Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Gediminas Jankauskas. Mistifikacijų virtuozas iš Vilniaus

Rašytojas Romain Gary

Besibaigiančius 2014-uosius galime drąsiai vadinti prancūzų rašytojo, lakūno ir diplomato Romaino Gary metais. Sostinės stendus vis dar puošia dideli prieš šimtą metų Vilniuje gimusio literatūros klasiko portretai. LRT laidų pertraukas užpildo rašytojo autobiografine sentencija: „Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“ Mūsų knygynuose kasmet daugėja R. Gary knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Prancūzų institutas balandį į Lietuvą buvo pakvietęs režisierių ir aktorių Bruno Abrahamą-Kremerį, kuris Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre ir Vilniaus kameriniame teatre suvaidino monospektaklį „Aušros pažadas“. Pagaliau visai neseniai Nacionalinis Kauno dramos teatras žiūrovams pristatė šio romano inscenizaciją (režisierė Agnė Sunklodaitė).

Dar visai neseniai dėl R. Gary tikslios gimimo vietos virė aistros. Net solidžios enciklopedijos nurodydavo, kad rašytojas gimęs Maskvoje (tikroji jo pavardė Romanas Kacewas). Tiems, kurie laikėsi Vilniaus versijos, buvo oponuojama pasitelkus dokumentus: neva 1935-aisiais priimdamas Prancūzijos pilietybę jis anketoje klaidingai (?) nurodęs gimimo vietą. Istorinė klaida atitaisyta 2003 m., kai sostinės archyvuose buvo rastas dokumentas, akivaizdžiai liudijantis, kad R. Kacewas gimė Vilniuje 1914 m. gegužės 21-ąją (pagal seną kalendorių – gegužės 8-ąją). 2007-aisiais netoli namo (šalia Jono Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžos), kuriame Romanas su motina, buvusia Maskvos teatro aktore Nina Borisovskaja (tikr. Mina Owczynska, kilusi nuo Švenčionių), gyveno iki išvykdami į Varšuvą, o vėliau ir į Prancūziją, atsirado skulptūra, vaizduojanti berniuką, prie krūtinės spaudžiantį kaliošą (kodėl šis seniai nemadingas apavas čia toks svarbus, sužinosime perskaitę „Aušros pažadą“).


Geriausia knyga – gyvenimas

Jau tapęs ne tik literatūrinio pasaulio garsenybe, R. Gary sakė: „Nors neturiu nė lašo prancūziško kraujo, mano gyslomis pulsuoja pati Prancūzija.“ Net jo literatūrinis pseudonimas kildinamas iš rusiško žodžio, reiškiančio „dek“. Daugelį savo knygų R. Gary parašė prancūziškai, o šešis romanus – angliškai, bet vėliau pats juos išvertė į prancūzų kalbą. Net galima sakyti, kad geriausia R. Gary knyga – jo paties gyvenimas, kuriame yra ir kvapą gniaužiančių, beveik neįtikėtinų likimo posūkių, ir sąmoningų mistifikacijų (viena jų jam vieninteliam padėjo antrą kartą gauti Goncourt’ų premiją).

„Aušros pažadas“ – viena gražiausių pasaulinėje literatūroje sūnaus ir motinos meilės istorijų. Kai kurie šaltiniai ir dabar teigia, kad R. Gary tėvas galėjo būti rusų aktorius Ivanas Mozžuchinas, po bolševikų perversmo iš Maskvos emigravęs į Prancūziją. Užuominą į tai randame ir „Aušros pažado“ dešimtajame skyriuje, kuriame aprašomas didelį įspūdį berniukui palikęs garsaus aktoriaus vizitas: „Mane pribloškė keistas jo žvilgsnis – šviesios akys žvelgę labai įdėmiai iš po antakių, kurie buvo išlinkę virš akių tarsi sparnai, panėšėjo į gyvulio akis ir truputį neramino. Kiek ironiška šypsena klaidžiojo sučiauptose jo lūpose. Du ar tris kartus buvau matęs jį kine ir iškart atpažinau. Jis ilgai, šaltakraujiškai tyrė mane su savotišku atsainiu smalsumu. Man buvo labai neramu, ausyse skambėjo, jos degte degė, o nuo tvyrančio aplink mane odekolono kvapo norėjosi čiaudėti. Miglotai jaučiau, jog vyksta kažkas svarbaus, bet visai nenutuokiau kas“ (1).

Šiek tiek toliau – prisiminimai apie susitikimus su šiuo aktoriumi Žydrojoje pakrantėje. „Mozžuchinas mirė netrukus po karo visų užmirštas, nuskurdęs. Iki pat savo dienų galo jis išsaugojo stulbinamą žvilgsnį ir būdingą jam orumą, tylų, truputį išdidų, ironišką ir kiek paženklintą nusivylimo. (…) Senuose jo filmuose jis visuomet vaidina romantiško herojaus ir taurus nuotykių ieškotojo vaidmenį: išgelbsti imperijas, triumfuoja su pistoletu ar kardu rankoje, harcuoja vilkėdamas baltagvardiečio uniforma, nusineša ant arklio gražuoles belaisves, nė nemirktelėjęs ištveria caro tarnybų kankinimus; kur tik prajoja, palieka iš meilės mirštančias moteris…“ (2)

R. Gary nepaminėjo vieno svarbiausių I. Mozžuchino vaidmenų – Kazanovos 1927-ųjų metų filme. Jis tapo tikra aktoriaus vizitine kortele, bet vėliau garsiniame kine stiprus rusiškas akcentas, kurio jis, beje, niekada nesistengė atsikratyti, apsunkino I. Mozžuchino karjerą ir pamažėle pasmerkė jį užmarščiai.


Aišku, kad istorija apie I. Mozžuchino „tėvystę“ (oficialiai šis aktorius vaikų neturėjo) tėra dar viena knygos autoriaus mistifikacija (rimti dokumentai liudija, kad tikrasis rašytojo tėvas buvo Vilniaus gete 1942 m. žuvęs žydų komersantas Arieh-Leiba Kacewas, kilęs iš Trakų), bet visi čia išvardyti rusų aktoriaus charakterio bruožai ir Kazanovos reputacija tapo antrąja R. Gary prigimtimi.

Imtis žygių palaimino motina

Kelialapį į nuostabios karjeros pasaulį Romainui suteikė motina. Kai pilsudskininkų užimto Vilniaus Didžiosios Pohuliankos 6-ame name su sūnumi gyvenusią būsimo rašytojo motiną kaimynai paskundė lenkų policijai už tai, kad ši neva slepianti vogtus daiktus (iš tikrųjų ji vertėsi skrybėlaičių gamyba ir pardavimu), įskaudinta moteris sukvietė namo gyventojus į laiptinę ir išdidžiai jiems pareiškė: „Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Gabriele d’Annunzio! Jis… siūdinsis drabužius Londone.


Dar ir dabar man ausyse skamba garsus „buržujiškų blakiūkščių“ juokas… Bet šiandien aš – Prancūzijos generalinis konsulas, apdovanotas Išvadavimo judėjimo ordinu, Garbės legiono ordinu, o jeigu netapau nei Ibsenu, nei d’Annunzio, tai ne todėl, kad nesistengiau. Ir dar, kad būtų aiškiau: drabužius siūdinuos Londone. Nekenčiu angliško drabužių kirpimo, bet pasirinkimo neturiu.“ (3)

R. Gary pasidarbavo Prancūzijos pasiuntinybės sekretoriumi, patarėju, spaudos ir kultūros atašė Sofijoje, Berne, Bolivijos sostinėje ir Los Andžele. Baigęs koledžą jis pasirinko karo lakūno profesiją. Kai Prancūzija kapituliavo, 26-erių vaikinas tapo Pasipriešinimo dalyviu, susidraugavo su Charles’u de Gaulle’iu, už nuopelnus buvo paaukštintas iki aviacijos majoro. Pirmąjį romaną „Europinis auklėjimas“ parašė pertraukų tarp mūšių metu. Vėliau gimė dar trys dešimtys romanų bei apysakų. Pagal jo kūrinius sukurta aštuoniolika vaidybinių filmų, du jis pats režisavo.

Filmai nepranoksta knygų

Pirmoji R. Gary knyga, virtusi filmu, buvo „Dangaus šaknys“. Ją 1958 m. ekranizavo garsus JAV režisierius Johnas Hustonas, kuriam dramblių medžioklė Afrikoje atrodė svarbiausias motyvas, dėl jo jis ėmėsi kurti savo klasikinį filmą „Afrikos karalienė“ (1951 m.). Panašu, kad situacija pasikartojo ir statant „Dangaus šaknis“, kurias geriausiu atveju galėtume vadinti gražiai nufilmuota knygos iliustracija – ją JAV laikraščio „The New York Times“ kino apžvalgininkas reziumavo taikliais žodžiais: „Šios šaknys neįsirausė giliai į smėlį.“

Anot R. Gary kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojo Aleksandro Mažrimo, „R. Gary knygos – ne pati tinkamiausia lektūra puritonams, šventeivoms, antisemitams, įvairiausio plauko rasistams, riboto proto ir skurdžios fantazijos konservatoriams. Jo kūryboje siautulingas pasakojimo lyrizmas netikėtai pereina į grubų natūralizmą, švelnus humoras – į aštrią ironiją, kandų sarkazmą. Ypač būdingi jo stiliui burleskos ir bufonados elementai. Jis – sumanus kūrinio intrigos ir kompozicijos meistras, mistifikacijos ir stilizacijos virtuozas“.

1964 m. į lietuvių kalbą išversta Ernesto Hemingway’aus knyga „Žaliosios Afrikos kalvos“, paskutinis skyrius pavadintas „Medžioklės džiaugsmais“. Ji buvo parašyta prieš karą talentingo rašytojo, azartiško medžiotojo ir žvejo ranka. Nenuostabu, kad į Afriką patraukė šimtai E. Hemingway’aus skaitytojų, medžioklės džiaugsmų ir nuotykių ieškotojų. R. Gary romanas „Dangaus šaknys“ yra „Žaliosios Afrikos kalvų“ antipodas. Didžiosios Afrikos gyvūnijos naikinimą Goncourt’ų premijos laureatas pavadino šiuolaikiška fašizmo atmaina. Galima stebėtis premijuoto romano daugiaplaniškumu, sudėtinga kompozicija, detektyvine intriga, autoriaus sugebėjimu surinkti vienon kompanijon tiek originalų, sodriomis spalvomis nutapyti jų portretus, bet visi šitie ir daugelis kitų knygos privalumų nublanksta prieš stulbinantį romano aktualumą. Visa, kas gyva žemėje, yra dangaus šaknys, o teisingumo, laisvės, meilės ilgesys – dangaus šaknys žmonių širdyse.

Nacių koncentracijos stovyklos kalinys Roberas sugalvojo veiksmingą būdą, padedantį nepalūžti. Iškankintiems likimo draugams jis patarė kuo dažniau įsivaizduoti po Afriką lakstančius laisvus dramblius, šimtus nuostabių gyvūnų, kurių niekas nesustabdys – nei sienos, nei spygliuotos vielos…

Prancūzas Morelis, vienas iš Robero patarimu pasinaudojusių kalinių, po karo atvyksta į prancūzų valdomą pusiaujo Afrikos valstybę. Ten jis sužino, kad jo svajonių gyvūnai barbariškai naikinami. Nusivylęs peticijų rašymu tarptautinėms bei Prancūzijos organizacijoms, parašų rinkimu ir kitokia bergždžia legalia veikla, jis su saujele bendraminčių paskelbia karą dramblių medžiotojams, dramblio ilčių supirkinėtojams. Kartą gyvūnų gynėjai pririša prie medžio žmogų, be gailesčio šaudžiusį į jo plantacijon užklydusius dramblius, ir padega jo sodybą. O likimo ironija! Morelis pažvelgia į liepsnos apimtą plantatoriaus veidą ir atpažįsta… Roberą. (4).

Antrasis filmas „Žmogus, kuris suprato moteris“ (1959 m., režisierius Nunnally Johnsonas) sukurtas pagal R. Gary romaną „Dienos spalvos“. Filmo herojus, Holivudo prodiuseris Vilis Bošas (jį suvaidino Henry Fonda), sužinojęs apie žmonos romaną su jaunu italu, pasamdė žudikus, kad jie pašalintų konkurentą. Bet žudikai pasitaikė labai sentimentalūs, jie nusprendė: jei Enė ir Markas myli vienas kitą, tai ir žūti turi kartu, kad niekada nesiskirtų.

Ko gera, stipriausios R. Gary knygų ekranizacijos yra „Moters šviesa“ (1979 m., režisierius Costa-Gavras), kurioje Romy Schneider ir Yves’as Montand’as suvaidino dvasinę krizę įveikiančius žmones – jie mirus jų antrosioms pusėms vis dar neprarado tikėjimo paprasta žmogiška laime. O JAV režisieriui Samueliui Fulleriui pavyko į ekraną perkelti bene drastiškiausią R. Gary istoriją „Baltasis šuo“ (1982 m.), turinčią ryškių autobiografinių motyvų. Filmas pasakoja apie labai neįprasto pavidalo rasizmą. Holivudo žvaigždė Džiulija Sojer kartą priglaudžia laukinį šunį, kuris, pasirodo, buvo išdresuotas pulti juodaodžius. Norėdama išgydyti gyvūną nuo šio įpročio, mergina atidavė jį tamsiaodžiui dresuotojui, po kurio pamokų šuo ėmė nekęsti baltaodžių.

Dvigubas tragiškas finalas

Kinas stipriai paveikė ir asmeninį R. Gary gyvenimą. Pirmoji jo žmona, britų rašytoja Lesley Blanch po skyrybų tapo knygos „Lady L“ prototipu, kurį ekranizacijoje (1965 m., režisierius Peteris Ustinovas) bravūriškai suvaidino Sophia Loren. Antroji R. Gary žmona buvo JAV aktorė Jeana Seberg, kine debiutavusi Žanos d’Ark vaidmeniu (1957 m.), bet geriausiai žinoma kaip Patricija Jeano Luco Godard’o šedevre „Iki paskutinio atodūsio“ (1960 m.). Drauge jiedu pragyveno aštuonerius metus. Abiejų gyvenimo pabaiga buvo tragiška. 1979-ųjų rugpjūčio 30 d. Jeanos kūnas aptiktas automobilyje prie namų su barbitūratų perdozavimo žymėmis (R. Gary buvo įsitikinęs, kad tai buvo ne savižudybė, bet „Juodųjų panterų“ organizacijos kerštas). 1980-ųjų gruodžio 2-ąją šūviu į galvą sąskaitas su gyvenimu nutraukė ir pats R. Gary, palikęs raštelį su tokiais žodžiais: „Sensacijų mėgėjus prašau kreiptis kitu adresu. Viską galima paaiškinti depresija. Ji tęsėsi nuo tų laikų, kai aš tapau suaugusiu žmogumi, ir būtent ji padėjo man garbingai užsiimti literatūros amatu.“

Jau po rašytojo mirties pasirodžiusios knygos „Emile’io Ajaro gyvenimas ir mirtis“ finale R. Gary atsisveikino taip: „Aš šauniai pasilinksminau. Ačiū ir iki pasimatymo!“


(1) Gary, Romain. Aušros pažadas, „Baltos lankos“, 1999, p. 63;

(2) Ten pat, p. 64;

(3) Ten pat, p. 41-42;

(4) Mažrimas, Aleksandras. Žmonės, žaiskime! Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2008, p. 69-70.