2014 12 01

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Donatas Puslys. Izraelio dienoraštis. Šokantys arabai ir koraliniai rifai

Kiekviena mano kelionė prasideda nuo tos pačios dilemos – kokios knygos keliaus kartu su manimi. Vartau, tikrinu, skaitinėju, vis negalėdamas apsispręsti, vis nepasitikėdamas, ar tikrai jau išsirinkau tinkamai. Skaitymas nėra tik bandymas kažkuo prasmingu užkamšyti laisvą dienos laiką, kai keliauju autobusu, laukiu kavinėje užsisakyto maisto, po dienos klajonių prisėdu atsipūsti ar jau lovoje prieš užsnūsdamas dar trokštu bent trumpam pasinerti į tą kitą iš žodžių konstruojamą pasaulį. Knyga yra ir kelionės palydovas, gidas, kuris dažnai padeda geriau pažinti konkrečią tikrovę, joje gyvenančius žmones. Knyga užduoda naujų, dažnai ir itin nepatogių klausimų, paskatina paieškoms. Knyga yra kelionės bičiulis, kuris man kalba, provokuoja ir veda.

Viena iš knygų, kurią pasiėmiau į šią kelionę, buvo Sayedo Kashua „Šokantys arabai“. Ne itin pasitikiu trumpomis anotacijomis, dažnai spausdinamomis ant galinių viršelių ar pačioje knygos pradžioje. Įprastai tai būna tik skambi panegirika, šaukte šaukianti, kad tai būtent ta knyga, kurią privalai perskaityti. Vis dėlto šįkart tie trumpi aprašymai padėjo. „Kiekvienas, kuris siekia suprasti, kas vyksta Izraelio arabų visuomenėje, privalo perskaityti šį puikų pirmąjį romaną.Sudėtinga įsivaizduoti gilesnę empatiją, nei kad pademonstravo autorius savo šeimai, vaikystės kraštovaizdžiui ir savo žmonėms“, – bylojo citata iš Izraelio laikraščio „Ma’ariv“. Be to, S. Kashua šiek tiek pažinojau ir iš jo susirašinėjimo su bičiuliu rašytoju Etgaru Keretu.

Tad galiausiai tariau, kad tai yra būtent tai ko ir reikia – asmeninis liudijimas, leidžiantis pažvelgti į konkretų žmogų ir jo kasdienybę pro visas jam prilipdyti bandomas etiketes. Juk dažnai apie žmogų mąstome tik kaip apie kažkokią menką koralinio rifo dalį, kai, rodos, užtenka pasakyti, kad štai jis yra Izraelio žydas, Izraelio arabas arba palestinietis. Ir tada, bac, stoja šviesa, ir viskas tarsi tampa aišku, nes konkrečią asmenybę imame vertinti remdamiesi grupiniais stereotipais ir vadovaudamiesi posakiu: „Visi jie ten vienodi“. Nė velnio.

Tad griebiau S. Kashua knygą ir likau jos supančiotas iki pat paskutinio puslapio. Jau pačioje pradžioje knyga pasirodė labai artima. Pasakotojas atmena, kaip jam, mažam berniukui, močiutė patikėjo labai svarbią paslaptį. Ji atskleidė, kur yra paslėptas raktas nuo spintos, kurioje sudėti visi jos laidotuvėms reikalingi reikmenys. Močiutė, kurią jis mylėjo labiausiai, rengiasi išeiti. Pirmasis skausmas, netekties nuojauta, su kuria susiduria mažas berniukas. Nuo tada šis berniukas kiekvieną pertrauką tarp pamokų skuosdavo namolio, kad tik patikrintų, ar močiutė vis dar gyva. Jei rasi ją savo kambarėlyje sėdinčią ant lovos, galėsi apkabinti, persimesti keliais žodžiais. O jei užtiksi amžiams užsnūdusią, tai svarbu, kad nebūtų palaidota be spintoje tam specialiai sukauptų reikmenų. Juk be močiutės jis yra vienintelis šios paslapties saugotojas.

Atmenu, kad ir močiutė iš tėčio pusės man, kai buvau dar visai berniūkštis, pasakodavo, jog štai turi susitaupiusi pinigėlių. Laidotuvėms… Kaip pati sakė, kad netaptų našta kitiems. Turėjo ir pasisiūdinusi suknią paskutinei kelionei. Rodės, buvo susitaikiusi su neišvengiamybe. Man pačiam šie pokalbiai tapo viena pirmųjų akistatų su žmogaus laikinumu šioje žemėje, su senatve, kai žmogui jau ima atrodyti, kad visas kelias jau nueitas, visi darbai nuveikti, ir belieka tik pasitikti tai, kas neišvengiama, belieka tik pasirengti tam paskutiniam ir svarbiausiam – atsiskaitymui už visus gyvenimo knygoje akylai surašytus darbus šioje žemėje. Tai ugdanti, nors ir skausminga patirtis.

„Šokantys arabai“ yra labai nuoširdus ir skausmingas pasakojimas apie tai, kaip jaunas žmogus, Izraelio arabas, ieško savo tapatybės, bandydamas išsiveržti iš to užburto ir prakeikto abipusio įtarumo, nepasitikėjimo ir neapykantos rato, kuris dažniausiai ir gimsta dėl to, kad į konkretų žmogų esame linkę žvelgti per grupinių stereotipų prizmę: regime žydus, tačiau nepastebime nė vieno konkretaus žydo, kalbame apie arabus, tačiau šioje anoniminėje minioje ištirpsta visi skirtingi veidai, charakteriai, poelgiai.

Gimęs ir užaugęs Izraelio arabų dominuojamame Tiros mieste, pasakotojas nebenori sekti savo tėčio pėdomis. Tėčio, kuris buvo vienintelis našle likusios mamos sūnus, vienintelis nuostabusis, kurio turėjo laukti šviesi ateitis. Tačiau vietoje šviesios ateities jis dėl įtarimų prisidėjus prie sprogdinimo universiteto valgykloje turėjo kurį laiką trinti Izraelio kalėjimo gultus. Tėčio, kuris, kaip teigia pasakotojas, tikėjo Trockiu, Leninu, Gagarinu ir Tereškova, o vieną savo sūnų pavadino Samu pagal rusiškas raketas, kurias egiptiečiai naudojo Jom Kipūro kare prieš Izraelį. Tėčio, kuris vienintelį tikslą regėjo nesibaigiančioje kovoje ir kuris nevengė šiurkščiau subarti savo sūnus, kuriems ta kova buvo visiškai svetima ir netgi atgrasi.

Knyga susideda iš trumpų pasakojimų, kuriuose labai skaidriai ir aiškiai atsiskleidžia pasakotojo aplinka. Pasakotojas pasižymi didžia atida netgi mažiausioms smulkmenoms, kurios leidžia mums kitoje šviesoje pažvelgti į kasdienes situacijas. Skaitome apie tai, kaip maži tėvų žodžiu nesivadovaujantys neklaužados yra gąsdinami tuo, kad bus parduoti Gazos ruože gyvenantiems palestiniečiams, o tingintys mokytis taps paprasčiausiais vaisių surinkėjais. Skaitome ir apie tai, kaip liaudyje iš lūpų į lūpas sklindančius antisemitinius pasakojimus, kaip nenaudėliai žydai pagrobė daktarą Džichadą, kad jo kraują panaudotų macų kepimui. Rodos, netgi gali regėti, kaip šie pasakojimai plyta po plytos dėlioja mūrinę stereotipų sieną, aklinai atskirsiančią nuo kito, apie kurį nuo mažens girdėjai tik baisias istorijas.

Skaitome ir apie mažų berniukų karo žaidimus, su kuriais esame pažįstami ir iš savo pačių vaikystės. Štai mano paties kieme dažniausiai kovodavo amerikiečiai ir rusai, o pastarųjų pusėje niekas nenorėdavo būti. Suprantama, juk visa tai vyko netrukus po tragiškų sausio įvykių, po tragedijos Medininkuose. Tad vėliau metėme šį susiskirstymą ir paprasčiausiai pasirinkdavome pavadinimus iš matytų animacinių filmukų, tokių kaip Konanas Barbaras ar „Vėžliukai nindzės“. Tada susiskirstyti tapdavo lengviau, o ir viena pusė iš anksto nebūdavo pasmerkta pralaimėti.

O štai „Šokančių arabų“ pasakotojas savo pusę vadindavo fedainais, jo vyresnysis brolis – taip pat. Vėliau, kai vieną vakarą tėtis berniukus pakvietė pažiūrėti naujienų, kovojančios pusės iš fedainų buvo pervadintos į Sabrą ir Šatilą (1982 metų rudenį palestiniečių pabėgėlių stovykloje Libane įvykdytos žudynės, dėl kurių kaltė tenka Libano krikščionims falangistams) – taip kraupi, kruvina tikrovė skverbėsi į berniukų kasdienybę, formavo jų pasaulėžiūrą, mentalines schemas, pagal kurias visa, kas sutinkama kasdienybėje, yra dalijama į gerą ir blogą, priešus ir draugus. Nemaža dalis šių primestų schemų taip ir nereflektuoja amžiams likdami jų kaliniais.

Tačiau S. Kashua knyga yra bandymas peržengti skiriančias ribas. „Šokantys arabai“ yra jautrus pasakojimas apie dviejų bendruomenių – arabų ir žydų – susitikimą, apie įvairiausius bandymus suartinti šias bendruomenes rengiant mokinių mainus ir taip leidžiant geriau pažinti vieniems kitus, kad būtų išsklaidytas nuodingas stereotipų smogas. Tačiau tai nėra idealizuotas pasakojimas, o liudijimas apie tai, kaip gražūs siekiai ir idealai kartais subliūkšta susidūrę su kasdienybe ir joje tvyrančiu abejingumu, nenoru išlįsti iš savojo patogaus įsitikinimų kiauto. Ir mums tas puikiai pažįstama, kai skambiais idealais apkamšytos programos tampa tik biurokratiniais žaisliukais be jokio turinio ir gyvybės.

Knyga subtiliai atskleidžia du naratyvus, kurie yra tarsi du nesusisiekiantys indai ir kuriuose įkalintos gyvena arabų ir žydų bendruomenės. Kai vieni švenčia Nepriklausomybės dieną, kiti mini Tragedijos dieną, kai vieniems sionizmas yra svajonė ir idealas, o kitiems – keiksmažodis. Pasakotojas nepuola ginti vieno ar kito naratyvo. Jo tikslas ne tas, jis nesiekia parodyti, kad štai vieni yra šimtu procentų teisūs, o kiti tuo tarpu tėra tik niekingi melagiai. Autorius tiesiog siekia parodyti, kaip svarbu yra išgirsti tai, ką byloja kitas, esantis šalia tavęs.

Vien pasirengimas išklausyti, atsiverti jau yra žingsnis suartėjimo link, nes aklinas užsidarymas savo inde tik sutvirtina priešiškumą. Pasakotojas savo asmenine istorija liudija tai, kaip jis pagaliau sugebėjo prasiveržti pro jam primesto naratyvo ribas ir po didelių pastangų suprasti, kad Izraelio valstybės sukūrimas nebuvo tragedija, kad ir žydai turi teisę į savo tėvynę, kad antisemitizmas iš tiesų buvo ir tebėra didžiulė problema, kad ne tik mes, bet ir jie save kildina iš Abraomo. Kalbant metaforomis, būtų galima sakyti, jog tai yra istorija apie tai, kaip praregėjo ir išgirdo tas, kuris nuo pat vaikystės buvo pratinamas matyti tik viena akimi, girdėti tik viena ausimi. Tokių yra visur, kur tik bestum pirštu į žemėlapį.

„Aš norėjau būti žydas“ – taip vadinasi trečioji knygos dalis, kurioje pasakojama apie tai, kaip talentingas arabų berniukas patenka mokytis į žydų mokyklą, kurioje susiduria su visai kitokia tvarka, kai mokiniai nėra mušami mokytojų, kur tarsi tyčiojantis nėra rengiamos utėlių paieškos galvoje. Kartu tai ir liudijimas apie tai, kokį nevisavertiškumo kompleksą kartais su savimi nešiojasi Izraelio arabai. Pasakotojas atskleidžia, kaip džiaugdavosi, kai išgirsdavo žodžius, jog yra nepanašus į arabą. Tarsi arabas reikštų kažką kokybiškai prastesnio, tarsi arabas iš karto sietųsi su įtarumu, nepasitikėjimu, terorizmo grėsme. Pasakotojo kelionė yra bandymas nusikratyti visų šių stereotipų, išsilaisvinti iš visų tų kultūrinių rūbų, į kuriuos įvilktas atkeliavo iš savo miestelio, ir priimti visa tai, kuo gyvena aplinka – ar tai būtų „The Beatles“ muzika, ar paskutinės mados akiniai, ar šokiai vakarais bare, kur laužomas ir draudimas vartoti alkoholį. Pasakotojo tapatybės paieškos aiškiai veda į konfliktą su savo aplinka, kurioje jis augo ir brendo.

Tuo pačiu metu jis tarsi bando ištirpti kitoje bendruomenėje, į kurios duris aktyviai beldžiasi. Jis siekia ištirpti, kad liktų nepastebėtas, nes pastebėjimas čia dažniausiai nereiškia nieko gero – mokinių patyčias autobuse keliaujant Jeruzalėje iš mokyklos į centrinę autobusų stotį, nuodugnią kareivių atliekamą kratą patikros punkte, kai visi aplink į tave spokso kaip į potencialų įtariamąjį. Šiuo atveju gal ir būtų galima tarti, kad bent jau tos patikros gal ir yra neišvengiamos dėl saugumo priežasčių, dėl rūpinimosi piliečių gerove. Tačiau čia pat suprantu, koks skausmas skverbiasi iš žodžių, kuriais pasakojama apie visas tas patikras ir į tave nukreiptus žvilgsnius. Ir tuomet visi užtikrinti pareiškimai subyra, lieka tik noras išgirsti.

Skaitau ir baiminuosi, kad tokių žvilgsnių dabar tik daugės dėl pastarojo meto išpuolių tiek Jeruzalės sinagogoje, tiek Tel Avive, tiek Vakarų Kranto nausėdijoje. Vieni kalbės apie saugumą ir įvairių kontrolės formų griežtinimą, kiti jausis dar labiau atstumti ir palikti anapus kaip įtariamieji, kaip tie, kuriuos reikia nuolat stebėti. Tik viliuosi, kad visoje garsioje kakofonijoje bus girdimi ir balsai tų, kurie skatina susitaikinimą, žmogiškumą. Galbūt esu naivus, bet tebūnie, vis tiek to nuoširdžiai viliuosi.

Skaitant „Šokančius arabus“, buvau sujaudintas mokyklinės istorijos apie pirmąją meilę. Nutiko taip, kad ta meilė gimė tarp arabo ir žydės. Galima sakyti, kad tai tik dar vienas įrodymas, jog meilė nepaiso jokių ribų, kad visa tai yra tarsi Romeo ir Džuljetos meilės istorijos atsikartojimas šių dienų Izraelyje. Tai meilei nebuvo lemta sužydėti ir išsiskleisti, o viso to priežastis, kad vaikinas yra arabas. Juk niekas, t. y. šeima, visuomenė to nesupras. Taip ir slinko tas romanas pabaigos link, sutapusios su mokyklos baigimu, reiškusiu išėjimą iš saugaus, išpuoselėto lizdelio į tikrąjį pasaulį su savo nepajudinamomis geležinėmis normomis. Patekus į šį pasaulį, prasideda naujas gyvenimas, kai reikia prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų, kai reikia būti pragmatiškam, išmokti skaičiuoti, kas yra naudinga tavo ateičiai, o kas – ne. O tada racionalūs šalti skaičiavimai parodo, kad ir tą meilę geriau užgesinti, nors visa tai ir paliks nuolat kraujuojančią žaizdą širdyje.

„Kartą arabas visiems laikams arabas“ – skelbia vienas iš knygos skyriaus pavadinimų. S. Kashua kūrinys pasakoja apie žmogų, amžiams įstrigusį tarp dviejų pasaulių. Vieniems jis jau yra svetimas, nes atsisakė niekur nevedančios, o tiksliau – nebent pražūtin ar į kalėjimą vedančios kovos, išsivadavo iš jam svetimų iš išorės primestų papročių, tradicijų, kurių turėjo laikytis, kad būtų kaip visi. Tačiau ir kitiems jis liko vis dėlto tik arabas, t. y. svetimas, nors ir esantis šalia. S. Kashua pasakojimas yra tarsi svaja apie norą būti savas savoje valstybėje. Tai nėra kūrinys, kuris mestų kaltinimus, svaidytųsi prakeiksmais ir kaltųjų paieškomis dėl patirto skausmo. Ne, priešingai, tai yra jautrus liudijimas, tiesiog kviečiantis išgirsti kitą ir pabandyti suvokti jo skausmą tikintis, kad tai suvirpins širdį, sudaužys visas išankstines patogias tikrovės surūšiavimo schemas ir paskatins užmegzti dialogą, norą išgirsti ir priimti kitą kaip asmenybę, o ne tik kaip kažkokios grupės atstovą, kuriam visą gyvenimą taip ir nepavyks atsikratyti priklijuotos etiketės.

S. Kashua pasakojimas tarsi mozaika dėliojasi iš trumpų nuo ankstyvos vaikystės iki vyriškos brandos išsidėsčiusiame laike. Kiekviena istorija yra tarsi raktas, kuriai nors opiai problemai apsvarstyti. Tad ir ši recenzija tėra tik paviršinis bandymas užčiuopti svarbiausias pasakojimo gijas ir paskatinti skaitytoją patį paimti į rankas šią knygą. Galiausiai labai svarbu kartu su knygos autoriumi akcentuoti, kad problemos prasideda tada, kai nebesugebame pažvelgti žmogui į veidą ir imame klijuoti etiketes – visi jie arabai teroristai, visi jie žydai okupantai. Šioje rūgštyje ištirpsta asmenybė, lieka tik objektas, į kurį galima sutelkti visą savo įtūžį, nepasitenkinimą, nuoskaudas.

Šia rūgštimi mus nuodija teroristai, keršytojai, įvairiausio plauko religiniai ar ideologiniai fanatikai. Jų dėka įsisuka užburtas keršto, neapykantos ir nužmoginimo ratas, iš kurio išeitis yra viena – siekti teisingumo, susitaikinimo ir nepasiduoti neapykantai, kerštui. Patys renkamės, į kokią stovyklą stoti, ir nuo šio pasirinkimo, o ne nuo tautybės, religijos ar odos spalvos priklauso, kas mes esame. S. Kashua knyga yra puikus pavyzdys, kaip galima siekti dialogo ir supratingumo atsiveriant kito patirtims, istorijai, išgyvenimams. Vienintelis kelias yra ne primesti savo, o suprasti kitą, stengtis rasti kompromisą. Ne dėl kompromiso, tačiau dėl sugyvenimo, dėl idealų, kuriais remiantis gali būti sukurta gyvybinga ir teisinga visuomenė. Stengtis, nors kartais viskas atrodo ir beviltiška, nors ir imi panašėti į bepročiu laikomą Don Kichotą. Tačiau kartais geriau būti bepročiu skaudama širdim…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.