2014 11 17

Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

„Šeima – bendrystės sodas“: Didelės šeimos namuose tylu nebūna

Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinį šeimos pavidalą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas vykdo projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti tą vidinę įvairovę, kuri sutelpa į „tradicinės šeimos“ sampratą. Nuo šio rudens pradedame kalbinti šeimas, atverti jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, savo nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą.

Evgenios Levin nuotrauka

Jurgita ir Mindaugas Pociai, kaip patys sako, yra eilinė šeima. Gyvenantys viename Vilniaus mikrorajonų, turintys savą kasdienybę, džiaugsmus – tik kad tų „džiaugsmų“ šioje šeimoje net keturi, o penktasis jau pakeliui. Tai šios šeimos pasididžiavimas: trys dukros – Pajauta (10 m.), Morta (9 m.), Barbora (7 m.) ir sūnus Kernius (5 m.).

Su Jurgita ir Mindaugu kalbamės, kas jiems yra šeima, kodėl svarbu puoselėti tarpusavio santykius ir ar jie, būdami daugiavaikiai, jaučiasi kitokia šeima.

Papasakokite apie save – iš kur esate kilę, apie savo šeimas, kuriose augote.

Jurgita. Esu kilusi iš Kauno. Niekuo neišsiskiriančioje šeimoje. Turiu vieną seserį. Mokiausi Naujalio menų gimnazijoje, smuiko klasėje. Po to studijas tęsiau Lietuvos Muzikos akademijoje pas prof. Raimondą Katilių.

Mindaugas. Esu vilnietis, gimiau fiziko ir chemikės šeimoje. Turiu vieną seserį.

Kokios vaikystės patirtys įstrigusios labiausiai ir galbūt nulėmusios jūsų tolesnį gyvenimą?

Jurgita: Manau, kad visose šeimose formuojasi mūsų ateities modeliai. Mūsų šeima buvo labai įprastinė. Praktiškai visus 4 kampus laikė mano mama. Ji ypač rūpinosi mūsų su sese lavinimu. Todėl ir leido į meno mokyklą. Manau, tai buvo jos neišsipildžiusi svajonė. Už tai esu jai labai dėkinga, nes to dėka prisiliečiau prie meno labiau nei mano tuometiniai bendraamžiai.
Kita vertus, jei nėra duota, tai ir netapsi tuo, kuo tave verčia kiti… Aš, kaip žinote, muzikante netapau.

Kurti šeimą šiais laikais – drąsus poelgis, nes vyrauja neigiamos nuostatos, o jei dar vaikų joje atsiranda daugiau nei du, tai išvis skubama pasmerkti. Kaip susipažinote ir kodėl nusprendėte kurti šeimą?

Jurgita. Mūsų pažinties ir meilės istorija labai spontaniška ir apgaubta visiško romantikos ir „išprotėjimo“ šydo. Dar būdama paauglė mąsčiau, kad savo vyrą sutiksiu ir jį pažinsiu iš karto. Nereikės nei pabandymų pagyventi kartu, nei ilgų padraugavimų… Taip ir nutiko. Mes susipažinome gana brandaus amžiaus. Man buvo 27, jam – 30. Abu jau buvome paragavę ir pirmosios meilės, ir nusivylimų, ir ieškojimų. Tačiau, kai susitikome, viskas abiem pasidarė labai aišku. Mes susituokėme po 2 mėnesių. Jau pirmą pažinties dieną žinojome, kad būsime kartu.

Mindaugas. Galiu tik pasakyti, kad taip, tam tikru metu į gausias šeimas Lietuvoje tikrai buvo žiūrima ne itin teigiamai. Tačiau dabar, kai pasižiūrime į savo draugus, bičiulius, kaimynus, vis dažniau sutinkame šeimų, kuriose yra bent trys vaikai. Ir niekas tuo jau nesistebi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kokios jūsų profesijos, kuo užsiimate ir kaip darbas padeda ar trukdo jūsų šeimos gyvenimui?

Jurgita. Nors baigiau smuiko klasę, smuikas, deja, padėtas ant spintos. Organizacinis darbas man labiau prie širdies. Taip pat teko paragauti rinkodaros praktikos, tai man labai patiko ir patinka. Tad dabar visos žinios tarnauja daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ praktikai.

Mindaugas. Organizuojame renginius karine tematika, važinėjame po Lietuvą kartu su projektu „Svajonių karavanas“ ir padedame įgyvendinti paprastų žmonių svajones.

Dabar jau auginate keturis vaikus, pakeliui ir penktasis, – ar kada galvojote, kad tapsite daugiavaike šeima? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Jurgita. Niekada nemaniau, kad turėsiu daug vaikų. Tiesą sakant, būdama netekėjusi netgi ne itin pakenčiau svetimus vaikus. Teko dirbti mokytoja, bet labai aiškiau pajutau, kad čia nesijaučiu gerai. Tačiau, pasirodo, su savais vaikais viskas visai kitaip.
Apie iššūkius nelabai susimąstau. Man asmeniškai sunkiausi buvo keli motinystės virsmo lūžiai. T.y. pirmo vaiko gimimas, kada suvoki, jog jau niekada nebebus, kaip buvo. Kai tampi atsakinga už kitą žmogų visam likusiam gyvenimui. Ir antras lūžis, kada laukiausi ketvirtojo vaikelio. Tada mąsčiau, jog 4 vaikus auginti bus neįmanoma, ir kad mano gyvenimas jau baigėsi. Tačiau iš tiesų, jis ne tik kad nesibaigė, bet įgavo naujų spalvų, naujų patirčių. Beje, didesnis vaikų skaičius priverčia suaugusiuosius suimti save į nagą bet kokiomis kritinėmis situacijomis. O jų, kaip žinoma, nutinka beveik visada.

Mindaugas. Aš visada žinojau, kad turėsiu 10 vaikų, ir labai tikiuosi, kad taip ir bus (juokiasi). O jei kalbėtume rimčiau, tai vis labiau jaučiame, kaip su kiekvienu vaiku mūsų gyvenime kažkas pasikeičia, pasikeičiam mes patys. Kai laukėme ketvirtojo, jau tada atrodė, kad mūsų šeima didelė. Dabar laukiame penktojo – tad ji taps dar didesnė. Mums svarbu, jog savo pavyzdžiu prisidedame prie to, kad daugiavaikė šeima tampa privalumu, o ne trūkumu. Pavyzdžiui, dabar jau gerai matau, kad auginti vieną ar du vaikus yra sunkiausia. Kai jų jau keturi – daug lengviau: vaikai tarpusavyje pasidalina pareigomis, atsiranda įvairesnių santykių, patirčių. O augant vaikams matau, kaip vis daugiau jiems ima reikšti ir tėtis, ne tik mama. Juk pradžioje, kai jis dar kūdikis, vaikui svarbiausia mama – tai ji jam suteikia viską, kad jis išgyventų. Ir ilgą laiką vaikai labai priklausomi nuo „mamos sijono“. Dabar jau ateina laikas, kai mūsų vaikams mama nebėra tokia būtina, ir aš galiu prisidėti daugiau, ir pats atrasti daugiau. Ir išmokti.

O kas teikia daugiausia džiaugsmo šiame kelyje?

Jurgita. Šeimos pilnatvė ir žinojimas, kad esame labai reikalingi vieni kitiems. Mes labai vieni kitus mylime ir manau, kad kiekvienas tą jaučiame.

Mindaugas. Man labai smagu matyti, kokie skirtingi mūsų vaikai, ir leisti jiems būti skirtingiems, nesikišti, leisti patiems mokytis spręsti problemas, ginčus. Mes kiekvienam savo vaikui stengiamės leisti pasireikšti… Aišku, jų visų charakteriai tokie skirtingi, tad konfliktų tikrai kyla. Tada jau stengiuos prilaikyti žmoną, kad ji neskubėtų kištis, leistų patiems spręsti.

Kaip auginant daug vaikų atrasti laiko sau?

Jurgita. Kad ir kaip būtų keista, tačiau vaikai auga. Tad galime kartais ir mes su vyru atrasti laiko tik mudviem. Beje, ne per seniausiai atradau  moteriškos kompanijos pasisėdėjimų džiaugsmus.  Anksčiau tam neturėjau nei laiko, nei poreikio. Kita vertus, kiek to laiko sau mums reikia? Man asmeniškai jo reikia išties nedaug. Tada tarsi su dviguba jėga vėl sugrįžta poreikis rūpintis, ir buitis bei rutina nebe taip slegia.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip keitėtės jūs patys – jūs ir jūsų vyras – su kiekvienu vaiku? Kokios gyvenimo pamokos įstrigusios stipriausiai?

Jurgita. Kiekvienas mūsų vaikas buvo ir yra lauktas, dabar vėl labai laukiamas. Mes puikiai suvokiame atsakomybę už juos. Man asmeniškai  labai smagu, kad galiu dalintis su vaikais savo patirtimis. Beje, jie mato įvairų gyvenimą. Visokių būna periodų šeimoje: ir lengvesnių, ir sunkesnių. Tačiau tai yra gyvenimas, kur viskas turi savo pasekmes. Iš tiesų kartais mūsų ego mus, suaugusiuosius, užvaldo labiau, nei turėtų, ir tik vaikų dėka pažabojame savąjį egoizmą.

Aš kaip mama atrandu, kad man labai svarbu tas kūdikiškas etapas: kai sulaukiame mažojo šeimos nario, visa širdimi pajuntu, kaip svarbu juo rūpintis, kad mama jam yra viskas: ramybė, šiluma, iš mamos emocijų vaikas mokosi, jų veikiamas auga. Todėl mes su vaikais visur keliaujame kartu, ir mažasis būna visada šalia – juk jam tai būtina, būti kuo arčiau mamos. Skaudama širdimi prisimenu, kaip vaikystėje man tekdavo būti be mamos, todėl mūsų vaikai auga be auklių ar svetimų žmonių priežiūros.

Mindaugas. Manau, labai svarbu suprasti, kad tėvams būtina kantrybė. Ir labai didelė. Kartais norisi priimti lengviausius sprendimus, bet jie nebūtinai geriausi. Tarkim, mūsų dukros labai ilgai buvo pripratusios būti nešiojamos, galima sakyti, pasivaikščiojimai vykdavo su dukromis ant rankų. Bet pasitelkus didelę kantrybę pavyko atrasti vaikščiojimo džiaugsmą.

Ir panašus klausimas, bet apie vaikus: kaip sugebėti paskirstyti dėmesį ir atrasti laiko visiems? Juk kiekvienas skirtingas, su savo poreikiais…

Jurgita. To mokytis, matyt, teks visą gyvenimą (šypsosi). Tai tikrai labai sudėtinga. Daugiavaikėje šeimoje gal ir neįmanoma išvengti pasiskirstymo tarp vaikų. Visko būna, vaikai natūraliai turi daugiau galimybių pamatyti, pajusti įvairius tarpusavio santykius, konkurenciją, bet taip pat ir draugystę, bendradarbiavimą.

Dažnai tenka būti ne tiek mylinčia mama, kiek teisėja ar ginčų sprendėja. Kasdien išgyvename mokyklą, kai tenka taikytis su kompromisais, kas, manau, gyvenime bus tik į naudą.

Mindaugas. Kaip jau sakiau, man atrodo, kad vaikams svarbu suteikti daugiau laisvės spręsti tarpusavio santykius patiems. O kas dėl tėvų, tai bent jau mums akivaizdu, kad vaikai labai greitai pajunta, kas galima su mama, o kas negalima su tėčiu. Mūsų visi keturi labai skirtingi: charakteriai, interesai, žaidimai, ką jau kalbėti apie tai, kad mergaitės ir berniukai išvis žaidžia ir bendrauja skirtingai…

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manote, ar skiriasi šeimų gyvenimas mieste, tarkim, Vilniuje, kaip kad jūs gyvenate, ir provincijoje? Galbūt turite pavyzdžių ar esate patys tai išgyvenę…

Jurgita. Sudėtinga atsakyti. Manau, kad jei gyventume ne Vilniuje, būtų tik daugiau erdvės, didesnis kiemas ir daugiau laiko praleistume lauke. Šiaip vėlgi viskas priklauso nuo kiekvienos šeimos. Žinoma, sostinėje ar didesniame mieste yra daugiau galimybių lavinti vaikus, tačiau juk kaimas turi savų privalumų. Šviežios nuosavos daržovės, geras oras ir t.t.

Kitas dalykas, kurio negaliu nepaminėti, tai asocialios daugiavaikės šeimos. Ne paslaptis, kad yra šeimų, kurio „atsirado“ ne iš širdies ar  noro turėti didelę šeimą. O iš neatsakingumo. Apie tokias šeimas apskritai reikėtų surengti atskirą pokalbį. Tai neatsakingo gyvenimo būdo ir nesugebėjimo prisiimti šimtaprocentinės atsakomybės pasekmė.

Kaip jums abiems atrodo, ko svarbiausia nepamiršti šių dienų šeimoms? Siekiant teisiškai apibrėžti šeimą, visuomenėje sukeliama tokia sumaištis, kad atrodo, jog niekas nebesupranta, kas yra šeima. Ar galėtumėte įvardyti, kas Jums yra šeima? Kur yra Jūsų šeimos stiprybė?

Jurgita. Mūsų šeima – mūsų tvirtovė. Toks apibrėžimas turėtų būti kiekvienai šeimai. Ir esame griežti, manome, jog šeimos atžvilgiu svarbu tai  pagrįsti antspaudu ar priesaika prieš Dievą. Aš esu turbūt senamadiško sukirpimo, tačiau manau, kad šeimos sukūrimas yra vienas iš esminių mūsų kiekvieno gyvenimo įvykių. Ir į tai žiūrėti lengvabūdiškai nedera. Kol esi jaunas ir jauti, kad šeima dar per didelis įsipareigojimas – tai ir nereikia. Mes abu su vyru manome, kad vaikams šeima būtina ir nepritariame gyvenimui „susimetus“. Tikrai labai gaila, kad į šeimos kūrimą, vaikų atsiradimą daugelis reaguoja kaip į kažką ne itin svarbaus. Realiai – tai ir yra svarbiausia.

Mindaugas. Mūsų šeimos stiprybė – kad mes visi kartu, išvien. Man patinka tas amžinas „bardakėlis“ šeimoje – čia visada kažkas vyksta. Kažkada taip nutiko, kad vakare su žmona namuose likome dviese (vaikai buvo pas močiutes ir senelius), ir supratau, kad tyla namuose man sukelia jausmą, jog kažkas ne taip. Kai vaikai grįžo, atsirado įprasti garsai, nuolatinis veiksmas, supratau – viskas gerai.

Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad šeima ir laimingas gyvenimas nesuderinami?

Jurgita. Kiekvienas pasirenkame savo gyvenimo kelią. Yra žmonių, kurie save realizuoja „grandioziniuose“ dalykuose ir jiems atiduoda visas savo jėgas. Tai tampa jų vaikais… O meilės ieškome visi, tik vieni ją randame, o kiti – ne. Beje, manau, kad MEILĖ yra tai, ką reikia auginti. Nes pirminiai „atogrąžų karščiai“ po tam tikro laiko atšąla. O tada, arba ji (MEILĖ) auginama ir puoselėjama toliau, arba ji numiršta…

Ar būdami daugiavaikė šeima jaučiatės kitokia šeima?

Jurgita. Mes esame laiminga šeima. Beje, didelių šeimų daugėja. Manau, kad tai tampa siekiamybe daugeliui.

Mindaugas: Žinoma. Tarkim, kažkur nuvažiuoti mums prireikia jau dviejų automobilių (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje į daugiavaikes šeimas žvelgiama įtariai? Ką čia galėtume keisti kiekvienas, kaip paveikti tas dažniausiai neteisingas nuostatas?

Jurgita. Kad ir kaip būtų keista ir liūdna, bet būtent kuo mažesnis miestelis, tuo didesnė dėmė krenta daugiavaikėms šeimoms. Jos turi įrodinėti, kad yra neasocialios, kad yra sugeba save išlaikyti ir taip toliau. Tai elementarus provincializmas. Kita vertus, neatsakingos daugiavaikės šeimos (kurių yra gerokai mažiau nei atsakingų) meta labai didelį šešėlį daugiavaikės šeimos sampratai. Bet tikiu, kad visa tai pamažu keičiasi. Mūsų asociacijoje, susitikimuose matome labai daug gražių ir didelių šeimų, gražiai bendraujančių, stiprių, veiklių mamų ir tėčių.

Praverkite savo šeimos namų duris: kokia yra įprasta jusų šeimos diena, pradedant rytu ir baigiant ėjimu į lovas?

Jurgita. Mūsų vaikai keliasi labai anksti. Kadangi 3 mergaitės eina į mokyklą, tai jau 7:30 jos iškeliauja savais keliais. Mažasis važiuoja į darželį, kurį vežu arba aš, arba vyras. Po mokyklos merginos grįžta  kiekviena savo laiku. Tada, be abejo, pamokų ruoša, įprasta kasdienybė. Vakare jau visi susirenkame, ir tas didysis šurmulys užpildo namus. Privaloma tvarka vakare mamos kompiuteris perjungiamas į „multikų“ žiūrėjimo režimą. Šiais metais išmokome eiti anksčiau gulti, tad 22:00 jau visi lovelėse.

Ta kasdienybė nei ypatinga, nei ką. Tačiau kaip ir visur, čia nuolatos kažkas vyksta. Esame veikli šeima, tad nuobodžiauti kada tikrai nėra.

Papasakokite, kaip kasdieniuose rūpesčiuose paskendusiems sutuoktiniams atrasti laiko vienas kitam, puoselėti santykius. Ar reikia tai daryti?

Jurgita. Tai daryti privaloma. Kitu atveju paskęsime buityje ir pamatysime, kad esame tik mašinos, kurios kažką veikia tik iš įpročio, nesusimąstydamos, sakyčiau, kad nelabai ką ir jausdamos. Dabar jau nebesame dideli romantikai, tačiau vienam kitą nudžiuginti atrandame būdų.

Priklausote daugiavaikių šeimų asociacijai „Mes“ – kuo tai svarbu jūsų šeimai? Dėl to, kad bendraujat su kitomis gausiomis šeimomis galbūt galite pasakyti ko, jūsų nuomone, gausioms šeimoms Lietuvoje labiausiai trūksta?

Jurgita. Ši organizacija – mūsų pačių kūdikis. Man jis yra labai brangus. Matau, kad DŠA „MES“ subūrė gan daug ratą pozityvių žmonių, kurie džiaugiasi atrandamomis galimybėmis ir t.t. Ko labiausiai trūksta? Ne tik gausioms šeimoms, tačiau visiems Lietuvos žmonėms apskritai – optimizmo, pozityvumo ir pasitikėjimo savimi. Deja, bet labai daugelis dar vis laukia kažkokios pagalbos. Tačiau kartais reikia pačiam apsidairyti ir imti vadžias į savo rankas.

Daugiavaikei šeima reikia tiek daug… Kaip išgyventi (ne tik materialiąja, bet visomis prasmėmis)?

Jurgita. Jei nesugebi išgyventi, nekurk šeimos. Sakau gan griežtai. Tačiau esame atsakingi už visus, kurie ateina į mūsų šeimą. Jie nėra kalti, jei tėvai NESUGEBA. Tad dar kartą pasikartosiu: tik atsakinga ir sąmoninga šeima yra gerbtina ir turi ateitį.

Mindaugas. Tiesą sakant, buvo laikas, kai ir mūsų klausė, ar suprantame, kad daug vaikų – tai labai sunku, didelė atsakomybė. Tačiau visų pirma visi rūpinasi finansais – ar tikrai sugebėsim pasirūpinti kiekvienu vaiku finansiškai. Tačiau vaikui labai svarbu ir meilė, artumas, santykiai šeimoje. Reikia tiesiog būti kūrybiškiems, įdėti daugiau kantrybės į kiekvieną dieną, ir viskas tada yra gerai.

Kas labiausiai palaiko ir padrąsina kasdieniame šeimos gyvenime?

Jurgita. Labai norėtųsi, kad ir valstybės požiūris į didelę šeimą būtų pozityvus. Kad tokią šeimą matytume ne kaip prašytojus, o kaip didelį ir svarbų darbą atliekančiuosius. Kad būtų ne pašalpos dalinamos, o lengvatos kuriamos. Kad augindami didelę šeimą tėvai žinotų, jog jie turi privilegijų, ir gali jomis pasinaudoti.

Mindaugas. Šiuo metu mane labiausiai palaiko ir žavi mūsų vyriausios dukros iniciatyvumas laukiant mažiuko. Beje, įdomu tai, kad visi keturi labai apsidžiaugė, kad bus dar vienas broliukas. Tiesą sakant, jie dar gerokai prieš tai jau buvo atlikę giminės apklausą – aiškindamiesi, ko labiau mūsų giminei reikėtų: broliuko ar sesutės (juokiasi). O dabar Pajauta labai rimtai sudarinėja būsimo broliuko priežiūros grafikus, nuolat ramina Jurgitą, kaip ji padės, rūpinsis, migdys mažąjį. Neįtikėtina, kokie rūpestingi gali būti vaikai.

Kalbino J. Lūžaitė-Kajėnienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Bernardinai.lt ir Šeimos instituto projektą „Šeima – bendrystės sodas“ iš dalies remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

Kitos „Šeima – bendrystės sodas“ publikacijos:

„Šeima – bendrystės sodas“: Negalia nėra gyvenimo stabdys ar džiaugsmo trukdis

„Šeima – bendrystės sodas“: Irena ir Juozas Polikaičiai. Vaikai ir anūkai yra mūsų draugai

„Šeima – bendrystės sodas“: Mūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimas sutvirtino

„Šeima – bendrystės sodas“: Drąsa nesuklysti – apie pagalbą krizinio nėštumo atveju

„Šeima – bendrystės sodas“: Pirmąją sriubą virti pamokė vyras

„Šeima – bendrystės sodas“. Negalia meilei ir šeimai – ne kliūtis