2014 11 13

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Dalius Stancikas. Aukščiausias palaiminimas

Šią savaitę Lietuva žengė dar vieną žingsnį šalin nuo demokratijos: Prezidentė vidaus reikalų ministru paskyrė patyrusį policininką, buvusį generalinį komisarą Saulių Skvernelį. „Prezidentė labai gerai vertina pastaraisiais metais pasiektą policijos pažangą, pasirinktas policijos veiklos modelis yra tinkamas“, taip Prezidentės motyvus perdavė jos patarėjas.

Gal jums, kaip ir Prezidentei, taip pat pavyko įžvelgti S. Skvernelio vadovautos policijos pažangą, kažkokį ypatingą profesionalumą ar skaidrumą? Man S. Skvernelis labiau įsiminė kaip policijos vadovas, kuris panaikino nerašytą policijos vadovų garbės kodeksą: vadai prisiima asmeninę atsakomybę už šiurpius pavaldinių poelgius. Po valstybę sukrėtusių tragedijų Panevėžyje, kai pagalbos signalus siunčianti mergina vėliau rasta išžaginta ir sudeginta automobilio bagažinėje ar kai girtas kriminalinės policijos pareigūnas perėjoje sutraiškė pensininkų šeimą, ar po tragedijos Klaipėdoje, kai keturių vaikų mama buvo nužudyta girto vyro, nes policija laiku nesureagavo į jos pagalbos šauksmą, S. Skvernelis neatsistatydino, kaip darė jo pirmtakai Vytautas Grigaravičius ir Vizgirdas Telyčėnas.

Todėl man S. Skvernelis panašus į žmogų, kuris nemoka atsiprašyti, kurio ambicija neleidža prisipažinti klydus ir kuris daro viską, kad žūtbūt įrodytų savo teisumą. O kai tokiu pavyzdžiu seka ir visa šalies policija, tai valstybė nejučia virsta policine.

Gal jums teko girdėti, kuo baigėsi garsi byla prieš motinas, gimdančias namuose, apie kurią taip skambiai prieš porą metų kalbėjo generalinio komisaro S. Skvernelio pasirinktas pavaduotojas Renatas Požėla: „Tai tikrai yra sektos požymiai. Per 20 metų nustatyta 400 atvejų, kai vaikai gimė namuose, ir už viso to stovi tikrai žinomi Lietuvos žmonės, buvę Seimo nariai. Įtariame, kad šioje veikloje vaikšto didžiuliai pinigai, yra įtarimų dėl prekybos žmonėmis“? Pamiršusiems priminsiu, kad šioje byloje policija darė kratas dešimtyse žinomų, intelektualių ir garbingų šeimų, per kurias mažamečiai vaikučiai būdavo prikeliami šeštą valandą ryto ir po to pusdienį stebėdavo, kaip beširdžiai policininkai verčia jų rūbelius, žaislus, ieškodami nebūtų nusikaltimų įrodymų, o štai vienoje daugiavaikėje šeimoje mažamečiai šalo keturias valandas, nes stropūs įstatymo sergėtojai neleido jų mamai pakurti krosnies.

Ar jau susodinti tos „sektos“ vadai, konfiskuoti „dideli pinigai“, surasti „parduoti vaikai“, išaiškinti mamų – nusikaltėlių „stogai“ – „tikrai žinomi Lietuvos žmonės, Seimo nariai“? O gal girdėjote viešą policijos vadovų atsiprašymą dėl nepagrįstai sukeltos visuotinės isterijos (kai kurios mamos net buvo viešai apkaltintos hanibalizmu), dėl tėvus ir jų vaikus žeminančių kratų, dėl visos šitos „visuomenės saugumą užtikrinančios“ policijos akcijos, kurią vertinčiau kaip pavojų nacionaliniam saugumui, nes per ją buvo persekiojami nekalti ir padorūs Lietuvos piliečiai, sukirstas didelis smūgis pasitikėjimu valstybe, jos teisingumu, ir kuri, neabejoju, tik sumažino išmirštančios ir išsivaikščiojančios tautos gimstamumą.

Tie, kas gyveno okupacijos laikais, turbūt prisimena žodį saldofonas, kilusį nuo rusiško saldat – kareivis, kuriuo būdavo pašiepiami tokie statutinių pareigūnų veiksmai, kai nemąstantys, bet itin uolūs įsakymo vykdytojai darydavo tvarką iš patrankų šaudydami į žvirblius…

Dar šį pavasarį, per Prezidento rinkimų kampaniją, Dalia Grybauskaitė, paklausta, ko pasimokė iš Garliavos istorijos, apgailestavo, kad ten buvo panaudota per didelė jėga. Prezidentė nepatikslino, prieš ką ta neadekvati jėga buvo panaudota – prieš mergaitę (pagal teismo sprendimą prieš ją nebuvo galima naudoti jokios jėgos), prieš teisėją – mergaitės tetą ir globėją (pagal Konstituciją be Seimo sutikimo prieš teisėją negalima naudoti jokios jėgos) ar prieš beginklius, geranoriškus Garliavos gynėjus ir jų laikomą simboliką – valstybines ir bažnytines vėliavas. Tačiau pasirinkdama (būtent – pati pasirinkdama, o ne vien laimindama partijų pasiūlytą kandidatą) S. Skvernelį vidaus reikalų ministru, išgirdama jo vadovaujamos policijos pasirinktą modelį, Prezidentė palaimino policijos smurtą Garliavoje ir štai tokius jos veiksmus, kuriuos matome šioje nuotraukoje – sustabdytame kadre. 

Pasirinkdama  S. Skvernelį, Prezidentė palaimino nusikaltėlišką policininkų daužymą su šautuvo buože neginkluotam, pagriautam pensininkui į tarpkojį; palaimino dujų purškimą į akis neginkluotiems ir nepavojingiems Lietuvos piliečiams, netgi invalidams, ką griežtai draudžia Policijos veiklos įstatymas; palaimino policijos vadovybės melą, kad viso to nebuvo (policijos melą nenuginčijamai atskleidžia policijai ir Prezidentei pateikta filmuota medžiaga, nukentėjusiųjų bei liudininkų parodymai); palaimino policijos ruošiamas operacijas, per kurias ant mažamečių vaikų galvų metamos raudonos „kaldrytės“; palaimino policijos keliamas bylas tiems, kuriuos pati ir luošino (iškelta byla net tam vyrui, kuriam daužė į tarpkojį); palaimino policijos bylas vaikams už kreidutėmis ant grindinio rašomus žodžius TIE-SOS; palaimino Lietuvoje kuriamą policinės valstybės modelį – policijos vadai neklysta!

Priminsiu, kaip tas pats generalinio komisaro S. Skvernelio pavaduotojas  R. Požėla paaiškino, kodėl 2012 gegužės 17 Garliavoje policininkai elgėsi lyg kokio lemiamo karo metu: buvo nuspręsta, kad tai, kas vyksta Garliavoje, yra pavojinga valstybinei santvarkai. Kas tie sprendėjai, kurie ėmėsi  Valstybės gynybos tarybos funkcijų, R. Požėla nepatikslino. Bet jei tai buvo ne Prezidentė (ji teigia išvis nežinojusi apie Garliavos puolimą – negi Prezidentė meluos?), vadinasi, šiuos politinius sprendimus dėl nacionalinio saugumo priėmė patys policijos vadovai, gal kartu su  kitų jėgos struktūrų, pvz., VSD, prokuratūros vadovais?

Ar jums neatrodo, kad tas pats neformalus žmonių būrelis ir šiandien tęsia savo veiklą, stengdamasis žūtbūt įrodyti savo teisumą dėl Garliavos šturmo – turiu omeny tos grupės „šaltinio“ – „Lietuvos ryto“ pranešimą, kad N. Venckienei ir A. Skučienei prokuratūra pareiškė įtarimus sukūrus organizuotą grupuotę pasikėsinimui į valstybės suverenitetą?! Suprantu, kad sąmokslų šmėklų persekiojamiems statutiniams pareigūnams slapčia nuklausyti telefoniniai pokalbiai apie galimybę patekti į valdžią per Seimo ar Prezidento rinkimus gali pasirodyti kaip pasikėsinimas į pačią valstybę, ypač jei tie pareigūnai dėl savo veiklos ar karjeros bijo tokio valdžios pasikeitimo. Tačiau kaip suprasti, kad tokias sąmokslų šmėklas toleruoja ir tuos pareigūnus paskyrę politikai, negi jie nesupranta, kad su tokiu teisėsaugos marazmu, atviru politikavimu skandinama visa valstybė?

Nesuprantu ir premjero, Seimo narių, sveikinusių S. Skvernelį tapus vidaus reikalų ministru – negi jau pamiršta, kodėl tikrai demokratinėse valstybėse „jėgos ministerijų“ (tų, kurioms atskaitingos ginkluotos, pasiklausymo priemones naudojančios institucijos) vadovais skiriami civiliai, o ne generolai? Negi jau pamiršta, kiek pasaulyje tikrų, o ne tariamų valstybinių perversmų yra įvykdžiusios jėgos struktūros, kai jų vadai susilieja su politika, kai jėgos struktūros užima Tautos atstovų vaidmenį ir pačios imasi spręsti, kas yra naudingiau Tautai ir nacionaliniam saugumui? Ar minėtais „mamų sektos“ ir „Klonio gatvės perversmo“ atvejais S. Skvernelio vadovaujama policija nesiėmė jiems nepriklausančios funkcijos, paskatinusios neadekvačius policijos veiksmus, o Garliavos atveju, anot trijų mūsų Konstitucijos kūrėjų, kitų žymių teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų, „buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę tvarką, nepagrįstai pažeidžiama žmonių laisvė judėti, nepagrįstai žalojami žmonės, žeminamas jų orumas, pažeidžiama žmonių nuosavybės teisė, viešai skleidžiama dezinformacija, prievartos naudojimas, ir Konstitucijos pažeidimas valstybės vardu vykdytas organizuotai, iš anksto tam ruošiantis ir į šiuos neteisėtus veiksmus įtraukiant daug valstybės pareigūnų iš įvairių valstybės ir savivaldybės institucijų, taip pat iš anksto tariantis ir ruošiantis kaip nuslėpti panaudoto smurto pėdsakus.“  

Taip pat nesuprantu, kodėl toks teigiamas, anot Prezidentės, policijos vadovas buvo patrauktas iš savo pareigų ir perkeltas į politikus – ministrus? Negi manoma, kad statutiniam pareigūnui užėmus politiko vietą valstybėje atsiras daugiau pinigų ir taip bus pakeltos tikrai žemos policininkų algos – juk kaip ne kartą kartojo generalinis komisaras S. Skvernelis, pagrindinės policijos bėdos –  mažos algos? O gal manoma, kad vidaus reikalų ministras, kuriam policija tiesiogiai nepavaldi, turi daugiau įtakos policininkams nei tiesioginis jų viršininkas – generalinis komisaras? O gal dabar bus formuojamas toks policijos modelis, kai policija taps tiesiogiai pavaldi ministrui? O gal Prezidentei? Kitaip sunku būtų suvokti tokias neeuropietiškas reformas. Kaip ir sunku įsivaizduoti naująjį ministrų kabineto narį S. Skvernelį Vyriausybės posėdžiuose, kur kalbos apie politikų spaudimus atrodytų juokingai, nes ten ieškoma bendro politinio sprendimo, balsuojama ne tik už savos ministerijos pasiūlymus ir projektus, bet ir  už bendrą valstybės biudžetą, švietimo, sveikatos reformas, aplinkosaugą, kultūrą, abortus, šeimos koncepcijas ir pan.

O gal matant išskirtines S. Skvernelio paskyrimo aplinkybes jis bus atleistas nuo darbo Vyriausybėje ir klausys tik vieno politiko, apie kurio spaudimus niekada nekalbėjo – Prezidentės? Panašų atvejį jau turime – ne kišeninį Generalinį prokurorą ir tik Prezidentės įžvelgiamą pažangų prokuratūros veiklos modelį…