2014 11 17

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

Donatas Petrošius. Tėvynės ieškojimo sumaištys (I)

Turėjo daug vandens nutekėti, kol pajutau, kad galiu į tokius žodžius kaip „tėvynė“ žiūrėti be jokių svetimų kontekstų. Pradėti aiškintis, kas man asmeniškai yra. Ką reiškia.

Galiu deklaruoti, kad vienokia mano tėvynė plyti geografiniuose atlasuose. Kitokia – išsibarsčiusi laike. Dar yra dvasinė tėvynė – kaip kitaip.

Užbėgu už akių – šiame tekste atsirandantys sutapimai su Hegelio ar kitų mąstytojų teorijomis – atsitiktiniai. Kai ką sužinojau iš filosofijos studijų, bet ant visos tos žinijos sąmoningai užleidau užmarštį, kad liktų tik tai, kas mano. Ikimoksliška, ikiteoriška.

Skaitančiam lietuviui žodžių junginys „tėvynės ieškojimas“ primeta labai stiprų Czeslawo Miloszo kontekstą. Tiesiog knieti skolintis milošišką kanoną ir savo tėvynės ieškoti sekant klasiku. Mėgdžiojant ir pataikaujant. Į ką įsitverti, kad neįtrauktų galingas klasiko akivaras? Į savo namų durų rankeną – į ką daugiau.

Kita vertus – neįmanomas toks epigonizmas. Miloszui buvo kur kas sunkiau – iš to, kas jam vaikystėje ir jaunystėje buvo tėvynė, prabėgus dešimtmečiams, atėjus rašymo valandai – buvo likę griuvėsiai, plėnys ir pamėklės. Prisiminimai. Norėjimai.

Man, rašančiam apie savo tėvynę, lyg ir paprasčiau – beveik niekas nesugriuvo, neišnyko, nepasimiršo. Galiu tapyti paveikslą iš natūros, konsultuotis su gyvąja istorija. Medžiaga pati prašosi būti įpinta į pasakojimą, kinta aprašymo proceso metu. Tuo požiūriu Miloszui buvo lengviau – jis buvo atminties archeologas. Bene vienintelis likęs savo paveldėtų istorijų liudininkas. Per jo petį į rašomus lapus žvelgė nebylios atlaidžios dvasios. Man per petį žvelgia baimė, kad gyvieji liudininkai protestuos ir nesutiks su niekuo, ką bandau prakišti kaip tiesą.

Apskritai – su pagarba istoriškai suformuotam tėvynės sąvokos krūviui bei kontekstams – būčiau linkęs keisti žodį tėvynė į man artimesnius – žemė, kraštas, vieta.

Mano įsivaizduojamos genties žemė. Mano protėvių ir mano paties užgyventa žemė.

Kraštas, prie kurio esu, kur balansuoju (vengdamas būti centre); kraštas, už kurio slepiuosi.

Vieta, iš kur esu, vieta, kur save atrandu, iš kur save kildinu.

Aibės žodžių, artimesnių už tėvynę.

Bet tiek to – žaidimo taisyklės tuo ir patogios, kad kuo skrupulingiau jų laikaisi, tuo labiau jas sulaužai. 

Biografinis ir geografinis apsiieškojimas

Vakarais mano tėtis buvo kino mechanikas dviejuose provincijos kino teatruose (kultūros namuose) – gimtųjų Bijotų ir Girdiškės – už 4 km nuo mūsų kaimo, kur gyveno mamos tėvai, mano seneliai Pipirai – Ona ir Jonas. Du kartus per savaitę naktimis po kino Girdiškėje mes parbėgdavome namo bėgte. 

Dienomis tėtis buvo Bijotų Dionizo Poškos kolūkio sporto metodininkas. Kitaip sakant – Bijotų ir juos supančių, tankiau ar rečiau apgyvendintų, apylinkių: Bardžių, Simėnų, Košių, Tūjainių, Antininkų, Palaimos, Pakadūšio (ir dar bent 15 pavadinimų kaimų) sportininkų vadas. Ne treneris. Labiau – koordinatorius. Surinkdavo visų sporto šakų komandas – nuo virvės traukimo iki futbolo – ir lydėdavo kolūkio autobusiuku į rajono pirmenybes. Įvariausių sporto šakų varžybos vykdavo visus metus.

Buvo neįmanoma nebūti sportininku. Nei man, nei jokiam kitam kaimo bernui.

Mano mama buvo lietuvių kalbos mokytoja. Bet ne iš karto. Kai aš buvau labai mažas, ji studijavo neakivaizdžiai Šiauliuose ir Vilniuje lietuvių kalbą ir literatūrą. Mane augino tėčio mama – senelė Stasė, kurios statytoje troboje Bijotų centre ir gyvenome visi; nors ne – teisybę sakant, mane augino ciocė (teta) Julikė – aštuoniasdešimtmetė senutė, visą gyvenimą nugyvenusi viena – mano pasąmonę prifarširavusi dainų ir pasakų. Kai 1982–1985 metais statė naująją mokyklą, jos seną sukiužusią trobelę nugriovė ir toje vietoje įrengę stadioną. Julikei tas praradimas turėjo būti skaudus, nors ji seniai buvo persikrausčiusi gyventi pas mus – gerokai anksčiau nei aš gimiau.

Taigi, kol mama studijavo, mane augino Julikė ir tėtis, per atostogas grįžusios mamos neatpažindavau. Mamai baigus lituanistiką, iš pradžių jai teko dirbti anglų kalbos ir fizinio lavinimo mokytoja, nes nedidelėje mokykloje ir taip buvo du lituanistai. Bet ir tų pamokų iki viso etato buvo per mažai, todėl mamai teko garbė tapti pionierių vadove, o norint dirbti pionierių vadove, teko stoti į komunistų partiją.

Mama įstojo į komunistų partiją, o laisvu nuo ideologinių prievolių metu plaudavo Girdiškės bažnyčios grindis, apeiginius liturginius rūbus, staltieses nuo altoriaus ir visą kitą bažnytinę atributiką. Nes mano seneliai tarnavo bažnyčioje – Jonas Pipiras buvo zakristijonas (kunigo padėjėjas varpų skambinimo klausimais), o senelė pročka – atsakinga už švarą ir tvarką didžiulėje bažnyčioje. Dėl garbaus amžiaus su tomis pareigomis nelabai susidorodavo, todėl tie rūpesčiai pereidavo ant mamos pečių.

Vėliau atradau sovietologų sugalvotą apibūdinimą – dauguma partijos narių buvo partiniai, bet ne komunistai. Ikiideologiniai situacijos įkaitai. Tiesa, vienas buvo mūsų kaime skaitęs Lenino raštus – pavarde Murauskas, gyveno Paškevičiaus dvaro sodyboje likusiuose pastatuose (mama jo bijodavo, nes sutikęs klausdavo – ar skaitei Lenino raštus?), bet jis, pamenu, išprotėjo.

Vieną kartą mus su mama įskundė (žinom, kas – ir nebepykstam), kad lankomės bažnyčioje, mane mokykloje tardė komisija (į tą tardymą rimtai nežiūrėjau – ne ką grėsmingesnis pasirodė tas kvotimas už kasdienes patikras pradinėje klasėje – ar turi šukas nosinę ir veidrodėlį). Pasirodo, išplepėjau per daug (išgavo mano „taip, buvom“) ir mamą norėjo atleisti iš darbo, bet tas procesas užsitęsė, santvarka griuvo, o bažnyčios ir tikybos pamokų lankymas tapo kone privalomas. Kai tai tapo privaloma – tiksliau – visuotinai madinga (keletą metų po Nepriklausomybės buvo bažnyčių lankymo pakilimas) nebekėliau ten kojos.

Mama pradėjo dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – pagal profesiją – tačiau dėl to, kad tapau rašytoju, yra kalti ne tik jos genai, įtaka, postūmis. Tiesą sakant, tėtis labiau mylėjo knygas. Leido joms paskutinius pinigus. Visos tėčio knygos buvo labai įdomios – jas būtų galima suskirstyti į keturias rūšis: pirmoji – apie indėnus; antroji – Aleksandro Diuma raštai (iki mirties surinko gal 60 ar 70 tomų), trečioji – visa kita nuotykių literatūra – Main Ridas ir co; ketvirtoji – lietuviai, tėvo bendraamžiai – Mykolas Sluckis, Kazys Saja ir t.t.

Tėtis ir pats rašė pjeses, režisavo, vaidino. Manęs kartais teiraujasi – ar išsaugojau garsiąją tėvo rašytą pjesę pavadinimu „Siaubas skelbia paliaubas“? Nežinau, bijau raustis po palikimo dėžes. Nebijau, bet atidėlioju. Kai labai reikės. Kai nebeturėsiu, ką rašyti. Tėvas pastatydavo vieną ar dvi pjeses kasmet. Nuo scenos skaitydavo poeziją, humoreskas. Buvo sportininkas – slidininkas, ilgų nuotolių bėgikas, dviratininkas, tinklininkas ir didžiausias mano gyvenime sutiktas knygų mylėtojas – nedera viskas, perskaičiuoju – ar ko neišsigalvojau? Keistas impulsyvus žmogus su vaikystėje prisiūtu svetimu veidu – kai jam buvo keleri metukai, apsipylė degančiu žibalu. Gydytojai be nuskausminimo iš odos nuo krūtinės atrėžtos odos suformavo naują veidą. Gali būti, kad visa ta vaidyba  buvo natūrali  būsena žmogui visą gyvenimą gyvenančiam su kauke, ne su savo veidu – kuris itin traukdavo aplinkinių dėmesį ir kurio labai varžėsi. Kitas itin svarbus tėvo bruožas – jis negalėjo vartoti alkoholio. Po kelių taurelių jo uraganinė vaidyba nunešdavo ir geriausiai pritvirtintas dekoracijas nuo visų scenų.

Visą gyvenimą bėgo ir vaidino.

Kai paaugau ir atėjau į protą (kai supratau, kad nebenoriu užaugęs būti sunkvežimių vairuotoju), nusibrėžiau kryptį gyvenime – būsiu kūno kultūros ir geografijos mokytojas (būdavo tokia studijų kryptis Vilniaus pedagoginiame institute), būsiu olimpinis čempionas maratono rungtyje (šitą tėtis įteigė – pats nebūčiau sugalvojęs – pirminiais mūsų skaičiavimais, tai jau turėjo atsitikti 2000-aisiais Sidnėjuje arba, blogiausiu atveju – 2004-aisiais Atėnuose), o vakarais Bijotų ir Girdiškės kultūros namuose rodysiu kiną – nes negi perleisi tokią svarbią misiją kokiam nors netikėliui iš pašalės.

Planavau būti viskuo, išskyrus rašytoją.

Kodėl aš tai pasakoju? Kad įvardyčiau kontekstą. Kontekstas buvo sumaištis. Griuvo viena ideologija, radosi laisvė, gyvenimas be instrukcijų. Daugybė žmonių pasijuto nebereikalingi. Tokios specialybės ir veiklos kaip kino mechanikas ir sporto metodininkas provincijoje išnyko. Bendruomenės suiro. Žemės ir kolūkio turto dalybos supriešino daugybę žmonių. Atsirado kriminalinė realybė. Sumaištis kaip pastovi forma. Gariūnmečio (Gariūnai – didžiausias Rytų Europoje turgus Vilniaus priemiestyje – skamba išdidžiai) epochoje mano karta formavosi kaip sarkastiški cinikai. Iš dabarties atsigręži atgal ir matai būsimuosius poetus renkant metalo laužą ir pardavinėjant cigaretes bendraamžiams.

Kas per visus ideologinius ir vertybinius perversmus lieka pastovaus? Iš to, ką žinau – geografija. Kaskart, kai išgirstu klausimą, kokias knygas pasiimčiau į negyvenamą salą, daug galvos sukti nereikia. Pasiimčiau 1 knygą. Išsamų pasaulio atlasą. Esu iš tų, kurie tiki Lao Zi ištarmės, kad norint pažinti pasaulį nereikia eiti iš namų, pagrįstumu. Iš žemėlapių išmokau skaityti, praleidžiu prie jų įsikniaubęs į vietovardžius ir hidronimus valandų valandas. Ir tai yra vienintelis skaitalas, kuris niekada neatsibosta. Nors juose taip retai kas kinta – paviršutiniškai žiūrint. O tikrovėje – akis vedžioti per pavadinimus galima ne tik iš kairės į dešinę kaip įprastose knygose – žemėlapių tikrovėje akimis po tą patį lapą gai keliauti begalybe skirtingų maršrutų.

Prie tėvynės klausimo bandysiu prieiti per žemėlapius. Gal pasidarys kiek aiškiau. Žmones ir jų gyvenimus gaubia nežinia ir prietema. Žemėlapius – aiškybė ir šviesa.

Tėvynę surasti žemėlapiuose paprasčiausia.

Bijotai, kaimo tipo gyvenvietė (apie 500 gyventojų), yra Pietų Žemaitijoje, rytiniame Šilalės rajono pakraštyje, prie Pelos upelio.

Bet baisiai mažas tas Pelos upelis, niekas jo nežino. Tiesą sakant, ir vietiniams nelabai vaidina kokį nors vaidmenį. Gal tik karvėms, kurias girdo Pelos vandeniu. Pela iki tvenkinio – numelioruota, tik ištekėjusi iš Bijotų tampa vienu žingsniu neperžengiamu upeliu. Iki tvenkinio – ne upelis, o melioracijos kanalas. Melioracija, tiesą sakant, laimė žemdirbiams ir kraštovaizdžio mylėtojų siaubas. Pamenu, kaip atrodydavo viskas iki melioracijos. Dabar tik bebrai ir laikas stengiasi atitaisyti tai, kas gražaus nudrenuota.

Ne, Pelos upelis geografinėms mano tėvynės koordinatėms apibrėžti netinka. Šiam tikslui netiktų nei keleriopai didesnis upelis, tekantis palei rytines mano tėvynės ribas – pro Pelėdkalnį, Simėnų piliakalnį – Ančia. Nes Ančių Lietuvos žemėse yra daug. Yra Juodoji Ančia, Baltoji Ančia. O čia – šiaip Ančia.

Miestų arti nėra – Žemaitijoje miestų apskritai nėra – iki Šilalės – 32 km, iki Tauragės – 30 km, iki Kelmės – apie 35 km, iki Raseinių – 38 km.

Miestų nėra, bet visai šalia yra tarptautinės svarbos sankryža – Kryžkalnis, už 9 kilometrų. Prie Kryžkalnio kryžiuojasi svarbiausia Lietuvos magistralė su plentu Ryga–Kaliningradas. Nesu tikras, ar Kryžkalnyje gyvena žmonės, ar yra tokia gyvenvietė. Man visuomet pakakdavo, kad čia yra svarbiausia pasaulyje autobusų stotis, kurioje stoja visi autobusai, net ekspresai Vilnius–Klaipėda. Iš Kryžkalnio galima pasiekti visą pasaulį. Nueiti pėsčiomis nuo Bijotų iki Kryžkalnio užtrunka 1 val. 45 min. Kiek kartų esu ėjęs? 50? 100? Pamečiau skaičių.

Už pusantro kilometro nuo kaimo centro į Šiaurę – magistralė Vilnius–Klaipėda. Posūkis į Bijotus – 100-asis kilometrus skaičiuojantis stulpelis važiuojant nuo Klaipėdos pusės ir 211-as – nuo Vilniaus pusės. Dar už kilometro į Šiaurę – Žemaičių plentas, beveik nebenaudojamas po to, kai atidarė autostradą, berods, 1987 m.

Tarp 1980 ir 1990 metų mano tėvynėje nutiko galybė svarbiausių dalykų: išasfaltavo gyvenvietę, pastatė naują mokyklą, darželį, daug alytnamių, valgyklą-parduotuvę, sugriovė kolūkį ir visi tapo laisvi.

Per toli nušokau į priekį. Bijotuose kolūkis vadinosi visai padoriai (jei lygintume su aplink buvusiais Mičiurino, „Raudonosios Žvaigždės“, „Lenino keliu“ ir pan.)  – Dionizo Poškos, prieš 200 metų čia turėjusio dvarą žemaičių bajoro, švietėjo, muziejininko, archeologijos pradininko. Sovietmečiu jo poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ buvo privaloma mokyklinėse programose – neva įrodanti klasių kovos užuomazgas baudžiavos laikais.

Bijotų mokykla – mano pirmoji – savaime suprantama, taip pat buvo pavadinta Dionizo Poškos garbei. Kai pradėjau eiti į mokyklą – 1985 m. ji dar tebebuvo aštuonmetė, po poros metų tapo devynmete, dar po kiek laiko – dešimtmete. Dabar mokykla kaunasi dėl išlikimo, nes drastiškai sumažėjo moksleivių skaičius – liko apie 80–90. Vaikų apylinkėse nesumažėjo – prisirinktų apie pusantro šimto, bet, įvedus mokinių krepšelius, aplinkinės vidurinės ir gimnazijos pervilioja. Bet čia jau kita istorija – nors ir labai susijusi – uždarius mokyklą, kaime gyvybės ženklų gerokai sumažėtų.

Iki 1990–ųjų, kol Poška buvo privalomas autorius – o ir šiaip šalyje pramogų itin stigdavo – kiaurus metus prie D. Poškos Baublių muziejaus (pirmojo Lietuvoje etnografinio muziejaus, įrengto tūkstantmečių ąžuolų kamienuose), kuriam pernai sukako 200 metų, atvažiuodavo šimtai autobusų, pilnų gyvybės. Tas muziejus su keliais surūdijusiais šarvais, mamuto šonkauliais ir akmeniniais patrankų sviediniais darė mūsų kaimą respublikinės reikšmės traukos centru. Po to, kai respublikinė reikšmė išnyko, lankytojų srautas sumažėjo. 

Pats D. Poška gimė Mažeikių rajone, atsitiktinumas, kad jo tėvą likimas atvedė į Bardžių dvarelį. Mums baisiai mažai žinoma apie dalykus, nutikusius vos prieš porą šimtmečių. Kelios žmonių kartos. Sovietmetis, suluošinęs žmones ir jų kolektyvinę atmintį, privertęs tylėti apie tai, kas svarbiausia. Primetęs savo istorijas.

Tiesą sakant, kuo giliau žiūri, tuo daugiau atsitiktinumų. Bijotai per atsitiktinumą vadinasi Bijotais. Seniau čia buvo Barzdžiai (vietovardis nuo žodžio barzda? – rašau klaustuką, nes etimologizuodamas gali nesunkiai nusigrybauti). Vienoje krūvoje tarti garsus -zdž- yra pernelyg nepatogu, todėl natūralu, kad z iškrito. Bijotai atsirado po to, kai Bardžių dvarą nusipirko vienas toks bajoras Volmeris, iš meilės savo žmonai Beatai vietovę  (tada dar kaimo nebuvo – kaimą įkūrė kolūkis, kai kolektyvizacijos metu žmones priverstinai sukėlė iš aplinkinių vienkiemių) taip ir pavadino – Be-a-tai. Ilgainiui apylinkių žmonės Beatus ėmė vadinti Bejatais, vėliau – Bijotais.

Žinoma, pasisakau už tai, kad kaimui reikia sugrąžinti džeržgiantį Barzdžių vardą (o kaimyninę Girdiškę vadinti senoviškai – Girgždiškė), bet kas manęs klausys? Kiek popierizmo – ir dar daugiau sumaišties. O kam rūpi teisybė?

Visada, kai galvoju, kad pasaulyje ne viskas tobula, užtenka prisiminti, kad gali būti ir blogiau. Vienu metu bajorai Volmeriai, valdydami Bardžių dvarą, jį buvo pavadinę Leonardpolio palivarku. Leonardpolis? – ačiū nereikia. Dar toje pačioje Bostone lietuvių išeivių išleistoje enciklopedijoje mūsų mažasis upelis Pela vadinamas Pala. Žinok, kuo tikėti. Kur tikrasis pavadinimas, o kur – skubant nurašinėjant padaryta klaida? Kartais pasiseka vietovei su vardu – kaip žmogui – kartais – viskas pro šalį. Kaip Karaliaučiaus – Kaliningrado srity – Tilžė – Tilsit – Sovetsk. Matai miestą ir supranti, kad vardas ne jo.

Žvalgantis po smulkiausius apylinkės žemėlapius pamatai, kad ir Bijotams- Barzdžiams būtų labiau pasisekę, jei prieš šimtmečius bajorai dvarus būtų rentę trejetą kilometrų toliau į šiaurės vakarus – ten, kur yra vietovė, pavadinta Palaima.

Ar žmonės  būtų laimingesni, jei gyventų Palaimoje? Niekas nežino atsakymo, bet atvykėliai labiau šypsotųsi. Buvau Palaimoje, – sakytų, – važiuoju vėl į Palaimą.

Bijotų D. Poškos kolūkis buvo milijonierius,  dalijantis jo turtą ūkininkai gavo neblogą pagrindą. Ir dabar aplink daugybė klestinčių, kone dvarininkų, šimteriopai geriau prakutusių už vargo pele save vadindavusį Raseinių teismo raštininku tarnavusį mažažemį bajorą Pošką. Kaip ir visur Lietuvoje, daugėja turtingų žmonių, kalbos apie vargą smarkiai perdedamos. Ko reikia, kad gyventum nuolatos palaimoje? Išmokti džiaugtis tuo, ką turi, ir gyventi taip, kaip patinka, kaip matai esant reikalinga, užuot nuolat sukus galvą – o ką žmonės, kaimynai pasakys ar pagalvos.

D. Poškos didžiausias nuopelnas ne tik tai, kad įkūrė muziejų, tyrė kalbą, istoriją, religijas, o labiau tas, kad parodė visiems pavyzdį – jei nori ko gyvenime pasiekti – reikia daryti ne taip kaip visi.

Kai iškilus sunaikinimo pavojui D. Poška ant Vyšniakalnio nukirto senus tūkstantmečius ąžuolus ir padarė iš jų tuščiavidurių kamienų pavėsines – tuoj pat radosi praktiškai mąstančių žmonių, kurie puolė mokyti, kad iš tų daiktų galima padaryti rentinius šuliniui, rūsį bulvėms laikyti, vežimą ir dar daugybę naudingų dalykų. Gerai, kad D. Poška nieko nepaklausė ir darė savaip.

Darė savaip, kai jo brolis Norbert Paszkiewicz (pats Dionizas ano meto oficialiuose dokumentuose visur pasirašo Dionizy Paszkiewicz) ėmė nesisveikinti ir nebendrauti dėl to, kad platina litvomanybę – daugelio anų laikų bajorų nuomone – žalingą dalyką bendroje lietuvių ir lenkų kovoje su rusų carine okupacija.

Darė savaip rašydamas eiles lietuviškai, į lietuvių kalbą versdamas Vergilijų, Ovidijų, Horacijų, sudarydamas lietuvių kalbos žodyną, nors mažai kas pasaulyje tikėjo, kad po 20–30 metų dar bus kalbančių lietuviškai. Kur kas anksčiau Goethe su amžininkais domėjosi rytprūsių lietuvininkų pasakomis ir dainomis manydami, kad studijuoja mirti pasmerktos tautos ir kalbos dvasinį palikimą.

Dionizas nenustojo kasinėjęs piliakalnių ir senkapių ieškodamas senovinių ginklų, šarvų ir monetų, nors daug garbingų ponų ir damų viešai šaipėsi peržiūrėję jo aprūdijusių senienų kolekcijas. Pats tikėjo ir kitiems aiškino, kad lietuvių bajorai niekuo ne prastesni už lenkų, nes yra kilę tiesiogiai iš romėnų kunigaikščio Palemono, o mūsų kalba akivaizdžiai giminiška lotynų kalbai – dėl to nėra ko jos gėdytis.

Šis kaimo šviesuolis atlaikė bjauriausius vilniškių jaunųjų masonų iš Šubravcų – „nenaudėlių“ grupuotės išpuolius ir pamfletus ano meto Vilniaus spaudoje. Istorija liudija, kad jie patys pirma pasivadino slapyvardžiais iš lietuvių dievų panteono, rinko apie juos medžiagą, ano meto klerikalų buvo sudrausminti, atėjo į protą, ir ėmė šaipytis iš tuo pačiu užsiimančio D. Poškos – kuris, ko gero, buvo jų pačių įkvėptas rašyti lyginamąją lietuvių – graikų – romėnų – egiptiečių ir indų dievybių studiją, prie Baublių tempti kulto akmenis išlikusius apylinkėse.

Vienui vienas plušėjo – lyg ir nematomas, dažniau pašiepiamas nei giriamas. Siuntė atkastas monetas į universitetus, fosilijas, suakmenėjusius dinozaurų laikų gyvius iš Papilės atodangos. Buvo lankomas garsiausių ano meto profesorių – Joakimo Lelevelio ir kitų. Garsas apie Baublį nukeliavo iki Adomo Mickevičiaus, kuris eilute  „Ar gyvas dar Baublys?“  saliutavo Dionizui į amžinybę.

Pakanka vieno keistuolio, kad užkampis kuriam laikui taptų viso regiono – šiuo atveju – Žemaitijos – kultūros sostine, traukos centru. Užteko kelių tokių keistuolių vienišių, kaip Poška, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, kad būtų išsaugota kalba, istorija ir tikėjimas atgimimu.

Nebūna Dievo užmirštų pasaulio kampų. Visur stovi pasaulio medžiai, ir jei po tais medžiais kas nors dirba vadovaudamasis savo galva ar širdimi, o ne kaip bandos gyvuliai seka paskui pirma einančiojo uodegą, tada ta vieta tampa svarbi visam pasauliui.

Man pasisekė gimti tokioje vietoje, kur pasaulio centras išreikštas labai ryškiai. Vieno žmogaus ir keleto puoselėtojų, kurie neleidžia visam tam palikimui sugriūti.

Šis tekstas rašytas Tomo Mano festivaliui 2013 m.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.