2014 12 02

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Jostein Gaarder „Kalėdų paslaptis“: Gruodžio 2-oji

„Kalėdų paslaptis“ – knyga, kurią galima skaityti daugeliu būdų: visų pirma, tai ypatingas, nepaprastas advento kalendorius, su kiekviena diena atnešantis naują paslaptį. Tai ir stebuklingas pasakojimas apie tai, kaip atsirado Kalėdos. Galiausiai tai – ir detektyvas, leidžiantis keliauti per istorijos puslapius.

Kviečiame iki Kalėdų Bernardinai.lt skaitytojus kartu keliauti advento keliu su knyga „Kalėdų paslaptis“.

Gruodžio 2-oji

GRUODŽIO 2-OJI

…žinau trumpesnį kelią,

ir tai yra šis kelias,

kuriuo dabar einame…

Taip pat ir kitą rytą Joakimas nubudo anksčiau nei mama su tėčiu, bet taip nutikdavo beveik visada. Jis pasikėlė ir žvilgtelėjo į didįjį advento kalendorių, kuris kabėjo ant kabliuko virš lovos.

Tik dabar jis pastebėjo ėriuką, gulintį vienam piemeniui prie kojų. Ar ne keista? Jis žiūrėjo į šitą didelį piešinį – į angelus ir išminčius, piemenis ir avis daug, daug kartų. Bet mažojo ėriuko iki pat šios akimirkos nebuvo pastebėjęs.

Galbūt jis aptiko ėriuką didžiajame advento kalendoriaus paveikslėlyje, nes perskaitė apie jį lapelyje, kuris iškrito iš kalendoriaus, kai atvėrė pirmąjį langelį.

Ar čia tas pats ėriukas, apie kurį jis skaitė? Bet tas ėriukas paspruko iš šiuolaikinės parduotuvės, o ėriukas ant advento kalendoriaus gyveno Betliejuje labai labai seniai. Tais laikais nebuvo nei automobilių, nei šviesoforų. Gal parduotuvių ir buvo, bet jos nebuvo tokios didelės, su eskalatoriais ir kasos aparatais. Be to, Elisabet girdėjo bažnyčios varpą mušant tris kartus, o juk prieš du tūkstančius metų nebuvo bažnyčios varpų? Joakimas žinojo, kad prieš tiek laiko gimė Kūdikėlis Jėzus.

Jis susirado langelį, ant kurio buvo parašytas dvejetas, ir atsargiai jį atvėrė. Langeliui atsiveriant iš kalendoriaus iškrito sulankstytas lapelis. Jis pažvelgė į miško paveikslėlį. Miške stovėjo angelas, viena ranka apkabinęs mažą mergaitę.

Joakimas pasilenkė ir pakėlė lapelį, kuris buvo nukritęs ant lovos. Išlankstė jį ir pamatė, kad ant abiejų lapo pusių kažkas užrašyta mažutėlaitėmis raidėmis. Jis ėmė skaityti:

Efirielis

Elisabet Hansen nenutuokė, nei kaip toli, nei kaip ilgai ji vijosi ėriuką su varpeliu, pabėgusį iš pliušinių žaislų skyriaus didžiojoje parduotuvėje, nes jam buvo pabodę klausytis visų tų kasos aparatų ir apsipirkinėjimo šnekų. Bet kai ji pasileido bėgti, smarkiai snigo. O dabar ne tik kad nesnigo. Elisabet labai nustebo suvokusi, kad ant takelio sniego nebebuvo likę. Tarp medžių ji regėjo tik žibuokles, šalpusnius ir baltažiedes plukes, ir tai buvo neįprasta, nes iki Kalėdų tebuvo likusios kelios dienos.

Ji nuskynė žibuoklę ir ėmė atidžiai tyrinėti mėlynus žiedlapius. Tokiu metu nuskinti gėlę buvo lygiai taip pat paslaptinga kaip ir paleisti sniego gniūžtę vidury vasaros.

Elisabet pamanė, kad galbūt ji nubėgo taip toli, jog atsidūrė šalyje, kurioje visus metus trunka vasara. Jei ne, tikriausiai ji bėgo taip ilgai, kad suspėjo ateiti pavasaris ir oras sušilo. Tuomet ji gal- būt vis tebėra Norvegijoje, bet kur dingo Kalėdos?

Kai ji stovėdama taip mąstė, išgirdo tolimą varpelio skambesį. Elisabet vėl pasileido bėgti ir greitai pamatė ėriuką. Jis buvo suradęs nedidelę žalią kalvelę, nuo kurios dabar godžiai rupšnojo žolę.

Tuo nereikėjo stebėtis, nes gyvulėlis greičiausiai buvo labai išalkęs. Jis ne tik kad negavo žolės taip ilgai, bet ir buvo žiema. Jis taip pat nebuvo gavęs nei mažiausio ėdesio trupinėlio, kol buvo pliušinis žaisliukas, o tai galėjo trukti labai ilgai.

Elisabet ėmė sėlinti prie ėriuko, bet vos tik ji ketino šokti jo link paglostyti kailiuko, ėriukas vėl ėmė bėgti.

– Bure, bure, bure!

Elisabet stengėsi neatsilikti, bet užkliuvo už pušies šaknies ir išsitiesė visu ūgiu.

Blogiausia buvo ne tai, kad ji susitrenkė, bet kad suprato, jog dabar nebeaišku, ar kada nors įstengs vėl prisivyti ėriuką su varpeliu. Ji buvo nusprendusi sekti paskui jį iki pasaulio krašto, bet juk Žemė apvali, tad ar negali nutikti taip, kad ji bėgs aplink Žemę visą amžinybę arba bent jau kol suaugs, o tuomet ji jau bus praradusi susidomėjimą ėriukais su varpeliu ir panašiais dalykais.

Kai ji pakėlė akis į viršų, tarp medžių pastebėjo šviečiančią būtybę. Elisabet išpūtė akis, nes išvydo nei gyvūną, nei žmogų. Iš po apdaro, kuris buvo lygiai tokio paties baltumo kaip ėriukas su varpeliu, kyšojo pora sparnų.

Elisabet dar tik pradėjo susipažinti su pasauliu. Ji mokėjo pavadinimus visų įprasčiausių gyvūnų, bet nežinojo, pavyzdžiui, kuo skiriasi didžioji zylė nuo geltonosios startos. Beje, ir kuo skiriasi dvikupris nuo vienkuprio kupranugario. Bet tai, ką ji matė dabar, nekėlė jai jokių abejonių. Elisabet išsyk suprato, kad ta šviečianti būtybė yra angelas. Ji buvo mačiusi angelų knygose ir vaikų kolekcionuojamuose paveiksliukuose, bet tai buvo pirmas sykis, kai ji regėjo tokią būtybę gyvą.

– Nesibaimink! – švelniai tarė angelas.

Elisabet šiek tiek pasikėlė.

– Nemanyk, kad tavęs bijau, – pasakė ji šiek tiek įsižeidusi, nes buvo parvirtusi ir susimušusi.

Angelas priartėjo. Atrodė, tarsi jis sklęstų penkiolika centimetrų virš kalvos. Elisabet jis priminė pusseserę Aną, mokėjusią šokti ant pirštų galiukų su puantais. Angelas priklaupė ir atsargiai jai perbraukė sparnu per kaklą. Jis tarė:

– Pasakiau „nesibaimink“ tik dėl visa ko. Ne taip jau dažnai pasirodome žmonėms, todėl geriausia būti atsargiems tais retais kartais. Paprastai jūs labai išsigąstate, kai jus aplanko angelas.

Staiga Elisabet ėmė verkti, bet ne dėl to, kad bijojo angelų. Taip pat ir ne dėl to, kad susimušė. Ji pati nesuprato, kodėl ėmė verkti, kol išgirdo save kūkčiojant:

– Aš norėjau… paglostyti ėriuką.

Angelas gracingai linktelėjo:

– Dievas juk tam ir sukūrė ėriukus su tokiu švelniu kailiuku, kad kas nors norėtų juos paglostyti.

Elisabet vėl sukūkčiojo:

– Ėriukas bėga daug greičiau nei aš… bet juk jis turi dvigubai tiek kojų… Kur čia teisybė? Niekaip negaliu suprasti, kur mažytis ėriukas su varpeliu gali taip siaubingai skubėti.

Angelas padėjo jai atsistoti ir švelniai tarė:

– Jis keliauja į Betliejų.

Elisabet jau buvo nustojusi verkti:

– Į Betliejų?

– Taip, į Betliejų, į Betliejų! Nes ten gims Jėzus.

Elisabet labai nustebino angelo žodžiai. Mėgindama nuslėpti nuostabą, ji ėmė purtyti žemę ir žolę nuo savo kelnių. Jos raudona striukė taip pat buvo bjauriai išsitepusi poroje vietų.

– Tuomet ir aš noriu kartu į Betliejų, – tarė ji.

Angelas vėl ėmė šokti ant pirštų galiukų. Sklęsdamas kelis milimetrus virš kalvos, jis tarė:

– Gerai, nes ir aš ten traukiu. Tuomet galime keliauti visi trys.

Elisabet buvo išmokusi, kad niekada negalima eiti su žmonėmis, kurių nepažįsti. Tai, žinoma, galiojo ir angelams, ir troliams. Ji pakėlė akis į angelą ir paklausė:

– Kuo tu vardu?

Elisabet manė, kad angelas – vyras, bet nebuvo tuo visiškai tikra. Jis mergaitiškai tūptelėjo tarsi balerina ir prisistatė:

– Mano vardas Efirielis.

– Skamba kaip drugelio pavadinimas. Ar tikrai pasakei „Efirielis“?

Angelas linktelėjo:

– Taip, tiesiog Efirielis. Angelai neturi nei motinos, nei tėvo, todėl neturime ir pavardės.

Elisabet paskutinį kartą šniurkštelėjo. Ir pasakė:

– Neturime laiko kalbėtis ilgiau, jeigu trauksime iki pat Betliejaus. Argi jis nėra labai, labai toli?

– Taip, iki ten toli – ir labai daug metų. Bet aš žinau trumpesnį kelią, ir tai yra šis kelias, kuriuo dabar einame.

Ir jie leidosi į kelią. Pirma bėgo ėriukas, iš paskos – Elisabet. Angelas Efirielis šokdamas sekė paskui juodu.

Kol jie bėgo, Elisabet gailėjosi, kad nepaklausė angelo, kodėl staiga atėjo vasara. Bet vos tik jai prieš akis šmėstelėjo ėriukas su varpeliu, ji nebedrįso sustoti.

– Bure, bure, bure!

JOAKIMAS PASISKUBINO paslėpti lapelį paslapčių skrynelėje, nuo kurios tik jis turėjo raktą.

Senąjį kalendorių pas knygyno pardavėją paliko gėlininkas Johanas. Ar jis žinojo apie mažuosius popierėlius? Ar Joakimas buvo vienintelis visame pasaulyje, žinantis šią paslaptį? Juk tik jis atvėrė kalendorių.

Bet buvo dar šis tas, apie ką jis galvojo. „Elisabet!“ – galvojo jis. Ar tos moters, kurios nuotrauką Johanas padėjo parduotuvės lange, vardas buvo ne Elisabet?

Taip, tuo jis buvo visiškai įsitikinęs. Ar tai galėjo būti ta pati Elisabet, apie kurią buvo rašoma stebuklingame advento kalendoriuje? Juk ji buvo tik vaikas, bet kalendorius buvo toks senas, kad ji tikrai spėjo suaugti per visus tuos praėjusius metus.

Ir šiandien mama su tėčiu atėjo pasižiūrėti kalendoriaus paveikslėlio.

– Angelas, – sušnibždėjo mama iškilmingai, pridėjusi delną prie burnos.

– Jis guodžia Elisabet, – paaiškino Joakimas. – Ji taip greitai bėgo paskui ėriuką su varpeliu, kad parpuolė ir susimušė.

Mama mirktelėjo tėčiui, ir tėtis gudriai nusišypsojo. Greičiausiai dėl to, kad jie manė, jog Joakimui sekėsi kurti istorijas apie advento kalendoriaus paveikslėlius. Jie juk nežinojo, kad jis visiškai nieko nekūrė.

Šiandien jis turėjo eiti į mokyklą nuo pirmos pamokos, todėl daugiau nebebuvo laiko kalbėtis apie advento kalendorių. Bet Joakimas negalvojo apie nieką kita pakeliui į mokyklą.

Pastarosiomis dienomis iškrito tiek daug sniego, kad buvo sunku eiti per didžiąją sporto aikštelę. Staiga Joakimas sustojo ir susimąstė. Kai Elisabet ėmė bėgti paskui ėriuką su varpeliu, ji brido per sniegą. Bet staiga atėjo vasara. Kaip tai įmanoma?

Kai jis grįžo namo iš mokyklos, turėjo atsirakinti duris. Beveik kasdien jis grįždavo namo šiek tiek anksčiau už mamą.

Joakimas puolė į savo kambarį ir pažvelgė į stebuklingąjį advento kalendorių. Taip, jis ten tebekabojo. Porąkart per dieną Joakimas savęs paklausdavo, ar tai ne sapnas, mat galėdavo susapnuoti keisčiausių dalykų.

Dabar jam buvo taip smalsu, koks paveiksliukas slėpėsi už trečio langelio, kad jis ilgai stovėjo ir spoksojo į langelį ir skaitmenį. Jam rūpėjo, kaip klostysis Elisabet ir angelui Efirieliui.

Gal jam iškart atverti trečiąjį langelį? Jis galėtų paskui vėl jį užverti ir apsimesti, kad to nedarė.

Bet tai būtų apgaulė. Juk negalima sukčiauti net lošiant kortomis, bet būtų dar blogiau sukčiauti su pačiomis Kalėdomis. Tai būtų tarsi slapta pažvelgti į dovanas, kurių nevalia atplėšti neatėjus Kūčioms, tai būtų tarsi vogti iš savęs paties.

Mama greitai grįžo iš darbo ir pradėjo skusti bulves ir morkas. Taip pat grįžo ir tėtis. Jis skundėsi pametęs savo vairuotojo pažymėjimą.

– Nesuprantu, – pasakė jis. – Nei automobilyje, nei darbe, nei švarko kišenėje.

– Tu tikras išsiblaškėlis, – pasakė Joakimas, nes taip jam visada sakydavo tėtis, kai jis nerasdavo savo rašiklinės arba nesusitvarkydavo žaislų.

Tą vakarą pats Joakimas pasakė eisiąs miegoti. Tikriausiai tai buvo pirmas kartas per visą jo gyvenimą, kai pasiprašė eiti miegoti.

– Gal prastai jautiesi, sūneli? – paklausė mama.

– Ne. Bet aš taip nekantrauju atverti stebuklingąjį advento kalendorių, kad nebegaliu sulaukti.

Publikuojama sutarus su leidykla TYTO ALBA

Bus daugiau