2014 11 10

Kęstas Kirtiklis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Apie Donelaitį

Kęstas Kirtiklis. Evgenios Levin nuotrauka

Ar žinote, kad Seimas 2014-uosius yra paskelbęs Kristijono Donelaičio, Teatrų, Vaikų sveikatos ir Oršos mūšio metais? Viena vertus, čia nieko ypatingo, visi metai yra kokie nors, ir šitie – nei išskirtiniai, nei ypatingi.

Kita vertus, į vardinius metus galima žiūrėti įvairiopai: dalyvauti proginiuose renginiuose ir minėjimuose arba piktintis naftalinu dvelkiančiu jų nelankstumu, įsigyti tam tyčia išleistų leidinių arba niurnėti dėl valstybės lėšų švaistymo. Galima ir nieko nedaryti, ir nieko nežinoti apie jokius metus (dažnokai, beje, taip ir nutinka). Arba galima užkliūti už kurios nors dedikacijos ir paklausti savęs, ką man tai reiškia. Pavyzdžiui, ką man reiškia Donelaitis?

Vadovėlinis atsakymas – pirmosios lietuviškos grožinės knygos autorius – patenkina tik iš pirmo žvilgsnio. Na ir kas, kad pirmosios na, ir kas, kad lietuviškos. Na ir kas ją skaitė?

Mokykloje – visi! Net tarybinėje mokykloje, nes „Metuose“ aprašyta sunki valstiečių buitis ir dvarponių priespauda. Bet jei prieš keletą metų, kai buvo svarstomos naujosios mokyklinės lietuvių literatūros programos, Donelaičio nebūtų užstoję Mikalojus Husovianas ir Jonas Radvanas, moksleivių ašaros dėl nuobodžių ir nebeaktualių privalomųjų skaitinių lietumi būtų kritusios ant saulelės, kuri atkopdama budino svietą.

Tačiau kai pažįstamo poeto ir literatūros tyrinėtojo klausiau, ar tiesa, kad jauniesiems lietuvių literatams Donelaitis – pats pačiausias poetas, jis nė nemirktelėjęs patvirtino: jei ne visi, tai bent jau nemenka jų dalis skelbia, kad išraiškingos kalbos ir kitokių poetinių gudrybių mokėsi būtent iš Tolminkiemio dvasininko. Sudurstęs šiedvi nuomones galiu daryti išvadą, kad Donelaitis ne koks plataus vartojimo produktas. Literatūrinio gyvenimo kontekste jis yra būtinas gero skonio (arba snobizmo) atributas, mažne tolygus kituose kontekstuose vertinamiems apsipirkinėjimui mažose parduotuvėse ir žaliavalgystei, išraiškingam aprangos stiliui ir nekomerciniam kinui. Štai, pasirodo, koks jis – mūsų literatūros klasikas!

Bet va, tas įvardis mūsų rašomas prieš Donelaitį, prisipažinsiu, šiemet man neduoda ramybės ir kelia keistą klausimą, kurį norėtųsi užduoti ir tiems, kam Donelaitis yra tik dar vienas nuobodus lietuviško kaimo dainius, ir tiems, kam Donelaitis yra viskas. Ar tikrai Donelaitis yra mūsų, lietuvių, poetas? – štai klausimais koksai!

O kieno gi dar? Juk ne vokiečių!

Ne, ne vokiečių, bet ir kažin ar lietuvių, ta prasme, kaip mes juos dabar suprantame, ir kurių, nepaisydami nieko, nuolat ieškome Didžiosios ir Mažosios Lietuvos istorijoje.

Donelaitis gyveno Prūsų Lietuvoje, tačiau šis pavadinimas antruoju savo dėmeniu neretai apgauna neatidų klausytoją. O juk pirmąsyk su Donelaičiu susiduriantys mokinukai ypatingu dėmesingumu, deja, retai pasižymi. Be to, reikia pripažinti, kad ir mokytojai, vedantys šį poeto ir jaunųjų skaitytojų susitikimą, į detales retai kada leidžiasi.

O juk Rytprūsių politinė, socialinė, religinė ir kultūrinė situacija smarkiai skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės, ką jau kalbėti apie modernią Lietuvos Respubliką. Ne, Donelaitis ir jo būrai anaiptol nebuvo kokie berniokai iš Suvalkijos lygumų, per klaidą atsidūrę ne tos šalies teritorijoje, trūks plyš norintys grįžti į Lietuvą ir dūsaujantys Vištyčio ežero pakrantėje. Politiniu požiūriu jie buvo gana sąmoningi Prūsijos karaliaus valdiniai ir kažin, ar turėjo bent menkiausią norą būti valdomi Lietuvos didžiojo kunigaikščio, net jei pastarasis būtų rezidavęs Vilniuje, o ne Varšuvoje. Kai XX amžiaus pradžioje pietiniuose Rytprūsiuose gyvenusių mozūrų plebiscitu buvo klausiama, ar jie norėtų likti Vokietijoje, ar prisijungti prie naujosios Lenkijos valstybės, absoliuti jų dauguma tarė Lenkijai ne. Nėra pagrindo manyti, kad Rytprūsių lietuviai būtų balsavę kaip nors kitaip.

O ir kodėl turėtų? Juk ten, anapus sienos, gyvenantys bendrakalbiai buvo mažiau raštingi ir menkiau prakutę, dažniausiai atvykstantys į Rytprūsių pusę tik kontrabandinių prekių nusipirkti. Be to, jie dar ir katalikai. Ši mažai ką mums bereiškianti aplinkybė iki pat XIX a. antrosios pusės Lietuvos ir prūsų lietuvių santykiuose vaidino anaiptol ne paskutinį vaidmenį.

Po XVIII amžiaus pradžios maro, suguldžiusio į kapus daugybę lietuvininkų, Rytprūsiai buvo apgyvendinti atkilėlių protestantų, kurie traukėsi nuo dabartinės Vakarų Vokietijos ir Austrijos katalikiškų žemių valdovų, kuriems nelabai patiko kai kurių pavaldinių išpažįstamos krikščionybės formos. Kitaip tariant, naujieji Rytprūsių gyventojai ne tik kalbėjo vokiškai, bet ir buvo ganėtinai radikalūs protestantai, kuriems daugybė pasaulietiškų rūpesčių atrodė mažų mažiausiai nepadorūs. Ne kažin kiek nuo jų atsiliko ir lietuvininkai, amžininkų ir istorikų liudijimu, kiek didesnį dėmesį skyrę Dievo karalystei, o ne Lietuvos Kunigaikštystei. Galiausiai pats Donelaitis ne tik buvo evangelikų kunigas, bet ir savo išsilavinimą buvo gavęs ne liberalioje ir tolerantiškoje, o griežtokoje protestantiškoje Karaliaučiaus katedros mokyklos ir universiteto aplinkoje, kurioje buvo mokoma ne panteistinio gamtos garbinimo, dažnokai būdingo lietuvių literatūrai, bet asketiškų Biblijos studijų.

Tai tik keletas detalių, rodančių, kokiuose skirtinguose pasauliuose gyveno Donelaitis ir jo parapijiečiai bei jų amžininkai Didžiosios Lietuvos kaimuose. Todėl lengvas ir grakštus Donelaičio pasisavinimas, lydintis Lietuvos piliečius nuo mokyklos suolo, man ir kelia šiokių tokių abejonių.

Didžiausias argumentas už jį, žinoma, kalbinis. Juk Czeslawo Miloszo žodžiais tariant, lietuvių tautą sukūrė filologija. Tad ir Donelaitis yra mūsų vien dėl tos priežasties, kad rašė lietuviškai.

Žinoma, neneigiu, kad Donelaitis rašė lietuviškai. Bet ar rašymas viena ar kita kalba automatiškai paverčia autorių vienos ar kitos tautos rašytoju? Ar tai kvailas klausimas, ypač šalyje, kurioje nieko absoliučiai vienareikšmiško negalima pasakyti apie Adomo Mickevičiaus ar to pat Czeslawo Miloszo tapatybę?

Bet ne apie jas aš čia, aš apie gerokai paprastesnius pavyzdžius. Štai Franzas Kafka, Gustavas Meyrinkas, Robertas Musilis, Friedrichas Dürrenmattas, Maxas Frischas, Raineris Maria Rilke, Hugo von Hofmannsthalis ir Arthuras Schnitzleris rašė vokiškai. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, nė vienas jų nėra vadinamas vokiečių rašytoju. Ir niekas neskuba jų jokiai Didžiajai Vokietijai priskirti.

Sakysite, jie iš didelių literatūrų, jiems bepigu? O mes maži, mes neturėtume savųjų atmesti, jų atsisakyti. Lietuva gi turi tapti lietuvių vienybės erdve. Jei neužtenka tankų politinei ir geografinei erdvei plėsti, absoliuti kultūrinė privatizacija tampa mažne vienintele paguoda. Bet kažin, ar pamąstyti apie tai, kad Donelaitis tiesiog kitos šalies lietuviakalbis poetas, reiškia jį atmesti. O ir ką čia reikštų atmesti? Nebemėgti jo kūrybos, nebematyti prasmės jį skaityti? Manyti, kad jo kalba nebe tokia jau ir turtinga ir graži?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kažkaip juokingai skamba, ach jei jis ne mūsiškis, tai ačiū, nereikia mums to Donelaičio!

Bet gal atsitraukus, atitolinus Donelaitį išryškėtų tai, kas pernelyg prisikišus praslysta pro akis, būtent, kad lietuviškai rašęs poetas Donelaitis išpažino kiek kitokią lietuvybę – gyvenusią kitaip kalbančioje šalyje, su kitokia ekonomine, politine ir kultūrine tikrove. Ir, kas keisčiausia, nelaikiusia šitų aplinkybių nelemtomis, priešingai, nelabai norėjusia ką nors keisti. Gal taip šalia nūdien populiarinamos idėjos apie daugeriopą Lietuvos kultūrą, pasirodytų ne mažiau svarbi idėja apie daugeriopą lietuvybę?