2014 11 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Antonio Spadaro SJ. Bažnyčia sinodiniame kelyje

Meilė tarp vyro ir moters tai Dievo meilės atvaizdas. Kvietimas šeimos gyvenimui įrašytas žmogaus prigimtyje. Šis pašaukimas turi įpareigojančios kelionės formą, kuri kartais prisipildo konfliktų – kaip ir visas žmogaus gyvenimas. Gyvybiška jėga, žmogaus energija, slypinti šeimų gyvenimuose, nepamatuojama: tai abipusė parama, palaikymas asmeniniame tobulėjime, dalijimasis gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Ganytojų užduotis yra visų pirma įvertinti patrauklius šeimos gyvenimo bruožus. Ir trapi, ir sudėtinga patirtis (ir dėl to dar turtingesnė) tiesiogiai įtraukia žmones, o ne idėjas. Ši sąveika tampa vis sudėtingesnė, nes vyrai ir moterys dabar supranta save kitaip nei praeityje, naudoja skirtingas kategorijas. Kaip rasti tinkamą nuostatą – Evangelinę nuostatą – atsiliepiant į tokius iššūkius? Siekdamas atsakyti į šį klausimą, popiežius Pranciškus pradėjo „Sinodo kelią“, kuris apima du atskirus sinodus. Pirmoji asamblėja, skirta pastoraciniams iššūkiams šeimai evangelizacijos kontekste, baigėsi spalio 19 dieną. Iš tikrųjų ši trečioji neeilinė asamblėja tai svarbus žingsnis didesnio proceso kelyje, prasidėjusiame 2013 m. lapkritį, kai buvo išplatintas parengiamasis dokumentas, klausimynas.

Jame kelti klausimai nenurodė idealaus krikščioniškos šeimos paveikslo. Sinodo kelias siekė parodyti porų tikrovę, įtraukiant ir kai kuriuos problematiškiausius aspektus, kaip pavyzdžiui, nereguliari šeimos padėtis, poligamija ir homoseksualių asmenų sąjungos. Neeilinės asamblėjos darbus 2015 m. spalį tęs eilinė Vyskupų sinodo asamblėja.

Šventojo Tėvo nuomone, šis procesas turi vis labiau formuoti Bažnyčią, kuri turėtų būti pažymėta sinodiškumo dinamikos. Visų pirma popiežius paprašė Sinodo dalyvių kalbėjimo ir išraiškos laisvės bei nuolankumo klausantis, siekiant pastoracinio įsižiūrėjimo. Jis paremtas atvirumu, tad nereikėtų baimintis nesutarimų ir konfliktų. Vis tik popiežius pažymėjo, kad Sinodas negali būti serija „eruditų pristatymų“; Sinodo asamblėjos ne tam, kad būtų apsvarstytos gražios ar originalios idėjos. Jos turi padėti geriau pasirūpinti Viešpaties vynuogynu, bendradarbiaujant Jo svajonėje, įgyvendinant Jo meilės planą savo žmonėms. Nesiekta sugretinti doktrinos ir pastoracinių praktikų, kurios yra „genetiškai“ susiję tarpusavyje; Sinodas nebuvo sušauktas paprasčiausiai pakartoti Bažnyčios doktrinos, tačiau juo norėta išreikšti pastoracinį postūmį šiandienos iššūkių link. Sinodo metu iškilo ieškanti, visa apimanti Bažnyčia, kelianti klausimus apie savo misiją. Sinode kalbėta apie tai, kaip svarbu vėl patvirtinti Šeimos evangeliją, pripažinti pozityvius netobulų situacijų aspektus.

Bažnyčia: lauko ligoninė ir šviečiantis fakelas

Dabar mūsų kelionė pradeda metus, likusius iki eilinės Sinodo asamblėjos, kuris bus dar vienas pastoracinio įsižiūrėjimo proceso žingsnis. Galime padaryti keletą pastabų apie šį procesą. Šiame etape išryškėjo poreikis, kad Bažnyčia apsvarstytų savo misiją visais lygmenimis. Ji ne tik turėtų kelti klausimus apie vieną ar kitą dalyką, tačiau ir apie bažnytinį modelį, kurį įkūnija. Tai leis suprasti Bažnyčios užduotį pasaulyje bei Bažnyčios santykį su istorija.

Kai popiežius kalba apie Bažnyčią kaip „lauko ligoninę po kovos“, jis nurodo į šv. Ignaco įvaizdį, kuriame jis paaiškina Bažnyčios vaidmenį Dievo žvilgsnio į pasaulį šviesoje: „Tai daugybė žmonių, kurie prašo mūsų būti arti, kurie prašo mūsų to, ko prašė iš Jėzaus: artumo.“ Tai priešinga „apgultos tvirtovės“ įvaizdžiui. Bažnyčios kaip lauko ligoninės įvaizdis nėra vien paprasta, graži poetinė metafora, iš čia kyla tiek Bažnyčios misijos, tiek Išganymo sakramentų supratimas.

Kas yra mūšio laukas šiandien? Štai keli iššūkiai susiję su šeima: gimimų skaičiaus mažėjimas ir senstanti visuomenė apvertė santykius tarp jaunų ir senyvų žmonių; kontracepcija įgalino atskirti lytiškumą ir prokreaciją; dirbtinė reprodukcija atskiria gyvybės suteikimo procesą nuo buvimo tėvu; „de facto“, kartu gyvenančios poros kalba apie jų santykių socialinio įtvirtinimo poreikį; homoseksualūs asmenys klausia, kodėl jie negali gyventi pastoviame ryšyje ir išlikti praktikuojančiais tikinčiaisiais. Tačiau tikroji problema, mirtina nūdienos žmonijos žaizda – tai, kad žmonėms vis sunkiau išeiti iš savęs ir įtvirtinti ištikimybės ryšius su kitu, net mylimu žmogumi. Priešais save Bažnyčia mato individualizmo persmelktą žmoniją. Pirmasis Bažnyčios rūpestis turėtų būti ne užverti duris, tačiau atidaryti jas. Bažnyčia turi skleisti joje gyvenančią šviesą, ji turi išeiti pasitikti žmones, kurie net ir tikėdami, kad jiems nebūtina išgirsti Išganymo žinios, dažnai susivokia bijantys gyvenimo, jo sužeisti.

Koks tuomet Bažnyčios, kaip lauko ligoninės, buvimas pasaulyje? Sinodo dokumentuose randame atsakymą: jie kalba apie Bažnyčią kaip „fakelą“ sąryšyje su Bažnyčia kaip „švyturiu“. Bažnyčia iš tiesų yra šviesa, nes jos veidas atspindi Kristaus šviesą, kuris yra Tautų šviesa.

Tačiau ši šviesa gali būti suprantama bent dviem skirtingais būdais. Bažnyčia kaip „švyturys“, kuris skleidžia šviesą, tačiau yra statiškas, remiasi nejudančiu pamatu. Bažnyčia gali būti suprantama ir kaip „fakelas“. Pastarasis skleidžia šviesą keliaujant tarp žmonių, apšviesdamas tuos, kurie arčiausiai, spindėdamas ne tik virš jų vilties, tačiau ir liūdesio bei baimių. Bažnyčia kaip kelrodis fakelas kviečiama palydėti žmones jų kelionėje, pažvelgti į tikrą jų patirtį. Neapakindama žmonijos nepakeliama šviesa, Bažnyčia nušviečia jų kelionę palaipsniui. Randame šį šviesos įvaizdį ir enciklikoje „Lumen fidei“: „Tikėjimas nėra šviesa, kuri išsklaido visus mūsų šešėlius, tačiau šviesa, kuri lydi mūsų žingsnius naktyje; ir to pakanka kelionei“. Tad Bažnyčiai reikia ne skleisti Kristaus šviesą virš šeimų, porų kaip švytintis, tačiau statiškas švyturys. Ji turi būti ir fakelas. Išties ten, kur žmonija nuklysta per toli nuo Bažnyčios šviesos, ši tampa per silpna ar net pradingsta. Kristaus šviesa, atspindėta Bažnyčios, neturi tapti kelių išrinktųjų privilegija, kurių valtis prišvartuota saugiame uoste. Tai būtų labiau „bažnytėlė“ nei Bažnyčia. Bažnyčia, suprantama kaip „fakelas“, kviečiama palydėti, įsižiūrėti į su šeima susijusius kultūrinius ir socialinius procesus, nors jie būtų ir nevienareikšmiški, sudėtingi, įvairiapusiai.

Pasak popiežiaus, šiandien mums labiau nei bet kada reikia „Bažnyčios, kuri sugebėtų atkurti pilietybę tokiai daugybei savo vaikų, kurie keliauja tarsi egzodo sąlygomis“. Krikščioniška pilietybė tai visų pirma yra Dievo gailestingumo vaisius. Jei Bažnyčia išties yra motina, ji turi atsiliepti savo vaikams iš gailestingumo gelmių, širdingiausio gailestingumo (plg. Lk 1, 78). Taip „visi gali tam tikru būdu dalyvauti Bažnyčios gyvenime, būti jos bendruomenės dalimi, ir net Sakramentų durys neturėtų būti uždarytos, dėl jokios priežasties“. Išties daugelis Sinodo tėvų uždavė sau šį klausimą: ar širdingiausiam Dievo gailestingumui galioja sakramentinė sistema, kai kurias situacijas laikanti nepataisomomis, nuolat užkertanti kelią Sutaikinimo sakramentui? Pavyzdžiui, kaip turėtume elgtis sutikę moterį, kuri po nepavykusios santuokos ir daugybės metų, atkūrusi gyvenimą naujoje santuokoje, sulaukusioje vaikų, atgailauja už sunkias praeityje padarytas nuodėmes (pavyzdžiui, abortą, padarytą prieš skyrybas) ir nori sakramentiškai susitaikyti su Dievu?

Išlieka daugybė klausimų, į kuriuos reikia įsigilinti, ir mes esame tik pradžioje. Kaip turėtume judėti į priekį šioje kelionėje? Popiežius Pranciškus ne kartą kartojo, jog jei mes išties esame teisingame kelyje, kelias palaipsniui atsivers, mes turime tęsti, guodžiami vidinio tikrumo Dievo buvimu ir nesileisdami, kad mums vadovautų baimė ar nerimas. Žvelgiant gailestingumo ir paguodos žvilgsniu, pastoracinis įsižiūrėjimas ir įsigilinimas yra teisingas kelias. Tačiau kelyje taip pat laukia pagundų, kurias popiežius nurodė Sinodo pabaigoje. Tai nedraugiškas apsiribojimas įstatymu, tikrumu, kuris mums žinomas, nesiekiant to, ko dar turime išmokti; tai pagunda pasitelkti nuolaidžiaujantį gailestingumą, kuris tvarsto žaizdas, prieš tai jų neišgydęs; troškimas pakeisti akmenis duona, siekiant užbaigti ilgą ir sunkų pasninką, tai ir siekis perkeisti duoną į akmenis ir mesti į nusidėjėlius ar silpnuosius. Yra ir pagunda nužengti nuo kryžiaus, pasiduoti pasaulio dvasiai, užuot išgryninus ir nukreipus pasaulio dvasią Dievo Dvasios link. Galiausiai pagunda manyti, kad esame tikėjimo savininkai, pagunda nepaisyti tikrovės, kalbant daug, bet nepasakant nieko.

Šviesa Bažnyčios kelionėje turi išlikti Kristus, trokštantis „Bažnyčios, kuri nebijo valgyti su prostitutėmis ir muitininkais. Bažnyčios durys atidarytos visiems kenčiantiems, atgailaujantiems“. Sinodo „Žinia“ patvirtina visoms šeimoms šią mintį: „Kristus norėjo, kad Jo Bažnyčia būtų namai, kurių durys būtų visada atidarytos ir priimančios, nieko neatstumiant.“

Parengta pagal Sinode dalyvavusio kun. A. Spadaro SJ straipsnį „UNA CHIESA IN CAMMINO SINODALE, skelbtą žurnale „Civiltà Cattolica“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.