Vytauto Kubiliaus premija Marijui Šidlauskui – už profesionalumą ir refleksijų skvarbą

Lapkričio 27 d. 13 val. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Antakalnio g. 6, Vilniuje) bus įteikta jau trečioji kasmetinė Vytauto Kubiliaus (1926–2004) premija, kuria siekiama įvertinti ir skatinti literatūros kritikų bei literatūros tyrinėtojų triūsą.

Premija įsteigta 2012 m., ligšioliniai jos laureatai – Valdemaras Kukulas (po mirties) už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas literatūros ir kultūros leidiniuose 2011 metais, ir Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje http://virginijusg.blogspot.com. Šiemet premija bus įteikta Klaipėdos universiteto docentui dr. Marijui Šidlauskui už, be kita ko, „minčių ir refleksijų skvarbą, kuri padeda kritikui neslysti kasdieniškų aktualijų paviršiumi, o išskirti gelminguosius tautinės literatūros vektorius“.

Kokie premijos tikslai? Kaip premijos laureato darbai turėtų sietis su tiek daug nusipelniusio mūsų kultūrai mokslininko vardu? –  klausiame literatūrologo, Vytauto Kubiliaus premijos komisijos pirmininko prof. dr. Algio Kalėdos.

Algis Kalėda. Kaip nurodyta premijos nuostatuose, premija teikiama minint V. Kubiliaus gimtadienį (lapkričio 23 d.) – „už 2 pastarųjų metų darbus iš XX–XXI a. literatūros: esmines problemas iškeliančią  kritikos ar mokslo knygą, arba už publikacijų ciklą“. Ją skiria komisija, kurios nariai – vienuolika literatūros kritikų, literatūrologų ir rašytojų, atstovaujančių Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kolektyvui, Lietuvos rašytojų sąjungai, aukštųjų mokyklų lituanistinėms katedroms. Palyginti plati ir įvairi komisijos sudėtis leidžia užtikrinti autoritetingą, visapusišką vertinimą, nes komisijos akiratyje į svarstomų premijos kandidatų būrį įtraukiami svarbiausi šios srities darbai.

Kandidatai į premiją savo darbais turėtų kuo įtaigiau atskleisti tautinės literatūros vertybes, parodyti jų aktualumą bei gyvastingumą, daryti įtaką šiuolaikinės literatūros tapsmui ir, kaip tai buvo būdinga V. Kubiliui, derinti kritiko aistrą su mokslininko objektyvumu. Ligšioliniai premijos laureatai – tai itin aktyvūs dabartinės literatūros virsmų dalyviai: šviesios atminties visapusiškas literatas, talentingas poetas Valdemaras Kukulas, operatyviai reflektavęs menines aktualijas, ir plataus akiračio analitikas Virginijus Gasiliūnas.

Koks buvo tas šiųmečių pretendentų į premiją būrys?

Šiųmetiniame posėdyje buvo minimi keturiolikos išleistų knygų autoriai, taip pat būrelis kritikų, skelbusių savo straipsnius ir recenzijas periodikoje; tarp jų – jau labai patyrę, pelnę visuomenės pripažinimą, taip pat jaunesnieji, neseniai pradėję plušėti šiame bare. Šiemet šis garbingas ir, reikia pabrėžti, vienintelis tokio pobūdžio apdovanojimas literatūrologams, skirtas Klaipėdos universiteto docentui dr. Marijui Šidlauskui.  

Komisijos narių nuomone, būtent M. Šidlausko straipsniai, kiti darbai ryškiai parodo esmines problemas, iškylančias šiuolaikinei literatūrai, aukštą kritiko profesinį lygį, gebėjimą sieti estetinius ir socialinius kontekstus, derinti pasaulinės literatūros kūrinius ir gimtąją literatūrą. Taip pat buvo akcentuojama kritiko ir literatūrologo minčių ir refleksijų skvarba, kuri padeda kritikui neslysti kasdieniškų aktualijų paviršiumi, o išskirti gelminguosius tautinės literatūros vektorius. Iš devynių balsavusiųjų didžiąja dauguma – net septyniais balsais – buvo nutarta Vytauto Kubiliaus premiją skirti Marijui Šidlauskui.

Sveikiname laureatą ir tikimės dar daug turiningų darbų.

—

Nuo 1952 iki 2002 m. Vytautas Kubilius dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute: buvo aspirantas, jaunesnysis mokslo darbuotojas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovas, instituto tarybos pirmininkas. V. Kubilius buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato ir Senato narys, 1992–1995 vadovavo Lietuvių literatūros katedrai, buvo aktyvus Lietuvos piliečių chartijos narys. Mokslininkas rašė „Lietuvių literatūros istorijos“ keturtomiui (1957–1968) ir dvitomiui (1979–1982), buvo kolektyvinių darbų „Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai“ (1969), „Literatūros teorijos apybraiža“ (1982), „Rašytojas pokario metais“ (1991), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994), „Lietuvių literatūros enciklopedija“ (2001) ir kitų redaktorius, bendraautoris.

V. Kubilius parašė monografijas apie lietuvių rašytojus Salomėją Nėrį, Kazį Borutą, Ievą Simonaitytę, Joną Aistį, Antaną Vaičiulaitį ir kitus. Taip pat paskelbė didelių mokslinių veikalų: „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“ (1983), „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“ (1993), „XX amžiaus literatūros istorija“ (1995), studiją apie lietuvių literatūrą vokietmečiu „Neparklupdyta mūza“ (2001), straipsnių rinkinius „Problemos ir situacijos“ (1990), „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ (2003), „Literatūra istorijos lūžyje“(1997). Parengė dvitomę lietuvių poezijos antologiją, Vytauto Mačernio, J. Aisčio ir kitų kūrybos leidinius.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto informacija