Merkinėje – H. Gudavičiaus knygos „Laiškai iš kaimo“ sutiktuvės

Dar jaunystėje pradėjęs užrašinėti tai, ką pastebi būdamas gamtoje, šio savo pomėgio Henrikas Gudavičius neapleido iki šiol. 2013 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo novelių, esė bei dienoraščių knygą „Gamtmeldžio sodas“.

Nuo 2008-ųjų gamtininko dienoraščio mintys skelbiamos Bernardinai.lt, o neseniai šie tekstai sugulė į knygą „Laiškai iš kaimo“ (išleido Bernardinai.lt), kurioje autorius dalijasi gamtos paslaptimis, savita pasaulėžiūra, globaliojo pasaulio problemomis, matomomis iš Dzūkijos nacionalinio parko erdvės, ir ilgamečių gamtmeldžio patirčių. Ši knyga gausiai iliustruota brolių fotomenininkų Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijomis.

Henrikas Gudavičius (g. 1943) mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo agronomo išsilavinimą. Dirbo įvarius darbus – dėstė filosofiją, vokiečių kalbą, dirbo eiguliu, kirto mišką Baškirijoje, darbavosi įvairių laikraščių, žurnalų redakcijose. Apie 1990 m. Henrikas Gudavičius išvažiavo gyventi į Dzūkiją, kurioje tuo metu buvo steigiamas nacionalinis parkas (oficialiai įkurtas 1991 m. balandžio 23 d.). Pirmiausiai apsigyveno netoli Marcinkonių, o vėliau persikėlė į vienkiemį prie Liškiavos, kur gyvena iki šiol.

Gamtininko iniciatyva jau 1991 metais pradėjo eiti Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis“, ilgą laiką buvęs vieninteliu to krašto periodiniu leidiniu, propagavusiu ir fiksavusiu Dzūkijos gamtos ir etnokultūros vertybes. Vėliau jo iniciatyva pradėjo eiti ir nacionalinio parko leidžiama knygų serija apie etnografinius parko kaimus. Už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai 1996 m. Henrikas Gudavičius buvo apdovanotas pirmuoju „Sidabrinės bitės“ ženklu, o 1998 m. Aplinkos ministerija skyrė Česlovo Kudabos premiją už nuoseklią ir kryptingą visuomeninę veiklą aplinkosaugos srityje.

Rašytojas Juozas Aputis ir kraštotyrininkas Henrikas Gudavičius. Brolių Černiauskų nuotrauka

Pastaraisiais metais be Dzūkijos gamtos ir žmonių lankymo, tyrinėjimo, Henrikas Gudavičius užsiima ir retųjų bei vaistinių augalų veisimu. Netoli Krūčiaus upelio gamtininkas yra įkūręs sodą, kuriame augina ir veisia daugiau kaip šimto rūšių senovinius, tradicinius, kai kuriuos jau ir nykstančius dzūkiškus augalus – smiltynines rugiaveides, naktižiedes, žalsvažiedes, įvairių rūšių laukinių česnakų, kalninius laibenius, taip pat ir dažnesnius šalavijus, čiobrelius…

„Pirmiausia reikia pažinti tai, kas gyvuoja šalia tavęs. Artimiausi tavo tėviškės kaimai ir turi būti tikrųjų atradimų žemė“, – teigia Henrikas Gudavičius.

Pokalbį su Henriku Gudavičiumi skaitykite čia.