Birutė Pankūnaitė: Kvadrienalės Q14 džiaugsmai ir rūpesčiai

Stasys Eidrigevičius. Plakatas „Nevalgomas popierius“ prie Vašingtono aikštės. Gintaro Janavičiaus nuotrauka

Vilniuje vyksta Lietuvos ir pasaulio lietuvių šiuolaikinio meno kvadrienalė 2014 – „Dailė ant vėliavos stiebo“: http://kvadrienale2014.lt/. Ji kviečia į 3 parodas skirtingose erdvėse: Vilniaus gynybinės sienos Bastėjoje (iki gruodžio 31 d., Bokšto g. 20), LDS galerijoje „Arka“ (iki gruodžio 13 d., Aušros vartų g. 7) ir dailininkų sąjungos galerijoje DSG (nuo lapkričio 19 d. iki gruodžio 13 d., Vokiečių g. 2). Meno vadovas – Vaidotas Žukas, kuratorė – Ieva Ščervianinaitė, architektas – Jurgis Vroblevičius.

Įėjimas į Bastėją. Gintaro Janavičiaus nuotrauka

Nuostaba – tai staigmenai artima emocija, kuri apima susidūrus su retu ir netikėtu, bet ne grėsmingu reiškiniu. Ji susijusi su smalsumu kaip varomąja jėga. Kartais nuostaba prilyginama pagarbiai baimei, kas nėra tikslu – nuostaboje daugiau džiaugsmo nei pagarbos ir baimės. Be to, pagarbi baimė yra šalia religijos, mistikos, antgamtinių reiškinių ir stebuklų, tuo tarpu nuostaba glaudžiau siejasi su moksline sfera.

Būtent nuostabos slapta tikiesi eidamas susitikti su menu, ir ji virsta džiaugsmu lūkesčiams pasiteisinus. Tiesa, visiškai netoli jos glūdi ir abejonė, nes patirtį lydi daugybė nusivylimų, kurie ir grūdina, ir šipina receptorius.

Kas gali nustebinti einant patirti lietuvių meno? Apsidraudi, kad toleruosi matydamas vis tas pačias pavardes, kurios metų metais nekintamai rašomos ant etikečių. Kad pasistengsi nubraukti besikaupiančias dulkes nuo taip pat seniai gludinamų autorinių stilių, manierų ir temų. Toks nedidelis kontekstas, tokios ribotos vis tų pačių pažįstamų grupės ir mintinai išmokti scenarijai. O gal vis dėlto nerimas nepagrįstas? – rusena viltis.

Ekspozicijos Bastėjoje fragmentas. Gintaro Janavičiaus nuotrauka

Šių metų kvadrienalė atvėrė Bastėjos erdves, ir kaipmat sukirbėjo klausimas, kuri kurią – Bastėja ar kvadrienalė – nugalės. Galime kelti vėliavas. Kova baigėsi paliaubomis. Įtariu, todėl, kad reikliai dirbo ne tik menininkai, bet ir griežtą atranką atlikęs meno vadovas bei ekspozicijas projektavęs architektas.

Bastėjoje lankiausi pirmą kartą. Vaidoto Žuko surinktoje kvadrienalėje – taip pat. Smalsiai uostinėjau visas kertes, palanges, nišas ir plytų sienų reljefą, kiekvienoje pauzėje aptikdama įvairių įdomybių. Kartkartėmis išeidama į taip pat pirmą kartą tokiu rakursu pamatytą Vilniaus panoramą su apleistu ligoninės pastatu ir jo kiaurais langais bei graffiti („VILNIUS FULL OF SPACE“).

Vilniuje daug erdvės.

Q14: ekspozicijos Bastėjoje fragmentas. Gintaro Janavičiaus nuotrauka

Esama garsių vardų, kurie dažniausiai rodo tam tikrą „kitą“ savo pusę, todėl vis dar įdomūs. Netikėtai lengvą monochromijos ir piešinio askezę demonstruoja Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Autoportretiškai istoriją perrašo „Žygimantas August(in)as“, ne veltui kabantis koridorių sankryžoje ir reguliuojantis eismą. Yra brandžių autorių, kurie nedažnai eksponuojasi ir vien dėl to žadina smalsumą. Tai Rimo Sakalausko modifikuota keramika arba Gitenio Umbraso „niekučiai“. Ir itin daug naujų pavardžių, jauno meno, kurį retai išvysi galerijose ar kitur. Nors ir čia jau yra pažįstamų veidų, kuriems palinkėčiau per ilgai nešvęsti atrastos formulės: tai, tarkim, Povilas Ramanauskas, Mykolė Ganusauskaitė ar nenurimstanti Kunigunda Dineikaitė. Meno vadovas Vaidotas Žukas pasielgė toliaregiškai – jaunieji menininkai žadina Lietuvos dailininkų sąjungos renginį iš letargo.

Bastėjoje labai daug darbų, kuriais trinamos dailės rūšių ribos ir susitelkiama ne vien į stiklo, juvelyrikos, keramikos, tapybos, grafikos, skulptūros, videomeno amatą, bet ir į idėją. Juvelyrė čia sudėlioja peizažą, o keramikė tapo vitražus ant skulptūriškų figūrų.

Daug subtilių pokalbių tarp kūrinių estetikos ir plytų mūro, skliautų, istorijos dvelksmo – kartais atrodo, kad vienas ar kitas darbas tik čia ir tegali būti. Nemažai darbų šie pokalbiai ir išgelbsti. 

Įtampa nepaleidžia einant ilguoju koridoriumi žemyn ir pasukus į kairę. Dešinėje pusėje apniko abejonės (matyt, kalčiausios čia naftalininės Juozo Lebednyko skulptūros). Gal jums taip ir nenutiks, nes kiekvieno įspūdžiai kiti. Taip, viskas yra  labai trapu, nors kartais kalama iš tvirto granito.

Tačiau ekspozicija „Arkoje“ patvirtino, kad su kvadrienale viskas gerai. Tie patys ir kiti autoriai, lengvas ir kintantis išeksponavimo ritmas, taip pat pagrįstas ne skirstymu, o nekonfliktiška darbų tarpusavio kalba. Daug tapybos, kuri čia, skirtingai nei „ArtVilnius“ mugėje ar varžytuvėse „Jaunojo tapytojo prizas“, nesiekia kažko laimėti. Kaip ir Bastėjoje, laisve ir netikėtais akcentais džiugina Romualdo Balinsko paveikslai. Žvilgsnį siurbia Martos Vosyliūtės koloristika, kurios šįkart neužgožė anekdotinis naratyvas. Amžinas jaunuolis Robertas Antinis šįkart siūlo išsitrinti. Džiugu žinoti, kad Dalią Kasčiūnaitę aplankė gera nuotaika. O Sigitos Maslauskaitės tapybos tirštis alsuoja ispaniška tango aistra (tobula turinio ir formos simbiozė).

Ekspozicijos „Arkos“ galerijoje fragmentas. Gintaro Janavičiaus nuotrauka

Žinoma, įspūdžiai visiškai subjektyvūs, ir kiekvienam įstrigo kas kita. Svarbu suprasti, kad tai menininko kuruotas renginys, kurio esmė – pasirinkimo laisvė, o ne vienos koncepcijos žaidimas. Jei paroda – vadinasi, vyksta šventė su jos garbei iškeltomis vėliavomis. Kur išskirtinė pagarba skirta kiekvienam kūriniui, kuris atnešamas žiūrovui kaip brangakmenis aksomo pataluose.

Tiesa, suklusti privertė prizų dalybos. Varšuvoje gyvenančiam Stasiui Eidrigevičiui buvo skirtas LDS pirmininkės Editos Utarienės ir įmonės „Baltic adventure“ vadovo Donato Dūdos 1000 eurų (3453 litų) prizas „ryškiausiems užsienio lietuvių kūrėjams“. Kaunietis Edmundas Saladžius buvo apdovanotas prizu „už šiuolaikinių menininkų pilietinį aktyvumą“, kurį inicijavo kvadrienalės mecenatai Kristina ir Vidūnas Mekšrūnai (1000 eurų / 3453 litai). Skatinami ne drąsiausi, o respektabilūs, atitinkantys apsidraudžiančių mecenatų skonį. O kur kūrybingumo ir novatorystės kriterijai, kuriais vadovaujantis išloštų jaunieji, nešantys pagrindinį parodos krūvį?

Cooltūristės. Žalieji žmogeliukai leidžiasi. 2014. Video.

Net ir iš prizų akivaizdu, kad dirbtuvės vėdinamos: kvadrienalėje ryški politinių aktualijų linija, įsprūdusi pro atvirus langus ir pradedanti pačią ekspoziciją sodriu „Cooltūrisčių“ grupės videofilmu. Nebaisi ir artėjanti žiema, įpūsianti pro angas šaltį. Politiškai aktyvus ir kvadrienalės išėjimas į viešumą: milžinišku Stasio Eidrigevičiaus plakatu „Nevalgomas popierius“ papuoštas namas prie Vašingtono aikštės. Todėl kvadrienalė atstoja nedidelę mūsų aplinkos ir gyvenimo repliką: čia – gyvos spalvingos gegužės 9-osios gėlės, o čia – iš pievų surinktos metalinės smilgos.

Matyt, sėkme reikėtų laikyti ir tai, kad parodos jau pageidauja Čikagoje įsikūręs Athenaeumo architektūros ir dizaino muziejus. Kvadrienalė kels sparnus ir bandys užkariauti ir platesnius vandenis, pretenduodama tapti eksportiniu lietuvių dailės rinkiniu. Ar be Bastėjos magijos bus sukurtas nuostabos mirksnis?