatina „įlįsti“ į svetimas teritorijas, pasijusti jose visai neblogai, nes vienija ne tik siauro profilio mokslininkus, bet ir daugybę skirtingų specialybių, dažnai ypač idealistiškai nusiteikusių žmonių, kuriems skauda dėl to, kad Sirijoje subombarduota biblioteka (ir kaip kuo greičiau rasti finansinių ir kitokių išteklių ją atstatyti), ką padaryti, kad kažkokioje Afrikos tautelėje, kur galimybė skaityti knygą vaikui yra nepasiekiama svajonė, taptų realybe; kaip padėkoti tai Afrikos bibliotekininkei, kuri tampa antrąja mama daugybei vaikų, ne vieną ir kartais ne 10 kilometrų nuėjusių, kad pasiektų biblioteką, ką padaryti, kad Vakarų valstybėse vaikai dažniau rinktųsi skaityti gerą knygą.

Būdamas šios tarptautinės organizacijos nariu, netikėtai perkeiti savo siaurą, orientuotą tik į Lietuvos aktualijas žvilgsnį ir į visus dalykus pažvelgi daug globaliau, tam tikra prasme išpleti savo širdį. Neatsitiktinai IBBY bendradarbiauja, turi oficialų statusą UNESCO ir UNICEF organizacijose. Kaip minėjau, vienas iš organizacijos įsipareigojimų yra kas dveji metai rengiami pasauliniai vaikų ir jaunimo literatūros kongresai, kurie įprastai turi tam tikrą bendrą temą.

Lietuvių delegacija. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Kongreso metu ne tik skaitomi moksliniai pranešimai, geriau pažįstama kviečiančiosios šalies vaikų literatūros situacija, tačiau labai svarbus tikslas – atrinkti geriausius projektus (pavyzdžiui skaitymo skatinimo), atrinkti geriausias knygas ir apdovanoti jų autorius. Kongresų metu yra apdovanojami kiekvienos šalies – IBBY narės – geriausi vertėjai, iliustruotojai bei rašytojai, įteikiama Asahi premija ir, svarbiausia, įteikiama prestižinė Hanso Christiano Anderseno premija, kuri kartais pavadinama „Mažuoju Nobeliu“. Priklausomai nuo to, kokiame kontinente vyksta kongresai, daugiausiai dalyvių įprastai būna iš to kontinento. Šiemet kongrese Meksikoje dalyvavo tikrai labai daug delegatų ir juos lydinčių asmenų. Iš viso buvo per 900 dalyvių ir tikrai labai daug meksikiečių.

Džiaugiuosi, kad mūsų, lietuvių, delegacija šiemet buvo gana didelė – 10 žmonių, kad dalyvavo visos trys prestižinius apdovanojimus gavusios lietuvių menininkės Lina Žutautė, Lina Dudaitė ir Raimonda Jonkutė. Kadangi drauge su mumis jau ne pirmą kartą keliavo Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro Informacijos ir komunikacijos skyriaus vedėja Roma Kišūnaitė, ji nuosekliai pildė ir rašytinę, ir vizualią kongreso kroniką.

Kas paskatino dalyvauti kongrese?

VDU doc. dr.  Asta Gustaitienė skaito pranešimą „Tarptautinio įvaikinimo tema vaikų ir jaunimo literatūroje: nuo atskirties jausenos iki priėmimo ir susitaikymo“. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Man jis trečiasis. Prieš ketverius metus pirmąkart dalyvavau kongrese, kuris vyko Ispanijos mieste Santjago de Komposteloje. Prieš dvejus metus, 2012-aisiais, toks kongresas vyko Londone, beveik iškart po ten vykusių Olimpinių žaidynių. Tuomet drauge vyko ir šiemet į Amžinybę išėjusi literatūrologė, šokio meno specialistė Vita Mozūraitė, kurios mums visiems labai trūksta…

Taigi galiu palyginti bent kelis kongresus. Pasiryžimą dalyvauti Meksikos kongrese pirmiausia nulėmė temos aktualumas. Tik sužinojusi bendrą kongreso temą, supratau, kad apie tuos dalykus galėčiau kalbėti. Kita vertus, po ankstesnių kongresų jau yra atsiradęs poreikis susitikti su IBBY žmonėmis, pajusti kitų šalių vaikų literatūros pulsą, pasimatyti ir pabendrauti su dabartiniais žymiais vaikų literatūros kūrėjais, rašytojais, patirti nepakartojamą IBBY kongresų atmosferą. Galvojant apie kongreso specifiką ir atmosferą, pirmiausia iškyla laužo vaizdinys. Tu pats, dirbantis vaikų literatūros srityje, esi tik maža, sunkiai įsideganti pliauskelė, tačiau kongrese būdama su kitomis malkomis imi degti ir kaskart grįžti kupinas didžiulio entuziazmo kažką pakeisti, kažką pagerinti, padaryti daugiau, kitaip. Kitaip tariant, kongresas, geros ten išgirstos, pamatytos patirtys man (manau, kad ir kitiems IBBY nariams) įkvepia daugiau ugnies, daugiau noro ir troškimo kažką gero nuveikti, kad vaikai galėtų skaityti ir skaityti geriausias knygas.

Meksikoje skaitėte pranešimą „Tarptautinio įvaikinimo tema vaikų ir jaunimo literatūroje: nuo atskirties jausenos iki priėmimo ir susitaikymo“. Kaip gimė ši tema?

Gvadelupės Švč. Mergelės Marijos bazilika (Basilica de Santa Maria de Guadalupe). Romos Kišūnaitės nuotrauka

Tiesiog jau apie penkiolika metų šalia kitų dalykų paraleliai vis domiuosi ir įvaikinimo tema literatūroje, kine, įvaikinimu kaip fenomenu apskritai, požiūrio į jį transformacijomis, įvaikinimo mitologija. Galėčiau savo patirtį palyginti su alkoholiko, narkomano ar lošėjo patirtimi, kurie vieninteliai galbūt adekvačiausiai gali susivokti bei sau ir kitiems paaiškinti, ką reiškia būti alkoholiku, narkomanu ar lošėju. Ir dažnai jaučia poreikį paaiškinti tuos dalykus kitiems. Taip pat tik įvaikintas vaikas gali pasakyti, ką reiškia būti įvaikintam, o įvaikintojas – ką reiškia būti įvaikintoju.

Kadangi turiu įvaikinimo patirties, ši tema domina ir jaučiu poreikį daugelį dalykų pirmiausia pati sau išsiaiškinti, o vėliau, ką suvokiu, ir kitiems perduoti, interpretuoti tekstus. Todėl mano pranešimai, straipsniai įvaikinimo tema pirmiausia yra skirti įtėviams, įvaikiams, mokytojams, auklėtojams ir bibliotekininkams, kurie bendrauja su įvairaus amžiaus vaikais, bendrauja su įvaikintais ar globojamais vaikais ir gali jiems padėti ne tik tiesiogiai bendraudami, bet ir pasiūlydami ypatingų, įdomiai ir talentingai įvaikinimo patirtis meniškai tyrinėjančių knygų, kuriose skleidžiasi nesupaprastintas, bet vis dėlto gražią įvaikinimo perspektyvą atveriantis požiūris. Įvaikintiems vaikams, mano galva, ypač gali pagelbėti biblioterapija, pasakų terapija. Būtent mokytojai, auklėtojai ir bibliotekininkai, taip pat kaip įtėviai, turėtų žinoti, jog įvaikinti vaikai daugeliu atvejų jaučiasi kitokie, atskirti, išgyvena skausmą dėl to, kad kažkada buvo palikti savo biologinių tėvų.

Gvadelupės Švč. Mergelės Marijos bazilika (Basilica de Santa Maria de Guadalupe). Romos Kišūnaitės nuotrauka

Pirmąkart šią temą apmąsčiau Šiaulių konferencijoje „Mitai lietuvių kultūroje“, kuri vyko 2002 metais. Tada skaičiau pranešimą „Įvaikinimo mitologizavimas Lietuvoje: kai kurių baimių mitologija“, kur pabandžiau apmąstyti tuo metu Lietuvoje dominavusį visuomenės požiūrį į įvaikinimą. Aišku, per tiek metų, daugelis dalykų pasikeitė, keitėsi ir mano pačios požiūris. Po to ne kartą grįžau prie tos temos, o šiuo metu esu sukaupusi pakankamai medžiagos ir didesnės apimties darbui.

Nagrinėjote užsienio autorių knygas. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Tiek rašydami vaikams, tiek suaugusiesiems lietuvių rašytojai dažnai imasi įvaikinimo temos. Galiu paminėti tik kelis pirmiausia į galvą ateinančius tokio pobūdžio kūrinius: Kazio Sajos „Septyni miegantys broliai“, Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“, Gendručio Morkūno „Iš nuomšiko gyvenimo“; jau suaugusiesiems skirtas, man kol kas labiausiai patikęs Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Kvėpavimas į marmurą“.

Deja, galbūt dėl to, kad Lietuvoje žmonėms nėra būtinybės įvaikinti užsieniečių (Lietuvoje kol kas turime daug įvaikintinų lietuvių vaikų), mūsų vaikų bei paauglių literatūroje tarptautinio įvaikinimo temos kūrinių kol kas nėra. Atvirkščiai, kadangi gana daug lietuvių vaikų yra įvaikinama į užsienio valstybes, tose kitose šalyse ima rastis knygų, kuriose pasakojama apie įvaikinimą iš Lietuvos. Pavyzdžiui, amerikietės rašytojos Patty Dann (1953) apie įvaikinimo iš Lietuvos patirtį 1998 metais išleista knyga „Valtelė: Įvaikinimo atsiminimai“ (angl. „The Baby Boat: a Memoir of Adoption“). Kita vertus, kaip rodo Lietuvos bibliotekų duomenys, verstiniai romanai apie tarptautinį įvaikinimą dėl temos specifikos, tam tikros egzotikos (dažnai vaizduojamos mums tolimos, egzotiškos šalys, kultūros), detektyvinio dėmens tarp paauglių yra populiarūs.

Kadangi bendra kongreso tema buvo „Skaitymas kaip įtraukimo patirtis. Kad kiekvienas iš tikrųjų reikštų kiekvieną“ (angl. „Reading as an inclusive experience. May everyone really mean everyone”), pirmiausia ir mąsčiau apie tarptautinį įvaikinimą, nes tarptautinio įvaikinimo atveju vaikas tarsi persodinamas ne tik į kitą šeimą, bet ir kitą kultūrinę aplinką, atsiduria visai kitoje šalyje, neretai auga net išoriškai atrodydamas kitaip nei dauguma tos šalies gyventojų, net kitaip nei patys artimiausi šiam vaikui žmonės – įtėviai. Todėl tokiam vaikui tenka išsiaiškinti kelis svarbius sau dalykus: kuriems tėvams – biologiniams ar įtėviams – aš labiau priklausau, kuri šalis – gimtoji ar ta, kurioje esu įvaikintas – man yra svarbesnė. Būtent šiuos klausimus meniškai tyrinėja visos trys knygos, apie kurias kalbėjau kongrese.

Sophie McKenzie knygoje „Įdukra“ (2007) aktualizuojamas kriminalinis su nelegaliu įvaikinimu susijęs momentas: iš Amerikos Anglijoje įvaikinta mergaitė su draugu leidžiasi į Ameriką ieškoti savo šaknų; rašytojos Fredericos de Cesco knygos „Toli nuo Tibeto“ pagrindinė veikėja yra Šveicarijoje įvaikinta tibetietė mergaitė, kuri kūrinyje nors ir nekeliauja į Tibetą ieškoti savo artimųjų, tačiau į tokią kelionę leidžiasi netiesiogiai sutiktų bičiulių tibetiečių pasakojimuose; Carollin Philipps knygoje „Balti žiedai geltonojoje jūroje“ (2007) Vokietijoje įvaikinta kinė drauge su artimaisiais keliauja į Kiniją, kur ji patiria kultūrinį šoką, tačiau turi galimybę susitikti savo biologinę motiną, sužinoti dramatišką savo gimimo istoriją. Tirdama šias knygas, rėmiausi imagologijos teorijos fragmentais, tarpkultūrinės komunikacijos teoretikų Larry A. Samovaro, Richardo E. Porterio įžvalgomis.

Man pačiai buvo svarbi išsiaiškinti, kaip vaizduojami kelioms kultūroms bei šalims priklausantieji romanų personažai, kokios jų vaizdavimo strategijos, kaip atskleidžiama personažų požiūrio į dvi šalis, kurioms jie priklauso, požiūrio dinamika, kaip keičiasi jų požiūris į save ir savo artimuosius.

Kaip vertinate lietuvių vaikų literatūros situaciją žvelgdama į tarptautinį kontekstą?

Gvadelupės Švč. Mergelės Marijos atvaizdas. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Manyčiau, kad ji daugeliu požiūrių labai gera. Tikrai turime kuo džiaugtis, didžiuotis: ir vis beatsirandančiais naujais vaikų rašytojais, ir vis dar kuriančiais šios literatūros klasikais. Turime nuostabių vertėjų, iliustruotojų. Tikrai galiu pasakyti, kad lietuvių vaikų literatūrai skirtas stendas Meksikoje su geriausiomis mūsų knygomis buvo išskirtinis, gerai matomas, mūsų knygos buvo vartomos, jomis domimasi.

Pasakysiu tokį pavyzdį: Kongrese klausiau įsimintiną amerikiečių edukologijos daktaro Ernesto Bondo iš Salisbury universiteto pranešimą. Jis parašė ne vieną rimtą studiją apie vaikų paauglių literatūrą, yra knygos „Literatūra ir skaitytojas paauglys“(„Literature and the Young Adult Reader“) autorius, daugelio tarptautinių knygų vertinimo komisijų narys. Savo pranešime jis atskleidė susirūpinimą tuo, jog Amerikoje itin mažai verčiama grožinės 

literatūros vaikams ir paaugliams iš kitų kalbų, dominuoja tik pačių amerikiečių autorių parašyta literatūra. Vos 6 procentai JAV literatūros vaikams ir paaugliams yra verstinė ir nors Amerikoje yra daug ispanakalbių, net iš ispanų kalbos į anglų kalbą yra verčiama labai mažai.

Žinote kas mane labai nustebino? Šis mokslininkas dabar turi tikslą surinkti informaciją apie skirtingose šalyse įvairiomis kalbomis parašytą vaikų literatūrą, skirtą ekologijos, vaiko santykio su gamta, aplinka temai ir jas pagal galimybes išsiversti į anglų kalbą bei išleisti. Mokslininkas jau į kongresą buvo atsinešęs parodyti pirmuosius savo darbo vaisius – kelias į anglų kalbą pagal šį projektą išverstas ir išleistas knygas. Viena iš jų – tikrai nepaprastai graži ir prasminga islandų rašytojo Andri Snær Magnasono knyga „Mėlynosios planetos istorija“, kurią mes Lietuvoje išleidome 2009 metais. Beje, mūsų šios knygos leidimas daug kartų gražesnis nei amerikiečių. Aišku, čia tik atsitiktinis vienos knygos palyginimas, bet iš tiesų turime labai gerų pavyzdžių.

Kitas klausimas, kuris neapleidžia daugelio su vaikų literatūra, skaitymu susijusių žmonių, kaip tas geriausias knygas priartinti prie vaiko, kaip motyvuoti jų tėvus, kad pirktų ir pasiūlytų savo vaikams geriausias knygas, o ne tas, kurios labiausiai blizga…

Apskritai kongrese teko išklausyti daug pranešimų. Įsiminė Pietų korėjietės, šiuo metu dirbančios Amerikoje, Yoo Kyung Sung pranešimas „Multikultūrinės literatūros patirtis kaip Pietų Korėjos autoportretas“ (angl. „Experencieng Multicultural Literature as Self-Portrait of South Korea“). Niekad nebūčiau pagalvojusi, jog Pietų Korėjoje gana neigiamai žvelgiama į visus imigrantus, kad jie patiria didelę atskirtį. Pranešėja aiškino kaip svarbu, kad būtent knygose vaikams ir paaugliams būtų vaizduojamas kitas ir kitoks santykis tarp skirtingų tautų žmonių. Dar labiau nustebino pranešėjos iš Didžiosios Britanijos Beth Cox atskleistas požiūris į tai, kokios grupės žmonių Didžiojoje Britanijoje patiria didžiausią atskirtį. Tikrai buvau sukrėsta sužinojusi kai kuriuos skaičius. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vienas iš dešimties besimokančių vaikų yra neįgalus, keturi iš dešimties studentai yra imigrantai, taip pat labai didelis skaičius vaikų, kurie gyvena su vienos lyties tėvais (dviem mamomis, dviem tėčiais). Pranešėja aiškino, kaip Didžiojoje Britanijoje išleistos knygos vaikams ir paaugliams padeda tiek suvokti, kad šalia esama kitokių, tiek susitapatinus su pagrindiniais personažais, išgyvenant jų gyvenimo sunkumus, patiriant jų jausmus, keisti savo požiūrį į kitokius vaikus. Buvo malonu jausti didžiulį pranešėjos entuziazmą kalbant apie pačią įvairiausią pagalbą, projektus, galinčius padėti šiems vaikams integruotis, lengviau išgyventi savo kitoniškumą. Klausydama galvojau, kad ji juk kalba ir apie lietuvių vaikų situaciją Didžiojoje Britanijoje, apie didžiules pastangas padėti ir jiems. Ji yra projekto „Įtraukiantys protai“ (angl. „Inclusive Minds“) vykdytoja (http://www.inclusiveminds.com/founders.php).

Stiprių įžvalgų pateikė rašytojai, Įsiminė emocingas Didžiosios Britanijos rašytojo Davido Almondo pranešimas apie vaikų rašytojo misiją, rašymo psichologiją. Jis išryškino temas, kurios labiausiai domina vaiką, paauglį, sprendžiantį savo paties problemas, ir čia pat pateikė pavyzdį, kad prieš kelias dienas Meksikos bibliotekoje susitiko su savo knygų skaitytojais. Vienas berniukas pakėlė ranką ir paklausė, kodėl vienoje iš knygų autorius taip tiksliai ir detaliai aprašė to berniuko miestelį ir visa, kas tame miestelyje vyksta. Kaip prisipažino rašytojas, jam šis klausimas buvo labai malonus, nes atskleidė ir dar kartą patvirtino įdomų paradoksą, kad tavo kūriniuose sukurta erdvė kažkam gali priminti jo paties vietoves, net ir tokioje tolimoje Meksikoje. Turbūt šiuolaikinis vaikas ir laukia būtent tokių knygų, kuriose atpažintų savo paties pasaulį arba tokių, kurios nukeltų labai toli į fantastinį pasaulį, į kitą, kitokią realybę.

Kokie stipriausi jūsų pačios patyrimai Meksikoje?

Su IBBY Rusijos skyriaus pirmininke Andžela Lebedeva. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Pirmasis įspūdis Meksikoje – nepaprasta meksikiečių meilė jų Nobelio literatūros premijos laureatui – Octavio Pazui (1914–1998), kurio 100-ąsias gimimo metines jie šiemet švenčia. Kur pažvelgsi – didžiuliai rašytojo plakatai, atminimo lentelės, bareljefuose iškaltos kūrinių citatos, visas Operos teatras papuoštas net keliais milžiniškais Pazo plakatais. Manau, kad mes net švęsdami Donelaičio ar Maironio jubiliejus taip labai jų neišpopuliarinome.

Tik atvykus į Meksiko miestą, dar prieš kongresą, organizatoriai pasiūlė keletą miesto ekskursijų. Mes pasirinkome aplankyti didžiausią mieste Valstybinę biblioteką, kurioje daugybė dalykų tikrai nustebino. Pirmiausia didžiulės bibliotekos palubėje kabo milžiniški banginio griaučiai. Stebėjomės, ar tai tikri, ar ne ir kam jie reikalingi bibliotekoje? Istorijos besimokanti studentė, kongreso savanorė, kuri lydėjo mūsų grupę, papasakojo, jog tai tikrai autentiški banginio griaučiai, o kadangi bibliotekoje lentynos sukonstruotos taip, kad imituotų bangavimą, banginis, jo griaučiai, turėtų padėti atskleisti bekraštės knygų jūros simboliką. Kas dar nustebino ar sužavėjo bibliotekoje? Didžiulis neregiams skirtų knygų skyrius su galimybe naudotis modernia kompiuterine technika, klausytis įgarsintų knygų, rašyti Brailio raštu, kuris iškart išverčiamas į raidinį ir pan. Vaikų literatūros skyriuje aptikome Kęstučio Kasparavičiaus knygą, išverstą iš vokiečių kalbos. Ir bibliotekininkai, ir mus lydėjusi studentė labai nustebo, kai jų bibliotekoje radome lietuvių rašytojo knygą. Maža to. Ši knyga buvo iškart išimta iš lentynos, o bibliotekininkė, pasiėmusi ją sau, pasakė, kad knyga tokia graži, tokia ypatinga, reikia jai labiau viską patyrinėti, pastudijuoti.

Dar vienas dalykas, kuris mane stipriai nustebino – meksikiečiai leidžia labai daug knygų vaikams su vertikaliais, išsiskleidžiančiais paveikslais. Na, gerai, mes tokių taip pat turime. Prisimenu, jog ir man pačiai tokios knygos vaikystėje labai patikdavo, bet kaip nustebau pamačius, kad jie vaikams pritaiko ir išleidžia su vertikaliomis iliustracijomis visai ne vaikiškas, o labai rimtas knygas. Pavyzdžiui, kaip vertikalių iliustracijų knyga su minimaliu kiekiu teksto išleista viena iš mano mėgstamiausių knygų, Amerikos romantiko Hermano Melvilio filosofinis romanas „Mobis Dikas, arba Banginis“. Šiandien ir mes kalbame apie tai, kaip svarbu apie mūsų svarbiausius kultūros žmones, rašytojus vaikui kalbėti kuo anksčiau, kad yra labai svarbios galbūt paviršutinės, foninės žinios apie rašytojus tada, kai jam dar tik 7–10 metų, o gal ir mažiau. O ką jei mes vaikui imtume ir išleistume kokius nors Donelaičio „Metus“ kaip vertikalių iliustracijų knygą? Gal jis neprisimintų nė vienos ten buvusios citatos, bet gal jo sąmonėje vienu ar kitu netikėtu momentu iškiltų gražios iliustracijos, prisimintų rašytojo vardą, o vėliau, vyresnėse klasėse, pats panorėtų daugiau sužinoti, nuosekliau skaityti ir patį tekstą? Dar vienas stiprus įspūdis – biblioteka turi savo sodą-gėlyną, kuriame bibliotekos lankytojai gali skaityti knygas.

Šiemet Nobelio taikos premija, taip pat ir šių metų Vaikų premija buvo paskirta pakistanietei mergaitei Malalai, kuri drąsiai kalbėjo apie mergaičių norą mokytis, siekti mokslo. Kongreso dalyviai turėjo galimybę dalyvauti itin iškilmingame koncerte Nacionaliniame operos teatre, kur be kitų kūrinių buvo atliekama ir Malalai skirta oratorija, taip tarsi išpranašauta, kad netrukus jai bus įteiktos prestižiškiausios premijos ir viso pasaulio žvilgsniai nukryps į ją. Kūrinį, skirtą Malalai, sukūrė garsus Meksikos kompozitorius Arturo Márquezas. Specialiai IBBY kongresui šis kūrinys buvo papildytas ir parinktas jo uždarymui, todėl, kad galbūt geriausiai atitiko pačią kongreso idėją – ieškoti, tyrinėti vaiko atskirtį (tai gerai liudija Malalos patirtis) ir įtrauktį. Oratorija, kuri prasidėjo pačios Malalos žodžiais, nepaliko abejingų. Ją atliko daugiau kaip šimtas muzikantų ir šimtas dvidešimt iš įvairių Meksikos regionų vaikų chorų atrinktų geriausių choristų. Iš tiesų kūrinys darė tokį stiprų emocinį poveikį, kad daugeliui tryško ašaros.

Romos Kišūnaitės nuotrauka

Įspūdį paliko ir koncerto programėlė, kurioje buvo surašyti visų orkestro muzikantų vardai ir pavardės. Taip parodoma pagarba žmogui, pasakoma, kad simfoninio orkestro nariai nėra kokie nors anonimai, sraigteliai, iš kurių svarbūs galbūt tik dirigentas ir pirmasis smuikas, bet svarbus kiekvienas – kaip nuostabios mozaikos dalelė, kaip tas, kuris sukuria stebuklą čia ir dabar. Maža to. Programoje parašyti ir kiekvieno choro dainininko (dar šimto dvidešimties žmonių) vardai bei pavardės. Vaikų choro nariai nėra anonimai! Galima tik įsivaizduoti, kaip svarbu tam vaikui, jo artimiesiems tokioje gražiai išliestoje programėlėje atrasti išspausdintą ir savo pavardę.   

Pokalbio pradžioje minėjote laužo metaforą, kuria išryškinote bendrystės svarbą. Kokie Meksikoje sutikti žmonės paliko giliausią įspūdį?

Man kelionėse visada svarbiausi yra ne architektūriniai paminklai, ypatingiausios bažnyčios, griūvančios ar idealiai sutvarkytos piramidės – visada svarbiausi ir įdomiausi yra žmonės. Jų Meksikoje turėjau galimybę pažinti pačių įvairiausių. Tiek meksikiečių, tiek mūsų pačių – Lietuvos delegacijos narių.

Ypatingos trys dovanos. Dvi iš jų susijusios su galimybe pažinti iki šiol nepažintus mūsų, Lietuvos delegacijos narius, trečioji – nors fragmentiškas, bet labai malonus bendravimas su meksikiečiais.

Pirmiausia Lina Dūdaitė. Visada jos ranka pieštos iliustracijos žavėjo, atrodė ypatingos, kupinos kažkokio keistumo, ypatingo vidinio turinio. Dabar galėjome susipažinti, turėjau galimybę stebėti, kaip gimsta jos vienas piešinys, gal vėliau jis taps ir kokios nors knygos iliustracija. Taigi kongreso pertraukėlės metu sėdžiu poilsio zonoje ant sofos, o kitoje tos pačios sofos pusėje sėdi charakteringos išvaizdos ūsuotas meksikietis ir snaudžia, net knarkteli. Priešais sėdi Lina Dūdaitė. Ji greitai išsitraukia pieštuką, popieriaus ir puola piešti miegantį meksikietį. Piešia taip, kad pati nieko aplink nebemato ir nebegirdi. Ne atsitiktinai prisėlinęs paparacis nufotografuoja ją pačiame piešimo įkarštyje.

Marijos į Dangų ėmimo bažnyčia. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Raimondą Jonkutę geriausiai pažįstu kaip puikią švedų vaikų literatūros vertėją, išvertusią tikrai nemažą pluoštą vaikų literatūros knygų, pavyzdžiui, Sveno Nordquisto „Kaip Findusas, būdamas mažas, ėmė ir prapuolė“, „Kalėdų senelio staigmena“ visą seriją Jujjos Wieslanden ir Sveno Norguisto parašytų ir iliustruotų Mamulės Mū istorijų, Ulfo Starko knygas „Sikstenas“, „Murkšlinas ir Turkšlinas“, Marijos Gripės kūrinių, tačiau visai nebuvau atkreipusi dėmesio į jos suaugusiųjų knygų vertimus. Netikėtai išsiaiškinu, kad ji mano vienos iš mėgstamiausių švedų rašytojų Larso Gustafssono romano „Bitininko mirtis“ vertėja į lietuvių kalbą. Dar pakalbame ir suprantu, kad beveik visos jos į lietuvių kalbą išverstos knygos guli mano knygų lentynose Märtos Tikkanen „Raudonkepuraitė“, Carolos Hansson „Andrejus“, kad neseniai išleista jos versta Fredriko Backmano knyga „Gyveno kartą Uvė“. Teko prisipažinti, kad pradėjusi skaityti „Andrejų“ tik įpusėjau, bet neįveikiau, todėl grįžusi, pirmiausia iš knygų lentynos vėl išsiėmiau šią knygą ir atidžiai perskaičiau, iškart puoliau ieškoti ir „Uvės“. Taigi bendraudama su vertėja Raimonda jaučiausi tarsi būčiau netikėtai susitikusi su seniai pažintu žmogumi, kurio gerai atliktas darbas tave labai džiugino. Ir buvau laiminga, kad staiga atsirado proga tiesiog jai tai pasakyti, padėkoti. Ačiū už vertimus. Iš tiesų, kaip dažnai širdyje pasidžiaugi daugybe gerų iliustracijų, šaunių vertimų ir mintyse nepaliauji dėkoti geriems rašytojams, vertėjams, iliustruotojams. Kad jie žinotų… Ačiū jiems.

Meksika – vienas iš svarbiausių piligriminių centrų. Gvadelupės Dievo motinos paveikslą kasmet aplanko milijonai žmonių, daugiau apsilankoma tik Vatikane. Ką išgyvenote būdama Meksikoje kaip tikintis žmogus?

Paminklas actekų vadui Kuitlauakui. Romos Kišūnaitės nuotrauka

Gražus klausimas. Ko gero, kad ir kur būtumėme, atitolę nuo savo namų mes įgyjame unikalią galimybę susitikti ne tik daugelį žmonių, bet pačius save. Man buvimas Meksikoje buvo ir tam tikros rekolekcijos. Džiaugiausi, kad gyvenome prie pat neseniai pastatytos, gana naujos Marijos į Dangų Ėmimo bažnyčios, kur beveik kiekvieną rytą, dar prieš kongresą, galėjau dalyvauti šventose Mišiose, netiesiogiai susipažinti su tos bažnyčios bendruomene. Štai ten, priekyje, stovi dvi indėniškos, labai egzotiškos išvaizdos moterys – močiutė ir jos vaikaitė. Abi su ilgais plaukais, kokiu kilogramu sidabrinių papuošalų ir apsiavusios batus su neapsakomo aukštumo pakulnėmis (ypač senoji moteris). Akivaizdu, kad jos – visos bendruomenės siela.

Netoli nuo manęs kasryt melsdavosi sena neregė moteris, kuriai kiekvienąkart visi žmonės stengėsi padėti, palydėti. Jai per Mišias palinkėdavau ramybės, paduodavau ranką. Ir jau kokį trečią kartą žiūriu, kad ji jau ir tiesia savo ranką, laukia, kol prieisiu ir ją paspausiu… Paskutinį kartą būdama Mišiose šiai moteriai į tą ranką įspraudžiau lietuviško šokolado plytelę. Būtumėte matę, kokia ji buvo laiminga, kaip nusišypsojo ir tuoj ėmė aplinkinių klausti, ką gavo…

Vieną ankstyvą rytą, dar prieš Mišias, viena jų dalyvė buvo papuošta mėlyna juosta. Po Mišių visa bendruomenė ją sveikino, dainavo bendrą gimtadienio dainą, po to žmonės buvo vaišinami saldumynais. Buvo justi labai gera bendruomenės dvasia. Beje, labai sužavėjo, kaip puošiamos Meksikos bažnyčios: gėlių kompozicijos ne tik turtingos, bet tikrai labai skoningos ir stilingos. 

Meksikoje per įvairiausius žmones, įvairiausias situacijas patyriau ypatingą, labai konkrečią Dievo meilę. Pavyzdžiui, buvo sekmadienis, visa mūsų grupė buvo pasirengusi 9 valandą ryto vykti į ekskursiją, o prieš tai nueiti papusryčiauti. Tą dieną atsibundu ir galvoju, jei neičiau pusryčiauti, 8 valandą suspėčiau į Mišias. Ir nueinu. Pasibaigus Mišioms, išeinu iš bažnyčios, o priešais ją stovi meksikietis ir pardavinėja ką tik namie iškeptas dar šiltas itin skanias pailgas meksikietiškas spurgytes su puikiu įdaru – „čiūras“. Nusipirkau jų, nusipirkau kavos ir jaučiausi nuostabiai papusryčiavusi. Apskritai su meksikiečiais labai lengva susikalbėti net nemokant ispanų kalbos. Pavyzdžiui, kas rytą iš vienos gatvės prekeivės pirkdavau šviežių vaisių sulčių. Nuostabių. Vieną dieną ji man besišypsodama bedante šypsena, ispaniškai paaiškino, kad bent kelias dienas nedirbs. O aš viską supratau…

Romos Kišūnaitės nuotrauka

Mes, visi lietuviai, po kongreso pasilikome keturioms dienoms, per kurias galėjome bent šiek tiek, bent vienu akies krašteliu pažvelgti į Meksiką. Ir iš viso to, ką pamatėme, man, be jokios abejonės, patį didžiausią įspūdį paliko Gvadelupės Švč. Mergelės Marijos bazilika, kurioje yra žymusis antgamtinės kilmės Dievo motinos paveikslas. Iki šiol ši vieta, kaip ir visa 1531 metais įvykusi stebuklinga Chuano Diego istorija, Marijos pasirodymas, jos atvaizdas ant Diego iš agavų kaktuso pluošto pagaminto lietpalčio, buvo kažkur nutolusi, kažkokia nepažini Meksikos serialų realybei priklausiusi tikrovė. Dabar ji man daug artimesnė, galiu nuoširdžiai kreiptis ne tik į Šiluvos, bet ir į Gvadelupės Mergelę. Nors pačioje Gvadelupės Mergelės Marijos paveikslui skirtoje vietoje buvome tik kelias valandas, to laiko užteko, kad būtų galima labai aiškiai pajusti vietos sakralumą, šventumą, ypatingą grožį. Džiaugiausi, kad buvo galimybė dalyvauti šventose Mišiose centrinėje bazilikoje. Beje, gidė pasakojo, kad ją konstravęs architektas, kuris tiesiog laimėjo geriausio projekto konkursą, buvo ateistas, tačiau jau bestatant baziliką, atsivertė ir mirė būdamas katalikas… Beje, pati bažnyčios konstrukcija tikrai nustebino. Pavyzdžiui, priartėti prie Gvadelupės Mergelės paveikslo įmanoma tik judant šalia paveikslo sumontuotu eskalatoriumi.

Ar jau yra žinoma, kur vyks kiti IBBY kongresai?

Romos Kišūnaitės nuotrauka

Po dvejų metų, 2016- ųjų rugpjūčio l8–21 dienomis pasaulinis IBBY kongresas vyks Naujojoje Zelandijoje, jo tema: „Literatūra multiliteratūriniame pasaulyje“ (angl. „Literature in Multi-Literate World“) o dar po dvejų, 2018-aisiais – Turkijoje.

Bet dabar, grįžusi iš Meksikos, noriu kuo daugiau nuveikti, kad mūsų vaikai atrastų kuo geriau parašytą, kuo gražiau, įdomiau iliustruotą, geriau išverstą ir tam konkrečiam vaikui svarbiausią knygą, knygą, kuri jį ne tik džiugins ar lavins, bet kuri padės užaugti.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Aistė Stremaitytė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.