2014 11 12

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

„Šeima – bendrystės sodas“. Negalia meilei ir šeimai – ne kliūtis

Vida su šeima

Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinį šeimos pavidalą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas vykdo projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti tą vidinę įvairovę, kuri sutelpa į „tradicinės šeimos“sampratą. Nuo šio rudens pradedame kalbinti šeimas, atverti jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, savo nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą. 

Šįkart pažintis su Vidos ir Gintauto šeima. Vida nuo kūdikystės turi negalią. Ji gal kiek neįprasta – itin neribojanti fizinių funkcijų, tačiau, ko gero, emociškai ir socialiai sunkesnė nei daugelis kitų. Moteriai buvo sunkiai sužalotas veidas. Tačiau tai jai nesutrukdė užaugti pasitikinčiai savimi, baigti universitetą, darbuotis valstybės tarnyboje, sukurti gražią šeimą su mylimu žmogumi ir susilaukti dukrelės. Visa tai šiek tiek primena laimingą pasaką, stebuklą. Tačiau pažvelgęs į šią šeimą iš arčiau, supranti, kad po visu tuo glūdi dar didesnis stebuklas – gilus abiejų sutuoktinių tikėjimas, kuris, atrodo, viską daro įmanoma.

Papasakokite, kaip sutikote vienas kitą. Gal tai – nepaprasta istorija?

Vida. Mus paprasčiausiai supažindino. Mano brolienės broils  ir Gintauto sesuo yra vyras ir žmona.Taip per vieną jų šeimos šventę ir susitikome. Taigi, nieko čia stebuklingo.

Gintautas. Tai buvo prieš aštuonerius metus, o susituokėme 2007-aisiais. Turime šešerių metų dukrelę Ievutę.

Vida. Mes draugavome labai trumpai. Po trijų mėnesių pažinties Gintautas pasipiršo, nusprendėme susituokti. Kadangi aš esu iš tikinčios šeimos, man nepriimtinas gyvenimas drauge nesusituokus. Tai buvo pagrindinis greito apsisprendimo susituokti motyvas. Jei žmogus tau patinka, tu nori su juo būti, nesuprantu, kaip galima būti kartu kitaip. Aišku, aš pati, ačiū Dievui, nesipiršau…

Nuo vaikystės turite negalią. Ji kiek kitokia nei mums įprasta – patyrėte stiprų veido sužalojimą. Tačiau tai nesutrukdė jums baigti universitetą, ištekėti už mylimo žmogaus ir gyventi visavertį gyvenimą. Kaip Jums tai pavyko, iš kur ta stiprybė, pasitikėjimas savimi?

Vida su močiute ligoninėje

Vida. Kai apdegiau buvau dviejų mėnesių. Man ant veido nukrito užsidegę vystyklai, kurie džiūvo virš krosnies. Tuo metu mane prižiūrėjo močiutė, kuri trumpam buvo išbėgusi laukan gelbėti į kiemą užėjusios kaimynės, kurią užpuolė kaip tik tuo momentu nutrūkęs mūsų  šuo. Po šios nelaimės aš kažkaip ir likau augti pas močiutę.

Vaikystėje jokių patyčių dėl išvaizdos nepatyriau. Augau kaime. Ten žmonės kitokie.

O kalbant apie negalią, manau, kad žmonėms, kurie ją turi nuo vaikystės, yra lengviau nei tiems, kurie neįgalūs tapo vėliau. Tiesa, kartais ir man užeidavo minčių, kodėl aš ne tokia kaip visi. Tačiau nepaisydama neįgalumo, aš baigiau Vilniaus universitete teisės studijas, o dabar dirbu Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyboje.

Kaip įsivaizdavote savo, kaip suaugusios moters, gyvenimą? Ar svajojote sukurti šeimą?

Vida. Žinoma, kad svajojau. Juk kiekviena moteris nori ištekėti, turėti vaikų. Nors galvojant blaiviai, galėjo pasirodyti, jog tai neįmanoma. Tačiau vis tiek svajoji, nori. Netikiu, kad gali būti kitaip. Nors negaliu pasakyti, jog aš save labai gerai vertinau, tačiau tikrai galvojau, kad man reikia ne bet ko. Mane labai skaudindavo, kai dar studijų metais laukiant autobuso stotelėje prie manęs prieidavo koks nors išgėręs vyriškis ir pradėdavo man reikšti užuojautą. Atrodė, kad jis jaučiasi kažkoks ypatingas, vienintelis, nusprendęs manęs pagailėti. Man tai būdavo baisiausia. Juk neįgalųjį turi priimti kaip žmogų, o ne reikšti jam užuojautą. Tai labai žlugdo. Neįgaliajam galbūt reikia daugiau tam tikro dėmesio, bet tikrai ne užuojautos.

Kuo Jūsų šeima ypatinga, išskirtinė, palyginti su kitomis?

Vida. Mes nesijaučiame kažkokie išskirtiniai. Gyvename taip, kaip mums atrodo, kokia ta šeima turėtų būti. Stengiamės vadovautis Šventuoju Raštu, Evangelija, kur yra parašyta, kad vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos.

Gintautas. Ir taps vienu kūnu.

Vida. Jei jau sukūrei šeimą, turi atsiskirti nuo tėvų. Taip pat mes vadovaujamės tuo, kad pirmoje vietoje turi būti Dievas, antroje – sutuoktinis, o trečioje – vaikai.

Gintautas. O po to tik darbas ir visa kita.

Vida. Turime daug pažįstamų, kuriems vaikas – tai viskas. Aišku, mes labai mylime savo Ievutę, tačiau jei nebus geri tėvų tarpusavio santykiai, nebus gerai ir vaikams. Be to, kai vaikai užauga ir išeina, kas tada lieka? – sutuoktinis.

Su kokiais pagrindiniais iššūkiais, sunkumais susiduria Jūsų šeima?

Gintautas. Kad neturime jokių didesnių sunkumų. Kai Dievas pirmoje vietoje, tada visa kita – savo vietoje.

Vida. Iš tikrųjų. Tada kitaip viską vertini, ir tai mums labai padeda. Taip pat mes labai laikomės vienas kito.

Ar toks gilus tikėjimas gimė jau Jūsų sukurtoje šeimoje, ar jį atsinešėte iš savųjų?

Gintautas. Mane į gilesnį tikėjimą įtraukė Vidutė.

Vida. Aš esu kilusi iš tikinčios šeimos, tačiau tas tikėjimas buvo labiau tradicinis. Aišku, visada lankėme bažnyčią, tačiau gal labiau iš baimės, kad taip reikia. Žinojau, kas yra nuodėmė ir visa kita. Tačiau prieš ketverius metus susidūrėme su kunigu V. Rudzinsku, kuris įkūrė „Pilnų namų bendruomenę“ Panaroje, netoli Merkinės. Ten pirmą kartą nuvykome, kai mūsų Ievutė turėjo sveikatos problemų, ir vienas žmogus patarė nuvažiuoti ten ir gauti šio kunigo palaiminimą. Kalbant apie tikėjimą,  kunigas V. Rudzinskas mus ir „pastatė į vėžes“, kuriose esame dabar. Anksčiau mano bendra nuomonė apie kunigus buvo nekokia. Tačiau  V. Rudzinskas mane „atvedė į protą“, sakydamas, kad kunigų yra visokių, ir už tuos prastuosius kunigus belieka tik melstis.

Mes esame išklausę labai daug kunigo V.Rudzinsko paskaitų. Po jų aš tikėjimą ėmiau suprasti kitaip, giliau. Šios paskaitos iš tiesų yra jo Mišių pamokslai, kurie vienas su kitu susiję. Niekur nesu to girdėjusi. V. Rudzinsaks kalba ne vien apie tikėjimą, bet ir apie daugelį kitų gyvenimiškų dalykų, pavyzdžiui, kad ir apie vaikus. Vasarą kunigas buvo pradėjęs tokį ciklą. Kadangi gyvenant Klaipėdoje mums Panara labai toli, ten galime labai retai nuvykti, tačiau turime draugų, kurie važinėja dažniau ir mums įrašo  kunigo V. Rudzinsko pamokslus. Vasarą ten nuvažiuojame ir dažniau. Pavyzdžiui, prieš rugsėjo pirmąją nuvykti pas kunigą V. Rudzinską yra būtinas reikalas, kad gautume jo palaiminimą.

Kviečiu aplankyti šį nuostabų kunigą ir galiu paliudyti panašiai, kaip Timas Guenardas savo knygoje ,,Stipriau už neapykantą“ sakė apie vienuolę, kurią jis nuolant aplankydavo: „Kaskart, kai ją aplankau, nors truputį tampu geresnis“ – aš taip pat, kaskart aplankiusi kunigą V. Rudzinską, tampu bent truputį geresnė…

Irutės Jaruševičiūtės foto

Dabar aš tikiu, jog Dievas tikrai gydo (tiesiogiai, per kitą žmogų). Ievutė pasveiko, nors gydytojai sakė, kad jei nutrauksime vaistus, ją ištiks koma. Bet Dievas galingesnis už visus vaistus, tačiau turi būti didelis tikėjimas, nes juk Šventajame Rašte Jėzus kalbėjo apaštalui: „Mažatiki… jei turėtum tikėjimą pajudintum uolą.“

Minėjote svarbiausią darnios santuokos principą – kad pirmoje vietoje būtų Dievas. O kas dar svarbu?

Gintautas. Jei ieškosi blogio, visada jo rasi. O jei gėrio – rasi gėrį. Todėl vienas kitame reikia ieškoti gėrio.

Kaip Jūs bendraujate? Ar turite konkrečius principus, taisykles?

Vida. Turiu labai nuostabią draugę, kuri man davė labai gerą patarimą,  kad viską reikia aptarti prieš vestuves. Iki mažiausių smulkmenų. Nes po to nebebus galima nieko pakeisti. Klaidinga manyti, kad  svarbiausia ištekėti, o po to galėsi pakeisti vyrą pagal save. Čia tikras anekdotas. Man labai gaila tų merginų, kurios taip mano. Taigi, mes su Gintautu prieš vestuves aptarėme viską – ir apie šeimos biudžetą, ir apie visa kita, net iki smulkmenų.

Tiesa, ir mums iš pradžių buvo šiokios tokios trinties, nes žmonės susituokia skirtingi, mano – vienoks supratimas, jo – kitoks. Tačiau noras, kad šeima būtų tvirta, kad joje jaustumeisi jaukiai, padėjo tuos „kampus“ nugludinti. Aš žinau, kad jei darbe kas nors nesiseka, grįžusi namo galiu apie tai papasakoti, pasiguosti. Taigi, šeima turi būti tokia, kad norėtume joje būti, kad būtų gera su savo žmogumi.

Gintautas. Mus labai jungia tai, jog abu esame iš kaimo. Visada pradėjus kalbėtis atsiranda bendrų taškų. Kad ir apie kolūkius, apie „normas“. Mes abu esame iš Dzūkijos. Taigi, randame ir bendrų žodžių, kuriuos vartojome vaikystėje.

Gal skaitote kokias nors knygas apie bendravimą šeimoje ir vadovaujatės jų išmintimi?

Vida. Kažkada jaunystėje gal ir skaitydavau. Prisimenu, buvo knyga „Kaip tapti laimingam“.  Arba „Kaip tapti milijonieriumi“. Galbūt iš tiesų tie, kurie šias knygas rašo, tokie ir tampa –  jas skaitančių kvailių sąskaita.  Tačiau vienas tokių knygų autorius, berods, D. Karnegis, galiausiai nusižudė pats.

Kalbant apie šeimą, tarpusavio santykių stiprinimą – gal turite kokių tradicijų, ritualų…

Vida. Esu iš tų, kurie labai mėgsta tradicijas. Kai augau pas močiutę, Kalėdos, gimtadieniai jai buvo „šventas dalykas“. Ji visuomet pirkdavo dovanų. Taip pat ir rugsėjo pirmąją man surengdavo šventę. Todėl ir man labai įstrigę, kad šeima privalo turėti savo tradicijas. Mes švenčiame Kalėdas ir Velykas, o ypač Kūčias, kurios man – šeimos šventė, kurią būtinai reikia švęsti savo namuose su šeimos nariais, o ne kažkur važiuoti. Taigi, man reikėjo nemažai pastangų, kol tuo įtikinau Gintautą. Na, o rytojaus dieną galima aplankyti ir gimines ar draugus.

Taip pat turime dar vieną šeimos tradiciją – kiekvieną vakarą, aštuntą valandą, visi geriame arbatą ir pasipasakojame, kas kam nutiko tą dieną. Aš Ievutei nuolat kartoju, kad tavęs niekas taip gerai nesupras kaip tėvai. Todėl skatiname ją papasakoti apie tai, kaip praėjo diena, ką veikė ir pan. Kaip mano draugė sako, kad jei vaikas tėvams neišsipasakos, tai ras kam kitam pasipasakoti. Taip nutrūksta ryšys su šeima.

Gintautas. Mes taip pat nežiūrime televizijos. Nors turime ir televizorių, ir kabelinę televiziją, tačiau nežiūrim.

Vida. Taip nusprendėme pirmiausia dėl sveikatos, o po to supratome, kad nėra ką ten žiūrėti. Ten tiek negatyvių dalykų. Nematau prasmės žvalgytis į „žvaigždžių“ gyvenimus, kur sekamas kiekvienas jų judesys. Jei stebėsiu kokio Grigaičio gyvenimą, tada tarsi prarasiu savąjį – jo gyvenimas taps ir mano gyvenimu.

Gintautas. Tačiau dažnai klausomės „Marijos radijo“.

Vida. Prenumeruojame žurnalą „Nacionalinė geografija“. Perkame žurnalus „Mūsų namas“, „Geo“ ir „Artumą“.

Ką veikiate laisvalaikiu? Tikriausiai daug jo praleidžiate visi trys drauge?

Vida. Turime du sodus. Taigi, ten ir „ariame“. Tačiau mums tai patinka. Gintautas stato namą, aš auginu gėles – jų turiu labai daug. Dar prižiūrim šiltnamį, daržą. Kadangi esame kilę iš kaimo, mus labai traukia gamta, žemė. Man labai patinka ravėti, nors prisiminus tas „plantacijas“ vaikystėje, tokių jau nebesinori.

Aš visada labai norėjau turėti žemės, tačiau būdama viena to nebūčiau galėjusi sau leisti. Taigi, kai atsirado Gintautas, jis įgyvendino visas mano svajones, jas pavertė realybe.

Galbūt turite dar kokių nors bendrų pomėgių – pavyzdžiui, mėgstate tas pačias knygas…

Vida. Kad knygoms nelabai lieka laiko. Tačiau drauge skaitome Šventąjį Raštą. Taip pat kiekvieną vakarą visi trys kartu meldžiamės. Tai pradėjome praktikuoti nuo tada, kai susitikome su kunigu V. Rudzinsku. Ir tą darome ne iš kokios nors baimės, bet iš meilės.

Gintautas. Visada, kai sėdame prie stalo, pirmiausia persižegnojame.

Vida. To mums neleidžia pamiršti Ievutė. Aš sakau, jei nenori kažko nepamiršti, išmokyk to vaiką – jis visuomet primins.

Ko palinkėtumėte kitoms šeimoms, o ypač toms, kuriose vienas ar abu sutuoktiniai turi negalią?

Gintautas. Kalbant apie negalią, dažnai sveikieji yra daug didesni „ligoniai“ nei neįgalūs. O šiaip, kaip jau ir sakiau, – jei pirmoje vietoje atsidurs Dievas, tada viskas bus savo vietose. Jei į pirmą vietą iškelsi darbą, tada nebus nieko gero. Dėl to ir išyra daug šeimų. Taigi,  kad ir kur mes nuvyktume sekmadienį, vis tiek surasime bažnyčią.

Vida. Tam reikia tik noro.

Gintautas. Žiemą mūsų parapijos bažnyčioje būdavo labai šalta, net sniegas krisdavo į vidų. Tad negalėdavome sekmadienį eiti į Mišias drauge – kuris nors vienas turėdavo likti su Ievute. Bet paskui buvo įrengta šildoma koplyčia, taigi, džiaugiamės, kad į bažnyčią vėl galime eiti visi kartu.

O ką gi daryti, jeigu šeimoje vienas tikintis, o kitas – ne. Kaip būtų galima jį „palenkti“ į tikėjimą?

Vida. Viskas priklauso nuo to, kad jeigu nori būti su tuo žmogumi, jei nori, kad šeima būtų darni, stengsiesi būti kuo daugiau kartu ir kad tavo antroji pusė būtų laiminga. Tada automatiškai sutuoktiniai ima domėtis tais pačiais dalykais. Santuoka yra ir darbas. Nes šeimoje susitinka dvi skirtingos asmenybės, vadinasi, turėsi „dirbti“, prisitaikyti. Nes vargu ar būna idealiai vienas kitą atitinkančių žmonių.

Kalbėjosi Jurga Žiugždienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Bernardinai.lt ir Šeimos instituto projektą „Šeima – bendrystės sodas“ iš dalies remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija