2014 12 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min

G. E. Klimenka. Atsakymas į plakatą „Krikščioniškam tikėjimui prieštaraujantys ženklai“

Turbūt daug kas esate matę bažnyčioje plakatą pavadinimu „Krikščioniškam tikėjimui prieštaraujantys ženklai“ (tiems, kas jo nematė, jį gali pamatyti puslapyje egzorcistas.lt). Šis plakatas sparčiai išplito įvairiose katalikiškose įstaigose, tikybos pamokų kabinetuose, bažnyčiose ir kitose krikščionims aktualiose vietose. Plakatas padarytas labai profesionaliai, taip ir traukia akį. Tačiau kokią žinią jis skelbia – kitas klausimas. Nepaisant gražaus dizaino, plakatas pateikia daug netikslios ar net klaidingos informacijos apie simbolius. Taigi kyla trys esminės problemos:

I. Simbolių ženklinimas
II. Neteisingi pavadinimai
III. Paviršutiniški bei klaidingi arba klaidinantys ženklų aiškinimai.

Šis plakatas, patekęs į stokojančio kritinio mąstymo, ar siauresnio mąstymo tikybos mokytojo rankas, sukels tik daugiau problemų bendraujant su neformaliu jaunimu. Bažnyčia vėl taps piktu cerberiu, kuris paskelbs raganų medžioklę. Tad matau būtinybę apie jį pakalbėti.

Simbolis ar ženklas?

Taigi, kas pavaizduota plakate – ženklai ar simboliai? Nes taip ir nesuprantama, ką norėta pavaizduoti, nors iš pavadinimo lyg ir aišku, jog čia labiau akcentuojamas ženkliškumas. Taigi vertėtų stabtelėti ir išsiaiškinti, kuo skiriasi ženklas ir simbolis.
Ženklas reiškia kokio nors dalyko ar reiškinio daiktinę žymę. Ženklo reikšmė paprastai būna sutartinė ir suprantama visiems, žinantiems jo reikšmę. Jis negali turėti daugiau reikšmių nei vieną. Ženklai, pvz., raidės, skaičiai, kelio ženklai, kariniai laipsniai turi visiems suprantamas reikšmes, dėl kurių nekyla ginčų ar abejonių, nes jos visiems aiškios bendru susitarimu, dažnai net ir skirtinguose kraštuose. Ženklas „A“ raidė, bus ženklu reiškiančiu „A“ raidę ir amerikiečiui, ir rusui, ir net kinui, dėl to niekas nesiginčys, būtent dėl ženklo vienaprasmiškumo. Ženklas turi konkrečią reikšmę, tuo jis ir skiriasi nuo simbolio. Ženklas savo esme yra susitarimo dalykas ir negali būti interpretuojamas, jo paskirtis yra palengvinti komunikaciją. Ženklas yra fizinio pasaulio dalis, jis neveda į sakralumą ir yra visiškai profaniškas reiškinys. Jo paskirtis – mokyti ar žymėti reiškinius taip, kad visiems būtų aišku, kas yra kas, vos pažvelgus į jį. Ženklas yra susietas su daiktu ar reiškiniu vienu vieninteliu, visiems suprantamu ryšiu.

Su simboliais nėra taip paprasta. Graikiškas žodis symbolon (σύμβολον) reiškia sulipdyti, sudėti kartu. Senovės graikai ir romėnai šiuo žodžiu vadino daiktą, kurį perlauždavo per pusę ir tada, sudėjus jį, vienas kitą galėdavo atpažinti net prabėgus ilgam laiko tarpui, paprastai jis turėjo kokią nors slėpiningą reikšmę. Vienas ir tas pats simbolis gali turėti begalę reikšmių net ir toje pačioje socialinėje ar kultūrinėje terpėje. Toje pat kultūrinėje ar religinėje terpėje simbolis gali įgauti net ir ambivalentiškų reikšmių, t. y. kardinaliai priešingų, pavyzdžiui, Šventajame Rašte liūtas minimas ir kaip Judo liūtas, t. y. mesijo simbolis (Apr 5, 5), bei velnias kaip riaumojantis liūtas, tykojantis ką praryti (1 Pt 5, 8). Kitas pavyzdys būtų žaibas: šėtonas it žaibas, krintantis iš dangaus (Lk 10, 18), ir angelo išvaizda, nusakoma žaibo įvaizdžiu (Mt 28, 3) ar galų gale paties Jėzaus būsimasis pasirodymas taip pat sulyginamas su žaibu (Lk 17, 24). Simbolis yra abstraktus, jo aiškinimų gali būti begalė, ir įdomiausia, kad jie visi bus teisingi. Simbolio aiškinimas dažnai būna alegorinis. Simbolis – tai stichiškai atsiradęs ar specialiai sukurtas ženklas, reprezentuojantis abstraktybę, slypinčią už jo. Simbolio reikšmė nėra griežtai apibrėžta, vienalytė ar vienareikšmė. Simbolis pasižymi aiškinimų gausa, nes atspindi dvasinę tikrovę, apie kurią kalba simbolinis mąstymas, kuris pasižymi mąstymu analogijomis. Jis yra prasmių ir turinio pasaulio dalis, atspindinti žmogui nepažinią ar iš dalies pažinią tikrovę. Per simbolius žmogus jaučiasi ne kūrėju, bet jų atpažinėju. Negana to, per simbolius žmogus pažįsta dieviškąją tikrovę. Žmogaus tikrovės pažinimas yra netobulas, tad čia pasitelkiami simboliai, kurie tą tikrovę padeda suvokti. Simbolio uždavinys yra nukreipti žmogų už savęs, padėti pažinti tai, kas nepažinu, atskleisdamas sacrum plotmę ir išvesdamas žmogų iš profanum būties. Religiniai simboliai atveria žmogui kelią į sakralumo suvokimą. Sacrum pasireiškia per hierofaniją, kuri yra manifestuojantis sacrum. Hierofanija tada tampa simboliu. Pats simbolis yra hierofanija ir apreiškia šventą bei kosmologinę tikrovę, kurios kiti pasireiškimai nesugebėtų išreikšti. Simbolis yra kažkas daiktiško, per ką pasireiškia anapusybė, jis reprezentuoja idėją apie tai, kas nesuvokiama. Simboliai kalba apie tai, kas nesuvokiama, suvokiamomis formomis, taip simbolis tampa sacrum ir profanum jungtimi, nes sujungia anapusybę ir šiapusybę.

Dažnai terminai „simbolis“ ir „ženklas“ vartojami kaip sinonimai, tačiau taip daroma klaida, nes ženklas savo reikšmę perteikia tiesiogiai, o simbolis perteikia daugiau reikšmių ir priklauso nuo terpės, kurioje yra aiškinamas. Blogų simbolių nebūna, blogos būna tik jiems priskiriamos reikšmės.

Šiame plakate simboliai yra suženklinami. Tačiau simbolių suženklinimas susiaurina paties simbolio reikšmę. Mes negalime suženklinti simbolio, nes tada jis nebetenka savo esmės vesti į anapusinę tikrovę, į transcendencijos pajautimą. Suženklinę simbolį jam galime priskirti bet kokią reikšmę, tačiau ar ta reikšmė bus teisinga, čia dar klausimas.

Kai kalbama apie religinį mąstymą, negali būti kalbama ženkliškai, lieka tik simbolinis kalbėjimas. Juk simbolis mus nuveda į didingesnę tikrovę, kuri mums nesuvokiama, todėl apie ją ir kalbama simboline kalba. Simbolių suženklinimas susiaurina simbolinį mąstymą iki ženkliškojo, ir iš žmogaus padaro dvasinį invalidą. Būtent taip elgiasi sektos.

Plakate pateikiama Katalikų Bažnyčios katekizmo ištrauka, kuri tarsi savaime teigia, jog visi šie „ženklai“ yra susiję su ezoterika bei okultizmu, nors iš tiesų ne visi šie simboliai naudojami ezoterikoje. Tačiau juos suženklinus ir priskyrus jiems netikslias reikšmes, simboliams galime priskirti bet ką. Mažiau su simbolika susipažinęs žmogus taps suženklinimo auka ir nematys tikrosios realybės.

Lieka neaišku, kodėl plakato autoriai pasirinko simbolių suženklinimą. Gal taip susiaurinus, galima įtaigiau kalbėti. Nors nežinia, ką tai duos, gal tik daugiau neaiškumo.

Kai kurių plakato simbolių išaiškinimas

Plakate „Krikščioniškam tikėjimui prieštaraujantys ženklai“ pavaizduoti simboliai turi daugiau ar mažiau iš gandų žinomas reikšmes. Tačiau plakate jos pateikiamos labai profaniškai, iškreiptai ir netiksliai. Tad aptarkime kai kuriuos iš šių „ženklų“ (t. y. simbolių). Bandant atsekti paminėtąsias reikšmes, kilo problemų, nes, rodos, plakato autorius reikšmes dėliojo taip, kaip jam atrodo, o ne taip, ką jos iš tiesų reiškia. Kai kurie simboliai pateikiami siaura, bet teisinga prasme, tad tokių simbolių neaptarsime. Aptarsime tik labiausiai klaidinančius simbolius.

Pentagrama – plakate minima, jog šis „simbolis naudojamas iškviečiant piktąsias dvasias“. Žinoma, pentagrama išties nuo seno naudota magijoje, tiek gerų, tiek blogų dvasinio pasaulio esybių invokacijose, tačiau tai daugiareikšmis simbolis, gana vėlai įgijęs maginę prasmę. Žodis „pentagrama“ kilo iš graikų žodžio πεντάγραμμον (pentagrammon), kuris reiškia „penkios linijos arba tiesės“. Pentagrama kartu su kryžiumi yra vienas iš archajiškiausi simbolių. Ankstyviausias pentagramos atvaizdas datuojamas 3500 m. pr. Kr. Uruko miesto griuvėsiuose. Pentagramos simbolis naudotas ir senovės Graikijoje bei senovės Babilonijoje. Pitagoriečiams ji simbolizavo sveikatą ir tobulybę bei vienybę, ji taip pat sutinkama ir Aleksandro Makedoniečio antspauduose. Viduramžių krikščioniškoje ikonografijoje pentagrama reiškė penkias Kristaus žaizdas, o ratas dėl uždaros formos reiškė Alfa ir Omegą, Kristų kaip pradžią ir pabaigą. Kitas krikščionių aiškinimas buvo susietas su Švenčiausiąja Trejybe: trys viršutiniai kampai reiškė Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, du apatiniai kampai – dvi Kristaus prigimtis, dieviškąją ir žmogiškąją. Todėl pentagramos dažnai buvo vaizduojamos bažnyčiose (jei netikite, tiesiog įveskite į google du raktinius žodžius „church pentagam“). Taip pat krikščioniškoje Europoje pentagrama reiškė žmogų kaip mikrokosmosą, makrokosmoso atspindį. Ją savo simbolikoje naudojo ir Tamplierių ordinas. Romos imperatorius Konstantinas I pentagramą įtraukė į savo antspaudą, nes teigė, jog jos dėka atrado tikrąjį tikėjimą. Pentagramą naudojo ir gnostikai kaip intelektualinės visagalybės simbolį. Žinoma be pentagramos neapsieita ir magijoje, kuri perėmė nemažai krikščioniškos simbolikos. Vakarų maginėse praktikose pentagrama naudota kaip apsauginis simbolis. Tikėta, jog iškviestas demonas negali peržengti pentagramos ribų. Goethe‘s kūrinyje „Faustas“ Mefistofelis negalėjo palikti kambario, kol ant išėjimo buvo nupiešta pentagrama. Šis simbolis paprastai buvo naudotas apsauginėje magijoje ir neturėjo negatyvios reikšmės. Negatyvioji prasmė atsirado iš esmės tik XIX a., po to, kai okultizmo adeptas Eliphas Levi susiejo ją su Bafometu, inkvizitorių sugalvota demoniška dvasia, globojančia raganas. Bafometas paprastai vaizduotas kaip antropomorfinė būtybė su ožio galva ir kanopomis. Taigi Eliphas Levi pradėjo naudoti apverstą pentagramą su Bafometo atvaizdu viduje. Iki tol nebuvo jokio skirtumo, kaip vaizduoti pentagramą, ir net kai kuriose senosiose bažnyčiose galima atrasti vitražų su apversta pentagrama. Tik XX a. viduryje apversta pentagrama tapo satanistiniu simboliu. Nors egzorcistų ir daugumos krikščionių pentagrama laikoma išimtinai tik satanizmo simboliu. Tačiau ar verta susiaurinti simbolį ir atiduoti jį į vienos grupės rankas? O dėl naudojimo kviečiant dvasias, priklausomai nuo tradicijos, invokacijose naudojami įvairiausi simboliai: Dovydo žvaigždė, trikampis, ratas, aštuonbriaunė žvaigždė, kryžius ir t. t. Nejau dabar dėl to turime žydus apšaukti okultistais, o įvairias geometrines figūras uždrausti naudoti mokyklose?

Ožkos galva – plakate minima, jog tai yra „pasityčiojimas iš Kristaus avinėlio“. Visų pirma tai nėra ožkos galva, o jau minėtasis Bafometas. Magijos adeptai Bafometą, tik XIX a. Elipho Levi dėka susiejo su blogio jėgomis. Iki tol magijoje tai buvo laikoma dvasia globėja. Pats žodis Bafometas yra neaiškios kilmės. Pirmą kartą jis buvo pavartotas Tamplierių proceso protokoluose (XIV a. pr.). Inkvizicija inkriminavo Tamplierių ordinui kaltinimus erezija, satanistinėmis praktikomis ir pan. Tarp kaltinimų buvo ir tai, kad tamplieriai esą garbina galvos pavidalo stabą, kurį jie vadina Bafometu. Tamplieriai buvo kaltinami ir polinkiu į islamą, tad kai kurie tyrėjai pavadinimą Bafometas kildina iš Mahometo vardo.

XIX a. Eliphas Levi sukūrė alegorinę figūrą – pabaisą su vyro lyties organu ir moteriškomis krūtimis, demono sparnais ir ožio kanopomis bei galva. Patį pavidalą Levi veikiausiai pasiskolino iš Taro kortų. Šį įvaizdį okultistas vadino „Mendeso Ožiu“ (vesdamas paralelę su ožiagalve egiptiečių dievybe, garbinta Mendeso mieste). Levi tapatino jį ir su tamplierių Bafometo stabu. Levi taip pat pavadino šią figūrą „Šabašo Ožiu“ – šabašas reiškia raganų sueigą, jis, kaip ir inkvizitoriai, manė, jog jose ožio pavidalu apsireiškia Šėtonas, kurį garbindamos raganos bučiuodavo jam užpakalį. Ant Bafometo kaktos Levi pavaizdavo neapverstą pentagramą, kuri, anot jo, buvo šviesos simbolis. Bafometo rankos rodo į baltą ir juodą mėnulius. Levi aiškinimu, tai simbolizuoja Chesed (hebr. malonė) ir Gevurah (hebr. rūstybė) – du kabalistinius sefirus, t. y. Dievo atributus. Šių aspektų vyriško bei moteriško prado sąjunga, anot jo, yra mistiko siekinys. Žinoma, mes nerandame pozityvios, krikščionims tinkamos Bafometo simbolikos, ir čia labiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog simbolius reikia vadinti savais vardais.

Keltų kryžius – (dar vadinamas šv. Kolombo kryžiumi) plakate pavaizduotas visai ne keltų kryžius, arba jis stilizuotas iki neatpažįstamumo. Keltų kryžius aktyviai naudojamas Airijos bei Didžiosios Britanijos bažnyčiose ir iš esmės yra šių bažnyčių išskirtinis simbolis. Jis buvo įkultūrintas, kaip ir lietuviškieji kryžiai su mėnuliu ir saulės ratu. Keltų kryžius pradėtas naudoti maždaug VII amžiuje. Kartais juose buvo išraižomos runos. Airijos mitologija pasakoja, jog šį kryžių sukūrė šventasis Patrikas, kai atvertė keltus į krikščionybę.

Nerono kryžius – dar vadinamas „balandžio koja“. Plakate minima, jog jis naudojamas juodosiose mišiose bei juodojoje magijoje, reiškia krikščionybės žlugimą. Tai greičiausiai kyla dėl legendos, jog Neronas sulaužė kryžių, taip paniekindamas krikščionišką religiją. Tačiau tai tik legenda, greičiausiai dėl to, jog Nerono laikais ant tokių kryžių žemyn galva nukryžiuodavo krikščionis. Pats simbolis dar reiškia apverstą Algiz Gyvybės runą amžinybės apsuptyje, reiškianti ir globą. Simbolis sugalvotas XX a. kaip pacifistinio judėjimo simbolis, reiškiantis taiką. Tradicinėje magijoje šis simbolis nenaudojamas, aptinkamas tik runų magijoje. Runų magija – skandinaviškos kilmės ir yra daug senesnė nei krikščionybė, tad ji negali reikšti krikščionybės žlugimo, nes tai daug senesnis simbolis.

Drugelis – čia jis minimas kaip New Age pasekėjų simbolis. New age apskirtai yra pasiglemžęs begalę simbolikos, taip pat ir kryžių, tad neverta išskirti šio mažai naudojamo simbolio kaip pagrindinio. Taip pat pamirštama, jog seniau drugelis buvo dažnai naudojamas krikščioniškoje simbolikoje kaip Kristaus prisikėlimo, vilties bei atsivertimo simbolis. Be to, tokie universalūs simboliai priklauso nuo istorinio bei kultūrinio konteksto, tad negalima jiems suteikti vienintelės reikšmės.

Penkiakampė žvaigždė – iš tiesų magijoje ji vadinama pentakliu. Du kampai į viršų, kaip plakate nurodyta, išties simbolizuoja blogąją pasaulio pusę, tačiau vienu kampu į viršų ji nesimbolizuoja to, kad žmogus yra dievas. Atversto pentaklio simbolizmas reiškia žmogų kaip mikrokosmosą. Tikėta, jog žmogus atspindi visatą, tad pentaklis vienu kampu į viršų simbolizuoja būtent visatą, atsispindinčią žmoguje. Pentaklis plačiai paplitęs simbolis, naudotas ir Bažnyčios mene, ir heraldikoje bei karinėje simbolikoje ir pan. Galų gale kiekvienoje bažnyčioje rasime pavaizduotų pentaklių, jų yra visur: bažnyčios skliaute, dažnai pavaizduoti aplink Mergelės Marijos galvą ar paveiksluose.

Vienaragis – plakate minima, jog tai – seksualinės laisvės simbolis. Nežinia kodėl buvo pasirinkta būtent tokia reikšmė, nes vienaragis visada reiškė nekaltumą ir tyrumą. Vienaragis yra svarbi antikos ir viduramžių mitologijos bei simbolikos dalis, tyrumo ir stiprybės simbolis, kurį sugauti galėjo tik nekalta mergelė. Tai suvokta simboliškai: Mergelė Marija nekaltai pradeda Jėzų Kristų. Kartais ikonografijoje arkangelas Gabrielius vaizduojamas kaip medžiotojas, kuris Mergelei Marijai atvaro vienaragį, genamą medžioklinių šunų, kurių vardai: Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Kartais vardai parenkami pagal didžiąsias dorybes: Tiesą, Teisingumą, Taiką ir Gailestingumą. Krikščioniška vienaragio simbolika kilo iš antikos padavimų bei ankstyvųjų krikščioniškų tekstų, vėliau ištobulinta bestiariumuose. Bažnyčia įvairiai interpretavo vienaragio aprašymus. Viduramžiais vienaragis buvo laikomas pačiu Kristumi, o jo ragas – Kristaus ir Dievo sąjungos simboliu. Kai kurie viduramžių piešiniai vaizduoja vienaragį kaip Švenčiausiąją Trejybę. Taigi vienaragio simbolis šiame plakate yra suvulgarintas ir pateikiamas nei visapusiškai, nei tiksliai.

Skarabėjas. Plakate minima, jog tai – egiptiečių reinkarnacijos simbolis. Tačiau neatkreipiamas dėmesys į tai, jog senovės egiptiečiai reinkarnacija kaip tokia netikėjo. Skarabėjas buvo saulės dievo Cheprio simbolis. Šis dievas buvo vaizduojamas kaip antropomorfinė figūra su skarabėjumi vietoj galvos. Dievas Chepris įkūnijo ryto saulę ir buvo siejamas su atsinaujinimu, nes saulė kasdien atgimsta iš naujo, be to, šis dievas buvo pasaulio ir žmogaus kūrėjas. Ankstyvojoje krikščionybėje skarabėjas buvo laikomas prisikėlimo simboliu. Taip pat plakate minima, jog skarabėjas naudojamas prakeikimams, kas irgi nėra teisinga, nes skarabėjas ezoterikoje minimas kaip apsauginis ir pozityvus simbolis.

Perpintas kaspinas. Plakate teigiama, jog tai – tobulo ryšio su visatos jėgomis simbolis. Šis simbolis nėra vadinamas perpintu kaspinu, jo tikrasis pavadinimas yra Triquetra. Triquetra simbolizuoja tris pusmėnulius, kurie reiškia tris Mėnulio fazes wicca magijoje: priešpilnį, pilnatį ir delčią. Taip pat tris Deivės formas: Mergelę, Motiną, Senę. Visi pusmėnuliai sujungti amžino virsmo ratu. Triquetra nėra tik wiccan’ų simbolis, jis yra daugiareikšmis. Triquetra taip pat naudojama ir krikščioniškame mene, kur simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę. Visos kraštinės lygios, tai padeda išvengti daugdievystės ir Dievo asmenų lygiavimo į didesnius ir mažesnius.

Anarchija. Plakate minima, jog tai blogio simbolis. Anarchistinių organizacijų ženklas. Okultikoje naudojamas kaip chaoso simbolis. Tačiau ne viskas taip paprasta. Taip, tai iš tiesų yra anarchistinių organizacijų simbolis, tačiau jis pats nereiškia blogio. Ženklas kyla iš dviejų žodžių junginio: A raidė reiškia anarchiją, ratas aplink reiškia O raidę ir reiškia tvarką. Kartu jie reiškia „Anarchija – tvarkos motina“. Maginis šio simbolio naudojimas atsirado gerokai prieš anarchizmo užgimimą, ir alchemijoje bei senojoje krikščionybėje reiškė Alfa ir Omega, Pradžią ir Pabaigą (Apr 22, 13). Ezoteriniuose menuose, o juo labiau okultikoje jis praktiškai nesutinkamas.

Feng shu. Toks simbolis kaip „feng shu“ neegzistuoja, matyt, čia turėta omenyje feng shui sistema, kuri yra Kinijos ezoterikos ir religijos dalis. Šioje sistemoje viskas grindžiama gyvybinės energijos či panaudojimu savo tikslams. Tai Kinijos astrologijos ir religinių-filosofinių idėjų kratinys, ne taip seniai pasiekęs ir Vakarus. Vakaruose ši praktika taikoma žmogaus ir aplinkos tarpusavio harmonizavimui. Paplito ji kartu su kitomis New Age praktikomis.

Svastika. Plakate minima, jog tai laužtas kryžius, senovės germanų ugnies simbolis. Ir, žinoma, svastika susiejama su nacizmu. Svastika iš tiesų simbolizuoja kryžių, bet ne laužtą, o dinamizuotą, t. y. judantį kryžių apskritime. Taip pat tai labai senas simbolis, randamas dar 2000 m. pr. Kr. Mohendžo Dato kultūroje Indijoje. Šis simbolis buvo paplitęs visuose Rytuose. Kinijoje jis simbolizavo dangaus kryptis, Indijos budistams tai buvo ženklas ant Budos širdies. Vienaip ar kitaip iki nacistiško išniekinimo šis simbolis buvo išimtinai pozityvus. Senovės Graikijoje svastika buvo laikoma keturių gama raidžių junginiu ir buvo vadinama „Crux gammata“. O dėl germaniškos simbolio kilmės, tai svastika reiškė visai ne ugnies simboliką, o dievo Toro kūjo atitikmenį, tam tikrą amuletą. Ir tik 10 metų (1935–1945) jis turėjo nacistinę reikšmę, tad ar verta nurašyti simbolį į blogio kategoriją, vien todėl, kad viena organizacija jį panaudojo blogais tikslais. Be to, krikščionybėje svastika buvo naudota kaip Kristaus simbolis. Blogų simbolių nebūna, būna tik blogi jų aiškinimai.
Vietoj pabaigos

Taigi, apžvelgėme kai kurias šio plakato keliamas problemas. Žinoma, esminis dalykas, kad neskubėtume vienareikšmiškai demonizuoti ir pulti kiekvieną, kuris nešioja tau nesuvokiamą simboliką. Ar nešiojant pentagramą iš tiesų yra prarandamas krikščioniškas identitetas? Na, jei tik nuo to priklauso paskiro asmens krikščioniškas identitetas, tada galima manyti, jog jis turi daug bėdų dėl savo tikėjimo. Kitas svarbus dalykas: identitetui labiau kenkia tai, kokias nuodėmes darome, ką liudija mūsų gyvenimas, o ne išorė to, ką ant kaklo esi pasikabinęs. Juk visi išoriškai galime būti gražūs ir tobuli krikščionys, o viduje – supuvę bedieviai. Tad nevertinkime kitų pagal išorinius pavidalus, o žiūrėkime, kas slypi žmogaus viduje.

Žinoma, jums kyla klausimas: ar vis dėlto galima nešioti šiuos simbolius? Puikų atsakymą į šį klausimą man pateikė vienas pažįstamas per diskusiją apie šiuos simbolius: „Jei dėl to, jog nešioji šiuos simbolius, darosi nerami sąžinė, tada geriau jų nenešiok.“ Galų gale, jei norisi nešioti vieną iš šių simbolių, tai labai svarbu, kokią reikšmę tu pats šiam simboliui suteiki, o ne tai, kokia ji vyrauja visuomenėje.

Taigi, mes esame daug gerų simbolių atidavę įvairiems netikusiems judėjimams. Ar nevertėtų jų susigrąžinti?