2014 11 24

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Nukankintų brolių vėlės kviečia į namus

Prieš dvidešimt penkerius metus, lapkričio 19 dieną, per Kristaus Karaliaus iškilmę, broliai pranciškonai išėjo iš pogrindžio ir sugrįžo į Kretingą. Kaip ir šiandien, tuo metu brolius supo gausybė jaunimo ir pasauliečių. Savo prisiminimus pasakoja ilgamečiai mažesniųjų brolių draugai ir bendražygiai: Alvidas Remesa OFS, Aldona Šeduikienė OFS ir Angelė Joknytė.

Alvidas Remesa OFS: Pirmiausia Pranciškus niekada nebuvo apleidęs Kretingos, Lietuvos pranciškonų sostinės. Sekant šimtmečius trunkančią Kretingos miesto istoriją susidaro įspūdis, jog Pranciškus tik „trumpam išėjo pasivaikščioti“…

Deja, kalbant rimtai pranciškonų pasitraukimas iš Kretingos vienuolyno sugrįžus sovietinei okupacijai buvo tragiškas. Gyvų liudininkų pasakojimu, atvykus į Kretingos vienuolyną KGB ir jų pakalikų vežimų kolonai, pradėjo skambėti bažnyčios varpai, pabudę subėgo Kretingos parapijiečiai, kurie susikibę rankomis gyva grandine giedodami giesmes blokavo kareivių būrius, bet ilgai pasipriešinti negalėjo. Vienuoliai iš vienuolyno buvo velkami tiesiog už kojų, kraunami į vežimus, mušami šautuvų buožėmis. Vienam vienuoliui buvo paleistos žarnos, kurios velkant už kojų tiesiog iš prapjauto pilvo vilkosi žeme. Vienuoliai buvo nuvežti į miestelio geležinkelio stotį, o iš ten traukiniais deportuoti į Sibirą. Tris paras virš Kretingos sklaidėsi laužo dūmai, vienuolyno kieme buvo deginama per šimtmečius sukaupta, viena vertingiausių Lietuvoje biblioteka, seniausi Europos rankraščiai, inkunabulai. Vertybės, bažnyčios votai, relikvijos ir brangūs auksiniai inkunabulų viršeliai išgrobstyti. Visai vienuolyno pogromo operacijai vadovavo tuometinis KGB įgaliotas vadovas Rabinovičius. Ar verta aiškinti, ką reiškia kiekvienam kretingiškiui pranciškonų sugrįžimas šiandien?

Tretininkai Kretingoje 1991 m.
Mažesniųjų brolių novicai Kennebunkporte 1992 m.
Broliai Kennebunkporte 1992 m.

Vertinant dvasiniu aspektu, dar kartą patvirtinama garsi Pranciškaus sentencija: „Kiekvienas žmogus vertas tiek, kiek vertas Dievo akyse ir nė lašo daugiau…“ Kiek verta Dievo akyse prievartinė ateizacija – mes žinome. KGB beviltiškos pastangos paversti Kretingos miestą „ateizmo tvirtove“ baigėsi fiasko.

Brolis Benediktas Jurčys

Aldona Šeduikienė OFS: Mūsų šeimos draugystė su broliais pranciškonais prasidėjo Šiluvoje, kai susipažinome su broliu Benediktu Jurčiu, jam tebesimokant Kauno kunigų seminarijoje. Vėliau visa šeima lankėme jį misijose Dušanbėje, Tadžikistane. Užsimezgė nuoširdi draugystė. 1989 m. vasario 3 d. gautame laiške jis rašė: „Netrukus grįšiu į Lietuvą. Man sapnuojasi Kretingoje nukankintų brolių vėlės, jos kviečia mane į namus.“

Benediktui buvo patikėta atkurti vienuolyną. Jis sakydavo, kad Kretingos bažnyčia pastatyta ant kankinių pamato, ir dabar viskas mieste turi būti užpildyta pranciškoniška dvasia, ant sienų užrašytas Jėzaus vardas. Supratau radikalų ir didelį užmojį. Labai ryškiai atsimenu vieną mūsų vizitą į kraštotyros muziejų, veikusį vienuolyno patalpose. Brolis Benediktas muziejaus darbuotojoms pasakė: „Na gerai, gerai, pabūkite dar truputį, bet mes jau greitai sugrįšime į savo namelius.“ Jis dar buvo be abito, ir moterys turbūt nesuprato jo pranašiškų žodžių. Mano namuose prieš dvidešimt penkerius metus brolis Benediktas ir Romas pasirašė vienuolyno atgavimo dokumentus.

Kai brolis Benediktas atvažiavo atkurti Kretingos vienuolyno, pirmiausia jam buvo patikėta Šventosios bažnytėlė, ir ten sekmadieniais vykdavo šv. Mišios. Tai buvo nedidelė medinė koplyčia, tapusi traukos centru. Sužinoję apie šv. Mišias, žmonės iš Šventosios, Palangos ir apylinkių pradėjo labai gausiai rinktis.

Šventosios (Būtingės) bažnytėlė
Evangelizacija Šventosios miestelyje
Br. Benediktas (su gitara) veda šlovinimą Šventosios gatvėse su vaikais, besiruošiančiais Pirmajai Komunijai, ir jų artimaisiais. 1989 m. vasara.

Brolis Benediktas kurį laiką gyveno mūsų namuose, Palangoje, todėl kartu važiuodavome švęsti Eucharistijos į Šventąją. Giedodavau ir grodavau prie kuklios fisharmonijos. Tuo metu išgyvenau Šventosios Dvasios pagavą, kuri buvo stipresnė už profesionalumo siekį, man mažiausiai rūpėjo kokybiškai pagiedoti, atrodė, kaip visi gieda, taip ir gerai, svarbiausia – bendruomeniškumas. Vėliau iš giedojusių vaikų buvo suburta didelė grupė ruoštis Pirmajai Komunijai. Benediktas visą laiką būdavo kartu su žmonėmis, važinėdavo su vaikais į ekskursijas, į pajūrį.

Į Šventosios bažnytėlę vėliau važinėdavo ir brolis Astijus Kungys, Edmundas Atkočiūnas. Tą vietą broliai nepaprastai pamilo. Atsimenu, per vienas šv. Velykų Mišias, kurias aukojo brolis Astijus, žmonės pripildė ne tik pačią bažnytėlę, bet ir visą šventorių. Tada įvyko man visiškai naujas dalykas: atlikome bendrą išpažintį. Brolis Astijus paprašė, kad žmonės klauptųsi ir vedė bendrą išpažinties aktą, po kurio visi gailėjomės ir gavome išrišimą. Tąkart dėl žmonių gausos nueiti visiems išpažinties buvo fiziškai neįmanoma, o Komuniją Velykų proga norėjo priimti visi. Atsimenu ypatingą džiaugsmą rečiau bažnyčią lankančių vyrų veiduose, nes tokiu būdu jie galėjo vienytis su visais žmonėmis. Tai vyko 1988 metais, prieš atgaunant Kretingos vienuolyną.

Angelė Joknytė: Iš tiesų brolių grįžimas ir mano atsivertimas vyko panašiu metu, 1989 metais, tik tuomet pranciškonų dar nepažinojau ir gyvenau Kaune. Vėliau, jau po nepriklausomybės atkūrimo, viename „Gyvųjų akmenų“ bendruomenės vakare susipažinau su broliu Gediminu, kaip tuo metu atrodė, tyliuoju broliu. Jis pakvietė mane į Šventąją giedoti per gegužines pamaldas. Priėmiau tai kaip Dievo kvietimą eiti toliau, giliau leistis į Jo nuotykį. Išvažiavau nežinodama, ką ten rasiu, kokios patirtys laukia. Matydama prasmę ir Dievo vedimą apie metus likau gyventi Šventojoje, o po to persikėliau į Kretingą.

Mano širdyje kaip brangus perlas visuomet išliks tuometinė Šventoji, kurioje patyriau Dievo artumą, giedodama per šv Mišias padangtėje, labai netoli altoriaus, kai viską matydavau iš taip arti, rodos, ištiesiu ranką ir paliesiu… Viskas buvo taip nauja ir taip tikra… Kartu tai buvo ir dykuma, kurioj Dievas prakalbino širdį, kvietė dar labiau atsiversti, rodė begalinę, visa pranokstančią meilę. Žinoma, kartu ir gamta, jūra, kopos, pušynai, kelias per pievas iki mažosios bažnytėlės…

Ten padedant broliui Gediminui buvo padaryti ir patys pirmieji mano giesmių įrašai. Po to jau Kretingoje buvo įrašytas „Vilties medžiui“ albumas. Negalėčiau pasakyti, kad kūryba prasidėjo tik Šventojoj ar Kretingoje, bet iš šios naujos patirties, nuskaistinančio skaudėjimo, atgailos, gimė naujos giesmės, jau įrašytos į mano kūrybos istoriją.

III Pasauliečių pranciškonų ordino nacionalinis kongresas Kretingoje
Atgailos žygis į Žemaičių Kalvariją 1994 m. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Alvidas Remesa OFS: Prisimenu tą dieną, kai eilinį kartą atvykęs iš Klaipėdos į Kretingą pamačiau švytinčius iš laimės brolių Benedikto ir Astijaus veidus. Tada sužinojau, kad Kretinga mūsų, t. y. Kretingos parapija vėl priklauso pranciškonams. Visi jutome, jog vyksta kažkas daugiau nei restitucijos aktų vykdymas, bažnyčių ir parapijų grąžinimas, tačiau dar negalėjome iki galo suvokti artėjančios Lietuvos nepriklausomybės. Naujovių buvo tiek daug, kad ir nebuvo laiko tiems svarstymams – reikėjo restauruoti, valyti, atstatyti Kretingos muziejaus perleistas patalpas, ruošti celes vienuoliams, biblioteką…

Aldona Šeduikienė OFS: 1988 metais tėveliui Pudžemiui pasakiau, jog noriu būti pranciškonė, nes mes jau sekiodavome brolius, kad ir kur jie važiuodavo. Kaip Jėzaus laikais apaštalus sekiojo moterys, taip mes būriais sekiojome brolius. Tai buvo ir br. Gedimino mama, ir aš, kitos moterys, važinėdavome su jais į evangelizacijas. Broliai bendravo ir įkvėpė žmones per stiprų asmeninį ryšį ir pokalbius. Būtent šitaip jie vedėsi su savimi žmones, būdami tikri Viešpaties žvejai. Tėvelis Pudžemis mane parklupdė ir pasakė: „Melskis, įšventinu tave į tretininkes.“ Tai buvo mano pirmieji ir amžinieji įžadai, nes tuomet dar nebuvo ugdymo laikotarpių. Šitaip broliai veikė Dvasios vedami. Mane žavėjo brolių, jau tapusių kunigais, prieinamumas. Jie buvo atviri ir patys einantys į žmones.

Mažesnieji broliai su jaunimu vyksta į Pasaulio jaunimo dienas 1991 m.
Broliai 1992 m.
Tretininkų įžadai Kretingos bažnyčioje. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Alvidas Remesa OFS: Pamenu, 1989-ųjų Devintinių šventinę procesiją, kurią pirmą kartą einant apie Kretingos miesto aikštę sudarė senųjų vienuolyno brolių – Pauliaus, Broniaus, Edvardo – bei naujųjų – Benedikto, Astijaus ir kitų – bei tretininkų eisena. Sunku žodžiais apsakyti, kas vyko mieste: žmonės gatvėse ir aikštėje klaupėsi, kiti verkė, dar kiti palydėjo apstulbusiais žvilgsniais. Pamenu tarp brolių vyko ilga diskusija, ar surengti gyvą procesiją Kretingos gatvėmis, ar ne, vis dėlto buvo priimtas sprendimas eiti.

Sunku žodžiais nusakyti tuometinę atmosferą – tada buvome visi kartu – broliai, tretininkai, jaunimas – viena draugiška šv. Pranciškaus šeima, be didelių apribojimų, nuostatų, skirtumų bei laipsnių. Visi kartu dirbome tai, ką kiekvienas sugebėjome. Tretininkai jautė didžiulę paramą bei pagalbą tiek dvasiškai, tiek materialiai, kurios pasauliečiai pranciškonai niekada nepamirš.

Pranciškoniška veikla tiesioginiu būdu man įkvėpė daugybę kūrybinių sumanymų, pradedant bažnytinės muzikos literatūros bei kompozicijų gausybe, kai kurios jų tiesiogiai sietinos su šv. Pranciškaus asmenybe, pavyzdžiui, oratorija „Šv. Pranciškus Asyžietis“, „Stigmos“ fortepijonui arba septynios bažnytinės simfonijos, iliustruojančios pranciškonišką septynių slėpinių rožinį. Beje, septintąją simfoniją, kaip rožinio paskutinį slėpinį – „Assuptiones“, kuriu dabar ir planuoju atlikti Klaipėdos pranciškonų vienuolyno koplyčioje 2016 metais.

Tretininkų įžadai 1993 m. Jolantos Klietkutės nuotrauka

Aldona Šeduikienė OFS: Pamenu, kai brolis Gediminas jau buvo Kretingos klebonas, per jo asmenį pažinome užtarimo maldą, šlovinimą. Tekdavo ir pačiai būti užtarimo maldos grupelėje. Labai iškilmingai švęsdavome Sekmines, mačiau, kaip žmonės buvo Dvasios liečiami. Pradėjo po truputį išsiskirti brolių charizmos: kiekvienas turėjo savo braižą ir stipriąsias savybes.

Iš brolio Gedimino gavau labai daug dvasinės patirties, kurios Katalikų bažnyčioje tuo metu dar nebuvo – būtent charizmatinės patirties. Kartu su juo lankydavome „Meilės žodžio“, „Tikėjimo žodžio“ bendruomenes. Tuo metu Lietuvos Katalikų Bažnyčioje dar nebuvo įteisintas charizmatinis judėjimas, jį įsileido tik vėliau. Man tai buvo tikras dvasinis maistas ir godžiai juo maitinausi. Prasidėjo bendra dvasinė apytaka Lietuvoje, ekumeniniai susitikimai.

Brolis Gediminas vadovavo ir „Atgaivink“ programai Kretingoje. Organizatoriai, išsiskirstę po du, aplankėme visą Kretingą, kviesdami žmones dalyvauti programoje. Susirinko apie 400 žmonių. Prieš vienas šv. Mišias brolis Gediminas manęs paprašė: „Mišių pabaigoje pristatysiu tave ir „Atgaivink“ programą, kad joje kartu su broliais dalyvauja ir tarnauja pasauliečiai, o tu pakviesk žmones.“ Galbūt tai buvo pirmas kartas, kai pasaulietė moteris atsistojo kalbėti prieš žmones nuo altoriaus. Tai buvo lūžio, dvasinio pokyčio ženklas ne tik man asmeniškai, bet ir Bažnyčiai.

Alvidas Remesa OFS: Pamenu, dar ankstyvais 1989 metais Klaipėdos vienoje iš privačių spaustuvių teko paruošti bei išspausdinti brošiūrą „Kretingos pranciškonų vienuolynas“. Saugantis tuomet aršiai veikusios KGB, spausdinimo metai buvo suklastoti, nurodyta kita data. Tiražas buvo labai mažas, leidybos lėšas padengė brolis Astijus. Tai buvo pirmas ir istoriškai svarbus atsikūrusio Kretingos vienuolyno oficialus leidinys. Pamenu, jog vieną egzempliorių nuvežiau ir įteikiau į rankas tėvui Stanislovui Dobrovolskiui. Niekados nepamiršiu jo veido išraiškos, jo rankų, kai vartė šią menką brošiūrėlę…

Nepaprastai reikšmingas įvykis pranciškonų padangėje – „Šv. Pranciškaus varpelio“ – pasaulinio lietuvių religinio – kultūrinio žurnalo grįžimas į Lietuvą 1994 metais iš JAV. Šis istorinis faktas tiek pat reikšmingas, kaip ir visa pranciškonų legalizacija. Ne mažiau brangi ir Kretingos vienuolyne 1989–1999 m. atkurta bažnytinės muzikos „Šv Cecilijos draugija“.

1990 11 22 per šv. Ceciliją – steigiamasis Šv. Cecilijos draugijos Letuvoje atkūrimas. Vakarų Lietuvos vargonininkai.

Angelė Joknytė: Brolių grįžimas išjudino žmones iš užsidarymo į bendrystę, atnešė Gyvojo Dievo dvelksmą. Patys ieškodami, jie kvietė ir kitus ieškoti, mynė kelią veiklia pasiaukojama meile. Esu dėkinga broliams, kad padėjo man sugrįžti į Katalikų Bažnyčią, padėjo aiškiau pamatyti, kokia graži yra Bažnyčia ir ją pamilti, atidarė duris į ikonografiją, paragindami rašyti ikonas.

Parengė Monika Midverytė OFS