Rūta Lazauskaitė. Detektyvu apsimetanti satyra

Joanne K. Rowling. Netikėta vakansija: romanas. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 488 p.

„Pirmoji J. K. Rowling knyga suaugusiesiems“ – sensacingai skelbia nugarėlės tekstas. Šį teiginį norėtųsi pratęsti ir koreguoti – pirmoji suaugusiesiems apie paauglius.

Skaitant iš galvos nėjo Melvin Burgesso Heroinas (ir kitos jo knygos), Rowling kūrinys netgi priminė vyresniems skaitytojams adaptuotą jo versiją. Nors nebūtų teisinga romaną susiaurinti iki maišto prieš savo gimdytojus ar narkotikų vartojimo temų, – autorė kuria erdvesnį socialinių problemų peizažą ir atlieka tai gerokai platesnės apimties kūrinyje, – vertingiausia knygoje pasirodė būtent paauglių santykių su tėvais perspektyva. Ir, žinoma, britiškas (?) humoras.

Tai įtraukiantis ir netuščiaviduris kūrinys, tačiau reikalą – tradiciškai – gadina perspausta reklama („Be proto įtraukiantis romanas, negali atsiplėšti… […] Skaitytojas priverčiamas ryte praryti knygą. The Daily Beast“ ir pan.). Suformuodama išankstines potencialių (ne)skaitytojų nuostatas, trukdo ir autorės šlovė, – romanas neišvengia lyginimo su daugiatomiu fantastiniu pasakojimu apie Harį Poterį, tarsi Rowling dėl to būtų praradusi teisę rašyti: tiek suaugusiesiems skirtus kūrinius, tiek realistinius apskritai. Ar beverta minėti, kad šis romanas yra naujas etapas jos karjeroje? Tai savarankiškas tekstas kita tema ir kitai auditorijai (nors dėl auditorijos būtų galima ir pasiginčyti: argi knygos apie Harį Poterį nebuvo populiarios tarp įvairiausio amžiaus fantasy žanro gerbėjų? Be to, visiems būtų naudinga pagaliau atsikratyti įsitikinimo, kad vaikams rašo tie, kurie nepajėgia kurti „rimtos literatūros“).

Netikėta vakansija – satyrinis romanas, šiek tiek apsimetantis detektyvu; nors tai ir nėra kokia paslaptinga žmogžudystė, kurią reikėtų išaiškinti, – pasakojimas prasideda nuo mirties, kuri kaip tikrame detektyve lieka viso teksto ašimi. Dėl įgimtos kraujagyslių ydos netikėtai miršta jaunas žmogus – Baris Fierbraderis, turėjęs vietą miestelio taryboje, – taigi joje atsiranda laisva vieta, vadinamoji vakansija, sujaukianti galvas miestelėnams. Kas gi vyksta? Nuo seno ietys laužomos dėl Laukų – rajono, kuris ne tik vizualiai nedera su išpuoselėtu miestelio senamiesčiu ir prižiūrėta nuosavų namų aplinka. „– Turbūt atskirdami Laukus […] Jūs norite nubrėžti aiškią liniją tarp vidurinės klasės namų savininkų ir žemesniosios…“ (p. 220), – klausia pašalinė kovos stebėtoja, moteris, visai neseniai atsikrausčiusi iš svetur. Tas, kuriam pavyks užimti vakansiją, turės galimybę išbalansuoti balsų pasiskirstymą, išjudinti įklimpusį, lemtingąjį Laukų atskyrimo ar neatskyrimo klausimą. Kandidatų į velionio vietą atsiranda įvairiausių, bet jų visų tariamas patrauklumas griūva kaip kortų namelis: sujudinus kurią ydą ar vienkartinę nuodėmę, neskaidrios sąžinės savininkai ima desperatiškai blaškytis, atskleisdami vis kitų sielos nešvarumų. Satyra parodo, koks pažeidžiamas yra žmogus, besirūpinantis vien paviršiumi, puoselėjantis tik išorinį įvaizdį. Lemiančiu veiksniu Netikėtoje vakansijoje tampa anonimas, internete viešinantis neskanius faktus apie tamsiąsias kandidatų gyvenimo puses. Anonimas turi ir karštų gerbėjų („Ji jau mokėjo vien iš pavidalo ir ilgio atpažinti Bario_Fierbraderio_Šmėklos vardą, kaip apkvaitęs įsimylėjėlis iškart atpažįsta mylimojo pakaušį, pečius ar eiseną“, p. 429) – tai savimi patenkinti tipai kietai sučiauptomis lūpomis, nedarantys klaidų ir visada pasiruošę teisti kitus, – tarpstantys ne tik mažuose jaukiuose miesteliuose, ir ne tik Anglijos.

Pavadinimą romanui pasufleravo sąvoka iš laiku ir vietoje po ranka pakliuvusio – taip interviu pažymi autorė – teisinių pastabų rinkinio Vietos tarybos administracija (kad ir kaip komiškai skambėtų pasirinktos ištraukos, cituojamos kiekvieno iš septynių skyrių pradžiose – tai oficialiai galiojantis dokumentas). Perkopus pirmąjį šimtą puslapių, ima varginti nesibaigiantis naujų personažų įvedinėjimas. Visgi, apsipratus su neįprastais (Sukvindrė, Najama, Rijanona…) ir prasilaužus su besipainiojančiais jų vardais (Leksė, Libė, Širlė, Šerilė, Terė, Tesa…) bei pagaliau išryškėjus skirtumams tarp pagrindinių ir foninių personažų, – skaitymas tampa įdomesnis. Ar, jei norime būti tikslūs – nuo knygos išties nesinori atsitraukti, mat tai tikras kaleidoskopas probleminių situacijų: paauglių su tėvais, su kitais suaugusiaisiais, su bendraamžiais, – ir atvirkščiai. Analogiškai yra su smurtu, fiziniu ir psichologiniu, – visų prieš visus. Paaugliai išsiskiria tuo, kad yra mažiau patyrę („manė, kad tuo viskas ir baigsis. Endriui nebuvo tekę matyti, kaip rauge kyla pirmas mažas burbuliukas, nuo kurio prasideda neišvengiamas alcheminis virsmas“, p. 292), bet – arba būtent todėl – jie yra kur kas svarbesnis siužeto variklis. Kaip minėta, rašytoja sukuria gausybę personažų, bet juos visus geba pavaizduoti kaip įdomias ir tikroviškas, gyvai mąstančias būtybes, kurių buitiniai pašnekesiai perteikiami adekvačia – šnekamąja, necenzūrine – kalba. Ir – pasitaiko ne taip jau dažnai – autorei pavyksta išvengti dirbtinumo, jos personažai kalba įtikinamai: „Saimonas paėmė pirmą pakliuvusį laidą ir kreipėsi į Endrių. / – Kur man jį kišti? / Šiknon, bjaurybe./ – Gal duotum man… / – Klausiu, kur, po velnių, jį kišti! – riaumojo Saimonas. – Gi mokaisi informatikos – tai sakyk kur!“ (p. 137).

Stiprioji Rowling pusė šiame tekste – dinamiška pasakojimo perspektyvų kaita bei talentas suvaldyti daugiabalsį pasakojimą („jis greitesnis. Kur kas greitesnis už aną. / Jis dar nė nebuvo įėjęs į internetą, paika moterie“, p. 139). Taip pat gebėjimas užčiuopti ir įtikinamai perteikti santykių poroje kasdieniškus nesutarimus: „,Nesijaudink, mamyte. Mailsas čia. Tavo kareivėlis.“ – „Brangusis, tu nuostabus: toks nuostabus, didelis ir protingas.“ Pastaruoju metu Samanta porą kartų juos pamėgdžiojo girdint kitiems žmonėms; Mailsas suirzęs užsisklendė, nors apsimetė, kad juokiasi. Aną kartą važiuodami automobiliu jie dėl to susikivirčijo“ (p. 14). Be to, Rowling nėra tik siužeto meistrė. Nors knygos sandaros sumanymas ir nėra perprantamas (teksto padalų žymėjimo įvairovė bei jų prasmė, nenuoseklus savaitės dienų akcentavimas ir kt.), susidaro įspūdis, jog autorė ieškojo nenuvalkiotų (savi)raiškos tekstu būdų ir juos rado, oišnaudotomis teksto teikiamomis kūrybinėmis galimybėmis siužeto ekranizacija (tokia Didžiojoje Britanijoje, be abejo, jau kuriama) niekada nepralenks knygos. Tiesa, skaitytojams satyra įgytų daugiau atspalvių, jei būtų pasivarginta išnaša pakomentuoti esminių personažų pavardžių reikšmes (Fairbrother/Fierbraderis; Vidon/Weedon), taip kruopščiai išieškotas autorės; paaiškėtų kai kurių sąmojų potekstės (pvz., epizodas 31 p. su „Ravėk, Kristale, ravėk!“). Deja, tai nėra pirmas kartas, kai leidyklos „Alma littera“ publikuojamas vertimas primena paskubomis lietuvių kalbon sumestus, anemiškus sakinių konglomeratus, o vertėjo pastabos Lietuvoje apskritai baigia nykti. Ar ne todėl dalis žmonių renkasi skaityti originalo kalba?

Visi miestelio gyventojai yra kiek stereotipiniai, vaikščiojantys skirtingų ydų pavyzdžiai socialiniame Rowling teatre, tačiau teksto didaktiškumą atsveria subtilus ir brandus humoras, įsismelkęs ne vien į veikėjų dialogus ir mintis, bet į kūrinį apskritai, o tas ne iškart atpažįstamas, bet visame tekste vyraujantis kalbėjimo tono poskonis yra kandumas („– Tai su ja važiavote iki pat ligoninės? […] – ,Ne, mintyse atkirto Samanta, – mums pakeliui įkyrėjo, tad paprašėme, kad išleistų“, p. 14). Kažkas neišsirenka gyvenimo moters („kodėl jis ne toks drąsus kaip kiti vyrai ir kaip aniems pavyksta vykusiai pasirinkti iš bemaž begalės galimybių. […] Pasirinkimas – pavojingas dalykas: apsispręsdamas turi atsisakyti visų kitų progų“, p. 423); kažkas – neatsispiria pagundai girtis, imituoti sėkmę ir nepriklausymą nuo kitų („– Aš pradėjau savarankiškai […]. Štai ir viskas. Daugiau nieko nereikia. Pradėjau savarankiškai. […] Nebijojau rizikuoti – galėjau prarasti viską. / – Na, viską prarasti galėjo tavo mama […]. Argi Hilda neįkeitė namo, kad sumokėtum pusęįmokos už krautuvę?“, p. 410–411). Ir, kaip minėta, visus juos vienija bendras bruožas, gal labiau rūpestis: nerimastingas mąstymas apie save, tiksliau – galvojimas, ką kiti galvoja apie juos. Tarybos nario mirties kontekste tai ryškėja, o kandidatams į vakansiją veikiant prisidengus viešuoju interesu – vis labiau kontrastuoja, kol tampa komiška, – bendruomenės narių elgesys tėra bendruomeniškumo ir tikrojo draugingumo parodija. Pasakojimas apie gražaus miestelio mielus gyventojus tampa ir groteskiškas: apie save jie galvoja net tada, kai kalbasi apie kitus („– Jis alergiškas, – atsakė Sukvindrė. Su siaubu mąstė, ką reikės pasakyti motinai“, p. 207).

Aštriausia socialinė kritika pasigirsta kalbant apie priklausomybių klinikos efektyvumą (=atsiperkamumą miestelio bendruomenei) ir apskritai reikalingumą: „– Pažvelkime tiesai į akis, – tarė Hovardas. Šią bėdą galima išspręsti paprastai. Tereikia liautis vartojus narkotikus. […] / – O jūs, Hovardai […], ar žinot, kiek dešimčių tūkstančių pats atsiėjot sveikatos apsaugos sistemai, nes nesiliaujat rijęs?“ (p. 378–379). Rowling asmeninę savo poziciją šiuo klausimu reiškia ne tik labdaringo fondo Lumos įsteigimu, bet ir pasirinkimu rašyti tokį kūrinį, – todėl daug polemizuoja veikėjų lūpomis: „– Žinant, kokia jos praeitis, – ginčijosi Mailsas, – turbūt nereikia didelio proto, kad suprastum – ji atkris. / – Jei tą pačią taisyklę taikytume visiems, jūs neturėtumėte vairuotojo pažymėjimo, nes žinant, kokia jūsų praeitis, nekyla abejonių, kad ir vėl vairuosite išgėręs“ (p. 223).

Romano pabaiga nėra laiminga. Nėra ir labai netikėta, bet visgi stipri, sukrečianti. Ir nors kartais atrodo, kad nėra erdvės pokyčiams („argumentai jo įsitikinimus pajudino tiek, kiek vėjelis pajudintų akmenį“, p. 224), tačiau mirties akivaizdoje viskas visada truputėlį keičiasi. Taigi ne tik Šmėkla atskleidžia „tiesą“ ir tiesą apie kai kurių miestelio gyventojų „nemėgstamus ir niekinamus žmones, žmones, kurie laikėsi klaidingų pažiūrų ir vykdė pragaištingą veiklą“ (p. 382), bet ir pati Rowling – apnuogindama socialines žaizdas, kritikuodama bendruomeniškumo stoką bei stereotipines „padoriųjų“ nuostatas priklausomųjų atžvilgiu. Laimė, ši knyga padeda jas išjudinti.