2014 11 20

George Weigel

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Ekumenizmas ir Rusijos valstybinė galia

Volokolamsko metropolitas Hilarionas, Rusijos Stačiatikių Bažnyčios išorinių santykių departamento vadovas ir dažnas svečias Vakaruose, yra jaunas gabumais apdovanotas vyras: daug publikuojamas autorius; kompozitorius; talentingas kalbininkas. Gali būti žavus ir šmaikštus, kaip man teko patirti per dvi valandas trukusį pokalbį Kongresų rūmų bibliotekoje 2011-aisiais. Tais metais jis save ir savo Bažnyčią pozicionavo kaip tradicinių krikščioniškųjų vertybių gynėjus pasaulyje, nes joms kelia grėsmę Vakarų dekadansas.

Vis dėlto susiduriame su rimta problema: metropolitas Hilarionas ne visada sako tiesą.

Ukrainoje prasiveržus Maidano „orumo revoliucijai“ Hilarionas išsuko iš savo kelio, užsipuldamas Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčią, esą ši didžiausia Rytų Europoje katalikų bendruomenė buvo pogrindinė politinė veikėja; kad jos kunigai skatino smurtą; ir kad Ukrainos Rytų apeigų katalikai ėmėsi veiklos, siekdami išlaikyti suskaldytus Ukrainos ortodoksus. Tai šmeižtas, nes kaltinimai yra akivaizdžiai neteisingi: Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia Ukrainoje buvo tautos moralinio atsinaujinimo ir susitaikymo balsas; jos kunigai rizikavo gyvybe, padėdami visų konfesijų vyrams ir moterims; Rytų apeigų katalikų lyderiai dirbo šalies ekumeninėje struktūroje, siekdami sustiprinti vieningą religinį balsą už Ukrainą, laisvą ir klestinčią, išsivadavusią iš dešimtmečius ją kamavusios korupcijos.

Metropolitas Hilarionas

Mūsų pokalbyje, vykusiame Vašingtone, metropolitas Hilarionas net nepripažino, kad prievartinis Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčios likvidavimas 1946-aisiais buvo banditizmo aktas, kurį įvykdė Stalino slaptoji policija. Atvirkščiai, jis gynė fiktyvų „Lvovo susirinkimą“ dėl ortodoksų prerogatyvų, kurioms, jo manymu, akivaizdžiai kelia grėsmę Rytų apeigų Bažnyčios, esančios visiškoje bendrystėje su Roma. Ši giliai jaučiama panieka pačiam graikų Katalikų Bažnyčios Ukrainoje egzistavimui buvo viešai demonstruojama ir pastaraisiais metais.

Tad kas vyksta? Hilarionas buvo pakviestas į neseniai Romoje vykusį Sinodą, ir šią progą jis panaudojo kreipdamasis į pasaulinės katalikybės atstovus, kad pakartotų savo melą apie Rytų apeigų Katalikų Bažnyčią Ukrainoje ir išreikštų panieką tai kankinių Bažnyčiai.

Tai nepriimtina. Praėjusiais metais metropolitas Hilarionas ir jo viršininkas, Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas, dalykuose, susijusiuose su Ukraina, veikė kaip Rusijos valstybinės valdžios agentai. Tai reiškia, kad jie veikė kaip Vladimiro Putino agentai.

Man atrodo, savaime suprantama aksioma, kad joks rimtas ekumeninis dialogas yra neįmanomas, kai dialogo partneris veikia, turėdamas neaiškių ar apgaulingų pretenzijų, ir naudoja dialogą savo politiniams interesams. Tačiau iš esmės tokiai šaradai leidžiama tęstis, Hilarioną kviečiantis į Romą. Išties šarada dar sustiprinama.

Anot vyriausiojo Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčios arkivyskupo Sviatoslavo Ševčuko, agresyvus ir įžeidžiantis Hilariono pasisakymas Sinode pakenkė Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai. Gali būti. Tačiau Hilariono pakvietimas dalyvauti Sinode, po ištisų melo metų apie drąsias Graikų Katalikų Bažnyčios Ukrainoje pastangas moraliai remti revoliuciją toje sudėtingoje žemėje, buvo pačių sau padaryta žaizda iš Šventojo Sosto pusės.

Jau praėjo metas peržiūrėti Vatikano Valstybės sekretoriate ir Popiežiškosios krikščionių vienybės taryboje nusistovėjusią laikyseną, kuri leido Hilarionui meluoti Sinodo salėje ir suabejoti Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčios, kaip bažnytinės bendruomenės, integralumu.

Joks „dialogas“ nėra vertas nuolaidžiavimo agresijai, kurią kursto melas. Nepasiekta jokio Rusijos ortodoksijos istorinės pagarbos valstybinei valdžiai sumažėjimo (ar tai būtų carinė galia, komunistinė valdžia, ar pono Putino „valdomoji demokratija“) suteikiant Hilarionui tokią platformą kaip Sinodas. Ir, nepaisant kai kurių už šeimą ir gyvybę kovojančių vakariečių aktyvistų fantazijų, mes nelaimėsime visiškai nieko šių didžiųjų bylų klausimu, mėgindami dirbti kartu su dabartine Rusijos arba rusų stačiatikių vadovybe.

Vakarų dekadanso banga negali būti nuslopinta prasilenkiant su tiesa.

Pagal Alethea.org parengė Saulena Žiugždaitė