2014 12 04

bernardinai.lt

Beigelių krautuvėlė

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Lara Lempertienė: Lietuvos žydų knygų aukso amžius prasidėjo XIX a. pradžioje ir tęsėsi iki pat Holokausto

Živilė Juonytė, tolerancijos kampanijos „Beigelių krautuvėlė“ savanorė

Susipažinkite – dr. Lara Lempertienė, žydų kultūros istorikė ir bibliografė. Nors duodama interviu ji kukliai teigia nesanti kvalifikuota žydų knygos specialistė ir priduria, kad tokių specialistų Lietuvoje apskritai nėra, Lara jau du dešimtmečius dirba Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos skyriuje. Regis, apie savo darbo objektą – Lietuvos žydų knygą ir knygos kultūrą – ji galėtų kalbėti valandų valandas, pažerdama įdomių faktų ir netikėtų atradimų.

Mokinė ir mokytoja tuo pat metu

L. Lempertienė atskleidžia, kad jos profesinis kelias prasidėjo kone atsitiktinai. Baigusi rusų filologiją Vilniaus universitete, ji sulaukė pasiūlymo mokytis hebrajų kalbos privačioje grupėje. „Ten dėstė mano artimas draugas, o pamokos man tapo pretekstu ištrūkti iš namų, kur auginau du mažus vaikus. Greitai užsidegiau hebrajų kalba“, – pasakoja L. Lempertienė.

Ji prisimena, kad, nepraėjus nė metams po mokslų pradžios, prasidėjo masinė Lietuvos žydų migracija į Izraelį. Išvykstantieji siekė įgyti bazinių kalbos žinių, tad dėstyti buvo pakviesti visi, bent šiek tiek mokėję hebrajų kalbą. „Žmonių buvo neįtikėtinai daug, tad jokie atsikalbinėjimai, kad dar nemoki pakankamai, nepadėjo. Taip pradėjau dėstyti. Tai nebebuvo smalsumas, pomėgio realizavimas – pamokoms tekdavo atsakingai ruoštis, gilinti žinias“, – paskutiniuosius metus iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prisimena L. Lempertienė.

Pašnekovė pasakoja, kad jai teko stažuotis ir Lietuvoje, ir užsienyje „1997-aisiais studijavau Jeruzalės Hebrajų universitete, o grįžusi buvau pakviesta dirbti iškart dviejose vietose: Šolomo Aleichemo mokykloje ir Vilniaus universiteto Judaikos studijų centre, kuris vėliau buvo reorganizuotas į šiandien tebeveikiantį Kultūrinių bendrijų studijų centrą. Žydų mokykloje mokiau hebrajų kalbos ir Toros pagrindų, o Judaikos studijų centre dėsčiau biblinę hebrajų kalbą ir tradicines žydų Biblijos interpretacijas. Hebrajų kalba ir kultūra bei klasikiniai žydų tekstai ilgą laiką buvo mano pagrindinis susidomėjimo objektas“, – teigia žydų kultūros istorikė, disertaciją apsigynusi būtent iš rabinistinės literatūros.

Daugiabriaunė kultūra, kur liaudies meistras demonstruoja neįtikėtinas religinių tekstų žinias

Pašnekovė atskleidžia, kad jai prireikė laiko Lietuvos žydų kultūros kompleksiškumui suvokti: „Ilgainiui, studijuodama Haskalos (liet. Apšvietos) judėjimą, kuris Lietuvoje didelių aukštumų pasiekė XIX amžiaus pirmoje pusėje, aš supratau, kad hebrajų kalbos ir kultūros žinojimas buvo neatsiejama Lietuvos ir Rytų Europos žydų kultūros dalis. Tai daugiabriaunė kultūra – nei išimtinai hebrajiška, nei išimtinai jidiš, tiesiog Rytų Europos žydų kultūra, turinti daug spalvų“.

Pasak L. Lempertienės, maloniai stebina šiai kultūrai priklausiusių žmonių žinių bagažas: „Liaudies meistras, neturėjęs jokio formalaus išsilavinimo, kurdamas sinagogos interjerą pademonstruodavo neįtikėtinas klasikinių tekstų žinias“.
Rankraštinė knyga – priemonė tekstui perteikti ar meno kūrinys?

Paklausta, kokia yra knygos reikšmė žydų kultūroje, L. Lempertienė šypsodamasi teigia, kad galima atsakyti dvejopai: jei vienu žodžiu – didelė, jei dviem – labai didelė. Kitaip tariant, žydų kultūra yra tekstinė kultūra nuo pat jos ištakų. Jei viduramžių Europoje į rankraštines knygas žiūrėta kaip į meno objektą, tai žydų kultūroje jos pirmiausia buvo priemonė tekstui perteikti. „Tai lėmė itin spartų Gutenbergo spausdinimo išradimo paplitimą žydų bendruomenėse Europoje“, – mano L. Lempertienė.

Lietuvoje žydų knygų spausdinimo etapas prasidėjo XVIII amžiaus pabaigoje. Iš pradžių religinė literatūra buvo brangi, nes ją parengti ir išleisti užtrukdavo. Štai žydų religinių raštų sąvado Talmudo parengimas spaudai Vilniaus Romų spaustuvėje užtruko dvidešimt metų – nuo 1860 iki 1880 metų, užtat šiandien būtent šis Talmudo leidimas su Vilniaus Gaono komentarais yra studijuojamas viso pasaulio žydų ortodoksų ir ultraortodoksų, vertinamas mokslininkų.

Aukštos knygų kainos ir tokie pat aukšti skaitymo poreikiai sąlygojo, kad sinagogos tapo vienu iš skaitymo centrų. „Dauguma žmonių neturėjo materialių galimybių namuose kaupti knygų kolekcijų, todėl burdavosi į skaitymo grupeles sinagogose, kur tokios kolekcijos egzistavo. Šios studijų grupės užsakydavo savo antspaudus ir juos uždėdavo ne tik ant studijuojamos knygos, bet ir ant parankinių leidinių – juk studijuojant Talmudą reikia pasinaudoti Talmudo komentarais, o analizuojant tam tikrą religinį traktatą reikia pasinaudoti pačiu Talmudu“, – pasakoja L. Lempertienė.

Biblioteka, kurioje žmonės laukdavo eilėje

Istorikės teigimu, kokybiškai naujas žydų knygos kultūros etapas, kurį galima įvardinti kaip žydų knygos aukso amžių, prasidėjo XIX amžiaus pradžioje ir tęsėsi iki pat Holokausto. Vienas šio etapo bruožų – viešųjų bibliotekų tinklo kūrimasis ir plėtra.
„1885 metais mirus kolekcionieriui ir bibliofilui M. Strašūnui pradėtas vykdyti jo testamentas, kuriuo jis savo kolekciją dovanojo žydų bendruomenei. Ji jau turėjo biblioteką – knygos buvo saugomos Didžiojoje sinagogoje ir prieinamos skaityti vietoje. Testamentu M. Strašūnas paliko ne tik didžiulę knygų kolekciją, bet ir pastatą, kuriame turėjo būti įkurta biblioteka. Pastatas nebuvo pritaikytas bibliotekos poreikiams, kolekcija nebuvo aprašyta, o žydų viešoji biblioteka buvo beprecedentis dalykas Rusijos imperijoje, tad gauti leidimą jai steigti užtruko. Dėl šių priežasčių biblioteka duris skaitytojams atvėrė tik 1902 metais“, – pasakoja L. Lempertienė. Ji atskleidžia, kad bibliotekoje buvo šimtas sėdimų vietų, kurių nepakako, tad žmonės laukdavo eilėse, kol vieta atsilaisvins. Knygų pasiimti namo tuomet dar nebuvo galima – abonementas atsirado šiek tiek vėliau, o išpopuliarėjo tarpukariu.

Pasaulietinės literatūros gimimas

Dar vienas žydų knygos aukso amžiaus bruožas – pasaulietinės literatūros atsiradimas. Jei iki XIX amžiaus žydų knygų rinkoje dominavo religinė literatūra hebrajų kalba, nuo 1840 metų pradėta kurti pasaulietinė literatūra abiem žydų kalbomis – hebrajų ir jidiš. L. Lempertienė paaiškina, kad šis procesas atitiko regiono tendencijas – būtent XIX amžius žymi grožinės literatūros kūrimo pradžią Rytų Europoje.

Vis dėlto jidiš neįsitvirtino kaip religinės literatūros kalba. „Žydų bendruomenės Lietuvoje ambicijos buvo labai aukštos. Laikyta, kad jeigu negali įveikti religinio turinio knygos hebrajų kalba (o tiksliau – hebrajų-aramėjų kalbų mišiniu), geriau to neprisipažink. Taigi, religinė literatūra jidiš kalba sudarė nedidelė spausdintinės produkcijos dalį“, – teigia L. Lempertienė.

Daugiakalbės tarpukario spaustuvės

Tarpukariu žydų spaudos centrais tapo Kaunas ir Kėdainiai. Atsirado daug naujų žydiškų spaustuvių, kurios spausdindavo ir lietuviškai. „Šios spaustuvės veikė jau nepriklausomoje Lietuvoje, tad turėdavo lietuviškus šriftus vien tam, kad galėtų spausdinti informaciją apie nelietuvišką knygą lietuvių kalba tos knygos viršeliuose, – paaiškina L. Lempertienė. – Be to, egzistavo didelė konkurencija, tad spaustuvės imdavosi spausdinti viską: blankus, vienkartinius leidinius, įvairiakalbę periodiką.“

L. Lempertienės teigimu, Vilniaus krašto praradimas tarpukariu skatino žydų patriotizmą ir pilietiškumą: „Lietuvos žydų pastangos vaduoti Vilnių buvo tokios pat stiprios kaip ir lietuvių. Šiuo laikotarpiu rengti ideologinės ir grožinės literatūros leidimai ir vertimai. Pavyzdžiui, 1928 metais „Vilniui vaduoti sąjunga“ išleido doc. dr. Nachmano Šapiros, Vytauto Didžiojo universiteto Semitologijos katedros vedėjo knygą „Vilnius naujojoje žydų poezijoje“, o 1932 metais į jidiš kalbą buvo išversta rinktinė apie Vilnių „Vilnius ir Vilniaus kraštas“.

Trys darbuotojos ir 50 000 knygų: misija įmanoma?

Šiandien Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka turi per 50 000 judaikos knygų, iš jų – kelios dešimtys originalių, nesikartojančių pavadinimų. Tikslų skaičių įvardinti sunku, nes ne visos knygos yra surašytos. L. Lempertienė atskleidžia, kad kolekcijoje yra daug senų, vertingų leidinių: „Turime knygų, išleistų Lietuvoje vos tik prasidėjus knygų spaudai Lietuvoje. Taip pat turime penkiasdešimt paleotipų, leistų ne Lietuvoje nuo 1501 iki 1550 metų“,

M. Mažvydo bibliotekos Judaikos kolekcija – tik dalelė ikikarinio Lietuvos žydų knyginio palikimo, Antrojo pasaulinio karo metu slapstyto nuo nacių, sovietmečiu – nuo sovietų. „Po karo Knygų rūmų vadovo Antano Ulpio dėka knygos buvo išgelbėtos ir saugotos Šv. Jurgio vienuolyne, kur Knygų rūmai veikė ir kur buvo daug erdvių jas paslėpti“, – pasakoja L. Lempertienė. Jos teigimu, oficialūs darbai su šiomis knygomis pradėti tik devinto dešimtmečio pradžioje, o šiandien tęsiami Judaikos darbo grupėje, kur dirba trys specialistės.

„Nuolat ieškome potencialių darbuotojų Lietuvoje, turinčių kalbinių žinių ir besidominčių judaika. Neretai toks žmogus gali atnešti daugiau naudos nei formalus bibliografijos specialistas. Štai mūsų darbuotoja Kristina Dūdaitė, studijavusi istoriją ir mokiusis jidiš, neseniai surengė parodą žydų knygų tema. Kristina su kolegėmis, pasiėmusios judaikos knygų, lankė vietas, kur buvo įsikūrusios žydų spaustuvės ir bibliotekos, ten surengė skaitymus ir padarė fotografijų, o vėliau jas eksponavo drauge su pačiais leidiniais“, – pasakoja L. Lempertienė. Ji priduria, kad Lietuvoje būsimiems knygotyros specialistams nėra dėstomos hebrajų ar jidiš kalbos, tačiau bibliografinės praktikos į M. Mažvydo biblioteką atvyksta šias kalbas mokantys užsienio universitetų, tokių kaip Rusijos humanitarinio universiteto ir Vokietijos Tuebingeno universiteto, studentai.

Lietuvos judaika domina YIVO institutą Niujorke

Pasak L. Lempertienės, per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus padaryta nemažai: sukurtas Judaikos kolekcijos kompiuterinis katalogas, kurio įrašai patenka į Nacionalinės bibliografijos duomenų banką, išleistas kontrolinis sąrašas „Lietuvos knygos hebrajų kalba, 1759-1900“, o šiuo metu rengiamas 1900-1940 metų laikotarpio leidinių jidiš ir hebrajų kalbomis sąrašas.

Į kompiuterinį katalogą kol kas neįtrauktos užsienyje leistos knygos žydų kalbomis, iššūkiai išlieka leidinių skaitmeninimo ir restauravimo srityje. Šiuo metu suskaitmeninta tik Lietuvoje leista žydų periodika – šie leidiniai prieinami interneto svetainėje epaveldas.lt. Prie Lietuvos žydų knygų paveldo perkėlimo į elektroninę erdvę turėtų ženkliai prisidėti bendras projektas su YIVO institutu Niujorke, prasidėsiantis kitąmet ir truksiantis septynerius metus. „Bendradarbiaujant su YIVO planuojama suskaitmeninti knygas jidiš kalba, kurių neturi YIVO, o turime mes, ir knygas, priklausiusias M. Strašūno asmeninei kolekcijai. Šio projekto rezultatas bus visiems atvira duomenų bazė“, – teigia L. Lempertienė.

Dėkojame pašnekovei už pokalbį ir nekantriai laukiame, kada su Lietuvos judaika galėsime susipažinti ir skaitmeninėje erdvėje.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.