2014 07 16

bernardinai.lt

jazzosfera

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Miles Davis. Pirmasis genijaus trimitas

Tą saulėtą 1939 metų gegužės 25 dienos rytą tėvai, užėję į sūnaus kambarį, ketino atžalą pasveikinti gimtadienio proga. Tėvas rankose laikė trimitą. Mama sūnui norėjo padovanoti smuiką, bet tėvui pavyko prastumti savo dovanos idėją. Vėliau, jau užaugęs, berniukas ironizuos: „Tėvas man padovanojo trimitą, nes labai mylėjo mano motiną.“

Kalbant ne taip koduotai, tą 1939-ųjų gegužės rytą, kai jam sukako trylika, tėvai stovėjo ant skyrybų slenksčio, todėl tėvas ne šiaip sau parinko tokią dovaną – tokiu būdu jis siekė pelnyti pranašumą sūnaus akyse. Tolesnį Mileso Daviso Trečiojo likimą nulėmė dovana, ant kurios liežuvėlio buvo lašelis nuodų.

Apie tai ir šis rašinys: pirmąjį genijaus trimitą.

Vargu ar verta, tuo labiau vargu ar įmanoma Mileso talentą, Dievo duotybę, bandyti analizuoti, skaidyti į daleles ir bandyti paaiškinti. Milesas yra kaip deimanto grynuolis: galima kalbėti tik apie jo šlifavimą ar įtrūkimus. Viskas būtų daug aiškiau, jei Mileso gyvenimą, kaip Duke‘o Ellingtono ankstesniame mūsų rašinyje ar bet kurio kito juodaodžio buvusių vergų anūko ar proanūkio gyvenimą, bandytume pavaizduoti laikmečio, erdvės, kurioje jis gyveno, kontekste. Mums padės pavardėje esanti šifruotė: Milesas Davisas Trečiasis.

Milesas Pirmasis, genijaus senelis, buvo pirmasis laisvas juodaodis dinastijoje. Savo gyvenvietėje jis buvo garsus tuo, kad dažną vėlų vakarą į jo namus užsukdavo baltaodžiai Arkanzaso verslininkai. Jie Milesui Pirmajam atnešdavo savo apskaitų knygas ir grynuosius: jis buvo žinomiausias buhalteris mieste. Vėlai vakare ar naktimis baltaodžiai fabrikantai, užeigų ir restoranų savininkai užeidavo tam, kad niekas nežinotų, jog baltieji turčiai savo pinigus skaičiuoti patikėdavo vakarykščių vergų palikuoniui.

Mileso senelis, gimęs praėjus šešeriems metams po vergovės panaikinimo (vergovė buvo panaikinta 1865 metais), tvarkydamas baltaodžių buhalterijas, susikrovė nemenkus turtus, leidusius jam įsigyti Arkanzase tūkstantį akrų žemės, sūnų Milesą Antrąjį išleisti į mokslus Northwestern College, kur šis mokėsi stomatologo specialybės.

Milesas Antrasis, su šeima persikėlęs į Sent Luisą, taip pat užgyveno didelius turtus. Stomatologo praktika nešė geras pajamas, už kurias šeimos galva nupirko didelę – 200 akrų ploto rančą su kiaulių ferma, jodinėjimui augino puikius žirgus. O jaunystėje sėkmingas fermeris svajojo tapti muzikantu. Tokios svajonės turbūt perduodamos iš kartos į kartą, mat dar vergovės laikais Davisai garsėjo kaip geri muzikantai ir grodavo turtingų plantatorių styginių instrumentų orkestruose.

Kaip ir Duke‘o Ellingtone‘o šeimoje, taip ir Davisų šeimoje tėvai skirtis ketino iš dalies dėl reiškinio, praktiškai neišverčiamo į lietuvių kalbą, bet angliškai tai vadinama negritude – stiprus tapatinimasis su juodaodžių kultūra, tvirtas savo šaknų laikymasis. Mažojo Mileso motina norėjo gyventi taip, kaip gyvena pasiturintys baltaodžiai kaimynai – juk Davisai sau galėjo tai leisti.

Ji grieždavo smuiku, dažniausiai klasiką (prisiminkime, kad Duke‘o motina dainuodavo operų arijas). Ir tik vieną kartą, kai jau suaugęs sūnus aplankė motiną, ji grojo tikrą juodaodžių bliuzą. Tai jau buvo daug vėliau, o kol sūnus augo, rasinė emancipacija šeimoje nebuvo pageidaujama. Mileso motina net gaminti maisto nemėgo, todėl samdėsi virėją. Gyventi rančoje jai apskritai buvo kančia.

Kitaip nei motinai, Milesui gyventi rančoje patiko: jis puikiai jodinėjo, žvejojo ir medžiojo. Gamta jam teikė prieglobstį poilsiui, ir būtent čia vėliau jis atvažiavo, kad būtų kuo toliau nuo heroino, nuo kurio buvo priklausomas. Tas kančių dienas jis aprašė savo autobiografijoje.

Idėją sūnui padovanoti trimitą tėvui davė vienas jo pacientas, pats buvęs trimitininkas, žinojęs apie Mileso svajonę tapti džiazmenu. Kaip daug kartų yra minėjęs muzikantas, Elwoodas jam yra buvęs antra pagal svarbą figūra po tėvo. Taigi, Elwoodas turėjo nuolatinį sugėrovą, Clarcką Terry, taip pat trimitininką, kuriam taip vaizdžiai liaupsindavo jaunojo Mileso talentą, jog tas nuėjo paklausyti, kaip jaunuolis groja.

Šešiolikmetis Milesas įstojo į muzikantų profsąjungą ir pradėjo profesionaliai groti Eddie Randle‘o orkestre Blue Devils Sent Luise. Tuo laiku, o tiksliau, kai Blue Devilsas grodavo Elks klube, Milesas artimai susidraugavo su Terry, vyresniu vos šešeriais metais. Savo autobiografijoje jis pabrėžė didelę naujojo draugo įtaką grojimui. Taip Milesas per tėvo pacientą ir savo pirmąjį mokytoją įsisuko į džiazo pasaulį ir pradėjo dalyvauti naktiniuose jam sessions, į kuriuos pagroti atvykdavo džiazmenų iš Kanzaso, iš Čikagos ir, svarbiausia, iš Naujojo Orleano.

Mokykloje Milesą pravardžiavo buckwheat – Grikiu, mat buvo mažas, liesas ir tamsus net kaip juodaodis. Jis visuomet stengdavosi duoti grąžos už „Grikį“ ir čia reikėtų paminėti, kad Milesas, be kita ko, dar ir boksavosi. Pirštines pakabino tik tada, kai vienas muzikantas jo paklausė, ar šis nebijąs, kad ringe jam gali sužaloti embouchure. Prancūzišku terminu buvo įvardijamas lūpų ir dantų sukandimo būdas, reikalingas grojant pučiamaisiais instrumentais. Trūkusi Satchmo lūpa, išmušti Cheto Bakerio dantys džiazmenui galėjo tapti katastrofa. Bakeris dėl to net negrojo penketą metų, o Satchmo – Louisas Armstrongas kišenėje visad nešiodavosi tepalą gyjančiai lūpai sutepti.

Nors boksas ir buvo didžiausia trimitininko aistra, plaukimą, beisbolą ir krepšinį jis mėgo ne ką mažiau. Ko gero, plaukimas užėmė vietą iškart po bokso. Gaila tik, kad pusamžis muzikantas dažniau plaukiojo konjako stiklinėse, nei baseinuose ar vandenyne…

Ar Jums yra tekę kone lipti sienomis, kai jau esate nusprendę, ką norite veikti, bet jūsų veiklai skersai kelio stovi tėvai?

Mileso motina vaikščiodavo pasipuošusi audinės kailiniais, deimantiniu koljė ir pakęsti negalėjo (žodžių žaismas) „juodo“ darbo. Tėvas rovė dantis, juos plombavo ir ilsėjosi savo rančoje jodinėdamas po valdas ar tiesiog gulinėdamas kur nors ir klausydamasis muzikuojančių paukščių.

Ką veikdavo Milesas? Jis grojo Sent Luise, uždirbdavo 85 dolerius per savaitę – gana neblogus pinigus tais laikais. Jam buvo šešiolika, ir jo mergina buvo nėščia. Tėvas jį ramino: „Juk žinai, kad vaikas gali būti ir ne tavo? Ji juk gastroliuoja į kairę ir į dešinę. Jei tu nori, aš galiu įsikišti ir, tarkim, viską sutvarkyti.“ Grikis tai puikiai suprato. Ir jis buvo prieš, nors tėvas ir žinojo, kad sūnaus draugužė duoda urbi et orbi. Ji turėjo draugą Wesley, draugą, būgnininką Džeimsą. Ji buvo daili, ir paskui ją vilkdavosi pusė Sent Luiso.

Milesui buvo tas pat. Jis buvo savo merginos belaisvis ir būdamas šešiolikos pasiryžo tapti tėvu ir vyru, uždirbančiu ir išlaikančiu savo šeimą. Jam gimė dukra, ją pavadino Cheryl.

Tikro džiazo vaikystėje Milesas yra klausęs tik pas senelį Arkanzase. Tai buvo Armstrongo, Ellingtono, Goodmano įrašai. Šį trūkumą jam su kaupu kompensavo gyvenimas naktiniame Sent Luise, pulsuojančiame gyvybingu džiazu. Clarckas jį mokydavo: „Klausyk visų ir kiekvieno, žiūrėk, kaip kas laiko trimitą, žiūrėk net kaip kas išeina ant scenos groti.“ Dažnai Milesui net nereikėdavo kažkur toli belstis norint paklausyti gyvai grojamo džiazo. Priešais tėvo stomatologijos kabinetą veikė klubas Red Inn, kuriame grojo pianisto Duke‘o Brookso trio, daug ko išmokęs Milesą. Duke‘o kolektyvas veržėsi į Niujorką, norėjo išbandyti jėgas, pabandyti prasimušti. Kelionei pinigų jis neturėjo, todėl Niujorką bandė pasiekti tranzuodamas. Pakeliui į šlovę jį suvažinėjo traukinys.

Kodėl aš prieš tai užsiminiau apie tėvus, kartais stojančius skersai kelio atžalų svajonėms? Kaip ir nelaimėlis Duke‘as, Milesas taip pat veržėsi į Niujorką. Saksofonininkas Sonny Stittas Milesui yra sakęs: „Tu panašus į žmogų vardu Charlie Parkeris (vienas iš iškiliausių saksofonininkų visoje džiazo istorijoje) ir groji kaip jis. Važiuojam su mumis.“ Sttitas grojo tokio Tiny Bradshaw orkestre. Tiny buvo pasiruošęs Davisui rezervuoti vietą, bet planui griežtai prieštaravo Mileso motina. Ji buvo prieš ir tuomet, kai vėliau jos sūnų groti pas save kvietė ir kiti muzikantai.

1944 metų rudenį Sent Luise grojo paties Pono B. – Billy Eckstine‘o orkestras, savo sudėtyje turėjęs pačius Charlie Parkerį ir Dizzy Gillespie. Milesas susiruošė užeiti jų paklausyti pakeliui iš repeticijos, trimitą turėjo su savim. Tarp džiazmenų gyva graži tradicija padėti vienas kitam, ypač jauniems ir dar nežinomiems muzikantams, todėl jį pakvietė prisėsti prie visų. Vienas iš džiazmenų pradėjo raginti: „Jaunuoli, turi profsąjungos pažymėjimą? Turi? Ateik, pagrosim“, – tas malonusis džiazmenas buvo Dizzie Gillespie.

Eckstine‘as vėliau prisimins, kad Milesas grojo dieviškai. Neįprastai jaunas trimitininkas, gebėjęs puikiai skaityti natas, vos išgirdęs gyvai šalia grojančius Dizzie ir Birdu (Charlie Parkerio pravardė), iškart pradėjo taip „plaukti“, kad net nebematė visų tų do-re-mi.

Mileso motina norėjo, kad sūnus stotų mokytis į Fisk universitetą Nešvilyje, bet sūnaus planuose buvo garsioji Juilliardo menų akademija Niujorke. Jo svajonė išsipildė ir jis įstojo. Dabar Milesui reikėjo kraustytis į džiazo Meką, kur su migruojančiais muzikantais persikėlė ir visa džiazo laboratorija.

Nors oficialiai Milesas ir buvo Juilliardo akademijos studentas, visą laisvą laiką jis praleisdavo 52-ojoje gatvėje, kur grojo Dizzie su Birdu, Horace Silver, Dexteriu Gordonu, kartais net ir pats Thelonious Monkas atklysdavo, čia dainavo ir Billie Holiday. Naktys, grotos gatvėje, dienos, praleistos koledže, Milesą vedė į šizofreniją, tad galiausiai jis metė mokslus. „Man ten net nebuvo ko išmokti“, – prisimins jis vėliau. Naktinės jam-sesijos Džiazo gatvėje muzikantui buvo svarbesnės. Čia alyvos papildavo ir Charlie Parkeris, nuolat ragindavęs nebijoti, o tiesiog lipti ant scenos ir groti. Ir jis apsisprendė. Jis užlipo ant scenos ir nulipo tik 1991 metų rugsėjį.

Susijęs straipsnis: „Kind of Blue“ – amžių albumas

Parengė Kęstas Vasilevskis

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.