2014 11 25

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Rosita Pipirienė. Septynios didžiosios tėvų klaidos

Dauguma tėvų su manimi sutiks, kad vaikų auginimas ir auklėjimas – labai sudėtingas ir sunkus procesas, todėl natūralu, jog tėvai ne viską ir ne visada daro teisingai, kad šiame bauginančiame kelyje pasitaiko nesklandumų, problemų ir neaiškumų. Juo labiau kad tėvystės įgūdžių nemokoma jokiame universitete ar kolegijoje, gimsta vaikas – ir turi tą pačią sekundę tapti mama (tėčiu), nėra laiko nei pasiruošti, nei ką nors iš anksto išmokti.

Bet kartais į šį sudėtingą darbą – vaikų auginimą – verta pažiūrėti šiek tiek su šypsena, gal net švelniai pasijuokti iš savęs ir savo klaidų. Tada vaikų auklėjimas taps ne tik nesuvokiamas ir sunkiai įkandamas uždavinys, bet ir džiuginantis, stebinantis, pasitenkinimą keliantis atradimų ir naujovių procesas, kuris paskatins keistis ir iš naujo atskleisti save.

Taigi, pažvelkime į savo tėvystę pro saviironijos akinius…

Septynios didžiosios tėvų klaidos 

1. Su vaiku elkitės kaip su kūdikiu

Jeigu tėvai vaiką itin globoja, saugo nuo liūdinančių ar skausmingų dalykų, paaugęs jis bus bailus, nepasitikės savimi, nemokės savarankiškai daryti sprendimų. Perdėtai besirūpinantys tėvai stabdo vaiko augimą, skatina jo priklausomybę, neleidžia jam spontaniškai ir emocingai elgtis, dėl to nesivysto jo tikrasis „AŠ“ ir vaikas lieka tėvų šešėlyje.

Pavyzdžiai

Dešimties mėnesių mergaitė pabunda iš pietų miego. Iš pradžių guli tyliai, bet po kelių minučių pradeda verkšlenti, dar vėliau stipriai verkti. Tuo metu mama vonioje plaunasi galvą, išgirsta dukters verksmą ir…

Kaip jūs pasielgtumėte? Galimi du variantai: jeigu pasitikite dukterimi, žinote, kad ji turi ir gali šiek tiek palaukti, nes taip išmoksta savarankiškai nusiraminti arba ištverti laikiną nemalonumą, tada jūs iš vonios garsiai, bet ramiai pasakote, kad tuoj ateisite ir baigiate plautis galvą. O jeigu jūs auginate amžiną kūdikį, tai bėgate paknopstom pas savo „vargšę“ mergaitę, puolate ją supti, nešioti ant rankų ir visaip kitaip raminti, nors nuo jūsų galvos varva šampūnas ir jums šalta lakstyti po butą su šlapia galva. Kuri iš šitų mamų esate jūs? O kuria labiau norėtumėte būti?

Dvejų metukų berniukas susikaupęs bando apsivilkti megztuką. Tačiau vis nepataiko rankų į rankoves, galų gale bando rūbą apsivilkti nugara į priekį, pradeda zirzti, verkšlenti.

Ką jūs darote? Vėl galite elgtis dvejopai – pulti padėti, apsukti megztinį ir parodyti, kaip jį teisingai apsivilkti (tada jūs „darysite“ iš savo sūnaus amžiną kūdikį), o jeigu padrąsinsite, pasakysite, kad jau beveik pavyko, reikia tik pasukti megztuką, tai vaikas galiausiai pats susigaudys, o jeigu ir apsivilks nugara į priekį – tai nieko čia baisaus, svarbu PATS atliko sunkų darbą.

Kuo daugiau darysite UŽ savo vaikus, kuo labiau nepasitikėsite jų savarankiškumu, bijosite dėl jų sunkių jausmų, tokių kaip liūdesys, kančia, sielvartas, baimė, pyktis, ir stengsitės vaikus nuo jų apsaugoti, kuo mažiau paliksite vaikams erdvės ištverti nepatogumus, įdėti pastangas ir kovoti, tuo nepataisomesni ir galingesni amžini kūdikiai iš jų išaugs.

2. Nekreipkite dėmesio į savo santuokinį gyvenimą

Kada paskutinį kartą su sutuoktiniu tik dviese buvote išvykę su nakvyne? Neprisimenate? O gal tik tada, kol dar neturėjote vaikų? Tad prieš kiek metų tai buvo? Santuoka turi būti rūpestingai prižiūrima, puoselėjama, maitinama, jai reikia erdvės, kūrybiškumo, energijos ir jūsų pastangų. Be viso šito vyro ir žmonos ryšys nusilps, o galiausiai ir visai numirs, liks tik pareiga ir bendrų vaikų auginimas. O kas liks tada, kai vaikai suaugs ir paliks namus? Tuštuma, nepasitikėjimas, nuobodulys ir svetimumo jausmas. Ar to norėtumėte?

Pavyzdžiai

Labai svarbus akcentas – šeimos narių miegojimo vietos. Ar jūs su vyru miegate savo lovoje, tik dviese? Sutuoktinių lova – tai ramus kampelis, kur galima nors pusvalandį tyliai ir romantiškai pabūti tik dviese, pasikalbėti, švelniai apsikabinti, pagaliau – pasimylėti. Todėl vaikai privalo turėti savo lovas, kur taip pat ramiai ir saugiai užmigtų, o tėvai galėtų mėgautis savo vakariniu laiku. Atžalos turi suprasti, kad mama ir tėtis be to laiko, kurį praleidžia kartu su jais, turi ir savo atskirą, suaugusiųjų gyvenimą.

Kitas pastebėjimas – ar turite per savaitę nors vieną susitikimą, pasimatymą, pabuvimą dviese, ar turite mėgstamų vietų, kur jums abiems patinka lankytis, ir ar ten reguliariai lankotės? Ar turite laiko kasdien nors po kelias minutes iš širdies pasikalbėti, kai vaikai nelipa ant galvų ir nešūkauja televizorius? Ar bent vieną kartą per metus išvykstate atostogų tik dviese, be vaikų? Jeigu į daugumą klausimų atsakėte „ne“, tai jūsų santuokai būtinas remontas ir skubi reanimacija.

3. Verskite vaiką būti kuo labiau užsiėmusį

Tie tėvai, kurie dirba iki devinto prakaito, plėšosi per kelis darbus, dažnai sugalvoja dėl viso pikto ir savo vaikus įkinkyti į tris būrelius, dvi mokyklėles ir sportavimą savaitgaliais. Nes nuolat kirba mintis: „o jeigu aš savo atžalos nelavinsiu, tai jis ar ji išaugs negabūs, žemesnio intelekto, nesavarankiški, atsiliks nuo bendraamžių ir visaip kitaip bus netobuli.“ Bet nuo per didelių krūvių ir nesibaigiančios veiklos vaikai pervargsta, išsenka, nebeturi energijos bendrauti, žaisti ir pažinti pasaulio, nes nuolat turi kažko mokytis per prievartą. Tada ir tėvai, ir vaikai nustoja jausti tarpusavio bendrumą, nebeturi laiko pasikalbėti, pabūti kartu, pasvajoti ir pažaisti. O tokia realybė šeimos narius daro svetimus, atsiribojusius, vaikai jaučiasi vieniši, nereikalingi ir nemylimi.

Pavyzdžiai

Labai svarbu patyrinėti, ar šeimoje yra bendrų tradicijų, ritualų. Ar nors kartą per dieną visi susėdate prie bendro stalo kartu pavalgyti, ar išvykstate savaitgaliais pasivaikščioti, pakeliauti? Ar švenčiate visi kartu šeimos šventes – gimtadienius, vardadienius, šv. Kalėdas, šv. Velykas? Ar mėgstate su vaikais pasikalbėti, kaip praėjo diena, kas įvyko įdomaus, sunkaus, džiugaus ar liūdno? Ar turite laiko pasipasakoti apie savo baimes, pasiguosti, paprašyti pagalbos? Jeigu dauguma atsakymų – „ne“, tai patikrinkite, ar nėra šeimoje sergančių „darboholizmu“, ar nėra visos vertybės sutelktos į pasiekimus, laimėjimus, rezultatus, tikslus, planus, terminus ir t.t.

Stumkite vaiką, kol pargrius, tada dar pastumkite, bet taip išauklėsite tik pasigailėjimo vertą suaugusįjį, kuris gal ir pasieks kokių nors rezultatų, tačiau nesugebės būti laimingas…

4. Nesirūpinkite dvasiniu savo gyvenimu

Dvasingumas – tai gilus ir artimas ryšio išgyvenimas: su Dievu, visata, kitu žmogumi, gamta, tuo, kas egzistuoja virš žmogaus proto. Būti dvasingam – tai siekti tokių ryšių, norėti susijungti, pajusti, kad esame vienovėje su pasauliu, kitais žmonėmis, kosmosu. Dvasingas žmogus jaučia harmoniją su savimi ir aplinka, moka atjausti, prisiima atsakomybę už save ir savo veiksmus, yra gerąja prasme nuolankus, pasitiki savimi ir kitais, turi laiko gyventi, moka kovoti ir stengtis, pripažįsta savo klaidas ir ribotumą, gali atsiprašyti.

Pavyzdžiai, kaip neleisti sau tapti dvasingam

Tikėkite, kad nuolankumas – tik silpnųjų bruožas. Jeigu tėvai netiki arba bijo pripažinti, kad egzistuoja aukštesnės jėgos nei žmogaus protas, nepatiria ir neišgyvena Dievo buvimo, tiki ir pasitiki tik mokslo laimėjimais ir žmogaus mąstymu, tai ir vaikai taip galvos, taps arogantiški, visažiniai ir tikintys tik tuo, ką galima pamatyti plika akimi. Tada iš vaikų gyvenimo išnyks nuostaba, stebuklai, pagarba. Jeigu tėvai bijo prisipažinti, kai klysta, nemoka atsiprašyti, tai ir vaikai išaugs stačiokiški, pasipūtę ir pagyrūniški.

Nepasitikėkite niekuo ir niekada. Kai tėvai transliuoja informaciją, kad visi žmonės pavojingi, niekuo negalima pasitikėti, visus draugus reikia daugybę kartų patikrinti ir vis tiek gali likti apgautas, tai vaikai irgi išmoksta bijoti artimo santykio, nesugeba mylėti, draugauti ir būti empatiški. Jeigu tėvai bijo atsiverti kitiems žmonėms, net geriausiems draugams, o juo labiau nesiryžta pasakoti apie savo baimes, svajones, liūdesį, vertybes, tada ir vaikai užsidarys, taps atsiskyrę, neprieinami, šalti ir tolimi.

Nevertinkite vienatvės ir tylos. Tikėkite, jog vienatvė nereikalinga, kad ji tik skaudina žmogų, sukelia kančią ir liūdesį – ir jūsų vaikai bijos būti vieni, nemokės patys susikurti veiklos, žaidimų, nuolat reikalaus jūsų dėmesio ir bus priklausomi. Būkite be pertraukos įsijungę televizorių ar kompiuterį – ir užmiršite, kad galima tarpusavyje kalbėtis, bendrauti, jog egzistuoja meilė, draugystė, žavėjimasis ir švelnumas. Ignoruokite visas dvasines patirtis, kurioms reikalinga tyla ir susikaupimas: maldą, meditaciją, relaksaciją, nes tai juk vaikų žaidimai, protingi žmonės tokiais dalykais neužsiima. O jūsų vaikai užsiims kitais „žaidimais“, kurie gali sukurti nusiraminimo ir palaimos iliuziją: alkoholio, narkotikų vartojimu, kompiuteriniais žaidimais, lošimų automatais ir pan.

Skubėkite, skubėkite, skubėkite. Turėkite kuo daugiau reikalų, suplanuokite viską minutės tikslumu, išgyvenkite stresą dėl vėlavimo, terminų nesilaikymo, nuovargio ir išsekimo – tada ir vaikai nemokės džiaugtis smulkmenomis, nesugebės naudoti savo penkių pojūčių (regos, klausos, lytėjimo, uoslės, skonio), nes neturės tam laiko. Liks nepamatytas nuostabus saulėlydis, neišgirsta romantiška daina, nepaskanautas naminis pyragas, neišuostyta eteriniais aliejais kvepianti karšta vonia, nepaglostytas mylimas žmogus. Bet užtat tiek daug reikalų bus nuveikta!

5. Būkite geriausiais savo vaiko draugais

Suaugusiųjų geriausi draugai turi būti suaugę žmonės, o vaikų – vaikai, tai yra bendraamžiai. Kai tėvai bando tapti savo vaikų „draugeliais“, santykiuose atsiranda chaosas, netvarka, vaidmenų susimaišymas. Tada vaikai nebežino, ar turi gyventi savo gyvenimą, ar padėti tėvams ir spręsti jų problemas. Be to, vaikai lieka tėvų šešėlyje, būna nuo jų priklausomi, nesugeba patys planuoti savo gyvenimo ir daryti sprendimų.

Pavyzdžiai

Mama savo septynmečiui sūnui, kaip geriausiam draugui, atvirai papasakoja apie konfliktus su tėčiu, skundžiasi, kad tėtis neteisingai elgiasi, kad jai sunku su juo susitarti. Mama galvoja, kad taip ji parodo pasitikėjimą vaiku, skatina jo savarankiškumą ir vyriškumą. O iš tikrųjų ji sūnų išnaudoja, apkrauna jį per sunkiomis problemomis, padaro jį atsakingą ten, kur jis yra dar per mažas, be to, – nuteikinėja prieš tėtį. Atrodo, mama neturi savo draugų ar draugių, yra vieniša ir nelaiminga, be to, nesugeba atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti su savo vyru ir aptarti tarp jų kylančių konfliktų. Tad gal verčiau mama rūpinasi savimi ir savo problemomis, o ne naudojasi vaiku?

Mergaitė švenčia dešimties metų gimtadienį. Mama suorganizuoja visas linksmybes, visą laiką būna kartu su dukra ir jos svečiais, padeda organizuoti žaidimus, juokauja, dalyvauja bendruose gimtadienio svečių pokalbiuose. Atrodo, mama puiki dukters draugė, šiuolaikiška, jaunatviška ir linksma. Bet kaip mergaitei išmokti užimti svečius, kaip tapti reikšmingai, kaip pasijusti šventės organizatore ir lydere, jeigu visur viską atlieka mama?

6. Leiskite vaikui gyventi kuo laisviau.

Dabar pasitaiko nemažai tėvų, kurie yra vaikų bičiuliai, nes neturi kantrybės būti tėvais. Šeimoje turi būti demokratiški santykiai, bet vadovauti turi tėvai, nes juk jie ir sukūrė šeimą, o vaikai atsirado vėliau, iš tėčio ir mamos ryšio, o ne atvirkščiai. Todėl šeimos vairą turi vairuoti suaugę žmonės, vaikai to daryti dar nemoka, ir jiems tai būtų per didelė našta. Tėvai turi būti autoritetai, o tokie tapti gali tik tada, kai yra pasitikintys savimi, reiklūs, tvirti, sąžiningi. Jeigu šeimoje yra daug taisyklių, bet jų galima ir nesilaikyti, tai vaikai elgsis neprognozuojamai, chaotiškai ir neklusniai. Kai nėra aiškių taisyklių ir draudimų, vaikai nežino, kas galima, o kas –ne, todėl tėvai nuolat jais nepatenkinti, o vaikai nesupranta, kodėl jie niekam neįtinka.

Pavyzdžiai

Trimečio berniuko šeimoje yra taisyklė, kad parduotuvėje galima pirkti tik vieną saldainį ar šokoladuką. Vaikas, atvažiavęs į parduotuvę, užsimano penkių šokoladų ir pradeda dėl jų zyzti, o prie kasos į rankas čiumpa iškart kelis. Tėtis bando ištraukti iš vaiko rankų šokoladus, palieka tik vieną, berniukas pradeda rėkti, trepsėti kojomis ir visa eilė žmonių į juos sužiūra. Tėtis, neišlaikęs įtampos ir pirkėjų žvilgsnių, numeta ant kasos visus vaiko paimtus šokoladukus ir juos nuperka. Vaikas zyzia ir toliau, nes tėtis yra piktas ir šiurkščiai veda vaiką už rankos. Kas laimėjo? NIEKAS, visi pralošė. Gaila… O pykčio priepuoliai parduotuvėje kartosis dar daugybę kartų, kol tėtis išmoks būti nuoseklus, kantrus, nebebijos kitų žmonių reakcijos, o visą dėmesį sutelks į taisykles ir jų svarbą bei į savo ir vaiko ryšį.

7. Tikėkitės, kad vaikas įgyvendins jūsų svajones.

Kartais tėvai pamiršta, jog vaikai nėra jų nuosavybė, kad sūnus ar duktė turi savo norų, poreikių, svajonių ir pomėgių. Dažnai tėvai negerbia vaikų pasirinkimų, netgi sukritikuoja tai, kas vaikui yra įdomu ir svarbu. Vaikas turi pats surasti, kas jį domina, įtraukia, tėvai neturėtų piršti per prievartą viso to, kas, jų nuomone, yra tobula ir reikalinga.

Pavyzdžiai

Pradinukė mergaitė kas metai keičia būrelius: lankė dailę, vėliau chorą, kitais metais – šokius, o dabar vėl sugalvojo pereiti į rankdarbių būrelį. Mama ir tėtis susirūpinę, galvoja, kad jų duktė išaugs nenuosekli, nemokės tęsti vienos veiklos, nepasieks jokių rezultatų jokiuose užsiėmimuose. O juk pradinis mokyklinis amžius būtent ir skirtas eksperimentuoti, tokio amžiaus vaikas nori kuo daugiau išbandyti, patirti, suprasti. Todėl pradinukui netgi patartina pakeisti būrelius, išbandyti įvairias veiklas, nes taip jis tobulėja, vystosi jo gebėjimai, bręsta asmenybė. Deja, kartais tėvams trūksta elementarių žinių apie vaiko psichologinį, emocinį ir socialinį vystymąsi, todėl jie stabdo vaiko brandą ir augina atžalas pagal SAVO įsitikinimus ir svajones.

Straipsnis parengtas pagal J. C. Friel, L D. Friel knygą „Septynios didžiausios tėvų klaidos“