2014 12 03

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

„Šeima – bendrystės sodas“. Kario žmona: žinojau, kokia jo profesija su visomis jos pasekmėmis (I)

Šiandien Lietuvoje tapo įprasta konstruoti priešpriešą tarp „tradicinės“ ir „netradicinės“ šeimos, dažnai apie tradicinę šeimą kalbant kaip apie tramdomuosius marškinius, apie Prokrusto lovą, nesuderinamą su santykių ir šeimos pavidalų įvairove.

Bernardinai.lt ir Šeimos institutas vykdo projektą „Šeima – bendrystės sodas“, kuriuo siekia atskleisti vidinę įvairovę, kuri aprėpia „tradicinės šeimos“ sampratą. Nuo šio rudens pradedame kalbinti šeimas, atverti jų gyvenimus Jums.

Žmonės skirtingi, tad ir jų sukurtos šeimos skiriasi, skiriasi savo pradžia, nueitu keliu, keliavimo būdais, išgyventais džiaugsmais ir skausmu. Panašu tiek, kad kiekviena šeima trokšta būti laiminga, trokšta išgyventi bendrystės džiaugsmą. 

Šįkart skaitytojams siūlome pokalbį su Jurgita ir Česlavu Bogdanais. Kalbamės apie tai, kuo ypatingas yra kapitono, tarnaujančio Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų štabe, šeimyninis gyvenimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienam įdomu sužinoti, kaip poros susipažįsta. Papasakokite, kaip susipažinote.

Česlavas. Pažinties data buvo lyg ir sutapimas. Mano karjera kariuomenėje prasidėjo nuo įstojimo į Karo akademiją pabaigus 12 klasių. Tai buvo liepos 28 d. Trečiojo kurso pabaigoje, paskutinį laisvadienį, būtent liepos 28 d. su draugu apsilankėm Brodvėjaus bare. O ten prie laiptų pamačiau merginą, ir mes susipažinom. Tiesiog netikėtai viskas įvyko, neplanavau pažinties.

Jurgita. (Juokiasi) Aš planavau pažintį, bet ne su Česlavu, o su jo draugu. Aš žiūrėjau į jo draugą – baikerį su motociklininko šalmu ir galvojau, va, čia tai kietas vyras. Bet Česlavas turėjo drąsos prie manęs prieiti ir užkalbinti.

Česlavas. Viskas buvo kitaip. Kai tu žiūrėjai į tą baikerį ir aš buvau šalia, mes abu ginčijomės, kuris pirmas turi eiti. Draugas nedrįso, pasakė, kad šį kartą praleis, tad priėjau aš. Po to dar dažnai klube jį matydavome vieną stovintį.

Jurgita. Va, kaip gerai žengti ryžtingą žingsnį. Vyrai neturi stovėti kampe ir laukti, kitas gali moterį nugvelbti iš panosies. Be to, moterims patinka ryžtingi vyrai. Tai kelios pamokos iš mūsų pažinties (juokiasi).

Jau aštuoneri metai esate kartu, bet susituokėte neseniai. Ar iki santuokos gyvenote kartu?

Jurgita. Mes iš pradžių gyvenome atskirai, kai tėtis, su kuriuo aš gyvenau, turėjo išvykti iš Vilniaus, persikėliau pas Česlavą.

Česlavas.  Na, tu praleidai daug metų. Visą mano ketvirtą kursą matėmės tik savaitgaliais ir dar trečiadieniais vakarais, jei turėdavau bilietus, galėdavau išeiti kelioms valandoms. Eidavom į kiną ar teatrą, bet eidavom ir į studentų „kabaką“ – „P zona“, kur duodavo trečią picą nemokamai. Kartu su bendrakursiu ateidavome ir visi trys pavalgydavome (juokiasi). Ten daug laiko praleisdavome. Po ketvirto kurso gavau pirmą paskyrimą keliems mėnesiams į Alytų ir vėl matydavomės tik savaitgaliais. Aš kviečiau Jurgitą į Alytų, bet ji nesutiko.

Jurgita. Taip, atsisakiau, nes ten didžiulis nedarbas. Aš jau buvau baigusi studijas, diplomuota specialistė. O ten jokios perspektyvos.

Česlavas. Iš Alytaus vėl grįžau į Vilnių. Ir net sunku prisiminti, kada mes pradėjom kartu gyventi.

Jurgita. Bet jau ilgai kartu gyvenam, gal kokius penkerius metus.

Ar nebuvo minties ir toliau taip kartu gyventi? Kodėl apsisprendėte susituokti? Kas pasikeitė susituokus?

Jurgita. Neturėjom tokio tikslo, planų. Išėjo viskas natūraliai, gal tam subrendome. Manau, kad kiekviena moteris labiau nori būti žmona, o ne sugyventinė. Tiek moteriai, tiek vyrui šeimyninis statusas suteikia svorio, solidumo. Manau, kad nėra tas pat gyventi tiesiog ar santuokoje. Žinoma, žiedas ir antspaudas pase jokių garantijų neduoda. Gali taip atsitikti, kad teks išsiskirti. Bet susituokus prieš darant kardinalius sprendimus pamąstoma ilgiau. Manau, kad tai svarbu. Atsakomybė jau yra didesnė. Nebegali tiesiog susikrauti daiktus ir išeiti. Tai padaryti yra sunkiau, ir tai yra svarbu. Mes daug ginčijomės šia tema ir man įstrigo netikėta Česlavo mintis, kad tiesiog gyvenant kartu tenka labiau stengtis, kad išsaugotum, nes kitas gali bet kada išeiti. Aš apie tai nebuvau pamąsčiusi.

Česlavas. Kai mes kartu apsigyvenome, nebuvo viskas taip paprasta. Nors buvau pasipiršęs, bet neskubėjau vesti, nes vykau į misiją ir nenorėjau palikti žmonos. Norėjau ją palikti laisvą, apsisprendus galinčią bet kada išeiti, kad neribotų jos jokie formalumai. To išvykdamas jai nesakiau.

Jurgita. Tai tu netikėjai, kad aš tavęs išlauksiu?

Česlavas. Ne, taip negalvojau. Na, o grįžus jau būtų nebegražu tiesiog gyventi, kai moteris tiek metų pralaukusi. Kelias negali vesti į niekur, juk turi būti pabaiga.

Jurgita. Tikrai buvo verta laukti. Pamoka moterims – gerų vyrų verta laukti netgi septynerius metus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kalbėjote apie kelio pabaigą, bet santuoka juk ne pabaiga.

Česlavas. Tai tam tikro gyvenimo etapo, vadinkim, viengungiško gyvenimo pabaiga.

Jurgita. Santuoka – tai pripažinimas visuomenei, koks rimtas yra mūsų sprendimas.

Ar priesaikos moteriai nestabdė kario priesaika?

Česlavas. Priesaika žmonai man jau trečioji. Pirmoji buvo kario priesaika Tėvynei. Paskui jau sekė karininko priesaika. Tad esu du kartus prisiekęs Tėvynei ir vieną kartą – žmonai.

Ar priesaika Tėvynei nesikerta su priesaika žmonai? Kaip tai realybėje atrodo?

Česlavas. Tėvynei mes įsipareigoję 24/7 – visą parą ir ištisą savaitę.

Jurgita. Kada tai pajuntu? Aš visuomet žinau, kad labiau turėsiu derintis prie jo atsotogų nei jis prie mano. Gal kiek erzina, kad negalime susiplanuoti daugelio dalykų, kai nežinome, kada per šventes teks budėti, kada bus pratybos, mokymai ar dar kokie dalykai, kada bus netikėta situacija, ir jam teks vykti į darbą. Negalime susiplanuoti atostogų užsienyje. Mums dviem be vaikų dar yra paprasčiau. Atsimenu, kai lydėjau Česlavą į misiją, Valdovų rūmų kieme buvo paradas, ir ten pamačiau besilaukiančią moterį su mažu vaiku ant rankų. Tikrai nenorėčiau taip likti.

Česlavas. Misijon vyksta savanoriškai, tai nėra privaloma. Kiekvienas gali apsispręsti iki sėsdamas į lėktuvą. Kai sužinojau apie galimybę vykti į misiją, aš pasakiau tai ir savo tėvams, ir būsimai žmonai, kuri nesakė griežto ne, nevyk. Tėtis priėmė ramiai, vyriškai, mama, gal ir televizijos paveikta, verkė, nes bijojo, jog galiu nebegrįžti.

Jurgita. Kai pradėjome draugauti, aš žinojau, kokia jo profesija su visomis pasekmėmis. Aš pati pasirinkau. Manau, kad neturiu teisės jam užkirsti kelius, nenorėčiau, kad ir man taip darytų. Aš taip pat turiu mėgstamą darbą, nežinau, gal kada teks išvykti. Be to, nežinome, ar pavyks visą laiką gyventi kartu, jei išsiskyrus suvoktume, kad gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jei nebūtų buvę uždrausta išvykti… Aš nenorėčiau prisiimti tokios atsakomybės.

Česlavas. Dabar man buvo lengviau apsispręsti. Nežinau, kaip būčiau pasielgęs, jei jau būtume susituokę.

Papasakokite apie išsiskyrimo laiką, kai Česlavas buvo misijoje.

Jurgita. Tas laikas buvo kitoks. Bendravimas nebuvo nutrūkęs, mes susirašinėdavome kiekvieną vakarą. Manau, kad bendravimo kokybė visai nepriklauso nuo to, ar esame kartu viename kambaryje. Būdami atskirai, mes labai daug išsiaiškinome ir pasakėme vienas kitam daug gražių dalykų. Aš pirmą kartą gavau meilės laišką, kai jis buvo misijoje. Labai pradžiugino, kad jis išvykdamas namuose paslėpė dovanas visų misijos metu buvusių švenčių proga. Paskui rašydavo ir sakydavo, kur man ieškoti. Buvo ramu, nes žinojau, kad praėjus 7 mėnesiams jis sugrįš. Manau, jog tikrai yra daug sudėtingesnių situacijų. Juk daug šeimų žmonių yra išvykę dirbti į užsienį be atgalinės datos ir netgi visai negrįžta.

Per misiją susiradau daug vienminčių. Susidraugavau su Penelopių klubo moterimis. Mes bendrą kalbą radome jau per pirmą susitikimą, matyt, vienišumas, bendra patirtis taip suartino. Dabar turiu net keturias naujas drauges, su kuriomis ir ašaras liedavome, ir džiaugdavomės. Mes taip norėdavome viena kitai viską papasakoti, negalėdavome išsiskirti.

Česlavas. Savo misijos laikotarpį (nuo lapkričio iki gegužės pabaigos) aš dalinau į dvi dalis. Pirmoje dalyje buvo daug švenčių, tad manęs Jurgitai turėjo labai nepritrūkti. Maniau, kad tuštumą užpildys ne tik papūga, bet ir susitikimai per šventes su šeima. Dar ir paliktos dovanos turėjo užpildyti nišą. Pirmi du mėnesiai man greit prabėgo, nes vyko aklimatizacija, pratinimasis prie pareigų. Kiti keturi mėnesiai jau ėmė lėtėti. Paskui jau imi skaičiuoti šimtadienius, o tos dienos taip lėtai išsibraukia. Be to, aš iš grupės buvau paskutinis išvykstantis, ir tas paskutinysis mėnuo buvo labai žudantis.

Moterims misijų metu buvo svarbu išlieti emocijas. O kaip vyrai, ar kalbėdavotės apie paliktas moteris?

Česlavas. Aš vykau su pažįstamais žmonėmis. Kartu gyvenome ne tik misijos metu, bet ir per pasirengimo laikotarpį. Pasipasakodavome, kas ką paliko, kas ko laukia, kokios problemos. Su kambarioku žinodavome, su kuo susirašinėjame. O tai, ką veikia Penelopių klubas, žinodavome, nes jos viską paskelbdavo forume.

Jurgita. Na, ne viskas buvo paskelbiama, nes mes susipažinome ir susidraugavome klube, o susitikdavome ir atskirai. Tas bendravimas buvo labai svarbus, kad galėtume šį laikotarpį išgyventi. Pasakodavomės savo patirtis, likusios su vaikais guosdavosi, kaip joms sunku, vienišosios sakydavo, kad liktų ir su dešimčia vaikų, kad tik nereiktų išgyventi vienatvės. Buvo įvairių patirčių, įvairių nuotaikų, ta įvairovė ir žavėjo. Paskui mūsų pokalbiai ėmė keistis, pradėjome svarstyti, kas bus, kai vyrai sugrįš. Jau priprasta prie kitokio gyvenimo, eini, kur nori, darai, ką nori, ir vėl teks derintis. Buvo neramu, o kokie vyrai grįš, ar tokie patys, kokius išleidome. Vėliau jau susitikdavome ir kalbėdavomės, kokie jie grįžo ir kas pasikeitė po to.

Tai koks grįžo Česlavas, ar pasikeitęs?

Jurgita. Aš buvau rami, kad misijoje jam nieko neatsitiks. Bet labai bijojau, ar grįš toks pat. Oro uoste, kai laukėme vyrų sugrįžtančių, buvo labai daug emocijų. Kai mačiau kitų susitikimus, galvojau: ką gi aš pajusiu? Misijos laikotarpiu net mintys apie susitikimo akimirką sugraudindavo. Tačiau pirmos susitikimo akimirkos nuramino, kad grįžo toks pats, kokį išleidau.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bet namuose teko iš naujo apsiprasti.

Jurgita. Žinoma, priprasti reikėjo, nes jie grįžta kažkokie sulėtėję. Vaikšto lėtai, elgiasi lyg grįžę iš kitos planetos. Apie tai mus buvo perspėję, nes misijoje jiems nėra jokios buities, viskas sutvarkyta, rūpinasi tik darbu. O grįžus reikia viskuo rūpintis. Manau, kad ten nėra ir kur pinigus išleisti, o grįžus viskas atrodo labai brangu.

Česlavas. Aš nesvarsčiau, ar rasiu tą pačią, juk žmogus visada keičiasi, tik klausimas, ar labai bus pasikeitusi, ar pasikeitimai bus priimtini. Misijos rajone viskas sukoncentruota į pareigas, kad kariai nesirūpintų buitimi. Jei reikia išsiskalbti uniformą, tai eini pagal grafiką, 9 val. ryto atiduodi į skalbyklą, 14 val. ateini pasiimti sutvarkytą. Parduotuvių nereikia, nes gyveni minimaliai, viskas sukoncentruota į darbą. Buvo smulki parduotuvėlė, jei nepatinka tai, ką gauni, gali savo įsigyti – higienos reikmenis ir pan. smulkmenas.

Man buvo svarbu grįžti į oro uostą ir pamatyti žmogų, ar sulaukė. Žinojau, jei sulaukė, tai prisitaikysiu, juk aš grįžau su tam tikra dovanėle, pasikeitimu po pusės metų.  Grįžti namo yra labai sunku. Reikia negalvoti, kad asmuo, kuris tavęs sulaukė, moteris, yra tas pat, kas misijose aptarnavęs personalas. Todėl grįžus viskas ir vyksta labai lėtai, nes turi suprasti, jog reikia pasirūpinti rūbų skalbimu, maisto gaminimu.

Bus daugiau

Kalbino Jolanta Ramonienė

Tikimės, kad šis pasidalinimas padės Jums ugdyti santykių kultūrą šeimoje, tirpdyti įvairovės baimę, padės šeimoms kūrybingai reaguoti į iššūkius; skatins dialogiškumą. Gilins visuomenės supratimą, kad šeima yra gyvas valstybės pamatas.

Bernardinai.lt ir Šeimos instituto projektą „Šeima – bendrystės sodas“ iš dalies remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Kitos „Šeima – bendrystės sodas“ publikacijos:

„Šeima – bendrystės sodas“: kūrybos nuspalvintas šeimos gyvenimas

„Šeima – bendrystės sodas“: Didelės šeimos namuose tylu nebūna

„Šeima – bendrystės sodas“: Negalia nėra gyvenimo stabdys ar džiaugsmo trukdis

„Šeima – bendrystės sodas“: Irena ir Juozas Polikaičiai. Vaikai ir anūkai yra mūsų draugai

„Šeima – bendrystės sodas“: Mūsų šeimą „klajokliškas“ gyvenimas sutvirtino

„Šeima – bendrystės sodas“: Drąsa nesuklysti – apie pagalbą krizinio nėštumo atveju

„Šeima – bendrystės sodas“: Pirmąją sriubą virti pamokė vyras

„Šeima – bendrystės sodas“. Negalia meilei ir šeimai – ne kliūtis