Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Augustinas Dainys. Kas yra tiesa?

Žinome vieną galingą Vakarų kultūros archetipą apie tiesą. Tai Romos prokuratoriaus Poncijaus Piloto klausimas Jėzui Kristui: „Kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Šis klausimas galutinai išskyrė Jėzų ir Romos valdžią. Ką į jį galėjo atsakyti Jėzus, monoteizmą išpažįstantis Palestinos gyventojas? Tiesa yra tai, kad Dievas yra Jo Tėvas, kad Jėzus žmonėms neša gerąją naujieną, kuri juos išlaisvins. Jo tiesa, kitaip nei klasikinis tiesos apibrėžimas, pagal kurį tiesa yra teiginio ir daikto atitikimas, nebuvo vien tik iš žodžių sudaryti teiginiai, kaip yra moksle, kai gaunamas objektyvus teiginių galiojimas, tiesa buvo Jėzaus egzistencinė būklė.

Galima sakyti, kad Jėzaus ir Poncijaus Piloto tiesos buvo radikaliai skirtingos. Vienas tarnavo pasaulio galiai, kitas – Dievo galiai. Tarp nesumeluoto tarnavimo Dievui ir pasaulietinės valdžios visada žioji praraja. Poncijus Pilotas buvo galingiausios to meto pasaulio valstybės, išpažįstančios politeizmą, vietininkas. Jam rūpėjo, kad būtų surinkti mokesčiai imperatoriui, kad nekiltų riaušių ir sukilimų prieš imperatoriaus valdžią. Jėzaus ir Poncijaus Piloto tiesos juos išskyrė, tačiau kalba galėjo sujungti. Juk jie stovėjo toje pačioje komunikacinėje situacijoje ir galėjo kalbėtis, bet Jėzus atsisakė priimti racionalų kalbėjimą, nes nešė savo tiesą ir nenorėjo jos nupiginti.

Poncijus Pilotas, klausdamas „Kas yra tiesa?“, mėgino rasti panašumą ar tiltą tarp Kristaus ir Romos valdžios, bet bendros tiesos tarp jų negalėjo būti. Todėl, vartojant šiuolaikinį žodį „komunikacija“, galima sakyti, kad komunikacija tarp jų neįvyko. Mūsų tiesos mus išskiria, o kalba ir protas sujungia. Bet jeigu atsisakome komunikuoti, niekas negali mūsų jungti su kitais žmonėmis. Tokiu atveju, atmetus komunikacinę situaciją, mūsų individualybė gali tik žibėti kaip deimantas šalia pelų.

Taigi kas yra tiesa? Tiesą suprantant kaip tapimo subjektu pagrindą: tiesos leidžia mums tapti unikaliais ir nepakartojamais subjektais. Pasakysime iš karto, kad tos tiesos, kurios mums leidžia tapti unikaliais ir nepakartojamais subjektais, yra būtent vienetinės tiesos, arba, įvardijant prancūzų filosofijos žodžiu, singuliarios tiesos. Vienetinės tiesos yra būtent tos, kurios atsiveria man kaip vienetinis ir nepakartojamas patyrimas, tarkim, nusistebėjimas kokiu nors dalyku, kuris vėliau niekaip neišdyla iš atminties.

Pasakojama, kad kai kurie būsimieji roko muzikantai, XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje išgirdę „The Beatles“ muziką per radiją, staiga pakeitė savo gyvenimą, suprato, dėl ko verta gyventi, ir gyvenimą paskyrė muzikai. Arba Arvydas Šliogeris yra pasakojęs, kad studijuojant inžineriją jam į rankas pateko Paulio Gauguino albumas. Jis atsivertė, ir žvelgiant į reprodukcijas nutiko blyksnis, po kurio kelias dienas vaikščiojo apstulbintas. O po keliasdešimt metų pasakė, kad visa jo sukurta filosofija buvo mėginimas išsiaiškinti, kas blykstelėjo tame Gauguino paveiksle.

Pateikėme vienetinių tiesų pavyzdžių. Patiriant jas į subjektą įeina tam tikras įvykiu virtęs tikrovės turinys ir apreiškia vienetinę tiesą. Kai ji tam tikrų sakralių vaizdinių pavidalu nugula sieloje, ši kuria subjektą ir tada mes įsipareigojame tiems sakraliems vaizdiniams. Tokiu atveju mūsų gyvenimas tampa selektyvus: mes mėginame atsirinkti tai, kas atitinka tiesos vaizdinius, esančius mumyse, ir einame per gyvenimą šių atitikimų vedami.

Šį tekstą galima suprasti kaip ginantį subjektyvią tiesos sampratą ir nutylintį objektyvią mokslinę tiesą. Tačiau gamtos mokslų tiesos, galiojančios visuotinai, atskiro žmogaus gyvenimo prasmę palieka nuošalėje. Prisimindami Ludwigą Wittgensteiną, galime pasakyti jo „Loginio filosofinio traktato“ žodžiais: „Mes jaučiame, kad net jei būtų atsakyta į visus galimus mokslo klausimus, mūsų gyvenimo problemos net nebūtų paliestos.“ Tad šioje esė kalbama apie tą tiesą, kuri leidžia žmogui įgyvendinti savo žmogiškumą, o ne apie visuotines mokslo tiesas, kurios žmogaus egzistencijos požiūriu yra tuščios.

Gyvename visuotinės komunikacijos laikais. Kas naudojasi žiniasklaida, feisbuku (veidaknyge) ar kitais socialiniais tinklais, žino, kad dabarties pasaulis yra labai greitas. Informacijos pranešimai Žemę apskrieja akimirksniu. Visi žiniasklaidos atstovai žino, kad dabar reikia spėti sureaguoti, pranešti, o tais laikais, kai gyveno Poncijus Pilotas ir Jėzus, gyvenimas tekėjo labai lėtai. Jei mus nukeltų į Jėzaus laikus, be galo nuobodžiautume, nes būtų daug tylos ir ramybės.

Graikai susirinkdavo Atėnuose į areopagą ir laukdavo, kol kas nors atneš kokių naujienų. Antikos pasaulis buvo labai lėtas. O šiais laikais visi esame mokomi būti politiškai korektiški, komunikabilūs, esame mokomi dirbti grupėje ir t. t. Mūsų laikas panaikina tiesos radikalumą. Bet galima įsivaizduoti ir kitą modelį nei komandinis darbas, būtent Friedricho Nietzschės, nesuprasto genijaus, modelį. Filosofas negalėjo susirasti moters, sirgo nervų liga ir buvo vienišas vilkas. Kurio subjekto pusėje glūdi tiesa? Ar to, kuris yra grupinio darbo korifėjus, atitinka visus politinio korektiškumo reikalavimus, ar Nietzschės, vienišo vilko? Nietzschę jo tiesa pavertė vienišu vilku, nes tiesos išskiria žmones. Kiek filosofų, tiek ir tiesų, kiek didelių filosofų, tiek ir didelių tiesų. Universalios filosofijos nėra. Tai reiškia, kad filosofas, naudodamasis protu, prieina prie tam tikrų vienetinių tiesų, kurios dažnai turi neišreiškiamybės statusą.

Mūsų laikais prieita prie tiesos sąvokos atsisakymo. Postmodernioji filosofija atsisakė tiesos sąvokos ir pripažino, kad viskas, taigi ir tiesa, yra socialinė konstrukcija, o ne atrandama substanciška duotis. Kai atsisakyta tiesos, kartu atsisakyta ir filosofijos; kai mirė tiesa, mirė ir filosofija. Aišku, filosofija nemirė, bet kai buvo kalbama apie tiesos negalimybę, tai kalbėta ir apie filosofijos negalimybę. Tai pasaulyje vyko keletą pastarųjų dešimtmečių.

Ir štai netikėtas dalykas: kai buvo pradėta kalbėti apie tiesos ir filosofijos mirtį, drauge, kaip niekad anksčiau, buvo pabrėžiamas pasaulio žmonių bendruomenės bendrumas. Buvo skelbiama tiesos mirtis, filosofijos mirtis ir drauge – pasaulio žmonių bendruomenės bendrumas, kad visa žmonių bendruomenė yra viena šeima, o pasaulis – globalus kaimas. Tai paradoksas: kad kalbėti apie pasaulio žmonių bendruomenės bendrumą galima tada, kai yra palaidojama tiesos idėja, kai nebelieka tiesų, kurios skiria, tada mes visi esame broliai ir seserys, visi esame žmonės, visi lygūs ir panašūs vieni į kitus, taigi nėra to, kas mus skirtų. Tad galima sakyti, kad, prieš kelis dešimtmečius dekonstravus tiesą ir filosofiją, iš esmės įvyko tam tikras hėgelinis proto triumfas, kai žmonijos savižinos procesas pasiekė patį maksimumą ir baigėsi didieji žmonijos tikslai ir pasakojimai. O save pažinti šiuo atveju reiškė jausti bendrumą su kitais žmonėmis.

Dekonstravusi žmogaus ir filosofijos idėją postmodernioji filosofija sujungia žmones. Postkolonijinės studijos, socialinė kritika, feministinė kritika, vartotojiškos visuomenės kritika atveria, kad žmonija yra viena šeima. Būti politiškai korektiškam yra gyventi nieko neužgaunant ir neįžeidžiant, o tai galų gale reiškia, kad neturime tiesos, kad praradome ją, nes tiesos mus skiria. Daugybė filosofų sakė, kad nereikia tiesos. O reikia daugiau bendrauti, daugiau skaityti, domėtis vieniems kitais ir to pakanka. Richardas Rorty, Amerikos liberaliosios demokratijos gynėjas, sakė, kad demokratija svarbesnė už filosofiją ir reikia tiesiog džiaugtis demokratiniu būviu.

Mūsų laikas nėra herojų laikas. Graikų jaunuoliai skaitydavo Homero „Iliadą“ ir norėdavo pamėgdžioti Achilą, kuris garbę iškėlė aukščiau už gyvenimą. Kaip tik dėl to antika buvo herojų laikas. O mūsų laikas neturi tokių herojiškų orientyrų. Vietoj herojiškumo pavyzdžių turime sėkmės istorijas, kurios yra tolimas, labai sukomercintas, pritaikytas prie šiandieninio kapitalizmo herojiško gyvenimo aidas. Žmogus herojumi tampa tada, kai savo tiesą iškelia aukščiau už gyvenimą. Mes esame susirūpinę neįžeisti kito, pasiryžę atsisakyti savo tiesos dėl politinio korektiškumo ir to, kas vadinama komandiniu darbu.

Ryškiausia tokios laikysenos figūra buvo Rorty, kuris atsisakė filosofo vardo dėl politinio korektiškumo ir save vadino filosofines knygas skaitančiu ir apie jas rašančiu žmogumi. Taip XX a. pabaigoje išnyko tiesos klausimas ir žmonės, radikaliai įsipareigojantys tiesai. Mūsų laikas kolektyvą iškelia aukščiau už individą, bendrijos jausmą – aukščiau už individualybės jausmą. O herojus kaip tik yra tas, kuris radikaliai įsipareigoja savajai tiesai, darančiai jį išskirtinį savo bendrijoje. Mes šiais laikais savo išskirtinumą esame linkę nuslėpti dėl bendro gėrio.

Kolektyvas mums atsidėkoja už savo individualumo atsižadėjimą, siūlo tariamą buvimo harmoniją įsirašius į bendriją. Herojaus vidujybė yra nekomunikatyvus branduolys, skiriantis jį iš bendruomenės. Jo tiesa padaro herojų nepanašų į kitus. O be yourself šiais laikais galų gale reiškia: būk toks kaip visi, saugiai įsirašyk į kolektyvą ir jame efektyviai veik.

Mes kalbame apie egzistencinius įvykius, atveriančius tiesas, kurios skiria subjektus, ir dėl jų žlunga komandinio darbo galimybė, gimsta individas, kuris jau negali daugiau taip efektyviai darbuotis komandoje. Nietzsche buvo vienišius ne tik dėl savo charakterio, jo tiesa padarė jį vienišą. Nietzschės knygų beveik niekas nepirko, niekas nesidomėjo jo tekstais, bet kartu jis iki galo buvo įsipareigojęs savo tiesai ir dėl to galų gale išprotėjo.

Tiesos žmones išskiria, tačiau kalba gali sujungti, jei jie priima komunikacinį žaidimą ir politinį korektiškumą. Bet Jėzus buvo absoliučiai politiškai nekorektiškas, šiuolaikinio politinio korektiškumo požiūriu labai nekuklus. Jeigu būtų buvęs gudresnis ir suktesnis, būtų mokėjęs patylėti ten, kur reikia, ir pasakyti malonų žodį irgi ten, kur reikia, tai gal viskas būtų susiklostę kitaip, bet Jis būtent įsipareigojo savo tiesai ir tai baigėsi kryžiumi.

Ir dabar, žvelgdami į filosofijos istoriją, matome, kad Jėzaus teismas atitinka Sokrato teismą. Filosofų šventąjį Sokratą irgi nuteisė Atėnų minia, tiesa, nedidele, tik trisdešimties akmenėlių, persvara. Kad Atėnų piliečiai trijų dešimčių balsų persvara Sokratą nuteisė mirti, nėra labai didelė persvara. „Sokrato apologijoje“, kur Platonas atkūrė Sokrato teismo kalbą, jo kaltintojai prašo baigti filosofuoti, gadinti jaunuolius ir griauti tikėjimą dievais. Į tai Sokratas atsako, kad jam geriau mirti, negu nustoti filosofuoti. Tuo jis irgi įsipareigoja savo tiesai ir atsisako būti apsukrus, nuovokus, apdairus ir išsisukti iš keblios padėties. Jis radikaliai priima ir apnuogina savo tiesą. Jėzaus ir Sokrato teismai yra du pavyzdžiai, kaip subjektai angažuojasi savo tiesos atžvilgiu ir kaip ją išpažįsta atsisakydami komunikacinio režimo. Teismas didžia dalimi yra komunikacinės varžybos. Sofistai mokė, kaip kalbėti teisme ir, demonstruojant komunikacines gudrybes, bylos teisėjus padaryti palankius sau. Jėzus ir Sokratas teisme dalyvavo ne tam, kad parodytų komunikacines gudrybes, o kad paliudytų savo tiesą. Tokia Jėzaus ir Sokrato laikysena dabar, visuotinės komunikacijos laikais, mums visiškai nesuprantama.

Mūsų laikas panaikina tiesos radikalumą, kurį išpažino Sokratas ir Jėzus. Sokratas buvo racionalios komunikacijos atstovas, apeliavo į racionalų diskursą, o Jėzus, tęsdamas pranašų tradiciją, kalbėjo apie tiesą, kuri yra dieviška. Ir nereikia būti naiviam ir manyti: jeigu Jėzus būtų racionaliai komunikavęs su Poncijumi Pilotu, tai Jo teismo baigtis būtų buvusi geresnė. Ir filosofas kartais patenka būtent į nekomunikatyvią padėtį ir pasmerkiamas mirti. Sokratas teisme racionaliai mėgino įrodyti, kad yra teisus, deja, buvo nuspręsta, jog turi mirti. Jeigu Kristus būtų buvęs filosofas, vis tiek nebūtų išsigelbėjęs, nes Sokratas buvo filosofas ir vis tiek buvo nuteistas mirti. Kitas dalykas: jeigu Kristus ir Sokratas būtų buvę sofistai, atmetę tiesą ir pakeitę ją kalbos išvedžiojimais, būtų galėję sėkmingai išsisukti iš nemalonios teisminės padėties.

Kalboje visada galime rasti bendrumų. Protas daugiausia yra kalbinis. Kalbėdami prieiname prie bendrų teiginių, kurie mus jungia. Bet, kita vertus, bendrumas gali būti ir patirčių bendrumas, nors taip pasitaiko rečiau. Didelė laimė sutikti žmogų, su kuriuo jungia bendra patirtis. Kai panašus žmonių patyrimas, jų nekomunikuojamą vidinį branduolį sudaro panašios vienetinės tiesos.

Graikiškas žodis αλήθεια (Alētheia) žymi tiesą. Jo šaknis yra λήθεια – paslėptis arba užmarštis, bet αλήθεια reiškia nepaslėptį ar neužmarštį. Martinas Heideggeris šį graikišką žodį „tiesa“ vertė kaip „nepaslėptį“(Unverborgenheit). Taip darydamas norėjo atmesti teiginio ir daikto atitikimą kaip klasikinę tiesos sampratą ir siekė išeiti į tiesioginį esinio švytėjimą, o ne palikti esinį paslėptyje, pridengtą kalbos. Tad Heideggeris norėjo mąstyti tiesioginę esinio duotį, nesubordinuotą kalbai arba teiginiui, kuris atvaizduoja esinį. Tokia tiesos samprata išplėtoja René Descartes’o akivaizdumo sampratą, kurios sąlyga – aiškus ir ryškus patyrimas. Descartes’ui akivaizdžios tiesos pavyzdys buvo matematinės tiesos, tokios kaip 2+2=4 arba kad bet kokio trikampio kampų suma lygi dviem statiesiems kampams. Anot prancūzų mąstytojo, šie dalykai yra akivaizdūs. O Heideggeris suegzistencino tokią Descartes’o akivaizdumo sampratą.

Esama dar vieno vertimo, kurį pasiūlė Skirmantas Jankauskas, Vilniaus universiteto filosofijos dėstytojas ir graikų filosofijos žinovas. Jis Alētheia siūlo versti kaip „neužmarštį“. Antikos mitologijoje Letos upę reikėdavo įveikti mirusiųjų sieloms, kurios keliaudavo į Hadą. Įveikusios šią upę, jos užmiršdavo visą ankstesnį žemiškąjį gyvenimą. Bet esama ir atvirkštinės situacijos: gyvendamas šiame pasaulyje, gali prisiminti tai, ką matei iki gimimo. Platono dialoge „Faidonas“ išdėstyta prisiminimo teorija: būdami anapusybės pasaulyje, dar neįsikūniję į žemiškąjį, matėme tiesas ir filosofuodami prisimename jas šiame pasaulyje. Tad filosofavimas ir mokymasis yra prisiminimas arba, mūsų terminais, filosofavimas iškelia į šviesą tai, ko žmogus niekaip negali užmiršti. Kaip dar kitaip galime traktuoti šią neužmarštį?

Panagrinėkime tokias situacijas. Pavyzdžiui, tapytojas Paulis Cézanne’as kasdien eina tapyti Šv. Viktorijos kalno. Jį nutapo, o vakare nusivylęs, kad nepavyko nutapyti taip, kaip norėjo, suplėšo paveikslą ir kitą dieną vėl eina to paties kalno link ir vėl tapo, kaip apsėstasis mėgina išsakyti savo tiesą apie Šv. Viktorijos kalną ir vėl nusivylęs, kad tai nepavyko, suplėšo paveikslą. Arba, pavyzdžiui, psichoanalitiko kabinete žmogus metų metus mėgina išsakyti tiesą apie save, vis kartoja tą patį ir po kiekvieno tokio išsakymo nusivilia, kad vis tiek nieko neišsakė, liko nesuprastas, ir išeina iš kabineto apimtas nevilties. Arba žmogus kaip sugedusi plokštelė kalba visiems draugams ir artimiesiems mėgindamas išsakyti savo tiesą, kasdien kartodamas tik jam, bet ne aplinkiniams svarbius dalykus.

Šie pavyzdžiai liudija vienetines tiesas, esančias mumyse. Tiesa mus dažniausiai ne tik skiria, bet ir daro nekomunikabilius, kai mes lyg sugedusios plokštelės nuolat kartojame tą savo tiesą. Kai Cézanne’as eina prie Šv. Viktorijos kalno jo tapyti ir nutapęs supranta, kad neišsakė savo tiesos iki galo, kad nevykusiai nutapė, tai čia esama tiesos atžvilgiu fiksacijos. Ji yra nekomunikatyvus vidinis branduolys, į kurį instaliuota žmogaus tiesa, būtent šis nekomunikatyvus vidinis branduolys verčia žmogų taip elgtis. Tiesa yra nekomunikuojamas mano individualumo pamatas, o aš jį nuolat mėginu išsakyti savo kūryboje ir bendraudamas su artimaisiais, bet man pavyksta išsakyti tik dalį savo tiesos, o ne visą. Filosofai irgi jaučia savyje kažin kokį nekomunikatyvų branduolį, vidinę tiesą, kurią mėgina išsakyti, ir nuolat nusivilia kalbos nepajėgumu tai padaryti.

Tiesa yra mano patirtis, kurios metu man įvyksta tiesos įvykis. Tokiomis akimirkomis nutinka mįslingas atitikimas tarp psichofiziologinės žmogaus konstitucijos ir tiesos įvykio ir tiesa įrašoma į žmogaus vidujybę. Kaip tiesos įvykio pavyzdį galima prisiminti apaštalą Paulių kelyje į Damaską. Tada jis vadinosi Saulius ir persekiojo krikščionis. Išvydo prisikėlusio Jėzaus Kristaus viziją, nukrito nuo žirgo ir kuriam laikui apako. Vėliau įsipareigojo šitai vizijai ir iš Sauliaus tapo Pauliumi, mažiausiu iš apaštalų, ir pradėjo apaštalines keliones po Viduržemio jūros regioną. Taip gimė nauja Pauliaus tapatybė. Žiūrint iš egzistencinės perspektyvos, tiesų yra daug, jos visos individualios – ir vienetinės ir konkreti tiesa apsireiškia kaip vienetinis įvykis.

Aristotelis teigė, kad žmogus savo gyvybinių ir protinių jėgų viršūnę, savo akmę, pasiekia būdamas keturiasdešimtmetis. Romanistai paprastai susiformuoja tarp 35 ir 40 metų, nes tuo metu jau būna sukaupę pakankamai patyrimo ir tampa tiesos subjektais. Tarkime, Platonas įkūrė akademiją ir pradėjo rašyti sulaukęs maždaug keturiasdešimties, nes norima išsakyti tiesa tuo metu tampa susiformavusi kūrėjo sieloje. Tad į esė klausimą „Kas yra tiesa?“ atsakome, kad tai mano nekomunikatyvus vidinis branduolys, kuris verčia lietis kalbomis.

O dabar paklauskime: kas yra tikrasis subjektyvumas? Mat sakėme, kad tiesa leidžia tapti subjektu. Subjektyvumas nėra asmeninė idiosinkrazija ir kliedesys, tai, ką anglakalbiai mokslo filosofai mėgina priskirti europietiškam filosofavimui. Subjektyvumas yra atsivėrimas ir ištikimybės skelbimas vienetinei tiesai, kuri mane padaro subjektu, tai ištikimybės skelbimas naujai, iki tol nepatirtai daiktų matymo perspektyvai, kurios tiesos nešėjas esu. Subjektyvumas nėra visuotinumas, kurį pripažįsta visi racionalūs subjektai, – pavyzdžiui, visuotinę tiesą, kad bet kokio trikampio kampų suma lygi dviem statiesiems kampams. Tai visuotinė tiesa, bet ką ji sako apie mane? Deja, nieko. Subjektyvumas yra atvėrimas mano vidinės tiesos, kuri iki manęs nebuvo atverta. Tad subjektyvumo priešingybė nėra objektyvumas. Subjekto tiesa irgi yra objektyvi, praturtina žiniją, jeigu yra mokslinė ir filosofinė, o jei subjektas yra menininkas, tai praturtina meno formų pasaulį. Subjektyvumo priešybė yra ne objektyvumas, bet visuotinumas – tai, ką pripažįsta visi subjektai, arba tai, ką privalu pripažinti visiems subjektams, juos disciplinuojant ir baudžiant.

Søreno Kierkegaard’o „Baimėje ir drebėjime“ yra nubrėžta skirtis tarp Agamemnono ir Abraomo. Pirmasis paaukojo dukterį, nes to reikalavo žynys ir graikų bendruomenės bendras reikalas. Antrasis mėgino paaukoti sūnų vidujybėje išgirdęs Dievo balsą. Agamemnonas dalyvauja visuotinybėje pasiaukodamas dėl bendro reikalo. Jį visi supranta ir užjaučia, jis tampa visuotinės pagarbos objektu. O Abraomo tiesa – ištikimybė Dievui, kuris nori jį išbandyti. Abraomo tiesa yra subjektyvi, balansuojanti ties neišsakomybės riba, tačiau būtent tokia tiesa jį padarė trijų abraominių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – patriarchu.

Žvelgdami į subjektyvias tiesas ir tapimą subjektu, matome didelę saviugdos svarbą. Kalbant apie saviugdą, galima pasakyti, kad mes save galime ugdyti tapdami savo tiesos nešėjais. Šiam individualumui nusakyti graikai turėjo žodį „dorybė“. Platonas sakė, kad žmogus laimę pasiekia atradęs savo dorybę, plėtodamas ją visuomenėje ir tuo pagrindu užimdamas deramą vietą polyje. Šią dorybę galima suprasti kaip individualų talentą: vienas turi talentą groti gitara, kitas žaisti krepšinį, bet esmė ta, kad tu atrandi savo dorybę, savo talentą, jį plėtoji, gyveni iš jo ir taip pasieki laimę bei sėkmę visuomenėje. Sėkmė, aišku, nėra veiklos tikslas, bet jos pasekmė.

Pasaulyje gyvena daugybė žmonių, kurie nėra atradę savo dorybės ar talento daryti ką nors geriausiai. Galbūt nekilnojamojo turto brokerio, besiverčiančio vidutiniškai ir besijaučiančio nelaimingo, tikrasis pašaukimas yra tapyti paveikslus, o gal vidutinis pianistas galėtų būti geras chirurgas, bet jis savęs neatrado ir išgyvena depresiją. Žmogaus ugdymas, padedantis atrasti nepakartojamą savo dorybę ar talentą, realiausias mokykloje ir universitete. Mokytojas arba dėstytojas gali padėti mokiniui ar studentui atsiskleisti. Tikrai laimingas tas žmogus, kuris, pasak graikų, gyvena iš savo dorybės.